Ironiškasis prancūzų rašytojas Fredericas Beigbeder bandė mus įtikinti, kad meilė trunka trejus metus. Jūs savo dievinamoje Prancūzijoje pragyvenote jau aštuonerius. Rožiniai akiniai dar nenukrito?
Nenukrito, bet aš juos gerai išsivaliau (juokiasi). Kad Prancūzija – ne visai tokia, kokią ją įsivaizdavau iš senų filmų ir knygų, supratau jau tuomet, kai keliavome po ją prieš pradėdami gyventi. Laimė, apsistojome Isižake, esančiame 600 kilometrų nuo Paryžius, čia dar yra tos senosios dvasios ir autentikos. Kaip sako vienas mano draugas, puoselėti tą art de vivre (gyvenimo menas) stilių šiais laikais gali tik labai turtingi prancūzai arba kaimiečiai, nes tam reikia ne tik daug pinigų, bet ir laiko.
Ką padarysi, jei kovodami už gyvenimą praradome vieną ar kitą kūno dalį. Jurgis mane priima tokią, kokia esu.
Šiuolaikinio paryžiečio gyvenimo būdą labiau apibūdina populiarusis posakis: „Métro, boulot, dodo.“ („Metro, darbas, miegas.“) Patys prancūzai ilgisi tos senosios Prancūzijos, gerbia savo praeitį, bet miega ant laurų. Kai pabunda, pyksta, kad šalis nėra tokia, kokios norėtų. Jie labai įpratę, kad valstybė jais rūpintųsi, yra tarsi išlepinti vaikai. Be paliovos kovoja už savo teises, streikuoja, tik valstybė neskuba jų įgeidžių tenkinti. Prisimenu, kai ketino ilginti pensinį amžių, į gatves išėjo net moksleiviai, bet valdžia vis tiek padarė savaip. Daug kas keičiasi. Laimė, mano požiūris į gyvenimą selektyvinis, atsirenku, ką noriu matyti. Man patinka prancūzų intelektas, lengvumas, gebėjimas pasišaipyti iš savęs, pasitikėjimas savimi. Jie taip traukia vienas kitą per dantį, kad mano draugė kanadietė nuo jų pašaipų kartais rauda, o man patinka tas aštrokas humoras.
Turbūt jau giliai įleidote šaknis Prancūzijoje. Kaip sekasi Jūsų įkurtai galerijai? Ką veikia vyras Jurgis ir sūnus Jokūbas?
Pernai pajutau, kad mano namai yra Prancūzijoje, jaučiuosi čia sava ir įaugusi, o po Vilnių jau vaikštau kaip egzaltuota turistė. Jurgis Prancūzijoje turi įmonę, užsiima senų namų renovacija. O štai Jokūbas dabar Lietuvoje, studijuoja fotografiją. Juokinga, kad pas mus jį vadindavo mažuoju lietuviu, o Lietuvoje vadina prancūzu. Susitaikiau su tuo, kad jis negyvens su mumis toje pačioje šalyje. Vaikus reikia mokėti paleisti – užauginti sparnus ir leisti skristi. Mano ryšiai su Lietuva nenutrūko. Prekiauju kai kurių lietuvių juvelyrų dirbiniais, lino drabužiais, dailės kūriniais. Mano draugų ir klientų paryžiečių namų sienos nukabinėtos mūsų dailininkų darbais. Labai tuo didžiuojuosi.
Neseniai ėmiausi visai naujos veiklos – su drauge lietuvaite iš Paryžiaus sukūrėme universalią drabužių kolekciją moterims. Orientuojamės į brandesnio amžiaus klientes. Kuriame stilingus ir funkcionalius drabužius, kad galima būtų su tuo pačiu ir į darbą eiti, ir į vakarėlį, kad tiktų ir lieknoms, ir apkūnesnėms, būtų lengva keisti, tarkim, iš suknelės – į švarką. Štai sendaikčių parduotuvėje atrastus senovinius XIX amžiaus vyriškus naktinius marškinius nutariau nešioti kaip suknelę. Panašus modelis yra ir mūsų kolekcijoje. Nelaikau savęs dizainere, veikiau gerą skonį turinčiu žmogumi, nors modeliuoti mėgstu jau seniai. Net pirmąją vestuvinę suknelę, būdama 19-os metų, sumodeliavau pati. Tekėdama norėjau visam pasauliui įrodyti, kad esu suaugusi. Suknelė buvo graži, poelgis – kvailas. Mano klientes praeiviai stabdo Londone ir Niujorke klausdami, kur jos įsigijo vieną ar kitą drabužį.
