Sakėte, kad prieš pirmojo savo dokumentinio filmo „UB Lama“ premjerą 2011 m. Europos šalių kino forume „Scanorama“ labai jaudinotės. Jūsų pirmojo vaidybinio pilnametražio filmo „Stebuklas“ premjera įvyko toje pačioje „Scanoramoje“ šiemet. Koks jausmas dabar, po 6-erių metų?
Tikrai mažiau jaudinuosi nei prieš 5-erius metus. Gal ir dėl to, kad esu labai užsiėmusi. Bėgi, bėgi, sukiesi. Per paskutinius filmo kūrimo metus (iš viso procesas truko 8-erius metus) buvo be galo sunku. Kai dar turi du vaikus (Selmai – 7-eri, Baliui – 2,5 metų), visiškai nebeturi savęs. Ir jaudintis dėl premjeros nėra laiko. Filmas kurtas Lietuvos publikai, tad man svarbiausia, kaip reaguos ji, bet žiūrovų reakciją jau teko pasitikrinti 8-iuose festivaliuose. Su publika filmą žiūrėjau 3 kartus – daugiau to nebedarau, nes kainuoja labai daug nervų. Įdomu tai, kad žmones prajuokina tos scenos, kurios nesitikėjau, kad sukels tokią reakciją. Aš niekada negalvojau kurti komedijos, tad man patinka, kad publika juokiasi tik kartkartėmis – pastebėję jiems aktualias detales, o būtent jos man yra svarbios. Žiūrovų juokas yra labiau pro ašaras, o tokio efekto aš ir norėjau.
Esate kilusi iš Šiaulių. Jūsų „Stebuklas“ apie tai, kaip nepriklausomybės pradžioje į Lietuvą atvykęs savo šaknų ieškantis amerikietis nori išgelbėti kiaulių fermą nuo bankroto, įkurdintas Biednių kaime? Įspūdis toks, tarsi kiaulės, tvartai ir tarybinių moterų emociniai lūžiai būtų buvusi Jūsų realybė?
Kaimas man nėra svetimas. Mano vieni seneliai gyveno Naujojoje Akmenėje, kiti – Linkuvoje, giminės – aplinkiniuose Šiaulių kaimeliuose. Tad esu ir tvarte buvusi, ir skerdžiamą kiaulę mačiusi, ir karvę melžusi, ir vištą pešusi. Šiek tiek suprantu, ką reiškia kaimo gyvenimas, bet vis dėlto esu miestietė. Rašytojai rašo apie viską – ir apie viduramžius, kosmosą, nors ten nėra buvę. Manau, svarbiausia emociškai suprasti medžiagą, su kuria dirbi, ir turėti ką pasakyti apie tai, ką nori pasakyti. Be abejo, apie gyvenimą Šiauliuose gal galėčiau papasakoti ir daugiau (beje, tai labai tiksliai, autentiškai padarė Rimantas Kmita savo knygoje „Pietinia kronikas“), bet man atrodė įdomu apie tai, apie ką norėjau kalbėti – virsmą, adaptaciją, pasirenkant būtent kiaulių fermą ir 1992 metus. Norėjau pateikti to laikotarpio satyrą. Jei kalbėtume apie filmo vaizdinį sprendimą, tai jį įkvėpė Jono Daniliausko paveikslai. Juose dažniausiai vaizduojamas kaimas, jiems būdingos pastelinės spalvos, ryškios detalės. Man patinka primityvistų darbai. Filme norėjau išgauti primityvumo įspūdį – kad viskas yra paprasta. Tiesa, paprasta nereiškia, kad renkuosi kompromisą. Tai išdirbta paprasta. Šiaip pati nepiešiu, bet vaikystėje mėgau. Ir dabar galbūt pamėginčiau.
Filme liečiama tikėjimo tema. Sakykite, ar išsiaiškinote, kodėl žmonės tiki?
Nekalbėti apie religiją perversmo laikotarpiu būtų neteisinga, nes tuomet ji išgyveno atgimimą, žmonės tuomet ieškojo, daugelis atsisuko į katalikybę, daug – į naujuosius tikėjimus, niro į dvasines paieškas. Tuomet religija atliko bendruomenės subūrimo funkciją, turėjo daug galios. Man religija šiame filme svarbi kaip socialinis fenomenas.
Kokiais stebuklais tikite pati?
Tikiu tik natūraliais stebuklais. Labiausiai – įdomiais gyvenimo atsitiktinumais. Mane įtikinti antgamtiniu stebuklu reikėtų pasistengti.
