Viliau, dirbti gydytoju į Afganistaną vykote net tris kartus. Kuo ši šalis Jus taip patraukė?
Į Afganistaną žmones traukia skirtingi dalykai: kalnai, egzotika, adrenalino poreikis, noras išbandyti save, praplėsti profesinį akiratį ir pan. Tik nepatarčiau ten vykti norintiesiems realizuoti save ar išspręsti kokias nors asmenines problemas. Šių misijų tikslas – padėti kitiems, o, norėdamas tai daryti, pats turi būti stiprus ir stabilus. Pirmąsyk į Afganistaną vykau 2004 m. savo iniciatyva. Tuomet 4 mėnesius dirbau Kabule esančioje vokiečių ligoninėje. Man labai patiko dirbti su vokiečiais, buvo ten ir prancūzų, vengrų. Kitais metais savo misiją Goro provincijoje pradėjo lietuviai, buvau tarp pirmųjų.Šįsyk vykau kaip karo gydytojas, mat dirbau ir iki šiol dirbu Lietuvos kariuomenėje, turiu majoro laipsnį. Į misiją ėmė tuos žmones, kurie iš tikrųjų galėjo ką nors padaryti, o aš jau turėjau darbo Afganistane patirties, čia dirbau greitosios pagalbos skyriuje, tad su ekstremaliomis situacijomis buvo tekę susidurti. Trečią kartą grįžau į Afganistaną 2011 metais.
Jūsų knygoje aprašomos gydytojų darbo sąlygos – nepavydėtinos: nešildomose ligoninėse nuolat dingsta elektra, trūksta specialistų ir medikamentų, klesti korupcija. Ar realybė irgi buvo tokia pat rūsti?
Knygoje situacija kiek paaštrinta, bet vietinėse ligoninėse vaizdas tikrai liūdnas. Kartais važiuodavome į tas ligonines konsultuoti, operuoti. Vietiniai gydytojai – tikrai geri specialistai. Jie gebėjo gydyti tokias ligas, apie kurias mes nelabai nutuokėme – tarkim, išoperuoti kepenyse įsiveisusius parazitus. Tik ką jie gali padaryti, jei Afganistane vieno žmogaus sveikatai per metus skiriami vos 8 doleriai!.. Visa kita tenka apmokėti patiems pacientams. Neturinčiojo pinigų net neregistruoja pas gydytoją. Suteikia skubią pagalbą, bet tolesnio gydymo žmogus negauna.
Galima sakyti, kad neįgalus neturtingas žmogus šioje šalyje yra pasmerktas mirti, jis tiesiog supūva. Atvykus į pirmąją misiją, sunku buvo ir mums. Viską teko pradėti nuo nulio, net ligoninę patys pastatėme. Tris mėnesius miegojome pasitiesę miegmaišius ant žemės ir valgėme vien sausą davinį, nes neturėjome virtuvės. Iš pradžių gavome tokias pripučiamas švediškas ligoninės palapines. Sujungę 11 skirtingų modelių, įrengėme ir operacinę, ir palatas, pasirūpinome įranga, surinkome personalą. Esu vidaus ligų ir šeimos gydytojas, bet Afganistane teko padirbėti ir anesteziologu. Medikamentais mūsų ligoninė buvo aprūpinta, dėl to problemų nebuvo. Sunkiau buvo atlaikyti atsakomybę. Žinojome, kad už mūsų jau nieko nėra, aplink – tik kalnai. Jei mes nepadėsime žmogui, jis mirs.
Kokios ligos kamuoja Afganistano žmones? Turbūt šautinių žaizdų čia pasitaiko kur kas dažniau nei Lietuvoje?