Konkuruoti elegancija ir geru skoniu su prancūzėmis – gana drąsu.
Mūsų kaime vietiniai mane vadina „mažąja paryžiete“, nes dažnai rengiuosi juodai ir visur kaukšiu aukštakulniais. Kai apsiaunu džinsus ir sportinius batelius, žmonės klausia, kas atsitiko. Gaila, kad Prancūzijoje dėl patogumo elegancija aukojama vis dažniau, bet tos, kurios dar laiko šį bastioną, yra įsikibusios nagais ir dantimis. Dažnai matau oro uoste, kaip moteris, avinti žudikiškais aukštakulniais, tempia du sunkius lagaminus aukštai iškėlusi galvą. Dar įspūdingiau stebėti, kaip jos grakščiai it kokios katės bėgioja metro ir jų kulnai neįstringa tose vėdinimo grotelėse. Juokauju, kad paryžietėms labai lengva nestorėti, nes laviruodamos su aukštakulniais metro labirintuose jos sudegina nemažai kalorijų. Tokios moterys reiklios ir savo vaikų išvaizdai. Jokių animaciniais personažais puoštų marškinėlių, plikų bambų, blizgučių ar rėkiančių spalvų. Paauglės dukros spinta beveik nesiskiria nuo mamos.
Pernai pajutau, kad mano namai yra Prancūzijoje, jaučiuosi čia sava ir įaugusi, o po Vilnių jau vaikštau kaip egzaltuota turistė.
Deja, kuo toliau į pietus, tuo mažiau elegancijos. Ryškios pietietės kartais vadinamos terminu „la cagole“. Nusiskrudinusios iki oranžinio atspalvio, trumpais sijonais ar šortukais, nuogais pilvais, tinklinėmis palaidinėmis, iš kurių veržiasi visos grožybės, priklijuotomis blakstienomis, apsikarsčiusios ryškiais papuošalais – jos tikrai mažai ką bendra turi su prancūzių elegancija. Nežinau, ar jos tiesiog neturi skonio, ar tai yra tam tikra maišto prieš griežtas taisykles forma. Dar liūdniau už tas rėksmingas papūgas atrodo pelytės – skonio neturinčios, bet eleganciją imituojančios moterys. Net su tuo klasikiniu juodu sijonu ir baltais marškiniais jos kažkodėl primena padavėjas. Kukliau gyvenančios, bet geresnį skonį turinčios lietuvės geba atrodyti kur kas gražiau.
Bent jau vyrai, tikiuosi, tebėra tokie pat žavūs, flirtuojantys ir pasiruošę nuotykiams?
To iš jų neatimsi! Prancūzijoje ir vyrai, ir moterys labai daug kalba apie seksą. Koks nors puritonas amerikietis ar feministė skandinavė įžvelgtų seksualinį priekabiavimą kiekviename žingsnyje. Prancūzai labai mėgsta flirtuoti ir sako, kad tai yra tas pats, kaip gėrėtis gėle, jos nenuskinant.
Iš Kanados atvykusiai mano draugei iš pradžių atrodė, kad visi nori ją nusitempti ne tik į lovą, bet ir prie altoriaus. Ji labai nusivylė supratusi, kad tai nieko nereiškia, nes taip jie bendrauja su visais ir visomis. Gal dėl to ir turi tą lovelasų etiketę? Man ne kartą buvo taip nutikę – tarkim, eini per perėją ir koks nors žavus, elegantiškas vyriškis prasilenkdamas sako: „Jūsų labai gražios akys, madame.“ Ir nueina. Nes jis iš tavęs daugiau nieko nenori. Tu irgi nueini su karūna ir visą dieną esi laiminga, o grįžusi namo dar labiau myli savo vyrą. Beje, per vakarienes vyrai ir žmonos niekada nesodinami greta – išskirti negalima tik sužadėtinių ir jaunavedžių.
