Man sakėte: „Esu feministas“, bet juk moteris mene – dažniausias objektas. Su feminizmu toks demonstravimas niekaip nesuderinamas.
Aš diskriminuoju vyrus, nes dažniau fotografuoju moteris. Ir nuo seno juk taip yra. Senosios tapybos paveikslų galerijose moterų darbų daug daugiau nei vyrų. Na, nebent Siksto koplyčioje viskas susipainioję – moterys ten primena vyrus. Nieko nuostabaus, juk Michelangelo buvo homoseksualus. Jis taip gražiai ištapė koplyčią, kad net popiežiui tiko. Vis dėlto keistas tais laikais buvo religijos ir atviro seksualumo mišinys. Ką jau kalbėti apie Bernini'io „Šv. Teresės ekstazę“ – joje akivaizdžiai vaizduojamas moters orgazmas!
Seksualumas mene užima ypatingą vietą. Ką matome žiūrėdami bronzos amžiaus figūrėles? Moteris su didžiausiomis krūtimis ir vyrus su falais. Visais laikais seksualumas pirmiausia buvo siejamas su vaisingumu, juk šis lemia žmonijos tęstinumą, atsinaujinimą. Nebus seksualumo, nebus tęstinumo. Nereikia to bijoti.
Niujorkas nuo seno vadinamas laisvės miestu. Atviro seksualumo jame neabejotinai daug. Ar nėra taip, kad, atvirai deklaruojamas, jis nebejaudina?
Vasarą Niujorkas išsirengia. Niujorko valstijoje netgi priimtas įstatymas, kuriuo leidžiama moterims apnuoginti savo kūną iki pusės. Jį priėmė tada, kai policija norėjo nubausti sustabdytas marškinėlius ir liemenėles nusirengusias moteris. Jos kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą, o šis įteisino lygybę, – jei vyrai gali, tai gali ir moterys. Policininkai šiandien privalo bausti tuos, kurie tokiam įstatymui nepakantūs. Times skvere nuogalių gali pamatyti, tačiau iš tikrųjų Amerika – itin puritoniška šalis.
Prisimenu, išlipau iš traukinio Niujorko centre ir pasakiau sau: „Čia man patinka.“ Lygiai taip pat man dabar patinka Vilnius.
Į Niujorką 1996-aisiais atvykote iš ne mažiau puritoniškos Lietuvos. Kaip prisipratinote šį laisvės miestą?
Lietuvoje užaugau sovietmečiu. Man pasisekė, nes turėjau galimybę iš filmų, vaizdo juostų, žurnalų ir knygų pažinti Vakarų pasaulį. Draugų tėvai menininkai parveždavo literatūros, kurios Lietuvoje buvo neįmanoma gauti. Tėtis buvo architektas, namuose kažkaip atsirasdavo užsienietiškų žurnalų apie architektūrą ir urbanistiką. Su padirbtais pažymėjimais sugebėdavome patekti į Vidaus reikalų ministerijos rūmuose saugumiečių prižiūrimas filmų peržiūras Lietuvos kino profesionalams.
Daugelis tų filmų plačiosios auditorijos taip ir nepasiekdavo. Gerai prisimenu, kaip dabartinis Šiuolaikinio meno centras atsivežė amerikietiškų trumpo metro filmų apie JAV meną ir menininkus. Daug žinojau apie Amerikos roko muziką, Vudstoko festivalius, seksualinę revoliuciją. Neabejoju, tada ir atsirado planas išvykti. Gyventi ten, kur erdviau, plačiau, kur daugiau kūrybos laisvės.
Kai pasiekiau Ameriką, kai kurie dalykai nustebino, tačiau nebuvau iš tų, kuriuos dangoraižiai priploja. Prisimenu, išlipau iš traukinio Niujorko centre ir sau pasakiau: „Čia man patinka.“ Pasijutau geriau nei Vilniuje. Lygiai taip pat man dabar patinka Vilnius. Lietuva keičiasi, viskas eina geryn, anuomet tuo niekaip nebūtume patikėję.
