Kai pamatai Eglę senamiesčio kavinėje dirbančią kompiuteriu, tikrai nepagalvoji, kad ji kuria saugumo strategiją Pentagonui. Vis dėlto didelė tikimybė, kad būtent taip ir yra. Pastaruosius trejus metus E. Murauskaitė kuria realių grėsmių ir kritinių situacijų simuliacijas, jomis naudojasi aukšto rango pareigūnai galimoms krizėms suvaldyti. Merilando universiteto (JAV) vyriausioji mokslininkė įgyvendina šios mokslo įstaigos projektą ICONS, yra atsakinga už krizių valdymo kūrimą ir įgyvendinimą Europoje.
Eglė saugumo discipliną studijavo Paryžiuje esančiame universitete „Science Po“, kurį yra baigę ir 7 iš 8 pastarųjų Prancūzijos prezidentų. Žinias ji gilino JAV, Australijoje, Egipte, Olandijoje, Rygoje. Kai dėl karo Ukrainoje Amerika pradėjo labiau domėtis Rytų Europos regionu, E. Murauskaitė gavo ir priėmė pasiūlymą grįžti į Vilnių – miestą, kuriame užaugo.
Sostinėje esančią Gabijos gimnaziją baigusios E. Murauskaitės specializacija – tarptautinis saugumas ir nekonvencinės grėsmės. Pasaulyje šį darbą dirbančių moterų, priešingai, nei gali atrodyti, yra ne mažiau nei vyrų. Eglės tai nestebina. Ji įsitikinusi, kad visuomenės saugumas – bendras mūsų visų reikalas. Tai, ar sveikinamės su kaimynais namo laiptinėje, irgi yra visuomenės saugumo dalis. Kariuomenė – tik ledkalnio viršūnė.
Kai pagalvoji apie valstybių saugumu besirūpinantį žmogų, įsivaizduoji ginklus ir karinę uniformą. Jūs – visiška priešingybė. Kuo mokslininkę sudomino karas?
Niekada nesu rankose laikiusi šautuvo. Kai dirbau branduolinio nusiginklavimo srityje, lankiausi daugybėje dabar jau nebeveikiančių raketinių bazių, mačiau, kaip atrodo, pavyzdžiui, povandeninis laivas su branduoline raketa. Vis dėlto, saugumo klausimai man visų pirma įdomūs iš strateginės pusės. Visada mėgau užduotis, kurios reikalauja strateginio mąstymo. Dar mokyklos debatų klube diskutuodavome vienareikšmių atsakymų neturinčiais klausimais – ar legalizuoti narkotikus, kaip elgtis su ŽIV užsikrėtusiais žmonėmis, ar galime pateisinti karą Irake? Atsakymai į juos reikalauja konceptualaus mąstymo. Kaip apsaugoti visuomenę – vienas sudėtingiausių strateginių sprendinių. Tai man ir įdomu.
Baigusi Gabijos gimnaziją įstojau į Rygoje esančią Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą. Gilintis į finansinius modelius ir teorijas, dirbti šioje srityje patiko, bet ji buvo ne visiškai mano. Pagal mainų programą išvykusi į Olandiją patekau tarp socialinių ir politikos mokslų studentų, specialistų. Supratau, kad tarptautinės politikos temos man daug artimesnės, pradėjau aktyviai domėtis pasaulyje vykstančiais konfliktais. Man buvo įdomu, kodėl jie kyla, kaip žmonės tai išgyvena, kaip galiu prisidėti, kad tų konfliktų sumažėtų? Mano bakalauro darbo tema jau buvo finansų rinkų padėtis karo paliestose šalyse.
Stengtis, kad žmonės šalyje jaustųsi gerai, irgi yra kova už saugumą, tik kitokia.
Magistrantūrą studijuoti pasirinkau Paryžiuje esančiame universitete „Science Po“, gilinausi į saugumo sritį. Turėjau garbės mokytis iš ypač patyrusių profesorių. Vienas dėstytojų – didis Vidurio Rytų diplomatas Lakhdaras Brahimi – buvo Jungtinių Tautų (JT) tarpininkas krizei Sirijoje spręsti, kitas – Ghassanas Salame – JT politinis patarėjas misijos Irake klausimais.