Prancūzai, aišku, mato tavo minusus, bet sugeba atrasti ir tuos pliusus, kurios turinti nė pati neįtarei. Pamatęs tave, vilkinčią nauja suknele, lietuvis geriausiu atveju pasakys: „Gražiai atrodai.“ Prancūzas pagirs vasaros slyvos raudonio spalvą ir tai, kaip ji dera prie tavo lūpdažio. Jie nebijo savo moteriškosios pusės. Jiems ne gėda paverkti iš meilės ar vytis savo mylimąją gatve šaukiant: „Nepalik manęs, brangioji!“ Prancūzai yra kaip maži vaikai, žaidžiantys gyvenimą. Jie neapsimetinėja. Jei vyrams patinka spoksoti į moterų iškirptes, o moterims – apžiūrinėti vyrų užpakalius, jie to neslepia. Kaip juokauja prancūzės, jei į tave niekas nebežiūri, tada geriau jau numirti.
Norite pasakyti, kad tos kalbos visada ir baigiasi kalbomis, nes ištikimybė prancūzams tokia pat vertybė kaip ir mums?
Ištikimybė yra vertybė, bet jie – realistai, supranta, kad paslysti gali kiekvienas, ir laikosi principo, jog jėga partnerio nenusaugosi. Išsiskirti dėl vieno nuklydimo jiems atrodo kvaila. Jei tai įvyko ir nebesitęsia, suglamžom, išmetam tą istoriją ir neprisimenam jos. Svarbiausia išlikti diskretiškam, neįžeisti savo partnerio.
Viena jauna Paryžiuje gyvenanti lietuvė režisierė yra atvirai prisipažinusi, kad ją kartais erzina prancūzų mačizmas, kai moteriai paliekamas gundytojos vaidmuo, o jos nuomonę intelektualios diskusijos dalyviai neretai ignoruoja.
Nesutikčiau su tuo. Tiek moterų, tiek vyrų intelektas, sąmojis, išprusimas čia yra labai vertinami. Tiesa, gundytojų vaidmuo prancūzėms irgi nesvetimas, tik jos jį prisiima savo noru, tai savotiškas jų ginklas. Prancūzės nemato reikalo neigti savo lytiškumo ir įrodinėti, kad yra kažko vertos, nes ir taip žino, kad yra karalienės. Joms atrodo juokinga pykti dėl to, kad vyras padėjo apsivilkti paltą ir praleido pro duris. To dar betrūko, kad nepraleistų! Šeimą, taikydamos geležinės rankos aksominėje pirštinaitėje principą, valdo jos. Tie vargšai prancūzų mačo yra gerai pašokdinti, gal todėl vis daugiau jų parsiveža žmoną iš Tailando.
Netarnauja prancūzės ir savo vaikams, tiesa?
Moteris čia išlieka moterimi ir žmona net ir tapusi mama. Prancūzė neaukos savo interesų dėl vaiko. Palikusi 2 mėnesių kūdikį tėvams ar auklei, ji ramiai išeina į kiną ar vakarieniauti. Bent kartą per mėnesį tik su savo mylimuoju išvažiuoja romantiško savaitgalio. Tai nereiškia, kad prancūzės nemyli savo vaikų. Prancūzai nuolat giria atžalų protą, grožį, pasiekimus, bet spraudžia į labai griežtas ribas. Pliaukštelėjimas per užpakalį ar skruostą ilgai Prancūzijoje buvo laikomas tinkama auklėjimo priemone. Tai uždrausta tik 2014 m. ir tam reikėjo antro balsavimo. Kartais man tikrai gaila tų prancūziukų, kai matau, kaip jie muštruojami dėl etiketo, taisyklių laikymosi, bet negali nesižavėti jų išsiauklėjimu. Vos pradėję kalbėti mažyliai mokomi sveikintis ir padėkoti, netriukšmauja viešose vietose, o, norėdami pakviesti draugą į lauką, pirmiausia atsiklausia jo tėvų. Ir dar tokia mandagia maniera... Kai vienas paklausė manęs, ar Jokūbas turi teisę pasivažinėti dviračiu, iš pradžių net nesupratau, apie kokią teisę kalba.
Ar Jūsų niekada neerzino tas perdėtas etiketo ir taisyklių laikymasis? Turbūt atvykėliui iš kitos šalies sunku išvengti lemtingų klaidų?
