Kalbėtis su Beata Nicholson jos šeimos restorane „Jurgis ir Drakonas“ – tikras iššūkis. Vos išlipusią iš automobilio, ją su vežimėlyje jaukiai įsitaisiusiu naujuoju šeimos nariu iškart apspinta pažįstami. Vienas po kito eina pasisveikinti, grožisi kūdikiu, moja nuo savo stalelių. Apima jausmas, kad mažiausiai pusė sausakimšame restorane pietaujančių žmonių yra šios vietos šeimininkės draugai.
Vos spėjame atsikvėpti nuo pažįstamų dėmesio, prie mūsų ima eiti nepažįstamieji. Būrelis vaikų su mama dėkoja už skanų „Piemenėlių“ apkepą ir ledus, giriasi perskaitę visas Beatos knygas, o galiausiai prisėda pasidaryti asmenukę. Iš pradžių – bendrą, o paskui – kiekvienas atskirai. Vieniems pasitraukus, prieina kiti, treti… Mamytės dėmesio nori ir šalia vežimėlyje gulintis Haris. Tiesa, jis trukdo mažiausiai. Penkių mėnesių mažylis atrodo taip, tarsi filmuotųsi reklamoje apie laimingą vaikystę: visą laiką linksmai žybsi didelėmis rudomis akimis, juokiasi ir guguoja nerodydamas nė mažiausio irzulio.
Atrodote graži, pailsėjusi, vaikas – kaip reta ramus. Girdėjau, kad ir su pirmais dviem vargo nepatyrėte. Kodėl kai kuriems tėveliams taip sekasi?
Nežinau, kodėl taip sekasi. Gal kai mamytė linksma ir laiminga, tai ir vaikai neįsitempę? Jokio vargo augindama vaikus nejaučiu. Jaučiau tik džiaugsmą. Mane net truputį erzina tas stereotipas, kad kūdikis yra kančia ir bemiegės naktys, o jei dar jį pati maitini, tai – viso gero, gyvenimo džiaugsme, valgyk tik avižinę košę be nieko. Nežinau didesnės laimės už jausmą, kai į šeimą ateina naujas žmogus. Tai su niekuo nesulyginama.
Aišku, gimdyti – tai ne ant masažo stalo gulėti. Ir vėliau turi išmokti vienu metu dirbti penkis darbus, bet kūdikį auginti man yra pačios geriausios atostogos. Nežinau, ar dėl to, kad man gandras vaikus neša iš patenkintų kūdikių skyriaus, bet manieji – tokie. Gerai miega, gerai valgo ir mamos nevargina. Norėčiau visoms pasakyti: „Mėgaukitės, tai yra stebuklas, ir jis labai greitai užauga. Valgykite viską, ko geidžia širdis, ir mažiau klausykite aplinkinių.“ Man mamos kartais rašo: „Ar Jūs tikrai viską valgote? Ir braškes, ir česnakus?“ Aišku, kad viską valgau! Kiek intensyvesnį etapą išgyvenau, kai Izabelė su Jurgiu buvo visai maži. Dabar Izabelei –dešimt, Jurgiui – devyneri, todėl Haris man – kaip desertas. Motinystė – tikra Dievo dovana.
Laikausi tokios nuomonės: jei einasi lengvai, vadinasi, eini teisinga kryptimi. O jei sunku, tada gal reikia padėti tai į šalį ir pamiršti.
Kaip jauniausią šeimos narį sutiko kiti vaikai? Ar nebuvo pavydo scenų?
