Rasa, Jūsų projekto „Ką žmonės dirba“ tikslas – parodyti Lietuvoje ir užsienyje gyvenantiems žmonėms plačias darbo gimtojoje šalyje galimybes. Kiek žinau, ir pati jau buvote šaknis beleidžianti Londone, bet vis dėlto apsisprendėte grįžti į Lietuvą?
Užaugau ir mokyklą baigiau Klaipėdoje. Visus egzaminus išlaikiau puikiai, bet po jų mane apėmė panika, nes nežinojau, ką daryti toliau. Nušvitimas ištiko tuomet, kai prisiminiau vieną savo vaikystės epizodų. Man tėtis buvo nupirkęs tokį nedidelį violetinį magnetofoną su mikrofonu ir, manau, netrukus dėl to labai pasigailėjo, nes aš visą laiką vaikščiojau paskui jį ir kitus žmones viską įrašinėdama. Būdama 12 metų, mokykloje turėjau savo radijo laidą. Supratau, kad labiausiai man patinka kalbinti žmones ir apie juos rašyti, tad įstojau į Londono menų universitetą (University of the Arts London) studijuoti žurnalų leidybos.
Kodėl pasirinkote Londoną? Juk ši specialybė dėstoma ir mūsų aukštosiose mokyklose?
Norėjosi tapti savarankiška ir išbandyti save. Kadangi įstoti kiek pavėlavau, turėjau vienų metų pauzę. Įsidarbinau padavėja restorane ir gana greitai pradėjau kopti karjeros laiptais – po metų, būdama vos 21-ų, jau buvau atsakinga už tos kompanijos socialines medijas ir viešuosius ryšius. Dirbau ir pradėjusi studijas. Buvo labai sunku. Dirbdavau po 60 valandų per savaitę ir dar mokiausi. Nuolat išgyvenau perdegimo sindromą – pervargdavau, kilo sveikatos problemų. Trečiame kurse supratau, kad norėčiau dirbi sau. Su drauge fotografe įkūrėme viešųjų ryšių agentūrą „The Magic Elephant“. Įkalbėjome vieną startuolių kompaniją samdyti mus. Tuo metu jie buvo tikrai maži ir niekam nežinomi, bet mes padėjome jiems išgarsėti ir surinkti apie milijoną svarų sterlingų investicijų.
Mums gerai sekėsi: iš pradžių kurdavome įvairių kompanijų tinklaraščių ir žurnalų turinį, po dvejų metų sugalvojome leisti savo žurnalą. Jis pradėjo augti, tapo populiarus. Po 6-erių metų Londone pasijutau pasiekusi visus sumanytus tikslus. Prisimenu, metų pabaigoje pildžiau dokumentus norėdama sumokėti savo verslo mokesčius. Tuomet pagalvojau, kad mokėti mokesčius reiškia tapti tos valstybės dalimi. Susimąsčiau, kodėl keliu Anglijos, o ne gimtosios šalies ekonomiką? Juk jai turbūt labiau reikia mano mokesčių. Pradėjau visai rimtai svarstyti grįžti į Lietuvą.
Apsispręsti grįžti nebuvo lengva. Supratau, kad viską reikės pradėti iš pradžių. Vis dėlto nuo mūsų labai priklauso, kaip ši šalis atrodys rytoj. Jaučiuosi už tai atsakinga.
Nebuvo baisu mesti įsibėgėjusią karjerą ekonomiškai stiprioje šalyje ir viską pradėti iš naujo Lietuvoje?
Dažnai pagalvodavau, ar tai, ką darau Londone, galėčiau daryti Lietuvoje. Deja, mano norą grįžti atšaldydavo lietuvių žiniasklaida. Tikrai gaila, kad nemokame didžiuotis savo šalimi, nesugebame jos tinkamai pristatyti pasauliui. Skaitant populiariausius vietinius portalus užplūsdavo neviltis – vien skurdas, korupcija, kriminalinės naujienos, emigracija. Mums, kaip tautai, trūksta pasididžiavimo savimi. Nuolat girdžiu: „Na, čia tik Lietuvoje taip gali būti“; „Taigi čia Lietuva...“ Kai viskas, ką girdi, yra vien negatyvu, norisi nuo to nusisukti. Lengva prarasti tapatybę.