Snobizmo jiems netrūksta, bet tai galima suprasti. Jų istorija labai turtinga, gilios kultūros tradicijos, jiems yra kuo didžiuotis. Be taisyklių, nebūtų ir prancūziško gyvenimo būdo. Jeigu tokia individualistų ir gyvenimo malonumų ieškotojų tauta neturėtų juos varžančių taisyklių, visuomenėje turbūt tvyrotų chaosas ir anarchija. Vaikus jie auklėja taip, kad galėtų vakarieniauti ir su valkata, ir su karaliumi. Ar atžala pasirinks būti etiketo fanatiku, ar leis sau jį laisviau interpretuoti, čia jau kiekvieno asmeninis reikalas.
Prancūzai – kaip maži vaikai, žaidžiantys gyvenimą. Jie neapsimetinėja. Jei vyrams patinka spoksoti į moterų iškirptes, o moterims – apžiūrinėti vyrų užpakalius, jie to neslepia.
Geriausiai šiuolaikines tendencijas atspindi vis gausėjantis naujas bohemiškos buržuazijos, arba bobo, sluoksnis. Jo atstovai kilę iš buržuazinių šeimų, bet balsuoja už kairiuosius, kovoja už homoseksualių žmonių ir imigrantų teises, draugauja su visų socialinių sluoksnių atstovais, o gerą vyną siurbčioja iš parduotuvėje „Ikea“ pirktų taurių. Tiesa, toks elgesys jiems atleidžiamas, nes taip elgiasi ne dėl nežinojimo ar prasto išsilavinimo, bet maištaudami.
Sunkiau patekti į konservatyvesnių buržua sluoksnį. Prisimenu – kai į mūsų miestelį atsikraustė paryžiečių pora, pakvietė mus pietų. Jautėmės taip, lyg laikytume egzaminą. Po tų pietų pasakiau, kad daugiau kojos pas juos nekelsiu. Matyt, testą išlaikėme, nes jie pakvietė mus dar kartą ir šįkart bendravome jau visai normaliai. Nepakanka skaityti Proustą, tu gali ne taip pasidėti servetėlę arba įsidėti antrą kartą sūrio, ir būsi nurašytas. Man patinka tie žaidimai, įdomu nulaužti jų kodus, stebėti, kaip tave apuosto ir galiausiai priima, bet nežinau, ar norėčiau tokioje aplinkoje gyventi kiekvieną dieną.
Kai Paryžiuje tenka dalyvauti parodų atidarymuose, matau tokio lygio snobizmo šou, kad tikrai pasidžiaugiu, jog gyvename Isižake. Aišku, kaip ir kiekviename mažame miestelyje, apkalbų čia netrūksta. Man, atvykusiai iš didmiesčio, buvo lengvas šokas, kad jie visi viską apie visus žino, nors prancūzai laikosi nerašytos taisyklės nesikišti į kitų žmonių gyvenimą.
Rašote, kad dauguma prancūzų, pamiršę baltas staltieses, vietoj vyno geria kokakolą, o vietoj kepsnio su krauju valgo pašildytas picas. Kaip atrodo Jūsų šeimos vakarienė?
Prancūzai vos ne kas antrą dieną eina vakarieniauti į restoranus. Mes negalime sau to leisti, todėl šventę kuriame namie. Kiekvieną dieną 4 patiekalų negaminame, bet nedidelis užkandis, karštasis patiekalas ir sūrio paprastai būna. Valgyti prie gražiai padengto stalo man buvo svarbu nuo vaikystės. Visada naudojame tik medžiagines servetėles ir užsidegame žvakes. Beje, prie žvakių liepsnos kiekviena 40 metų peržengusi moteris atrodo kur kas gražesnė.
Paauglystėje Jokūbas, įkvėptas Che Guevaros, bandė maištauti, sakydavo, kad nevalgys mūsų buržuazinio maisto, pradėjo pirkti pusfabrikačius ir šildyti mikrobangų krosnelėje. Kartą tyčia padėjau jam vietoj servetėles popierinį rankšluostį ir pasiūliau pavalgyti ne buržuaziškai. Jam nelabai nepatiko. Paprašė paieškoti servetėlių ir pats uždegė žvakes. Dabar, kai lankiausi pas jį Lietuvoje, pamačiau, kad tos pamokos nepraėjo veltui. Jis pasodino mane prie gražiai padengto stalo su žvakėmis ir pavaišino, kaip pridera, – aperityvu, pirmuoju ir antruoju patiekalais, sūriais.