Kai vaikams pranešėme šią žinią, dukra buvo augesnė, todėl reagavo santūriau, o Jurgis iškart apsidžiaugė. Kai Haris gimė, abu vyresnieji tiesiog išsilydė. Jie labai džiaugiasi broliu, stengiasi padėti, konkuruoja vienas su kitu dėl mažylio dėmesio, dėl galimybės sėdėti šalia. Galbūt mamos dėmesio vyresnėliai gauna kiek mažiau, bet supranta, kad taip turi būti ir nė trupučio nepavydi. Jurgis vis klausinėja, kada Haris galės su juo miegoti kambaryje, o Izabelė – nuostabi pagalbininkė, Kartais juokauju, kad trečią vaiką auginti – vieni niekai, jei prieš dešimtmetį pagimdei jam auklę. Man labai įdomu stebėti, kokie skirtingi visi vaikai, nors auga toje pačioje šeimoje, yra panašiai auklėjami. Izabelė gana užsispyrusi, visada turi būti jos viršus, ji, manau, paveldėjo labiau Tomo charakterį. Dabar, kai žengia į paauglystę, charakteris dar aštrėja, bet taip ir turi būti. Jurgis – labiau prisitaikantis, suprantantis kitus ir kartu kaip tėtis labai lojalus, nemėgstantis permainų. Haris kol kas atrodo labai džiaugsmingas.
Ketinate motinyste mėgautis iki soties ar po truputį grįžtate į aktyvią veiklą?
Labai gerai, kai gyvenimas priverčia padaryti pauzę. Tai buvo labai naudinga ir man, ir vyrui, ir vaikams, ir mano komandai. Tik visos pauzės baigiasi. Štai neseniai Izabelė paklausė, kada ketinu grįžti į darbą. Pasirodo, ji visai tam neprieštarautų, nes yra įpratusi prie tokio gyvenimo ritmo, kai mamytė dirba. Galiausiai ir mano darbas nėra toks kaip kitų. Esu savo laiko šeimininkė, neturiu sėdėti nuo devynių ryto iki penkių vakaro, todėl suderinti veiklą su motinyste man nesunku.
Daugumą darbų – testuoju receptus, gaminu, rašau – darau namie. Neketinu dirbti visu tempu. Noriu auginti savo kūdikį ir mėgautis motinystės atostogomis. Kelias dienas per mėnesį į laidos filmavimą išleidžia vyras, atveža Harį pas mane į studiją tik pamaitinti. Tomui yra didelis malonumas būti vienam atsakingam už kūdikį, jis tuo mėgaujasi ne mažiau nei aš. Beje, naują televizijos sezoną „Beatos virtuvė“ bus rodoma per LRT. Laidoje kalbėsime ne tik apie maistą, bet ir apie žmones: kaip jiems pavyko pakeisti gyvenimo būdą, suplonėti ir pan. Pati esu didelė kulinarinių laidų gerbėja, dievinu visas BBC laidas šia tema. Man atrodo, kad sielai ir kūnui daug sveikiau, jei žmogus žiūri laidas apie maistą, o ne apie tai, kaip kam nors nepasisekė ar kas su kuo susipyko.
Ne tik vedate laidą, bet ir rašote tinklaraštį, knygas, leidžiate popierinį sezoninį kulinarinį žurnalą, plėtojate šeimos restoranų verslą. Kaip spėjate visa tai augindama tris vaikus?
Neturiu viršininko, kuris man pasakytų, ką, kada ir kaip turiu padaryti, todėl reikia pačiai save disciplinuoti. Manau, žmogaus potencialas didžiulis, tik mes jo neišnaudojame. Mokausi valdyti savo laiką, skaitau apie tai, bandau pritaikyti įvairius metodus. Vis dėlto geriausiai to išmokau praktiškai – rašydama Londone knygas. Keldavausi 6 valandą ir dirbdavau maždaug 1,5 valandos, iki pabusdavo vaikai. Apsiruošusi veždavau juos į darželį ir mokyklą, o grįžusi vėl sėsdavau prie darbo. Trečią valandą vaikus reikėdavo paimti. Tada mano darbai baigdavosi ir visą laiką skirdavau šeimai. Vienai viską spėti būtų tikrai sunku, bet man pasisekė, kad Tomo darbas taip pat leidžia jam laisviau judėti, tad kol kas apsieiname be nuolatinės auklės.
