Liudmila Ulickaja šiandien – skaitomiausia rusų rašytoja, jos knygos leidžiamos net dviejų šimtų tūkstančių tiražu, išverstos jau į tris dešimtis pasaulio kalbų. O prasidėjo tai vieną 1993-iųjų dieną, kai Liudmilos draugė nunešė jos apsakymų rinkinį į Prancūzijoje esančią leidyklą „Gallimard“. Debiutas sulaukė palankių atsiliepimų, tad ta pati leidykla priėmė antrąją autorės knygą „Sonečka“. Ši jau pelnė prestižinę Medici premiją kaip geriausia metų verstinė knyga, taip pat – italų Giuseppe's Acerbi prizą. L. Ulickaja – pirmoji moteris, apdovanota Rusijos Bookerio premija už knygą „Kukockio kazusas“.

Nors savo gyvenimą L. Ulickaja siejo su visiškai kita sritimi, likimas ją į literatūrą nukreipė, regis, neatsitiktinai. Viena jos prosenelė rašė eiles jidiš kalba, senelis išleido knygą apie demografiją ir muzikos teoriją, tėvas – apie automobilį bei jo eksploataciją, o ir pati Liudmila neslepia nuo jaunų dienų vis ką nors rašinėjusi. Kūryboje ją labiausiai domina ne įvykiai, reiškiniai ar idėjos, bet žmogus ir jo santykis su aplinka.

Nenuostabu, kad Jūsų knygos tokios suprantamos ir artimos Rytų Europos skaitytojams, bet juk pirmiausia išgarsėjote ir reikšmingų apdovanojimų sulaukėte Vakaruose. Kaip manote, kuo įdomi ir aktuali Jūsų proza pasirodė visiškai kitokią istorinę patirtį turintiems vakariečiams?

Mano knygų geografija tikrai neįprasta: iš pradžių – Vakarų Europa, paskui – Rytų, o pakeliui prisideda po truputį įvairios egzotikos – vertimai į kinų, korėjiečių, turkų, japonų kalbas. Po to mano knygas pradėjo skaityti buvusiose sovietinėse respublikose, o šiemet jų pasirodė arabų, ukrainiečių bei farsi kalbomis. Atsakymas į Jūsų klausimą gana paprastas: kad ir kur nuvažiuočiau, mano skaitytojai yra tie patys – mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai ir pan. Tai – vidurinioji klasė, inteligentija, ir pati prie jos priklausau. Kitaip tariant, man artimos pasaulėjautos, išsilavinimo žmonės, panašiai suvokiantys gyvenimą. Jau nustojau stebėtis tuo, kad skirtinguose pasaulio kampeliuose skaitytojai užduoda iš esmės vienus ir tuos pačius klausimus.

Mes anais laikais puikiausiai apsieidavome be psichoanalitikų ir visos tos šiuolaikinės kovos su stresais industrijos. Turėjome tuo tikslu kitokį institutą – draugų.

Teigiama, kad mūsų pamatai – vaikystėje. Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ką mėgote veikti, apie ką svajojote? Kas iš šeimos narių padarė didžiausią įtaką Jūsų asmenybei, svarbiems gyvenimo sprendimams?

Mano tėvai buvo mokslininkai, rašė savo disertacijas ir ne per daug manimi užsiėmė, bet turėjau pagal tuomečius standartus labai apsišvietusią močiutę. Mylėjau ją be galo, taip pat – ir jos knygų spintą, ten rasdavau daug įdomių ir reikalingų dalykų. Kita močiutė pasižymėjo išskirtinėmis žmogiškosiomis savybėmis, buvo tiesiog padorumo ir savigarbos etalonas. Vaikui tai tikrai nemažai. Be to, jos buto koridoriuje taip pat stovėjo nebloga knygų spinta. Šios dvi spintos parodė man gerą gyvenimo kryptį. Beje, buvau visiškai laisva rinktis, ką skaityti. Pavyzdžiui, Miguelį Cervantesą perskaičiau labai anksti – kokių septynerių ar aštuonerių. Mano mama buvo biochemikė, tad nuo mažų dienų žavėjausi pipetėmis, mėgintuvėliais ir panašiais laboratoriniais stiklo žaisliukais. Biologo profesiją pasirinkau dar vaikystėje.