Prisimenu, kaip Meksikoje į klausimą, iš kur esu, atsakiau, kad iš Lietuvos, bet save labiau sieju su anglų kultūra. Pasakiau ir pati pašiurpau nuo savo atsakymo. Tuo metu vis daugiau mano draugų ir pažįstamų grįžo iš užsienio ir sėkmingai dirbo Lietuvoje, ir tai, ką pasakojo, gerokai skyrėsi nuo to, ką skaičiau. Vis dėlto apsispręsti grįžti nebuvo lengva. Supratau, kad viską reikės pradėti iš pradžių. Tyčia grįžti pasirinkau šalčiausią metų mėnesį – sausį, nes vasarą Lietuvoje viskas pernelyg tobula.
Prisimenu, kaip man važiuojant namo šalo keliai ir aš galvojau: „Ne, tai turbūt ne mano jėgoms.“ Tą sausį su draugu ėjome Gedimino prospektu ir ieškodami, kur pasislėpti nuo šalčio, užsukome į Genocido aukų muziejų. Vaikščiodama po jį staiga suvokiau, kiek daug žmonių mirė dėl to, kad aš gyvenčiau laisvoje šalyje! Gimiau 1991 metais, esu pirmosios Nepriklausomybės vaikų kartos atstovė ir suprantu, kad nuo mūsų labai priklauso, kaip ši šalis atrodys rytoj. Jaučiuosi už tai atsakinga.
Tiesa, savo žurnale ir laidose mes neakcentuojame patriotizmo temos, daugiau kalbame apie gyvenimą ir darbo galimybes Lietuvoje. Pagyvenę dideliuose miestuose žmonės žino, kaip dideli atstumai, visuomeninis transportas, didelės nuomos kainos, žmonių minios, užterštas oras vargina. Net didžiausiame mūsų šalies mieste beveik visur gali nueiti pėsčiomis ar nuvažiuoti dviračiu. Čia daug parkų, žalumos, gamtos, daug laisvės kurti ir gausybė neišnaudotų nišų. Lietuvoje įmanoma nusipirkti butą, padaryti karjerą, saugu auginti vaikus. Galiausiai čia kalbama tavo gimtąja kalba, gyvena artimieji ir draugai. Nutariau pakalbinti sėkmingai čia dirbančius žmones ir parodyti kitokią Lietuvą.
Kartais net gražiausi norai atsitrenkia į rūsčią realybę. Kaip įsibėgėti sekėsi Jums?
Atvirai kalbant, tikėjausi, kad greičiau įsibėgėsiu. Londone turėjau didesnį socialinių pažinčių ratą, Lietuvoje reikėjo jį susikurti. Beje, pas mus būdas ko nors siekti per pažįstamus turi neigiamą atspalvį. Turime vertinti tarpusavio ryšius, ypač – jei tai ne iš tėvų paveldėtos, o savo darbu susikurtos pažintys. Ėjau į viešųjų ryšių agentūras, pasakojau apie savo idėją ir mačiau, kad daugumą domina tik nauda – jie norėjo pasinaudoti tuo, kad nesame labai žinomi, ir pasireklamuoti pusvelčiui. Nutariau palaukti, kol mano žurnalas paaugs, ir galėsiu kalbėti kitaip. Yra daug kompanijų, kurios nori augti greitai ir tą užaugusį verslą pelningai parduoti. Nenoriu savo projekto prievartauti, kad jis kuo greičiau duotų pinigų. Noriu, kad jis augtų lėtai, apgalvotai, gražiai ir liktų ilgam.