Štai šįryt tris valandas, kol buvau pas manikiūrininkę ir tvarkiau darbo reikalus, su Hariu buvo tėtis. Netrukus Tomas jį pasiims, o aš po šio pokalbio vesiu vyresnėlius pas odontologą – reikia patikrinti dantis prieš mokyklą. Draugės mama Nijolė padėjo man auginti vaikus Londone ir dabar ateina du kartus per savaitę padėti, prižiūri vaikus, jei reikia kur nors išeiti. Kartą per dvi savaites ateina namų tvarkos profesionalė Ivona, po jos namai – kaip nauji, grįžtu kaip į pasaką, aš taip tvarkyti nemoku. Į mokyklą vaikus visada vežu pati. Man patinka taip pradėti dieną. Stovėdami rytinėse spūstyse galime ramiai pabendrauti. Stengiuosi, jei tik pavyksta, ir parsivežti. Nuo rudens, jei reikės, gal ir patys troleibusu nuvažiuos ar bent parvažiuos. Abu lankys tą pačią mokyklą, dukra dainuoja Artūro Noviko džiazo mokykloje, sūnus pradėjo mokytis groti gitara muzikos mokykloje „Yamaha“. Pati esu baigusi muzikos mokyklą, mėgstu dainuoti, bet vaikų neverčiu muzikuoti, patys nori.
Sunku patikėti, kad viską spėjate taip lengvai ir grakščiai, net pas manikiūrininkę nueiti turite laiko. Negi nieko netenka paaukoti?
Manikiūras ypač būtinas, kai filmuojama laida, juk mano rankos nuolat matomos. Ir šiaip geriau jaučiuosi, kai nagai tvarkingi. Randu laiko ir masažams. Meluočiau sakydama, kad spėju viską. Yra dalykų, kuriems dabar esu pasakiusi „ne“. Tenka atsisakyti spektaklių, parodų, įvairių renginių, koncertų ir pan. Dabar mano prioritetas – šeima ir veikla, o pasikultūrinti spėsiu, kai vaikai užaugs. Savaitgalius mėgstame leisti namie, vaikams tai irgi patinka. Gaminame maistą, valgome, žaidžiame su šunimis, vaikai šokinėja ant batuto, važinėja dviračiais, o aš su malonumu kuičiuosi po namus ir net nenoriu kišti nosies į miestą. Tas laikas namie man yra šventas. Taip pailsiu ir susitelkiu kur kas labiau nei pramogaudama. Svarbiausia – nesilygiuoti į kitus, negraužti savęs dėl to, kad gyvenimas eina pro šalį, o tu neva sėdi įkalinta tarp keturių sienų. Reikia atsirinkti, kas šiuo metu svarbu, ir mėgautis. Dar labiau pailsėti ir suartėti mums padeda ilgosios atostogos. Jau trečius metus iš eilės išvažiuojame visi bent mėnesiui į kitą šalį. Buvome JAV, Azijoje, šiemet – Anglijoje.
Po gimdymo nepaprastai greitai atgavote formas, netgi, sakyčiau, sulieknėjote. Gal rekomendacijas, kaip tai padaryti, rasime Jūsų knygoje „Lengva kasdienybė. Viskas suskaičiuota“?
Man labai patinka būti nėščiai, tai – kūno ir sielos atsinaujinimo programa. Šįsyk svorio priaugau išskirtinai mažai – gal tik kokius 8 kilogramus. Tuo metu filmavausi, nuolat skraidžiau į sveikos mitybos kursus Londone ir rašiau knygą „Viskas suskaičiuota“. Gydytoja ginekologė taip pat gana griežtai kontroliavo. Žinau, kaip lengva atleisti vadžias ir kaip sunku paskui tų kilogramų atsikratyti. Aš labai mėgstu maistą, turiu gerą apetitą ir genetinį polinkį pilnėti, todėl nuolat turiu save stebėti.