Prieš penkerius metus esate minėjusi, kad scenarijus tikrai rašysite, o ar kursite filmus – neaišku. Ar dabar Jūsų požiūris pasikeitė?
Mano profesija – scenaristė, iš to gyvenu kiekvieną dieną. Man režsūra patinka, norėčiau tuo užsiimti, bet iš to nepragyvenu. Kurti kiną norėjau nuo tada, kai, būdama 9-oje ar 10-oje klasėje, pamačiau E. Kusturicos „Pogrindį“ ir R. Benigni juostą „Gyvenimas yra gražus“. Šie du filmai mano gyvenime viską apvertė. Pagalvojau, kaip, vadinasi, įdomiai galima kalbėti, kaip galima veikti žmones. Ir pagalvojau, kad norėčiau ką nors panašaus daryti pati, kad tai nuostabus menas. Kai atėjo metas stoti, deja, tais metais nebuvo renkamas režisierių kursas. Dar galvojau apie literatūrą, bet gavau blogą pažymį iš interpretacijos, tai nebegalėjau stoti, o tėvai siūlė rinktis istoriją. Istorija man mokykloje sekėsi – buvau gavusi aukštą egzamino balą, be to, buvau girdėjusi, kad studijuojantieji istoriją gauna gerą išsilavinimą. Ir jau kai studijavau Vilniaus universitete, man už faktus vis dėlto buvo įdomesnės žmonių istorijos. Mane labiausiai domino dokumentai, bylojantys apie žmogaus gyvenimą tuo metu. Įdomu buvo detalės, konfliktai, tarkim, kodėl ant vyro pykstantis žmona prieš mirtį savo turto dalies nepalieka nei jam, nei giminėms, o viską atiduoda bažnyčiai. Likti istorijos srityje niekada nemąsčiau. Gal per studijų vidurį, kai prasidėjo mediavistikos – viduramžių mokslo – paskaitos, ir buvo trumpam kilusi tokia mintis, nes skaitėme raštus lotynų, gudų, lenkų kalbomis, pradėjo patikti tas krapštymasis. Paradoksas – šiaip gyvenime esu išsiblaškiusi, labai netvarkinga, bet dirbant man patinka ilgai prie kažko sėdėti, kapstyti. Ir kuriant filmą man labai svarbios detalės. Jaučiu malonumą, kad galiu sukurti ne tik abstraktų, bet ir konkretų pasaulį, jį įžeminti detalėmis, kurių kiekviena byloja apie pasaulį, kurį kuriu.
Vis dėlto pastovias pajamas man garantuoja scenarijų rašymas. Visada kažkiek dirbu televizijoje: šiuo metu esu TV8 kanalo laidos „Ką pasakė Kakė Makė?“ scenaristė. Šis darbas leidžia ne tik pragyventi, bet ir greitai pamatyti rezultatą – kas savaitę. O filmai juk kurimi labai ilgai. Šie mano du užsiėmimai yra tarsi bėgimas ilga ir trumpa distancijomis. Ir tai leidžia gyvenime išlaikyti pusiausvyrą. Būna, kai kurie žmonės nuo intensyvaus darbo televizijoje kūrybiškai išdžiūva. Manau – kuo giliau šulinį kasi, tuo daugiau vandens atsiras. Man dar nenutiko taip, kad visiškai nebegalėčiau rašyti. O dėl filmų, tai dabar rašau Irmos Pužauskaitės debiutinės juostos – dramą apie tėvo ir dukters santykius – ir kulinarinės komedijos filmų scenarijus. Dar tris idėjas vystau.
Užsiminėte apie Emiro Kusturicos, Roberto Benigni įtaką. Kokie kino kūrėjai, kuri kinematografinė stilistika Jus formavo ir formuoja kaip kūrėją?
Išvengti įtakos neįmanoma – esi kūrėjas, taigi esi ir įtakų laidininkas, bet paskutinius 5-erius metus buvau taip užsiėmusi, kad filmų labai daug nežiūrėjau, o daugiau patirties sėmiausi iš gyvenimo.
Mane visada žavėjo tie režisieriai, kurie kuria liūdnus ir kartu linksmus, keistus pasaulius. Pastaruoju metu imponuoja režisieriai Roy Anderssonas, Terry Giliem, broliai Koenai. Nemažą įtaką man padarė klasikinė rytų kino tradicija, vertinu sovietmečiu sukurtus lietuvių ir kitų kino režisierių darbus. Vis dėlto didžiausią poveikį paliko studijos Didžiosios Britanijos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje, nes šioje šalyje ryški dramaturginio, naratyvinio kino tradicija.