Jūsų mokslininkės genetikės kelias baigėsi vos prasidėjęs. Valdžia uždarė laboratoriją, kurioje sovietmečiu dirbote, nes su bendradarbiais skaitėte draudžiamą literatūrą. Kaip tada jautėtės, kas padėjo susitvarkyti su tokia neganda?

Nebuvo jokio ypatingo streso. Žinoma, visi nusiminėme. Tada įstojau į kažkokią neakivaizdinę aspirantūrą, išvažiavau į komandiruotę – į Vidurinę Aziją, ir tai buvo nepaprastai įdomu. Naujosios mano disciplinos pavadinimas skambėjo kaip burtažodis – biogeocenologija. Iš tos srities irgi pasitraukiau, bet jau dėl asmeninių aplinkybių – susirgo ir merdėjo mama, paskui gimė du sūnūs. O tada išsiskyriau su vyru ir pasijutau laisva. Trumpai tariant, baigėsi vienas ir prasidėjo kitas gyvenimo etapas.

Anais laikais puikiausiai apsieidavome be psichologų, psichoanalitikų ir visos tos šiuolaikinės kovos su stresais industrijos. Turėjome tuo tikslu kitokį institutą – draugų. Padėdavome vieni kitiems įveikti visokius sunkumus – nuo įtampos, kai prieš algą kišenėj sušvilpdavo vėjas, iki depresijos. Galiu pasidžiaugti, kad šitas institutas veikia ir šiandien.

Iš mokslinės sferos nuėjote dirbti tiesiai į teatrą, pradėjote rašyti scenarijus, apybraižas, vertinti pjeses, versti eiles. Įspūdingas posūkis. Tikriausiai labai pasitikėjote savimi?

Ką jūs, aš ir šiandien nesijaučiu savimi pasitikinti. Dabar, kai rašytojai kuria nebe knygas, o „produktus“, svarbiausias yra „produkto“ komercinio aptarnavimo klausimas. Negaliu pakęsti reklamos, vadybos ir visko, kas vadinama „piaru“. Taip yra dėl tam tikro nesėkmingo kelių mano savybių derinio: nepasitikėjimo savimi, pasidygėjimo ir šiokios tokios arogancijos. Tad visomis tomis man nemaloniomis prievolėmis užsiima mano literatūros agentė. Be abejo, pasitikėjimas savimi taip pat yra savotiškas talentas, bet aš jo neturiu. Tiesiog po skyrybų teko auginti vaikus, taigi reikėjo suktis, dirbti. Į mokslą grįžti nebegalėjau, tas traukinys jau buvo nuvažiavęs toli į priekį.

Dabar, kai rašytojai kuria nebe knygas, o „produktus“, svarbiausias yra „produkto“ komercinio aptarnavimo klausimas.

Genetika mūsų dienomis – vienas svarbiausių mokslų. Sekate jo naujienas?

Taip, stengiuosi stebėti, kas ten vyksta, kiek tai man prieinama, suprantama. Genetika lekia pirmyn siaubingu greičiu, netgi sakyčiau, jau yra tapusi pačiu svarbiausiu mokslu. Kol kas dar per mažai galvojama ir kalbama apie artėjančią didžiulę moralinę problemą. Genetikai jau geba ištaisyti kai kuriuos įgimtus defektus, bet tos procedūros labai brangios. Vadinasi, jos bus prieinamos turtingiems žmonėms, o vargšams – nepasiekiamos. Kuo tai gresia, atspėkit patys... Didžioji Herberto Wellso metafora apie žmoniją, padalytą į dvi genetines žmogaus atmainas – elojus ir morlokus, negailestinga, kelia įvairių neramių minčių.

Keista išgirsti, kad lengvai parašėte tik vieną knygą. Skaitant Jūsų prozą atrodo, jog ji sukurta vienu atsikvėpimu. Jeigu tikėsime čiliete rašytoja Isabel Allende, ji naują knygą pradeda užsidarydama specialiame namelyje ir užsidegdama žvakę. O kaip atrodo Jūsų kūrybinės „kančios“ ir ritualai?