Mano sesuo Odeta sako, kad geriausia svorio kontrolės priemonė yra svarstyklės. Beje, dabar sveriu netgi mažiau nei prieš nėštumą. Tikrai negyvenau pusbadžiu, valgiau, kiek norėjau, bet sveikai – savo gamintą maistą, daug daržovių, mėsos, žuvų, mažiau saldumynų. Aišku, jei labai noriu, leidžiu sau pasilepinti. Štai vakar 11 valandą vakaro kepiau ir valgiau keksą. Gimus Hariui, jau po 2 ar 3 savaičių pradėjau sportuoti. Turiu namie bėgimo treniruoklį, mėgstu vasarą pabėgioti gamtoje, taip pat darau pilateso pratimus. Norint būti aktyviam ir nepavargusiam, reikia sportuoti.
Manau, kad Jūs, Beata, Lietuvoje atliekate labai svarbią misiją – padedate patikėti, kad, norint sulaukti meilės, laimės ir populiarumo, neprivalu būti plonai kaip smilga. Ar kada nors jautėte kompleksą dėl savo figūros?
Augau tėvų labai mylima ir giriama, todėl pasitikėjimo savimi man niekada netrūko. Vis dėlto, kai esi apkūni, nėra labai lengva ir paprasta, ypač kol lankai mokyklą. Reikia išmokti į tai žiūrėti ne kaip į trūkumą, o kaip į pranašumą. Gražiam žmogui lengviau užmegzti pažintis, jis labiau visų mėgstamas. Apkūniam vaikui tenka ieškoti kitų kozirių, lavinti savo vidinį pasaulį, charakterį, būdą. Patraukdavau aplinkinius bendravimu, charakteriu, pozityvumu. Manau, šie mano bruožai ir dabar yra svarbesni už išvaizdą. Tai, kad buvau apvalesnė, man padėjo išsiugdyti stiprų ir kartu lankstų charakterį, Be to, tas mano vadinamasis storumas padėjo prasiskinti kelią į žinomumą (juokiasi). Kai pradėjau dirbti televizijoje, kiekviename interviu turėjau aiškintis, kaip aš, tokia storulė, sugebėjau patekti į ekraną.
Šypsena veide – tarsi vizitinė Beatos Nicholson kortelė. Negi Jūsų tikrai niekas neerzina?
Man, kaip ir visiems, užeina pykčio priepuolių, nevilties, pavydo, apatijos periodų. Esu visiškai normali moteris. Kartais man atrodo, kad nieko gyvenime neveikiu, tik tvarkau ir renku šeimos narių išmėtytus daiktus, baubiu ant vaikų kaip garsiakalbis ir neturiu kuo apsirengti… Gana greitai įkrentu į duobes, bet greitai iš jų ir išsiropščiu. Tai, manau, yra mano stiprybė. Iš prigimties esu pozityvi ir labai tuo džiaugiuosi. Renkuosi matyti pasaulį gražų, tokiame ir pačiai smagiau gyventi. Prisimenu, kai, įgyvendindami projektą „Kviečiu į svečius“, rinkome pinigus vargingiau gyvenantiems žmonėms, kviečiau visus rinktis 3D gyvenimą – būti dėkingus, džiaugsmingus ir dosnius. Sugebu prisitaikyti ir labai gerai jaučiu žmones. Turiu gerą intuiciją. Priimdama sprendimus, labiau klausau širdies nei proto. Taip intuityviai subūriau ir savo komandą.
Nežinau, ar dėl to, kad man gandras neša vaikus iš patenkintų kūdikių skyriaus, bet manieji – tokie. Haris man – kaip desertas.
Vadovams kartais tenka priimti ir nepopuliarius sprendimus, būti ne tik geriems, bet ir reikliems. Kokia vadovė esate?