Gyvendamas Niujorke gali nekeliauti po pasaulį – šiame mieste visko tiek daug. Pereik per bendruomenes – rasi ir meno, ir literatūros, ir tradicijų, ir vietinio maisto. Tai beprotiškai traukia.
Išvykote vienas? Nuo ko pradėjote savo kelią?
Su šeima. Dukrai Daliai buvo vieni. Ji užaugo Niujorke, mes visi trys esame Amerikos piliečiai. Pradėjau kaip daugelis – statybose. Laimė, tai truko neilgai – vos penkias dienas. Gavau darbą pas juvelyrus, gaminau suvenyrus. Irgi negaliu sakyti, kad džiaugiausi. Vėliau atsidūriau komercinėje skulptūros studijoje. Darbas tarsi pagal profesiją – skaptuodavau skulptūroms akis. Amerikoje realistinio meno profesionalų likę nedaug, nebėra mokyklos. Kartu su manimi dirbo bulgaras, azerbaidžanietis, skulptorė iš Graikijos. Visokių užsakymų turėdavome, net muliažus indėnų muziejui lipdėme.
Pažintys Niujorke yra viskas. Patyriau tai, kai viena bičiulė pasiūlė padirbėti garsaus JAV skulptoriaus ir tapytojo Jeff‘o Koons‘o studijoje. Tikros meno žvaigždės studijoje, netgi ne studijoje – fabrike. Pas Koons‘ą ateidavo pasaulio verslo ir meno garsenybių, princų ir princesių, šeichų. Čia susipažinau su kai kuriomis roko muzikos legendomis. Koons‘o studijos kaimynystėje, Soho rajone, gyveno dainininkas David‘as Bowie. Jiedu gerai sutarė, Bowie pas Koons‘ą rengdavo vakarėlius, sukviesdavo visą Niujorko pramogų pasaulį. Tai buvo visai kita žmonių kategorija, ji įtraukė mane į tikrą šio miesto gyvenimą. Buvau daug jaunesnis, mielai visur dalyvaudavau.
Naktiniai klubai, manekenių gimtadieniai... Menininkai tiems žmonėms įdomūs – nes kitokie, kitaip kalba, kitaip mąsto. Tai buvo produktyvus laikas – daug kūriau, pradėjau tapyti, gavau Niujorko meno fondo (New York Foundation for the Arts) premiją, surengiau keletą parodų. Atrodė, viskas važiuoja į priekį, o paskui įstrigo. Nuo dulkių pablogėjo sveikata, mečiau skulptūrą, palikau Koons‘ą. Galvojau, ką veikti toliau. Nusipirkau kompiuterių, tapau dizaineriu, dirbau keliems televizijos kanalams, leidykloms, garsioms dizaino agentūroms. Prieš 15 metų Niujorke nebuvo tokios baisios konkurencijos, kokia yra dabar. Ir pinigų daugiau mokėdavo. Šiandien pilna jaunų, perspektyvių, nebrangių žmonių, „senių“ niekam nereikia. Juo labiau kad ir darbas šitas – labiau iš reikalo, o ne iš širdies.
Pažintys Niujorke yra viskas. Patyriau tai, kai viena bičiulė pasiūlė padirbėti garsaus JAV skulptoriaus Jeff‘o Koons‘o studijoje.
Ką visus tuos metus veikė Jūsų žmona Irena?
Ji sunkiai dirbo viešbučiuose, tuo pačiu metu mokėsi Niujorko technikos universitete. Šiandien ji – vieno viešbučio finansų vadovė. Dukra baigė mokyklą, šiek tiek pasimokė universitete, dabar ieško savęs. Dar turiu sūnų Roką iš pirmos santuokos. Jis gyvena Vokietijoje, studijuoja architektūrą.