Ne, ne! Jokių sakralinių gudrybių, tik sąžiningas ir sunkus darbas. Kai pradėjau rašyti scenarijus, o paskui – ir knygas, turėjau viso labo devynių kvadratinių metrų kambarėlį. Kitame, kiek didesniame, augo du mano sūnūs. Darbo dieną pradėdavau devintą vakaro, o baigdavau, kai netekdavau jėgų. Toks režimas pasikeitė tik tada, kai paaugo vaikai. Šiaip esu chaotiškas žmogus, griežtesnės darbotvarkės neturiu. Rašoma knyga mane taip įtraukia, įsiurbia... Ją baigusi jaučiuosi it sveikstanti po sunkios ligos.

Jeigu sutinkate, kad skaitymas lavina vaizduotę, o žmonės skaito vis mažiau, ar galite patikėti civilizacija, kurioje vaizduotei tiesiog nebeliktų vietos?

Manau, kad šiame amžiuje tenka peržiūrėti daugelį su gyvenimu, taip pat ir su skaitymu susijusių mūsų įsitikinimų. Kinas vaizduotę lavina ne mažiau nei literatūra. Pavyzdžiui, filmas „Matrica“, mano nuomone, stipriai paveikė šiuolaikinių žmonių psichiką. Judėjimo, į kurį visi esame įsukti, greitis dabar toks, kad net pats mokslinės fantastikos žanras netenka prasmės – realybė jį toli aplenkia. O ir vaizduotės pastebimai mažėja...

Ar feministės neprotestavo po Jūsų langais, kai pasirodė knyga „Sonečka“? Net eilinės skaitytojos iki šiol nesutaria – vienos žavisi nuolaidžia, kantria, vyrui atsidavusia, net ir po to, kai ją išdavė, Sonečka, kitos vadina šią heroję kvaiša, neturinčia nė krislo savivertės, savigarbos. O kas Jums yra Sonečka?

Taip, feminisčių ši mano herojė nesužavėjo, bet vis tiek gavau Simone de Beauvoir premiją už tą knygą. Gal kai kurios tiesiog nesusigaudė? Mūsų laikų feminizmo judėjimas man nėra labai įdomus. Gyvenu Rusijoje, o čia moterys, manau, gerokai lenkia vyrus savo morale. Apskritai mūsų šalyje nelabai kokia padėtis su tais vyrais... Iš dalies todėl ir feminizmo priešiškumas vyrams man neatrodo nei protingas, nei naudingas.

Būtų geriau tą energiją nukreipti vyrų ir moterų bendrystės, partnerystės paieškai. Apskritai sakyčiau, kad feminizmas priėjo aklavietę: viena vertus, moterys reikalauja lygybės su vyrais, kita vertus, nepaprastai stengiasi tam „priešui“ patikti, nukauti kuo kietesnį patiną, negaili tam ir lėšų. Mano Sonečka – geraširdė, tarnaujanti. Tai jau yra ypatinga, aukštesnė žmogaus padermė, gebanti kitą mylėti labiau nei save, ir dar laikais, kai meilė sau laikoma didžiausiu privalumu.

Vida Press

Gyvenate trečioje santuokoje, dabartinis Jūsų vyras – menininkas. Pirmąkart tuokėtės su bendramoksliu, vėliau jis tapo žinomu okeanologu, antrąkart – su genetiku, biologijos mokslų daktaru. Kaip, turėdama tokius ambicingus partnerius, derinote šeimą ir kūrybą?