Daug baimių, nerimo pasėja tėvai. Net mano mama, išgirdusi, kad grįžtu, sunerimo. Norisi, kad tėvai labiau tikėtų mumis, leistų bandyti ir klysti.
Lietuvoje lengva išgarsėti ir susikurti reputaciją, bet turi pagalvoti, dėl ko nori išgarsėti ir kokios reputacijos nori. Būdavo nevilties periodų: kai išgirsti daug „ne“, nusvyra rankos, bet atsitiesi, nes žinai, kad tavo misija yra didesnė už laikinus sunkumus ir tave pačią. Tai labai geras mūsų kartos bruožas – mus motyvuoja ne pinigai, o prasmė. Mano tėvai taip pat yra labai socialiai aktyvūs, pilietiški žmonės. Jie žinomi Klaipėdos menininkai ir daug dalykų savo gimtajame mieste daro ne dėl pinigų. Pasaulio verslininkų požiūris keičiasi. Tarkim, kompanija „Patagonia“ gamina drabužius, bet jos tikslas nėra uždirbti kuo daugiau pinigų, ji siekia sustabdyti klimato atšilimą. Per ataskaitinius susirinkimus čia pirmiausia supažindinama, kiek banginių ar Amazonės miškų pavyko išgelbėti. Kiekvienas tos kompanijos darbuotojas jaučiasi svarbus, nes jis keičia pasaulio likimą, dirba ne įmonei, o dėl didesnių tikslų.
O kaip Lietuvoje? Ar daug sutikote geranoriškai nusiteikusių žmonių?
Tikrai daug. Dalijimosi kultūra plinta ir pas mus. Visi supranta – jei tu nesidalysi informacija, tai ir apie tave niekas nesužinos. Sulaukiau daug palaikymo ir nemokamos pagalbos. Strategė Akvilė Marčiukaitytė paskatino mane imtis šio projekto, davė stiliaus idėjų, atvedė pirmuosius pašnekovus. Dizainerė Greta Madline nemokamai sukūrė logotipą, komikas Domas Raibys davė mums mikrofonus, padėjo įrašyti pirmąsias laidas, dizainerė Anta Marija Antanavičiūtė padeda kurti naujas dizaino gaires. Net vieno didžiausių Lietuvos bankų direktorius sutiko man skirti pusvalandį laiko. Ir nors paaiškėjo, kad jie tokių projektų neremia, išėjau su visus puslapiu naudingų kontaktų. Dabar, sutikęs mane, visada pasisveikina, paklausia, kaip sekasi. Labiausiai išgarsinti šį projektą padėjo „Žinių radijo“ laidos. Jų vedėjai matė, kaip degu idėja, ir leido pabandyti. Šiuo metu mano laidos sutraukia iki 15 tūkstančių klausytojų, bet pirmųjų negaliu klausyti. Kita vertus, tik taip supranti, kad augi. Kadangi šis projektas kol kas išgyventi leidžiamų pajamų neduoda, konsultuoju prekių ženklus, kaip sukurti bendruomenę, rasti įdomesnių reklamos būdų. Nenoriu, kad mane samdytų labai komerciniams darbams. Darbas arba duoda energijos, arba atima. Noriu pareiti namo pasisėmusi energijos, o ne išsekusi.
Gal galite ir mums papasakoti kelias įkvepiančias sėkmingos veiklos Lietuvoje istorijas?
Netiesa, kad Lietuvoje atlygio jauniems žmonėms lubos yra 700 eurai. Jauni sau dirbantys žmonės gali uždirbti kur kas daugiau. Svarbu suprasti, kad etatinis darbas nebėra siekiamybė. Geriausi žmonės nori dirbti sau, todėl apie 80 proc. užsienio komunikacijų agentūrų dirba laisvai samdomi žmonės. Kai kurie mūsų turi svajonę, bet dirba nemėgstamą darbą, kad sutaupytų pinigų jai įgyvendinti. Tai labai ilgas ir ne visada produktyvus kelias. Reikia pradėti ką nors dėl svajonės daryti jau dabar. Mitas ir tai, kad viskam reikia didelių investicijų. Didelis verslas prasideda nuo mažų dalykų, pabandyti įgyvendinti idėją paprastai nekainuoja daug.