Vis dėlto kartais tas taisyklių laikymasis atrodo kone komiškas. Miriau juokais skaitydama Jūsų naujojoje knygoje istoriją apie gaisrininką, kuris, prieš pradėdamas gaivinti žmogų, nutarė pirma apsivilkti uniformą.
Tai visiškai tikra istorija, nutikusi mūsų miestelyje. Tiesiai iš namų atskubėjęs pagelbėti dūstančiam žmogui tas gaisrininkas nusprendė, kad su naminiais šortais teikti pagalbos nederėtų. Negana to, dar nutarė paskambinti savo departamento vadovui, kad šis duotų leidimą. Tik gerai aprėktas, leido sau numoti ranka į reglamentą, ir žmogaus gyvybė buvo išgelbėta.
Jie labai mėgsta ne tik kurti griežtas taisykles, bet ir jas laužyti. Kartą nuo mano sąskaitos Mokesčių inspekcija nenuskaičiavo pinigų. Rašiau laiškus, nesyk kalbėjau su valdininkais, iki išmaldavau, kad tuos pinigus paimtų. Po mėnesio gavau pranešimą, kad turiu sumokėti delspinigius. Praradusi viltį įveikti tą biurokratinę sistemą, nuėjau pas vietinį Beržerako mokesčių inspektorių, iš anksto pasiryžusi sumokėti – juk jis nesiims užginčyti savo viršininkų sprendimo. Išklausęs mano pasakojimą, jis paėmė iš mano rankų laišką su baudos kvitu, suplėšė mano akyse ir pasakė: „Jūs neprivalote dvigubai mokėti už kažkieno kvailas klaidas.“
Prancūzės nemato reikalo neigti savo lytiškumo ir įrodinėti, kad yra kažko vertos, nes ir taip žino, kad yra karalienės.
O štai viena garbaus amžiaus pažįstama paryžietė, paprašiusi manęs ją palydėti į prabangius butikus, po apsipirkimo pakvietė pasivaišinti šampanu ir užsakė dvi taures. „Juk sakėte, kad negeriate alkoholio?“ – nustebau aš. „Šampanas – ne alkoholis, brangioji“, – atsakė ji. Lietuviai dėl tų taisyklių yra didesni veidmainiai. Gatvėse keikiasi kone kas antras, bet, jei keiksmažodį pasako diktorė, ją išmeta iš darbo. Prancūzijoje niekas nesipiktina, jei šalies prezidentas, matydamas, kaip pralaimi jo mėgstama futbolo komanda, viešai nusikeikia. Savo mėgstamus „putain“ (liet. „kekšė“) ar „merde“ (liet. „šūdas“) jie kaišioja tarsi priežodžius ir nebijo, kad bus palaikyti neišauklėtais.
O kaip Jums sekasi kalbėti prancūziškai? Turbūt jau nebedarote tokių klaidų, kai, užuot paprašiusi statybininko padaryti sieną, pareikalavote čia pat užsiimti meile?
Na, taip, „le mur “ ir „l’amour“ neįgudusiam kalbėtojui gali skambėti labai panašiai… Klaidų darau vis mažiau, bet akcentas niekur nedingo. Aš labai jo nekenčiu. Prisimenu, kai įrašiau į autoatsakiklį savo balsą, jis skambėjo kaip rusų mafijos prancūzų filmuose. Ištryniau ir palikau automatinį. Prancūzai nepraleidžia progos pasijuokti iš mūsų ryškiai tariamos „r“, bet jiems tai yra gražu. Klientai neretai sako: „Aš dievinu Jūsų akcentą. Jis toks seksualus ir jausmingas. Nepraraskite jo.“
Provincijoje prancūzai nelabai kalba angliškai, todėl man pasisekė, kad jau mokėjau prancūzų kalbą atvykdama. Sunkiau sekėsi Jurgiui. Atvykęs pusę metų jis nekalbėjo išvis, turėjau jam vertėjauti. Po 6 mėnesių staiga prakalbo ir dabar daro kur kas didesnę pažangą nei aš. Įdomiausia tai, kad, prakalbęs prancūziškai, jis ėmė kalbėti ir lietuviškai. Iki tol buvo iš tų santūriųjų vikingų tipo lietuvių, kurie tuščiai žodžiais nesitaško.