Regis, Japonijoje praktikuojamos „bandomosios santuokos“. Tai štai, mano pirmosios dvejos vedybos tokios ir buvo. Bandymai nepasisekė. Profesija čia neturi reikšmės. Su trečiuoju vyru Andrejumi Krasulinu, jis yra skulptorius, man visada įdomu, bet jei užsiiminėtų mokslu, neabejoju, būtų ne mažiau įdomu. Kartu esame jau keturiasdešimt metų. Jis taip įnikęs į savo paties kūrybą, kad buitinių problemų mums apskritai nekyla. Andrejus keliasi su aušra, didžiąją dienos dalį praleidžia dirbtuvėje, tad bendrauti pradedame tik į vakarą. Abu nesame įnoringi. Valgome paprastą maistą. Skalbimo mašina vyras moka naudotis ne prasčiau už mane, o drabužius stengiamės pirkti tokius, kurių nereikėtų lyginti. Taigi praktikuojame minimalizmą. Be to, gyvename dviese, vaikai suaugę ir seniai susikūrę savo namus, o anūkais mudu užsiimame, deja, labai mažai.

O dėl karjeros, tai nei manęs, nei vyro ji nedomina. Tai kažkaip vyksta be mūsų pastangų. Gali būti, kad Andrejus nepatenkintas mano dažnomis kelionėmis, bet pretenzijų garsiai neišsako. Spalį abu važiavome į Juodkalniją, ten kartu praleidome net tris dienas. Žodžiu, jei nesismulkinsime, viskas yra gerai.

Šiaip esu chaotiškas žmogus, griežtesnės darbotvarkės neturiu. Rašoma knyga mane taip įtraukia, įsiurbia... Ją baigusi jaučiuosi it sveikstanti po sunkios ligos.

Ar kuris nors Jūsų šeimos narys tęsia mokslininkų dinastijos tradiciją?

Ne, kad ir kaip būtų gaila, nė vienas mano sūnus net nežiūrėjo į mokslo pusę. Vyresnysis yra ekonominių krizių specialistas, studijas baigė Amerikoje, o jaunėlis – muzikantas. Muzika jam yra gyvenimo džiaugsmas, o duonai užsidirba sinchroniniu vertimu. Beje, mokslo požiūriu vienas anūkas teikia vilčių...

Neslepiate, kad šeimoje turėjote bėdų dėl narkotikų. Kaip manote, kodėl tai nutinka šeimoms, kurių atžaloms tarsi nestinga meilės, dėmesio? Ką pasakytumėte tėvams, kurie išgyvena tokią nelaimę, neranda išeities?

Kodėl tai nutinka, nežinau, tačiau nutinka įvairioms šeimoms – turtingoms ir nepasiturinčioms, išsilavinusioms ir paprastoms. Vienintelis dalykas, apie kurį šiuo atveju prasminga kalbėti, – tai artimųjų būklė. Patarčiau labai saugoti save, neleisti sau sugriūti. Pati tai suvokiau iš anoniminių narkomanų literatūros. Kartais tas, kuris siekia padėti, neatlaiko pirmas. Jei žūsite nuo skausmo anksčiau nei jūsų vaikas, tai dar labiau komplikuos jo gyvenimą. Pagelbėti galite tik būdami gyvi.

Rusijoje dėl savo antiputiniškos pozicijos esate vadinama rusų tautos prieše, išdavike. Jums siūlomas bilietas į vieną pusę, vadinamojo rusų pasaulio aktyvistai netgi apipylė Jus briliantine žaluma. Kaip tai ištveriate? Gal turite drąsos geną?

Jeigu atvirai – tos neapykantos nejaučiu. Ji turbūt verda internete, galbūt feisbuke ar portaluose, kurių neskaitau. Zelionka? Gaila man tų nevispročių. Juk jie irgi yra mūsų vaikai – susuktomis smegenimis, pripumpuoti neapykantos... Kiekvienas žmogus turi asmeninę baimės ir kompromiso ribą. Aš kol kas nepasiruošusi mirti dėl savo įsitikinimų. Na, kažkokių ypatingų jų ir neturiu. Nesu didvyrė, ir man tai nerūpi. Gyvenime aš labiau – stebėtoja, o ne kovotoja. 1968-aisiais mano draugė Nataša Gorbanevskaja išėjo į Kremliaus aikštę pareikšti protesto prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją. Aš nesiryžau – išsigandau, bet savilaidos knygutes skaičiau be baimės. Atskiro drąsos geno nėra, kalbėti reikėtų apie tam tikrą kompleksą – genų, auklėjimo, savęs įprasminimo.
Kai Vladimiras Putinas atėjo į valdžią, pašiurpau. Ne todėl, kad patiko man ar nepatiko.