Aš – ne vadovė. Esu draugė. Vengiu vadovauti, nemėgstu to daryti. Jei reikėtų, manau, išmokčiau ir būčiau visai nebloga – motyvuojanti, vedanti į priekį. Galbūt esu reikli, bet pirmiausia – pati sau. Elgiuosi labai atsakinga, to tikiuosi ir iš kitų. Džiaugiuosi, kad man netenka priimti, kaip sakote, nepopuliarių sprendimų, tarkim, atleisti žmonių. „Beatos virtuvės“ komanda – profesionali ir laiko patikrinta, o restoranų tinklui „Jurgis ir Drakonas“ vadovauja mano sesuo Odeta.
Išduokite paslaptį, kaip pavyko ją persivilioti, juk ėjo prestižines pareigas viename didžiausių Lietuvos bankų? Ar bendras verslas negadina seserų santykių?
Odetai norėjosi iššūkių. Jai labai įdomu plėtoti su mumis šeimos verslą. Įgyvendiname programą, pagal kurią visiems darbuotojams suteikiama galimybė padirbėti įvairiose vietose. Mano sesuo yra dirbusi ir padavėja, ir administratore, jai labai patiko. Aš to dar neišbandžiau, bet išbandysiu. Gražiai dalijamės pareigomis: Odeta yra direktorė, Tomas atsakingas už įmonės strategiją ir picas, jų naujus receptus, aš rūpinuosi kitais valgiaraščio patiekalais. Dėl visko tariamės, nėra taip, kad kas nors priima sprendimą, o kiti nori nenori jam paklūsta. Bendras verslas mūsų santykių tikrai negadina, netgi atvirkščiai – suartina. Odeta visada buvo mano įmonės vadovė, esame labai artimos, konsultuojuosi su ja visais klausimais. Kraujas – ne vanduo. Reikia branginti ryšį, juk seserį turiu vieną. Manau, kad bet kokių gerų santykių – seserų ar ne – pagrindas yra atvirumas ir nuoširdumas.
Regis, „Jurgiui ir Drakonui“ sekasi išties puikiai – turite jau 5 restoranus, lankytojų netrūksta. Tai puikus atsakas skeptikams, tikinantiems, kad maitinimo verslas Lietuvoje yra rizikingas. Kokia Jūsų sėkmės priežastis?
Maitinimo verslas tikrai nėra lengvas. Pradėjome iš aistros, apie pelną negalvojome, aistrą jaučiame iki šiol. Galbūt tai ir yra sėkmės paslaptis? Manau, žmonės labai gerai jaučia, kada daroma iš širdies, o kada – dėl kitų dalykų. Idėja pradėti kepti tikras neapolietiškas picas buvo mano. Esu idėjų žmogus, o įgyvendinti jas atiduodu kitiems. Verslą įsuko Tomas. Nesakau, kad jau skiname pelną, mes net investicijų visų nesame atsiėmę. Tai nesibaigiantis procesas, tiesa, naujų restoranų kol kas atidaryti neplanuojame. Mums svarbu išlaikyti kokybę.
Jau gerą valandą stebiu, kaip prie Jūsų eina lankytojai, ir bandau suprasti, kaip nepavargstate nuo savo žinomumo? Ar vyras Tomas nesijaučia esąs šešėlyje?
Esu žinoma dėl savo veiklos, tad nuodėmė būtų tuo skųstis. Juolab kad dėmesys dažniausiai būna labai pozityvus, nuoširdus. Vis dėlto kartais norisi pabūti niekuo, tiesiog mama ir žmona, o ne ta „Žiūrėk – Beata!..“ Tokią prabangą galiu patirti mėnesiui išvažiavusi su šeima iš Lietuvos. Tomas gerokai intravertiškesnis už mane, todėl dėmesio tikrai nepasigenda. Tik nesutikčiau, kad yra šešėlyje. Mano vyras man daro didesnę įtaką nei aš jam.
Yra dalykų, kuriems dabar esu pasakiusi „ne“. Dabar mano prioritetas – šeima ir veikla, o pasikultūrinti spėsiu, kai vaikai užaugs.
Kartu esate jau 15 metų. Pasidalykite su mumis dar vienu receptu – laimingos santuokos.