Pasitaiko dažniau, bet jos tikrai nedominuoja. Aš daugiausia dirbau su vaikais. Įgijau tikrai vertingos profesinės patirties. Ten susidūriau su nematytomis ligomis: maliarija, leišmanioze, brucelioze ir kitomis parazitozėmis, sunkiomis infekcijomis. Ypač dažnai šios kamuodavo vaikus. Irgydomos jos ten kitaip nei Vakarų pasaulyje. Niekas Afganistane neturi laiko bakterijų pasėliams auginti – jei žmogus karščiuoja, viduriuoja, skiriami 3 rūšių stiprūs antibiotikai, ir tai iškart suveikia. Gana dažni nudegimai, nes vietiniai žmonės šildytis, maistui gaminti naudoja žibalines lempas, dujinius balionus, o šie dažnai sprogsta.
Tikriausiai esu ne vieną gyvybę išgelbėjęs. Nuostabus jausmas, kai mergaitė, kurią tau atnešė mirštančią, po dviejų savaičių iš ligoninės išeina savomis kojomis. Per trečiąją misiją apžiūrėdavome po 30–50 ligonių per dieną, per dieną darydavome 2 ar 3 operacijas. Dalį sunkesnių pacientų atsiųsdavo iš vietinių ligoninių. Patekti pas mus norėdavo visi. Manau, kad, norėdami gauti siuntimą pas mus, žmonės mokėdavo kyšius. Kartą gavau trimis antspaudais patvirtintą ir ligoninės sargo pasirašytą siuntimą su įrašyta tokia „diagnoze“: „Brangus daktare, prašau padėti.“
Misijų tikslas – padėti kitiems. Norėdamas tai daryti, turi būti stiprus ir stabilus, tad nepatariu vykti norintiesiems realizuoti save ar išspręsti asmenines problemas.
Ko gero, gydytojo statusas padėjo pelnyti nemažą pagarbą tarp vietinių ir saugojo nuo daugybės pavojų? Juk buvote jų gyvybių gelbėtojai.
Dėl to, kad gelbsti jų gyvybes, tavoji vertingesnė netampa. Yra ir mane apšaudę. Kartą savižudis susisprogdino prie pat mūsų ligoninės. Laimė, tąsyk iš mūsų niekas nenukentėjo, o iš savižudžio liko tik kaliošai. Beje, būtent pagal dviem dydžiais per didelius kaliošus ir šviežiai nuskustą galvą galima atpažinti būsimus savižudžius. Mat jie tiki, kad po tokios akcijos pateks tiesiai į rojų, kur jų laukia 72 nekaltos mergelės, o su batais ten patekti sunkiau. Nesvarbu, gydytojas ar ne, tu pirmiausia jiems esi svetimšalis, kitatikis, užkariautojas, kaltas dėl šalyje vykstančių žudynių, tad už savo gerus darbus didelio dėkingumo nesitikėk. Afganistaniečiai įsitikinę, kad vakariečiai privalo jiems padėti, duoti, ko prašomi, o jei ko nors negauna, pasiima patys.
Tarkim, atvyksta koks nors labdaros fondo atstovas, sako turįs milijoną ir galįs pastatyti jiems vandentiekį, mokyklą ar ligoninę, klausinėja, ko šie norėtų. Visi sako pageidavimus, o paskui lyg niekur nieko tą atvykėlį gali nužudyti. Mat yra įsitikinę, kad tą milijoną jis vežiojasi su savimi, tad nuodėmė būtų jo nepasiimti iškart. Vietiniai labai padeda vieni kitiems, skolina pinigų, jei ištinka nelaimė, pasitiki vien garbės žodžiu. Prisimenu, kartą prireikus nuskraidinti vieną ligonį į Kabulą, jo giminaičiai sėdo ant motociklo ir išlėkė į turgų pasiskolinti pinigų. Netrukus grįžo su reikiama suma. Nereikia jokių užstatų, dokumentų. Jei pasakei, kad grąžinsi skolą ir dar sutartas palūkanas, vadinasi, taip ir bus. Jie savų neapgaudinėja. Svetimšaliai kitatikiai – kas kita. Tokius ne tik galima, bet ir reikia apgaudinėti. Juokauju, kad Afganistanas labai tinkama vieta atgailauti, nes niekas čia tavęs nesigailės.