Štai kavinės „Crooked Nose & Cofee Stories“ savininkas Emanuelis Ryklys pradėjo nuo to, kad nusipirko keptuvę, paskrudino kavos pupelių ir nunešė į mugę patikrinti, ar tai žmonės perka. Dvi merginos, pamačiusios, kad Lietuvoje trūksta kokybiško riešutų sviesto, jį pradėjo gaminti savo virtuvėje. Dabar jų gaminiu „Sviestas sviestuotas“ prekiaujama didžiuosiuose prekybos centruose.
Trys vaikinai šaltaeigiu būdu sultis spausti taip pat pradėjo namie. Šiuo metu „SUN365“ sultys žinomos Baltijos rinkoje ir skinasi kelius į kitas šalis. Lietuvoje labai patogu dirbti kūrybininkams, informacinių technologijų specialistams. Greta Madline neseniai sukūrė tviterio knygą ir tai padarė sėdėdama Vilniuje. Startuolis Lukas Lukoševičius, sukūręs visame pasaulyje naudojamus išmaniuosius stalus „Tableair“, įkūrė kompaniją Lietuvoje norėdamas parodyti, kad esame ta šalis, kuri gali ne tik pigiai pagaminti, bet ir sukurti. Režisierė Agnija Leonova, buvusi Oskaro Koršunovo auklėtinė, dirbo Japonijoje, teatre „Suzuki“, jai siūlė gerus vaidmenis Niujorke, bet grįžo į Lietuvą ir kuria spektaklį apie Y kartą.
Pradedantys verslininkai ir talentingi kūrėjai skundžiasi atsainiu valstybės požiūriu: sudėtinga biurokratine sistema, dideliais mokesčiais, nenoru finansuoti kūrybinius projektus.
Yra tiesos. Prisimenu, bandžiau įsteigti viešąją įstaigą, kad Lietuvos kultūros tarybai galėčiau teikti prašymus dėl finansavimo. Skaičiau instrukcijas, surašytas ta biurokratine kalba, ir verkiau, nes nieko nesupratau. Laimė, atsirado labai daug žmonių, kurie man padėjo. Laukti, kol tavo projektą kas nors parems, kažką duos, sukurs sąlygas, iš dalies yra sovietinis reliktas. Greičiau ir produktyviau šiais laikais ieškoti paremti galinčių verslininkų. Tokių daugėja. Keičiasi ir valstybinių institucijų požiūris, nes į jas ateina dirbti vis daugiau jaunų, šiuolaikiškų, tarptautinę patirtį turinčių žmonių. Labai padeda projektai, tarkim, „Versli Lietuva“, „Startup Lithuania“, „Kurk Lietuvai“, įvairios mentorystės programos.
Norime, kad mūsų skleidžiama informacija pasiektų ne tik mūsų bendraminčius, bet ir darbdavius, tuos žmones, kurie šiuo metu dirba ar studijuoja užsienyje, savo kelią besirenkančius moksleivius ir jų tėvus. Manau, daug baimių, nerimo pasėja būtent jie. Net mano mama, išgirdusi, kad grįžtu, sunerimo. Norisi, kad tėvai labiau tikėtų mumis, leistų bandyti ir klysti. Yra toks terminas „fail fast“ (liet. „greita nesėkmė“). Kuo greičiau suprasi, kad tai neveikia, tuo daugiau laiko turėsi imtis naujos strategijos. Todėl mes pasakojame ne tik sėkmės istorijas, bet ir patariame, kaip įveikti nesėkmių ruožus.