Per Arabų pavasarį išvažiavau stažuotis Egiptą, į Amerikos universitetą Kaire. Dirbau su nepaprastai talentingu diplomatu Nabilu Fahmy – jis kelis dešimtmečius atstovavo Egiptui derybose dėl zonos be masinio naikinimo ginklų įkūrimo Vidurio Rytuose, vėliau vadovavo Jungtinių Tautų branduolinio nusiginklavimo tarybai. Šalia manęs buvo daugybė žurnalistų iš Amerikos, Europos ir Australijos. Visas pasaulis stebėjo Egiptą. Prieš atvažiuodama į šią šalį svarsčiau galimybes dirbti konflikto zonose, prisijungti prie ten veikiančių nevyriausybinių organizacijų. Būti ten, kur vyksta revoliucija, daugeliui atrodo įspūdinga, tačiau greitai pajutau, kad tai – ne man. Suprantu aktyvistus, žurnalistus, žmones, kuriems veikla krizės sąlygomis suteikia adrenalino. Kai kurie jų vėliau sunkiai prisitaiko prie taikaus gyvenimo tėkmės ir vis ieško galimybių grįžti į konflikto zoną. Aš grįžau prie strategijų kūrimo. Tai darau ir dabar.
Kuriate krizių valdymo scenarijus JAV gynybos ministerijai Pentagonui, kitoms pasaulio organizacijoms. Skamba įspūdingai ir kartu atrodo, kad tai be galo sudėtingas darbas.
Su projekto ICONS kolegomis simuliacijas kuriame tam, kad, įvykus realiai krizei, valstybės institucijos, jų partneriai ir visuomenė būtų pasirengę. Dirbu su komanda, esu atsakinga už Europą. Kiekvienas sukuriame po 3 ar 4 simuliacijas per metus. Gali atrodyti nedaug, bet kiekvienas projektas – labai didelis. Vieną paruošti užtrunka kelis mėnesius.
Simuliaciją kuriame internetu, prie to prisideda aukšto lygio ekspertai – buvę generolai, valstybės vadovų patarėjai, ambasadoriai. Juos rasti, pakviesti – irgi mano užduotis. Dalyviai paskiriami į nedideles komandas, sutartą valandą visi prisijungia prie vienos internetinės platformos. Gavę intensyvų srautą pranešimų apie besikeičiančią padėtį šalyje, jie turi nuspręsti, ką daryti. Nuo šių žmonių veiksmų priklauso, ar krizė įsiplieks dar labiau, ar nurims. Dalyviai gali patikrinti, kurios gynybos priemonės veikia, o kurios ne. Visa tai paprastai trunka 2 ar 3 dienas. Išorinis pasaulis tada tarsi dingsta.
Norėdamas parengti gerą strategiją turi kuo tiksliau pažinti šalį, kurią tiri. Daug darbo laiko aš praleidžiu skaitydama ir bendraudama su tos šalies ekspertais. Turiu suprasti, kokios yra toje visuomenėje kylančių grėsmių priežastys, kurie pažeidžiamumo taškai galbūt pražiūrėti. Tada kuriu galimus scenarijus, pavyzdžiui, ką, kilus krizei, daryti Amerikai, kaip turėtų įsitraukti NATO, kaip ir kas turėtų bendrauti su visuomene.
Gali atrodyti neįtikinama, kad solidūs ekspertai taip rimtai įsitraukia į kompiuterines pratybas. Vis dėlto teoriškai išbandyti kritines situacijas labai svarbu, kad būtume pasirengę, jeigu prasidėtų realūs veiksmai. Dažnai sakoma, kad nereikia galvoti, kas būtų, jeigu būtų. Kalbant apie valstybės saugumą, tai būtina.
Tokios saugumo veiksmų imitacijos pasaulyje gana naujos. Panašią metodiką taikome ir verslo srityje, ir akademinėje aplinkoje – tiek Amerikoje, tiek Europoje. Džiaugiuosi, kad krizių valdymu ir simuliacijomis imama domėtis ir Lietuvoje.
Ar Jūsų sukurti scenarijai buvo perkelti į realų gyvenimą?
Prieš dvejus metus rengiau simuliaciją Juodosios jūros regiono saugumo tema. Tuo metu prasidėjo neramumai Moldovoje. Dėl korupcijos skandalo kilo krizė, demonstracijų banga. Atrodė, kad gali įvykti ir revoliucija. Mes kėlėme klausimą, kaip valstybė ir jos kaimynai turėtų reaguoti, jei taip atsitiktų, kokios krizės labiau tikėtinos. Galiausiai kitų metų gruodį pamatėme panašų į mūsų prognozuotą scenarijų, tik švelnesnį. Tai pastebėjo ir mūsų klientai. Ir buvo pasiruošę.
Taip, atrodau gana jaunai, taip, esu moteris, bet už mane kalba idėjos ir darbo kokybė. Idėjos lyties neturi.