Rašėte, kad Afganistanas – ir geriausia vieta žudyti. Kas nutinka žmonių, kurie jau beveik 40 metų gyvena kariaudami, sąmonėje? Kaip jie planuoja ateitį, kuria santykius?
Jau dvi afganistaniečių kartos gimė ir užaugo karo sąlygomis. Jie nežino, kaip gyventi taikiai, ką reiškia kurti gerovę, planuoti ateitį, juk ta ateitis gali taip ir neateiti. Visi konfliktai sprendžiami jėga, ginklu. Kam dirbti žemę, kažką auginti, jei galima ateiti, nužudyti ir atimti? Kabule yra kiek kitaip, ten žmonės po truputį plėtoja verslą, bet provincijose verda nesibaigiamos kovos. Gentis kovoja su gentimi iki visiško sunaikinimo. Skurdas ten baisus. Trūksta ir maisto, ir malkų.
Štai neseniai viename kaime mirtinai sušalo 28 vaikai. Žiemą šaltis siekia -30 laipsnių, o krosnis yra ne kiekviename name. Gyvybė ten nėra tokia didelė vertybė, kaip pas mus. Prisimenu, kaip tėvas, nerodydamas nė menkiausių emocijų, susivyniojo į paklodę nuo plaučių edemos mirusį 4 metų sūnų ir atplėšęs dalį paklodės mums grąžino – kam švaistyti gerus audinius. Iki 4-erių metų ten vaikai net neturi vardų, nėra registruojami, nes neaišku, ar išgyvens. Tokio amžiaus miršta vienas iš keturių. Provincijose žmonės badauja, būna, moterys su vaikais ateina į ligoninę tikėdamosi tiesiog pavalgyti.
Nei žmona, nei dukra nelaiko manęs rašytoju. Aišku, žmona teigiamai žiūri į rašymą: vyras visada namie, nei žvejoja, nei medžioja, nei paskui sijonus bėgioja.
Aš nežinau, iš ko gyvena žmonės skurdžiose provincijose, tarkim, Gore. Turbūt iš labdaros. Neįsivaizduoju, ką jie veikia ištisas dienas. Moterys krapštosi namie, su vaikais, šeimos čia gausios, o vyrai tiesiog tupinėja. Dažnai matydavau: sueina kokių 10 vyrų būrelis, sutupia visi ir dairosi, šnekučiuojasi. Ir taip kokias 3 ar 4 valandas. Buitis čia skurdi. Namie nėra jokių baldų, tik lentinė pakyla, ant jos jie pasitiesia kelis kilimus miegoti. Tualetų irgi neturi, lauke atitveria lentomis žemės lopinėlį ir ten viską daro. Asmens higiena jiems menkai pažįstama, nesiprausia visiškai. Prisimenu, tirdavome ultragarsu nėščias moteris – ištepi geliu pilvą, porąsyk aparato galvute perbrauki per pilvą ir gelis tampa juodas. Bet prie visko pripranti.
Iš to, ką pasakojate, ir iš Jūsų knygos susidaro įspūdis, kad visos pastangos ką nors pakeisti Afganistane – bergždžios. Jei esame tokie skirtingi, gal išvis neverta mums kištis į tos šalies gyvenimą?
Sunku pasakyti. Amerikiečiai išties padarė daug gerų dalykų. Tik, mano manymu, jie iš tos šalies per anksti pasitraukė. Dabar ir vėl beveik visą Afganistaną valdo talibai. Reikėjo dar pabūti, padėti taikai įsitvirtinti. Jei darbą pradėjai, reikia jį baigti. Apie amerikiečius dauguma vietinių gyventojų atsiliepia palankiai, o štai rusų nemėgsta. Amerikiečių taktika buvo geresnė – jie bandė užkariauti ne teritoriją, o žmonių širdis. Ne ginklu ir jėga, bet padėdami, šviesdami. Rusai buvo žiauresni, nužudė apie 1,2 milijono civilių. Manau, esminė rusų klaida buvo ta, kad jie ėmė neigti Dievo buvimą. Musulmonai gali suprasti, kad tu gali tikėti kitą Dievą, bet nesuvokia, kaip žmogus gali netikėti niekuo. Toks žmogus jų akyse prilygsta gyvuliui arba bepročiui. Su vietiniais kalbėti apie religiją išvis neverta.