Su žmona dažnai pakalbame, jei ji dirbtų finansų vadove kurioje nors kitoje srityje, pavyzdžiui, bankininkystės, būtume turtingi žmonės. Viešbutyje daug neuždirbsi, o ir gyvenimas Niujorke reikalauja nemažų išlaidų. Kvinse turime nuosavą loftą – buvusiame pypkių fabrike, mokame paskolą bankui. Namus pats įrengiau – plyteles suklijavau, grindis sudėjau, elektrą išvedžiojau. Dabar jau nieko nedarau – nebenoriu. Žinau, kiek man liko gyventi, todėl stengiuosi, kad veikla patiktų. Mieliau nueisiu į teatrą, nei grindis šluosiu. Grįžau prie menų, kuriuos buvau laikinai apleidęs.
Kaip nutiko, kad susidomėjote fotografija?
Fotografija mane visada traukė. Tuomečiame Dailės institute fotografijos nemokė, tiesa, ir fotografų dailininkais niekas nelaikė, jie buvo tarsi atskirti, turėjo net savo kūrybinį susivienijimą. Algimantas Šeškus atvėrė akis, kad meną galima kurti ir turint paprastą fotoaparatą „Smena“, nereikia brangių. Tokius įpirkti galėdavo tik darbą turintys žmonės – „Moters“ ar „Nemuno“ žurnalų fotografai. Aš buvau mėgėjas.
Fotografija man patinka dar ir dėl greito rezultato. Paveikslui kurti reikia pasiruošti drobę, o aš nekenčiu pradėti nuo balto popieriaus lapo. Nuotrauką kuri iš impulso. Be to, patogu: nori surengti parodą, nusiuntei failus, parodos rengėjai juos atspaudė, ir viskas, jokio transporto, jokio galvos sukimo.
Prisimenate savo pirmąjį kadrą?
Negali sukurti sau programos „tapsiu menininku“. Menininku turi būti. Noras yra viduje, jis sėdi ir kviečia fotografuoti. Nesvarstai, kokia išeis nuotrauka, tiesiog spaudi mygtuką. Tik vėliau atsiranda idėjos ir konceptai.
Gyvename laiku, kai kasdieniniai daiktai tampa įrankiais. Jūsų įrankiu kurti meną tapo telefonas.
Telefonas neriboja, juo lengviau gaudyti akimirkas. Šiais laikais technologijų pažanga beprotiška, daugybė priemonių prieinamos masėms. Gali fotografuoti, kurti muziką, ją įrašinėti, transliuoti. Technikos pažanga išplečia galimybes.
Ar Jums patinka toks pasaulis?
Taip. Galiu dirbti komandoje, tačiau labiausiai man patinka kurti vienam. Kol kas nefilmuoju, tačiau labai norėčiau išmėginti judančio vaizdo kūrybą.
Kokie žmonės Jums įdomūs?
Tie, kurie yra aplink mane. Gatvės stilius, regis, nieko ypatinga. Valanda laiko – į darbą ir iš darbo. Poetizuota dokumentika. Keturi lygmenys. Šviesa, spalva ir žmonės yra originalūs, laikas – supainiotas, sukarpytas taip, kaip man patinka.
Stebėdama besikeičiančias nuotraukas ekrane galvojau, kad skirtingas laikas viename kadre kuria skirtingas situacijas...
Aš kuriu jas, reguliuoju ir dėlioju, kaip tik noriu. Visa kita – klasikinė fotografija, kai daroma begalė kadrų, kad tik išeitų geriausias.
Kaip žmonės traukinyje reaguoja į vyrą, fotografuojantį juos mobiliuoju telefonu?
Dažniausiai nepastebi.
O kaip tada moralė?