Rusijai įsiveržus į Ukrainą, bijome, kad dabar – mūsų eilė. Ar realu, kad vėl kiltų karinis konfliktas, kaip, pavyzdžiui, buvo Sausio 13-ąją?
Kelti klausimą – puls Lietuvą ar ne, neteisinga. Saugumo srityje nėra juoda arba balta, takoskyra tarp karo ir taikos blunka. Taip, grėsmė iš Rusijos šiuo metu padidėjusi, bet Lietuvoje ji dėl istorinių ir geografinių priežasčių egzistavo visada. Man asmeniškai atrodo, kad tiesioginio karinio konflikto rizika šiuo metu mažesnė, ypač turint galvoje didžiulį NATO dėmesį Baltijos šalių saugumui ir pačių šalių pastangas po įvykių Ukrainoje stiprinti saugumą.
Žinoma, Baltijos šalys ir apskritai Rytų Europa nuolat patiria Rusijos spaudimą. Bandoma aštrinti rusenančias vidines socialines priešpriešas – tarp lenkų ir lietuvių, seksualinių mažumų, neturtingų ir pasiturinčių, provincijoje gyvenančių žmonių ir miestiečių. Visa tai kelia įtampą visuomenėje. Taikomas ir ekonominis spaudimas, finansuojami kontroversiškų pažiūrų politikai, rengiamos kibernetinės atakos, per tradicines ir socialines medijas transliuojami „alternatyvūs faktai“. Visa tai kelia grėsmę. Grėsmę mirties nuo tūkstančio mažų pjūvių, o ne nuo vieno kardo kirčio.
Saugumas dažnai suprantamas labai paprastai. Nori apginti šalį? Imk ginklą ir kovok! Priešingu atveju, nemyli tėvynės. Vis dėlto visuomenė saugi tada, kai tampa atsparesnė tiems mažiems pjūviams. O kad Lietuva tokia būtų, reikia, kad žmonės čia jaustųsi gerai. Visi turime prie to prisidėti. Ar esame ramūs dėl senatvės – kad užteks pensijos? Ar mūsų laiptinėje žmonės sveikinasi? Ar galėsiu išleisti vaikus į universitetą ir taip pasirūpinti jų ateitimi? Jeigu žmonėms nuolat kyla dvejonių dėl savo gerovės, jų pasiryžimas prisidėti prie kolektyvinės gerovės mažėja – jie tampa mažiau atsparūs pjūviams, juos labiau veikia greitų sprendimų siūlytojai. Stengtis, kad žmonės šalyje jaustųsi gerai, irgi yra kova už saugumą, tik kitokia.
Suprantu, kad toks atsakymas neskamba sexy. Lietuviai yra arba nugalėtojų, arba kankinių tauta. Arba narsiai kaukimės ir laimėkime, arba kriskime ant kardo ar susideginkime priešui nepasidavę. Šiandien viskas yra kažkur per vidurį, ir reikia nuolat stengtis išlaikyti pusiausvyrą. Rusijos grėsmė egzistuoja, tačiau ji susideda iš daug mažų aspektų, o ne vieno aiškaus mūšio.
Saugumas ir karyba paprastai įsivaizduojami kaip vyrų reikalai. Ar susiduriate su skeptišku požiūriu į save, kad esate jauna moteris?
Labai retai. Taip, atrodau gana jaunai, taip, esu moteris, bet už mane kalba idėjos ir darbo kokybė. Idėjos lyties neturi. Arba dirbi kokybiškai ir su tavimi verta tęsti pažintį, arba ne. Kartais mane pamatę žmonės kelias sekundes suabejoja, ką čia veikiu, bet, vos pradedame diskutuoti, abejonės išsisklaido. Tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje aukšto lygio kariškiai ne kartą virė man kavos pamatę, kad darbas dega. Ir pati esu virusi kavos jiems. Tiesioginės diskriminacijos niekada nepatyriau.
Kartais manau, kad kitiems žmonėms, dirbantiems saugumo srityje, tai gali būti generolai, ministrai, kiti valstybės profesionalai, netgi įdomiau matyti neįprasto profilio ekspertą. Svarbiausia, kad visi galime bendrauti vienu profesiniu lygmeniu.
Vis dėlto tai nereiškia, kad moterims, siekiančioms aukšto lygio pozicijų, nėra iššūkių. Stereotipai vis dar egzistuoja. Suprantu, iš kur jie ateina. Prieš kelis šimtmečius stereotipai padėdavo greičiau priimti sprendimus. Sutinki naują žmogų ir iškart žinai, į kokią dėžutę jį dėti. Šiandienėje visuomenėje egzistuoja didžiulis socialinis mobilumas. Kažkada daug reiškė tavo kostiumo prekių ženklas, plaukų spalva, kalbos akcentas, dabar tai daro daugiau žalos, nei duoda naudos.