Afganistanas turbūt vienintelė šalis, kur nėra nei krikščionių bažnyčių, nei sinagogų. Kitoms religijoms kiek tolerantiškesni šiitai. Sunitai laiko save aukštesniu luomu, aklai laikosi Korano, yra radikalūs. Šiitai paprastesni, jie leidžia sau interpretuoti Koraną, domisi kitomis religijomis, svetingai priima kitatikius, leidžia jiems nakvoti pas save. Jiems smalsu, kaip gyvenam mes, labai mėgsta žiūrėti nuotraukas. Vietiniams didelį įspūdį darė mūsų žaluma, klausinėjo, kodėl mūsų moterys nešioja kelnes, ar brangiai kainuoja žmonos. Vis dėlto krikščionybę ir jiems suprasti sunku. Klausdavo, kodėl mes savo Dievą prikalėme prie kryžiaus, kodėl jis toks silpnas, o ne stiprus ir visagalis, kaip dera tikram Dievui. Beje, lietuvius vietiniai mėgo netgi labiau nei amerikiečius, nes mes nesame tokie arogantiški, nežiūrime į visus iš aukšto. Amerikietis eina į ligoninę su šalmu, neperšaunama liemene, kulkosvaidžiu. Mes eidavome tik su pistoletais, kad negąsdintume vietinių, būtume arčiau jų.
Afganistaniečiai nežino, kaip gyventi taikiai, ką reiškia kurti gerovę, planuoti ateitį, juk ta ateitis gali taip ir neateiti. Gyvybė ten nėra tokia didelė vertybė, kaip pas mus.
Dažnai tenka girdėti, kaip keliaujantieji po Afganistaną sako, kad tai – visai saugi ir svetinga šalis, o kalbos apie grėsmes yra gerokai perdėtos.
Norėčiau pažiūrėti, kaip jie keliauja. Turbūt iš visų pusių juos lydi 50 karių. Jei lankaisi tik Herate ar Kabule, gal ir gali susidaryti saugios šalies įspūdis, bet į provincijas geriau nosies nekišti. Mano knygos pagrindinis herojus Vėberis važiuoja per visą Afganistaną visureigiu, bet realybėje tai nebūtų įmanoma. Kelionės pradžioje jis sutinka vokietį, ketinantį apie šią šalį parašyti knygą. Šis vokietis turi realų prototipą, esu jį sutikęs. Tiesa, jis nuvažiavo vos 15 kilometrų nuo Čagčarano. Netrukus buvo rastas žiauriai nužudytas, atrodo, kad jį tiesiog uždaužė kalašnikovų buožėmis. Man teko jo kūną pargabenti į ligoninę ir išsiųsti į Vokietijos ambasadą. Nužudyti tave gali dėl visko – norėdami apiplėšti arba tiesiog dėl pramogos... Jie yra lyg žiaurūs vaikai. Niekada nesuprasi, kas dedasi jų galvose, negali jų poelgių matuoti civilizuoto žmogaus vertybine skale, bandyti suprasti jų logiką.