Kai tai susiję su kūrybos metodu ar meniniu tikslu, menininkai moralės neturi, nežinojote? Moterys privalo tai žinoti. Moralę palieku kitiems, užtat galiu pasiekti daugiau. Gal skambės keistai, bet stengiuosi fotografuojamų žmonių nekišti į rėmus. Visko nuotraukose yra, tačiau nelendu po sijonu, nesityčioju iš apkūnaus žmogaus. Noriu parodyti, kad esame visokie – ir gražūs, ir negražūs. Kad patys nuotraukų herojai suprastų, jog tai nėra pagražinta fotografija, ji neskirta fotožurnalui ar feisbukui. Šias nuotraukas bus įdomu žiūrėti ir po kelerių metų, – privatumą visada gali aukoti dėl dokumento. Retai žiūriu žmonėms į akis, fiksuoju vaizdą traukinyje, šviesą, nuotaikas. Tie žmonės nėra linksmi, retai šypsosi, dažniau pavargę nei laimingi. Paprašysiu pozuoti – neišvengsiu netikrų šypsenų.
Mano meno vartotojai kitokie nei žmonės iš nuotraukų. Aukštuomenei, nebejoju, verta su jais susipažinti. Kaip ir lietuviams, kurie nevažinėja traukiniu iš Niujorko centro į Kvinsą.
Esate vienas iš jų, važiuojančių tuo pačiu traukiniu. Kaip pavyksta į šalia esančius pažvelgti šiek tiek kitokiu – menininko – žvilgsniu?
Esu vienas iš jų ir nesistengiu matyti kitaip. Gal tik pastebiu kitokią šviesą, įdomią situaciją. Tada pradeda drebėti širdis, ir greitai greitai traukiu telefoną iš kišenės, kad užfiksuočiau tą akimirką.
Fotografija man patinka dar ir dėl greito rezultato. Paveikslui kurti reikia pasiruošti drobę, o aš nekenčiu pradėti nuo balto popieriaus lapo.
Vilniuje studijavote skulptūrą, vėliau buvote pasinėręs į tapybą. Ar šios meno rūšys visai išnyko iš Jūsų gyvenimo?
Su skulptūra jau tikrai atsisveikinau, o prie tapybos, manau, dar grįšiu. Kada nors. Šiandien visai nenoriu šokinėti. Dėlioju nuotraukas, kuriu judančio vaizdo meną. Spalio mėnesį rengiu savo parodą Niujorke galerijoje „Sla307 Art Space“.
Tame dideliame mieste nepaklysi, jei turėsi pažinčių, argi ne?
Nepaklysi, jei daug dirbsi, jei žinosi, kaip save pateikti, kaip prastumti. Lietuvoje toks požiūris vis dar nepriimtinas, lyg ir gėda save reklamuoti. Niujorke – jokia gėda. Stumkis, eik, kalbėk, ieškok mecenatų, kolekcininkų, dalyvauk atidarymuose. Nors negyvenu čia, bet daugelį kolekcininkų jau pažįstu, suvokiu, kad niekas neateis į tave pasižiūrėti, reikia atsivesti už rankos. Nebent būsi ekstra super žvaigždė – kaip Koons‘as. Beje, jis labai gerai dirba, moka save pristatyti. Sakydavo princesėms: „Pažiūrėkit, visai neblogai padariau, kaip Picaso, argi ne?“
Vyteni, ar jaučiatės įgyvendinęs savo svajonę?
Neturėjau jos aiškiai suformuluotos, užtat neteko nusivilti. Netapau garsiu pasaulio menininku, neturiu savo galerijos Niujorke. Visada sakau, kad svarbiausia nepuoselėti pernelyg didelių lūkesčių, nes taip lengviau gyventi. Mano tikslas buvo laisva kūryba. Jį įgyvendinau ir esu tuo patenkintas.
Ar galite pasakyti, kam pavyksta užkopti į pačias viršūnes?
Keliems pavyksta, o tūkstančiams – ne. Turi atsidurti geru laiku geroje vietoje, turėti gabumų, įdomiai, kitaip kurti, gerai komunikuoti. Teoriškai sėkmę galima užprogramuoti, bet praktiškai – nebūtinai tai įvyks. Arba nutiks netyčia.