O štai prancūzai nuolatos mala liežuviu. Diskutuodami karščiuojasi, nuolat pertraukinėja vienas kitą. Ne veltui vakarienės stengiamasi kviesti ne daugiau kaip 6 žmones – kad visi turėtų galimybę pasisakyti ir būti išgirsti. Jie vertina, jei turi savo nuomonę, bet jei neturi, ką pasakyti, geriau patylėti, nei nusišnekėti.
Ar egzistuoja kokie nors pokalbių tabu?
Tabu yra pinigai. Kalbėti apie tai žema ir šlykštu. Tiesą sakant, net ir gebėjimo uždirbti pinigus nevertina – geriau, kaip jie paveldėti, nes dideli uždirbti pinigai jiems siejasi su išnaudojimu. Vengia kalbėti ir apie savo darbą. Jiems nesvarbu, ką tu dirbti, svarbiau – kas tu esi, kuo domiesi. Dėl sudėtingos ekonominės padėties daug išsilavinusių žmonių Prancūzijoje dirba paprastus darbus – padavėjais, pardavėjais, administratoriais, bet yra labai išprusę, apsiskaitę. Prancūzai labai daug skaito. Metro vagone apie trečdalis žmonių sulindę į knygas. Ir ne bet kokias. Ar galite pas mus įsivaizduoti jauną vyrą, savo noru skaitantį „Karą ir taiką“? O ten tokių – ne vienas.
Pakalbėkime apie Jūsų knygas. Labai smalsu, kaip Jurgis reagavo į gana atvirą antrąjį romaną „Moteris katė ir jaunas mėnulis“?
Prancūziškai diskretiškai – neskaitė ir nekomentavo. Siūliau rankraštį, sakiau, kad išimsiu tai, kas jam nepatinka. Jis atsakė, kad tai yra mano knyga, ir jis nesikiš į kūrybos procesą. Buvo krizių, bet susėdome, išsikalbėjome. To reikėjo, kad liktume kartu. Mūsų santykius buvo apėmusi stagnacija, atrodydavo, kad jis nė nepastebi, jog egzistuoju. Sako, kad suaugę žmonės nesikeičia, bet jei gauni gerą elektrošoką, pasikeiti. Svarbu, kad keistis norėtų abu. Aš irgi ne ideali, kad ir kaip būtų sunku tai pripažinti.
Man viena prancūzė yra pasakiusi: „Mes, moterys, pernelyg lengvai taškomės tuo myliu–nemyliu, skirsiuos–nesiskirsiu. Aš su vyru skyriausi 5 kartus, o mes vis dar kartu 35-eri metai. Reikia įvertinti blaiviai – jei vyras tave tenkina 70 proc., o tarp likusiųjų 30 proc. nėra savybių, kurių niekada neatleistum, reikėtų susitelkti į tai, kas gera, ir pamiršti tai, kas netobula.“ Krizė labai padeda suvokti, ar nori būti su tuo žmogumi. Ir kas rytą reikia sau priminti: „Aš myliu tavo pliusus, toleruoju tavo minusus, galiu gyventi be tavęs, bet nenoriu.“
Puikius santykius palaikote ir su pirmuoju savo vyru – Ričardu Jarmalavičiumi. Ta draugystė su buvusiaisiais – tai taip prancūziška...
Puikiai sutarėme ir iki Prancūzijos, nebendravome tik pirmuosius metus po skyrybų. Ričardas yra mano vaiko tėvas. Per tuos 20 metų, kai esame išsiskyrę, gal tik trejas Kalėdas praleidome atskirai. Kartais visi kartu keliaujame, atostogaujame. Mes esame kaip sielos broliai, labai gerai vienas kitą suprantame, jaučiame ir mylime – tik ne kaip vyras ir moteris.
O kaip sekasi sutarti su kitu praeities vaiduokliu – persirgtu krūties vėžiu?