Mes jautėmės saugesni, nes visada galėjome išsikviesti pagalbą – sąjungininkų naikintuvus iš Herato ar Kabulo. Šie atskrisdavo greitai, tad užpulti mus vietiniai prisibijojo. Tiesa, teko sutikti ir ant beprotybės ribos balansuojančių drąsuolių svetimšalių. Knygoje aprašau amerikietį Denį, jis turi realų prototipą. Tas amerikietis visada po šalį keliavo vienas, vilkėdamas šortus, ir jau vien tai buvo neįtikėtinai drąsu, nes dėl tokios aprangos tave iškart gali nušauti. Turėjo šarvuotą visureigį, du ginklus ir turbūt labai įtakingų draugų užnugarį. Nežinau, ką jis veikė, bet, priešingai nei Denis romane, jis iki šiol yra gyvas, gyvena Amerikoje, retkarčiais susirašome.
Romane „Afganistano daktaras“ daug rašote apie moterų beteisiškumą – jaunos mergaitės tekinamos už senių, žmonos mušamos, prievartaujamos, o pagautos svetimaujant – užmėtomos akmenimis. Visa tai – tiesa?
Skurdžiose pietinės šalies dalies provincijose moteris yra darbinis beteisis gyvulys. Jų sveikata vyrai rūpinasi, nes geriau turėti sveiką, produktyvią žmoną, bet jei ji suserga nepagydoma liga, tampa nereikalinga. Kur moteris gimdys – namie ar ligoninėje, neretai sprendžia mulos. Jie net ir gydymu užsiima. Populiariausias vaistas – opiumas. Tarkim, jei nėščiajai prasideda traukuliai, duoda opiumo, o šis traukulius puikiai nuima. Bėda ta, kad šis „vaistas“ neretai taip žmogų apnuodija, kad jį ištinka koma. Prisimenu vieną tokią nėščiąją – įtarėme, kad jis apsinuodijusi opiumu, bet vyras neleido kateteriu paimti jos šlapimo mėginio. Tokiais atvejais dažnai išstumiu vyrą iš palatos ir darau, ką reikia. O ką jis man padarys? Tąsyk greitai suleidome priešnuodžio, jis iškart suveikė, ir it negyva gulėjusi moteris staiga atsisėdo. Tas vyras žiūrėjo į mus kaip į Jėzų Kristų, manė, kad esam stebukladariai.
Nužudyti tave gali dėl visko – norėdami apiplėšti arba tiesiog dėl pramogos... Jie yra lyg žiaurūs vaikai.
Berniukų ir mergaičių vertė čia jau nuo gimimo skiriasi. Mergaitė nelaikoma šeimos dalimi. Juk užaugusi ji išeina ir gimdo kito vyro vaikus, tad nėra tokia vertinga kaip sūnus. Girdėjau, kad jei šeima eina nepažįstamu keliu, pirma leidžiama duktė – jei kartais pasitaikytų mina. Tiesa, dukterys yra ir pajamų šaltinis – išpirka už žmoną Afganistane yra maždaug 10 tūkstančių dolerių. Dažniausiai šie už dukteris uždirbti pinigai išleidžiami sūnų žmonoms pirkti. Jei moteris pabėga iš šeimos, garbės reikalu laikoma ją nužudyti. Dažniausiai nušauna, įdeda į maišą ir įmeta į upę. Akmenimis užmėto rečiau. Net jei moteris išprievartaujama, ji laikoma kalta, kad vyrą išprovokavo. Išprievartauta moteris gali būti net įkalinta. Čia labai paplitęs gana drastiškas savižudybės būdas – susideginti. Pas mus patenka ypač daug nudegusių moterų. Kiek labiau vertinamos medicinos seserys, mokytojos, bet išsilavinusios moterys yra pirmasis talibų taikinys. Ir į išsilavinusius vyrus žiūrima įtariai. Manoma, kad vyrui užtenka mokėti atmintinai kelias Korano eilutes ir skaičiuoti iki 100.Afganistane raštingų žmonių geriausiu atveju yra apie 10 procentų. Net pilotas, atskraidindavęs mums medikamentus, negalėdavo pasirašyti dokumentų, nes... nemokėjo rašyti.
Misijose dalyvauja nemažai vakariečių moterų. Jos turbūt Afganistane jaučiasi itin nesaugiai?