Nėra taip, kad dėl savo santykių dirbtume ar aukotume asmeninius interesus. Nežinau, ar įmanoma užsidirbti meilę. Arba ji yra, arba jos nėra. Jei tenka dėl santykių daug dirbti, gal žmonės netinka vienas kitam? Mes tiesiog esame kartu, palaikome vienas kitą, turim bendrų vertybių ir tikslų, o visa kita klostosi savaime. Ginčų kyla nebent dėl vaikų auklėjimo. Tomas yra griežtesnis, aš į viską žiūriu liberaliau. Tarkim, mėgstu ilgiau su vaikais pavakaroti, o Tomas nori, kad jie visada eitų miegoti tuo pačiu laiku. Aišku, tam tikra tvarka mūsų namuose yra, vaikai turi savo pareigų – sukrauti indus į indaplovę ir iš jos iškrauti, padengti stalą, pavedžioti šunis, susitvarkyti savo kambarius. Neseniai Jurgis netgi pjovė žolę. Man atrodo, kad, auginant vaikus, svarbiausia yra meilė, pokalbiai, laiką leisti kartu ir palaikyti. Reikia su vaikais draugauti. Nekeliame jiems labai didelių reikalavimų, nespaudžiame dėl mokslo pasiekimų, man svarbiausia, kad vaikas gerai jaustųsi, norėtų mokytis, būtų smalsus, skaitytų. Mums nereikia versti jų tai daryti. Kai važiavome į kelionę, nupirkau elektronines skaitykles, dabar jie noriai skaito.
Kaip Lietuvoje jaučiasi Tomas? Ar nesiilgi gimtinės?
Gimtinė kiekvienam arčiau širdies. Šią vasarą beveik 1,5 mėnesio praleidome Anglijoje. Mačiau, kaip jam ten gera, kaip reikia pabūti namie. Ir man ten buvo gera. Neišsižadu to, kad kada nors galbūt grįšime į Angliją gyventi. Kai sukuri tarptautinę šeimą, turi susitaikyti su tuo, kad turėsi dvi tėvynes, kalbėsi dviem kalbomis.
Kas šiuo metu Jums yra didžiausias iššūkis?
Tikrai nežinau. Regis, viskas sekasi neblogai. Aišku, nėra mums viskas ant lėkštutės padėta, bet daug kas priklauso nuo požiūrio. Gali manyti, kad viskas einasi lengvai, o gali kiekviename žingsnyje matyti problemas ir sunkumus. Laikausi tokios nuomonės: jei einasi lengvai, vadinasi, eini teisinga kryptimi. O jei sunku, tada gal reikia padėti tai į šalį ir pamiršti.
7 Beatos mitybos taisyklės
1. Maistas yra malonumas. Jei laikotės dietos, ribojate maisto kiekį ar ko nors atsisakote, kaip sako mano viena draugė, „surauktu snukiu“, nieko gero iš to nebus. Ir nekaloringas maistas gali būti skanus, patiektas gražiai.
2. Valgyk tik tada, kai esi alkanas. Išmokti valgyti tik tada, kai jauti alkį, o ne iš įpročio ar bandant užmušti nuobodulį, blogą nuotaiką, – didelis menas, bet ši taisyklė pagerina ne tik figūrą, bet ir patiekalų skonį.
3. Praryk vaivorykštę. Gamta taip sutvarkė ir sudėliojo, kad skirtingų spalvų produktuose paslėpė mums reikalingų vitaminų ir mineralų. Kuo daugiau spalvų lėkštėje, tuo daugiau maistingųjų medžiagų pavyks surinkti.
4 Valgyk viską. Ir duona, ir makaronai, ir bulvės, ir saldumynai – viskas yra gerai, nedraudžiu sau nieko, bet paisau tinkamo kiekio ir dažnumo.
5. Burna – ne malūnas, neprivalo nuolatos suktis. Stengiuosi malūno nesukti visą dieną, leidžiu jam ilsėtis, todėl neužkandžiauju kas valandą. Užkandžiai nėra tokie nekalti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