Pasibaisėjau, kaip „Gulago archipelagą“ perskaičiusi tauta išrinko prezidentu prakeiktos, siaubingos, nusikalstamos organizacijos atstovą. Galbūt rinkimai ir buvo pritempti, bet 86 proc. šiam asmeniui simpatizuojančių žmonių – tai nuosprendis. Šiandien nematau jokios galimybės, kad šis režimas išsirutuliotų į ką nors protingesnio. Visa viltis – nebent į „juodąją gulbę“ (sunkiai prognozuojamų, retų įvykių, turinčių svarbias pasekmes, teorija, – aut. past), kurią žmonijai padovanojo Nassimas Talebas.

Regis, Japonijoje praktikuojamos „bandomosios santuokos“. Tai štai, mano pirmosios dvejos vedybos tokios ir buvo. Bandymai nepasisekė.

Viešai sakote, kad nebijote Putino, kad jis – kažkas nerimta, bet juk mačo įvaizdį nuosekliai lipdančiam vyrui tai turėtų skambėti kaip įžūli provokacija, o garsių politinių žmogžudysčių Rusijoje – ne taip jau ir reta...

Užmušti galima kiekvieną žmogų, visi mes esame trapūs. Netgi šaudyti nebūtina – kaip į Borisą Nemcovą, galima nunuodyti, surengti avariją ir net lėktuvo katastrofą, jei labai reikia. Šios firmos jokios išlaidos nestabdo. Vaikinai rimti, profesionalai. Tačiau man jau daug metų, mirtis vis arčiau, o aš visą savo sąmoningą gyvenimą galvoje nešioju krikščioniškos, taikios, negėdingos ir beskausmės pabaigos prašymą. Tik tai jau yra pono Dievo rankose, visai ne to pono, kurį minite.

„Jeigu prasidės gatvės mūšiai ir prie mano durų atšliauš sužeistasis, aš neklausiu, kas jis. Tiesiog iškviesiu greitąją pagalbą“ – tai Jūsų žodžiai. O jeigu tas sužeistasis pasirodytų esąs daugybės tragedijų, žūčių kaltininkas Putinas ar savo tautą vergais pavertęs Šiaurės Korėjos diktatorius?

Pasirašau darkart po tuo, ką pasakiau.

Susirašinėjote su vienu turtingiausių Rusijos žmonių Michailu Chodorkovskiu, kai jis buvo valdžios įkalintas. Oligarchų liaudis nemėgsta, – vyrauja įsitikinimas, kad neįmanoma tokių turtų sukaupti doru darbu. Ką Jums davė tie laiškai, kokį žmogų pažinote, – jo likimu rūpintasi visame pasaulyje?

Michailas Borisovičius – žmogus, padaręs didžiulę evoliuciją, ir ji, manau, dar nesibaigė. Kalbos apie sąžiningus ir nesąžiningus pinigus ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje, manau, šiais laikais yra tuščios, tai – Marxo ir ankstyvojo kapitalizmo tematika. Daug važinėjau po Rusiją Chodorkovskio klestėjimo, didžiulės įtakos metais. Mačiau bibliotekas, papildomas jo aukojamomis lėšomis, jo dėka mokyklose įrengtas kompiuterių klases. Vieną tokią klasę radau netgi Možaisko vaikų kolonijoje. Pamaskvėje Chodorkovskis įkūrė ir išlaikė našlaičių internatą.

Anksčiau, kol viso to nepamačiau pati, irgi įtariai žiūrėjau į turtingus žmones. Dėl tos pačios priežasties – o kaip tie jų pinigėliai uždirbti? Kai susipažinau su Michailo Borisovičiaus tėvais, supratau, kad jis yra labai gerų žmonių vaikas. Man tai daug reiškia. Jį patį – jau išėjusį iš kalėjimo – mačiau tik porą sykių gyvenime. Padarė labai susirūpinusio Rusijos ateitimi žmogaus įspūdį.