Prasirgus atsirado aiškus žinojimas, kad esu laikina. Tai man padeda ragauti gyvenimą dideliais gurkšniais. Kasmet tirtis į onkologinį važiuoju susitaikiusi su likimu ir pasiruošusi bet kokiam atsakymui. Aišku, tas nerimas nuolat išlenda. Vos ką nors suskausta, iškart galvoji: „Metastazės!“ Buvo toks juokingas nuotykis ta tema. Maudydamasi duše, pasilenkiau ir pajutau, kad negaliu atsitiesti. Skausmas buvo toks, kad vos galėjau įkvėpti. Nutariau, kad metastazės pažeidė stuburą ir mane tuoj suparalyžiuos. Šiaip taip išropojau nuoga, sugraibiau telefoną, bet nežinojau, kam skambinti – medikai neįeis, nes durys užrakintos, o miestelio gaisrininkai – visi pažįstami. Teko skambinti Jurgiui, nors su juo tuo metu gyvenome atskirai. Netrukus jis suleido man injekciją nuo radikulito, ir po 3 dienų vėžys baigėsi.
Įdomu, kodėl iki šiol nesiryžote krūties rekonstrukcijai? Juk Prancūzijoje tokią operaciją turbūt atliktų nemokamai?
Nepasidariau, nes nenorėjau dar vienos operacijos. Be to, pagalvojau, kad jei paims odos nuo pilvo ar nugaros, vis tiek atrodysiu sulopyta kaip Frankenšteino nuotaka. Dabar turiu tik vieną randą. O ir vėžį po implantu pastebėti sunkiau. Aš vaikystėje turėjau kreivą dantį. Stomatologė įkalbėjo nešioti išimamą plokštelę, nes su kreivu dantimi neva niekada neištekėsiu. Kartą bevalgant ta plokštelė įstrigo vidury gerklės ir aš vos nepaspringau. Tariau sau, kad jau geriau liksiu senmerge, nei būsiu negyva. To savo kreivo danties aš niekada nesigėdijau, jis man nesutrukdė ištekėti, ir netgi – ne vieną kartą.
Be to, tai mane išmokė nesureikšminti išorės ir pagydė nuo kompleksų. Ką padarysi, jei kovodami už gyvenimą praradome vieną ar kitą kūno dalį. Jurgis mane priima tokią, kokia esu. O jei vyras nustoja tave mylėti dėl trūkstamos krūties, tai kam jis išvis reikalingas? Juk vieną dieną tos krūtys vis tiek subliukš ir nukars. Būna moterų, kurios viską persidaro, bet vis tiek vyrai jas palieka.
Svarbiausia yra mylėti pačiai save. Štai kodėl prancūzės moka senti. Jas nuo vaikystės tėvai išmokė mylėti savo trūkumus. Nosis su kuprele, strazdanos, raudoni plaukai – visa tai yra tavo išskirtinumas. Dėl to, net ir nebūdamos gražuolės, jos eina per gyvenimą kaip karalienės.
Trumpai apie...
… debiutą ant viršelio. „Labai keistas jausmas patekti ant viršelio, kai tau gerokai per 40-imt. Stilistė sakė, kad esu sudėtingas modelis. Na, taip, su amžiumi įgyjame ne tik patirties, bet ir kai kurių netobulumų, bet aš manau, kad šita tendencija, kai brandžios moterys tampa matomos, yra pozityvios revoliucijos pradžia.“
… rudenį Vilniuje ir Paryžiuje. „Paryžius yra subtiliai pilkas miestas. Jo cinko stogai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, tad ruduo ten atrodo santūresnis ir elegantiškesnis. Vilnius su savo klevų lapais, raudonų čerpių stogais ir barokinėmis bažnyčiomis yra kur kas ryškesnis ir spalvingesnis.“
… tai, kaip atrodyti lyg prancūzei. „Tereikia pieštuko formos aptempto juodo sijono, baltų marškinių, gal net pasiskolintų iš vyro spintos, labai į liemenį įimto ar kiek per didelio švarko, aukštakulnių, o gal vyriško tipo batų, originalaus papuošalo ir raudonų lūpų dažų. Lengvai susitaršykite plaukus, aukštai pakelkite galvą ir – pirmyn!“
… paskutinį norą. „Jei būčiau nubausta mirties bausme ir turėčiau teisę į paskutinę vakarienę, norėčiau suvalgyti ančių krūtinėlės tartarą su austrėmis.“