Nežinau, gal feministės mane pasmerks, bet moterims į tokias misijas labai nepatarčiau važiuoti. Ir ne todėl, kad joms daugiau grėsmės keltų vietiniai – visi mes ten buvome vienodai apsaugoti arba neapsaugoti. Tiesiog išbūti čia vienam, be šeimos, – labai sunku. Ilgiau užsibuvusieji misijose ima megzti artimus, intymius, bet trapius ryšius, dėl to kyla problemų. Be to, sunkios gyvenimo sąlygos kenkia ir sveikatai, ir psichikai. Ne vienas grįžo namo anksčiau laiko. Aš įsitaisiau aukštą kraujospūdį, nemigą. Net grįžęs negalėjau užmigti be migdomųjų, nes ten dėl elektros generatorių skleidžiamo nuolatinio triukšmo teko migdytis vaistais. Teisingai sakoma, kad Afganistanas – lyg širšių avilys: širšių daug, bet medaus nėra.
Asmeninių problemų atvykusi spręsti Jūsų knygos herojė Lizetė irgi sunkiai atlaiko išbandymą Afganistanu, paguodos ieško opiume, iki šis sunaikina ją ir fiziškai, ir dvasiškai. Ar dažnai teko sutikti šiuo narkotiku piktnaudžiaujančių žmonių?
Opiumas yra vienas iš svarbiausių vietinių žmonių pragyvenimo šaltinių. Auginti jį nelegalu, aguonų laukai buvo uoliai naikinami, o už sunaikintus pasėlius valstybė mokėdavo gyventojams kompensacijas. Deja, valstybei ši kova tapo per sunkia finansine našta, padaugėjo nuskurdusių žmonių. Dabar į tai užmerkiamos akys. Vis dėlto negalėčiau teigti, kad opiumas čia rūkomas masiškai. Esu matęs narkomanų, ypač Kabule jų daug, ištisi kvartalai, bet tarp daugumos paprastų žmonių toks svaiginimasis nepaplitęs. Kartais narkotikais piktnaudžiauti ima užsieniečiai – iš vienatvės, nevilties, įtampos. Turėjome vieną pacientą iš ambasados, ištiktą abstinencijos sindromo, jis jau buvo užsikrėtęs ir hepatitu, ir AIDS. Prisimenu, tąsyk juodai, kaip gydytojams būdinga, juokavome, kad reikia gebėti patirti abstinenciją šalyje, kur opiumas – ant kiekvieno kampo.
Įdomu, kaip į šias misijas Jus išleido žmona? Ar jai neprailgo Jūsų laukti? Kaip ji įvertino Jūsų knygą?
Tokia moters dalia – laukti (šypsosi). Išleido visiškai laisvai. Gal kiek ir finansinis faktorius suveikė, už tokias misijas neblogai moka. Be to, mano žmona nemėgsta zyzimo, skundų. Jai nepasakysi, kad tau liūdna, bloga, vieniša. Ir išties – pažiūrėjus iš šalies, kas ten gali būti blogai? Kai vykau trečią kartą, gyvenimo sąlygos buvo puikios:turėjome net sporto salę, biblioteką. Laisvu nuo darbo laiku rašiau – monografiją apie Vištytį, dienoraštį. Jis ir tapo romano „Afganistano daktaras“ pagrindu.
Atvirai kalbant, net nežinau, ar žmona knygą perskaitė. Nei ji, nei dukra nelaiko manęs rašytoju. Ne veltui sakoma, kad savame krašte pranašas nebūsi. Aišku, žmona teigiamai žiūri į rašymą – vyras visada namie, palinkęs prie kompiuterio, nei žvejoja, nei medžioja, nei paskui sijonus bėgioja (juokiasi). Beje, visi medicininiai knygos fragmentai yra tikroviški. Afganistane supratau – jei nefiksuosiu to, ką matau, pamiršiu. Nors monografija dar buvo nebaigta, grįžęs nutariau sėsti prie šios knygos ir parašiau ją neįtikėtinai greitai – per metus. Įspūdžiai greitai blėsta. Būna, žiūri tas nuotraukas, vartai dienoraštį ir galvoji, ar taip buvo, ar ne. Kasdienybė pasiglemžia. Grįžęs į Lietuvą iš pradžių negali suprasti žmonių – ko jie taip nervinasi dėl smulkmenų, dėl visokių popierėlių, bet netrukus ir pats tampi toks pat.