Štai vartau pastaruoju metu savo senas užrašų knygeles ir stulbstu, kiek visokių kvailysčių esu prikrėtusi, kaip pavydėtinai nuosekliai, ne kartą ir ne tris, lipau ant to paties grėblio.

Jūsų kūryboje yra lietuviškų motyvų. Iš kur jie, kas Jus sieja su Lietuva?

Mano pirmasis vyras Jura Miropolskis pagal tėvą buvo lietuvis, bet jo tėvai anksti išsiskyrė, jis užaugo turėdamas patėvio pavardę. Lietuva – mano pirmasis užsienis. Jaunystėje lankiausi Nidoje, pamilau smėlėtus Baltijos krantus. Lietuvių draugų atsirado kiek vėliau. Dirbdama teatre susipažinau su Pranu Morkumi. Šis be galo talentingas ir išsilavinęs žmogus turėjo reikšmingos įtakos mano dramaturgijos krypčiai.

Mano draugė rusų poeto K. Balmonto anūkė ir mano labai mylėtos Ninos Bruni-Balmont dukra Mariana Bruni, ištekėjusi už lietuvio menininko Teodoro Valaičio, supažindino mane su Vilniaus meno pasauliu. Po Teodoro mirties Marianos vyru tapo Gediminas Kavaliauskas, jis – vienas geriausių mano vyro Andrejaus draugų. Mūsų vaikai dažnai kartu leisdavo vasaros mėnesius. O jau apie tai, kaip drauge taurelę kilnodavo mudviejų vyrai, išeitų atskiras pokalbis... Negaliu nepaminėti ir kitos savo brangios draugės, deja, jau mirusios Natalijos Trauberg dukros Marijos Čepaitytės. Mudvi palaikome šiltą ryšį. Taigi turiu Lietuvoje labai brangių ir mylimų bičiulių. Tiesa, pastaraisiais metais matomės retokai, bet mums tie susitikimai visada teikia labai daug džiaugsmo.

Įsigijote antruosius namus Italijoje. Kaip ten atrodo Jūsų kasdienybė, gal atsiduodate kokiai nors itališkai aistrai – domitės vietos virtuve, ragaujate vyną, auginate daržoves ar kaip nors kitaip džiaugiatės pietietišku gyvenimu?

Iš pradžių mano literatūros agentė ir gera draugė kviesdavo mane į Italiją – pas save į svečius. Paskui nusiuntė į jau seniai Ligūrijoje įsikūrusių savo bičiulių šeimą. Nuvykau ten baigti romano „Žalioji palapinė“ ir įstrigau. Galop nusipirkau tame pačiame kaime butelį. Važiuoju ten visada, kai tik leidžia maskvietiško gyvenimo aplinkybės. Nei italų virtuvei, nei vynui nejaučiu jokios silpnybės. Kai pirkau butuką, šalia prisiglaudęs sodelis „trys metrai ant penkių“ buvo pilnas įvairios botanikos. Dabar liko tik keli alyvmedžiai, citrinmedis, kinkanų krūmelis ir kamelija didžiuliame vazone, visa kita sunyko...

Užtat džiaugiuosi nuostabiais kaimynais – tiek rusais, tiek italais. Pastarieji vis laukia, kada prabilsiu jų kalba, bet aš per septynerius metus prie penkių žinotų itališkų žodžių pridėjau viso labo penkis naujus. Bandau su jais bendrauti angliškai. Kaimynas bankininkas neprieštarauja, o štai kaimynui sodininkui netinka. Vis dėlto tai netrukdo man jaustis ten visiškai laimingai. Apskritai man patinka gyventi. Praeities nepataisysi, bet štai vartau pastaruoju metu savo senas užrašų knygeles ir stulbstu, kiek visokių kvailysčių esu prikrėtusi, kaip pavydėtinai nuosekliai, ne kartą ir ne tris, lipau ant to paties grėblio. Skaitinėju ir galvoju – koks nepaprastai įdomus dalykas yra gyvenimas, kokių įspūdingų žmonių turėjau šalia. Būtų gerai ir pabaigoje to gražaus paveikslėlio nesugadinti.