Vis dėlto saugumo ir karybos srityje, bent jau Lietuvoje, dominuoja vyrai. Kodėl?
Manau, tai susiję su tuo, kad studijuoti saugumą ilgai buvo siūloma tik Karo akademijoje, tai yra kariškių rengimo kontekste. Tik prieš kelerius metus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute atsirado saugumo studijų magistro programa, taigi anksčiau civiliai Lietuvoje tiesiog negalėjo rinktis šių studijų.
Kai mokiausi Paryžiuje – 2010-aisiais, mūsų kurse merginų ir vaikinų buvo bemaž po lygiai. Sutikau daug kariškių merginų, piločių. Tiek tarp mano projekto ICONS kolegų, tiek tarp mūsų klientų vyrų ir moterų yra beveik po lygiai. Kartais moterų būna net daugiau. Nes jų tiesiog labai daug pasaulyje! Tad kodėl neturėtų būti saugumo srityje?
Stengiuosi palaikyti kitas moteris. Dalyvauju mentorystės programoje ir patariu jaunoms merginoms – ne tik saugumo srityje, bet ir kitais karjeros klausimais. Visada stengiuosi rekomenduoti moterų profesionalių kitiems kolegoms. Palaikau visus, kurie domisi saugumu, nes Lietuvoje tokių žmonių nedaug.
Esate viena naujosios kartos profesionalių, kurių darbo vieta yra ten, kur kompiuteris. Dirbate iš namų, Jūsų kolegos – kitoje Atlanto pusėje. Ar planuojate pasilikti Lietuvoje ir čia kurti tradicinį gyvenimą?
Šiais globalizacijos ir mobilumo laikais eini ten, kur tau gerai. Kur yra tau svarbių žmonių, gali užsiimti prasminga veikla. Šiuo metu visa tai – Lietuvoje, tačiau nemanau, kad privalau čia grįžti vien todėl, jog čia gimiau. Ir negyvendama Lietuvoje rasdavau būdų palaikyti ryšį su artimais žmonėmis. Geografija yra tik geografija.
Mane beria nuo žmonių, kurie sako, kad viskas iš tikrųjų labai paprasta ir aišku. Štai, tik padaryk taip ar kitaip, ir viskas bus išspręsta. Taip nėra.
Nežinau, kur gyvensiu ateityje, tačiau dabartinis gyvenimo modelis mane tenkina. Ir vėl grįžtame prie stereotipų. Įsivaizduoti, kad egzistuoja saugus, tradicinis gyvenimo būdas, yra iliuzija. Standartai žmonijos istorijoje nuolat keičiasi. Reikia priimti, kad kažkas daro vienaip, kažkas – kitaip ir kad kiekvienas gyvename sau. Nebūtina ieškoti dėžutės, į kurią norėtum įlipti. Susikurti dinamišką gyvenimą reikia drąsos, tačiau toks jis – daug spalvingesnis.
Į Lietuvą grįžote iš Amerikos. Ko labiausiai pasiilgstate?
Lėktuvų šou. Nuolat į juos eidavau, o Lietuvoje jie retai vyksta. Mane žavi lėktuvai. Esu pilotavusi tokį paprastą „Cessna“. Geras jausmas.
Daugiau kaip 8-erius metus domitės saugumu ir karyba. Ar radote atsakymą, kodėl žmonės kariauja?
Tai egzistencinis klausimas. Nemanau, kad karas yra neišvengiamas. Nemanau, kad žmonės turi žūti. Deja, konfliktai neišvengiami. Konfliktai – natūrali gyvenimo bendruomenėje dalis. Kartais pakanka ir dviejų skirtingą nuomonę turinčių asmenų, kad kiltų įtampa. Žmonių norai ir charakteriai skiriasi. Vienas nori eiti į kairę, kitas – į dešinę, tad kaip rasti bendrą vardiklį? Kaip pasitikėti vienam kitu?
Savo darbu stengiuosi prisidėti prie to, kad didesnių krizių pasaulyje būtų išvengta. Tik užtikrinti visuomenės saugumą yra labai lėtas procesas. Nėra lengvų sprendimų. Mane beria nuo žmonių, kurie sako, kad viskas iš tikrųjų labai paprasta ir aišku. Štai tik padaryk taip ar kitaip, ir viskas bus išspręsta. Taip nėra. Gyvename laiku, kai žmonės, šalys, procesai pasaulyje labai susiję vieni su kitais. Tad palaikyti saugumą reikia nuolat, tai – nesibaigiantis darbas.