Kur moteris gimdys – namie ar ligoninėje, neretai sprendžia mulos. Jie net ir gydymu užsiima. Populiariausias vaistas – opiumas.
Papasakokite, kokia dabar Jūsų kasdienybė?
Po misijos turėjau daug pasiūlymų vykti į užsienį, viliojo 10 kartų didesne alga, bet likau Lietuvoje. Dabar gydytojų padėtis pas mus tikrai žiauri. Manau, gėdinga, kad medikas neuždirba tūkstančio eurų. Visi jauni gydytojai išsilakstė, nes niekas jų negerbia. Savaitgaliais dirbu Marijampolės ligoninės Priėmimo skyriuje ir esu jame vos ne pats jauniausias. Man tų pinigų jau nereikia, galite neduoti, bet jauniems specialistams mokėkite normalias algas! Vis dar tarnauju kariuomenėje. Teberašau monografiją apie Vištytį. Esu ten gimęs, dirbęs gydytoju, labai myliu tą kraštą. Ir dabar ten gyvenu, turiu sodybą, visas vasaras joje leidžiu. Buvau tikrai maloniai nustebęs, kai į mano knygos pristatymą Vištytyje susirinko daugiau kaip 100 žmonių. Man gaila žiūrėti, kaip nyksta šis miestelis, norisi įamžinti jo istoriją, ten gyvenusius žmones. Ir ne taip svarbu, ar tą knygą kas nors skaitys – ji gali išeiti nors ir vienu egzemplioriumi, svarbiausia, kad tai išliktų ateities kartoms.
O ką Jūs, kaip karo medicinos ekspertizės komisijos pirmininkas, manote apie privalomąją tarnybą? Ar nebūna gaila mūsų šauktinių-verktinių?
Nežinau, ko jiems verkti. Palyginti su sovietine armija, kurioje tarnavau aš, Lietuvos kariuomenė – tikra sanatorija. Manau, privalomoji tarnyba mums būtina. Štai Suomija turi 500 tūkstančių rezervininkų, o mes – 10–20 tūkst. Jei mūsų politinė situacija tokia pavojinga, turėtume labiau pasirūpinti savo šalimi, o ne tik savo kailiu.
Portreto štrichai
Gimė. 1963 m. Vištytyje, Vilkaviškio rajone. Čia užaugo ir baigė mokyklą.
Studijos. Kauno medicinos universitete (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija) įgijo vidaus ligų gydytojo specialybę.
Misijos. Trijose misijose Afganistane (2004 m., 2005 m. ir2011 m.) praleido apie dvejus metus.
Knygos. Be romano „Afganistano daktaras“, parašė romaną „Miestelis, kuris buvo Jo“ (2013 m.), kartu su dr. Žydrone Kolevinskiene parengė dviejų dalių monografiją „Vištytis“. Šiuo metu kuria antrąją ir trečiąją monografijos dalis.
Apie „Afganistano daktarą“. „Iš pradžių galvojau leisti apsakymų rinkinį, bet paskui viskas gražiai susijungė į vieną siužetinę liniją. Sulaukiu daug įvairių atsiliepimų, didelio susidomėjimo. Pirmasis 3 tūkstančių knygos tiražas jau išpirktas, Leidykla „Alma littera“ pranešė ketinanti leisti dar vieną – 1,5 tūkst. Rašant knygą, sunkiausia buvo įsijausti į herojes moteris. Man vis dar yra paslaptis, kaip jos mąsto ir jaučia.“