Studijuodama perpratau, kad geras filmas turi pasakoti istoriją, – jis gali būti linksmas, žavintis, intriguojantis ir kartu kalbėti rimtus dalykus apie gyvenimą, pasaulį, žmones. Net anglų serialai, televizijos dramos dramaturginiu požiūriu yra labai stiprūs. Man nelabai patinka, kad britai savo filmuose per daug nueina į socialinę tematiką, visišką realizmą, didžiuma kūrėjų akcentuoja tik darbo klasės gyvenimą ir socialinės atskirties klausimus, nes toks kinas pasidaro vienodas, bet jų gebėjimo papasakoti istoriją tradicija labai stipri, tuo jų filmai įtraukia. Manęs pačios socialinio kino žanras nedomina, bet socialinių temų nevengiu, bandau apie jas kalbėti kitaip. Dar man svarbu kalbėti apie tikėjimą, realybės ir svajonės susikirtimą, mūsų kaukes ir įvaizdžius.
Debiutinį dokumentinį filmą „UB Lama“ apie mongolų paauglio Galbatrakh (Gaala) svajonę tapti budistų vienuoliu lama, jo vaikystę ir sunkų gyvenimą jurtose Ulan Batoro priemiestyje filmavote Mongolijoje. Pati esate labai rytietiškų bruožų, gal ši kelionė – kraujo šauksmas? Ir kaip tas laikas atrodo iš dabartinės perspektyvos?
Labai labai seniai, kai dar formavosi mūsų krašto genofondas, per Lietuvos šiaurę ėjo totorių gentys. Galbūt todėl daugelis šiaurės lietuvių turi ryškius skruostikaulius... Bet, aišku, mongolams aš neatrodžiau vietinė, jie atkreipdavo dėmesį. Ypač žiemą, nes tada čia sutiksi tik kelis užsieniečius. Vasarą jų daug, o žiemą pasilieka ištvermingiausieji, nes šaltis kartais siekia -40 C. Žmonės Mongolijoje gerokai šaltesni, mažiau šypsosi, santūresni nei mūsiškiai. Erdvės ten didžiulės, tad žmonės prilaiko atstumą vienas nuo kito, bet jei susidraugauji – visam gyvenimui. Turiu draugę mongolę, su kuria bendrauju iki šiol.
Mongoliją prisimenu su didžiuliu malonumu, ją netgi kartais pasapnuoju. Gyvenime vargu ar kada nors – na, gal kai pasensiu, – pasitaikys tokia proga būti nevaržomai nei finansinių, nei šeiminių įsipareigojimų. Kai galėsiu sau leisti metus daryti ką noriu. Tai buvo didžiulės prabangos metai, labai džiaugiuosi, kad tokią galimybę turėjau. Mongolija man – tai laisvės ir erdvės pojūtis. Ulanbatoras – tai viena, jis šaltas, dulkėtas, užterštas. Bet išvažiuoji į stepes, ir atsiveria didžiulės erdvės – gali kilometrų kilometrus keliauti nesutikdamas nė vieno žmogaus. Man patiko tas nepaprastas tavo ir gamtos sąlyčio, tuštumos, laisvės pojūtis. Prieš išvažiuodama į Mongoliją Lietuvoje buvau gyvenusi tik metus, nes prieš tai metus studijavau Danijoje – čia esančiame Europos kino koledže. Tais metais Lietuvoje sunkiai dirbau, stengiausi sukurti filmą – dokumentinį ir vaidybinį, bet nepavyko, šių idėjų neįgyvendinau. Ir man tai buvo didžiulis smūgis. Gilintis nenoriu, bet tuomet mano darbams buvo užtrenktos durys. Buvau labai nusivylusi – Lietuva, gyvenimu, darbu. Tada buvau 26-erių. Ir galvoju – išvažiuoju. Išvažiavau vedama minties, kad grįžti nenorėsiu. Mongolijoje atsigavau. Jau išvažiuodama galvojau, kad kursiu filmą – juk naują šalį regi šviežiu žvilgsniu, esi smalsus. Tuo metu domėjausi budizmu, tad nuvažiavusi dirbau nevyriausybinėje organizacijoje – Mahajanos budizmo centre. Jis norėjo pastatyti naujus kultūros namus, tad kūriau edukacinį filmuką. Kartu mokiau anglų kalbos jurtų rajonuose gyvenančius ir Ulanbatore esantį vienuolyną lankančius vaikus. Jei nebūčiau dirbusi vienuolyne, nebūčiau sukūrusi filmo „UB Lama“. Juk patekti į vienuolyną, ypač – vyrų, dar – moteriai, ir dar užsienietei, galima, sakyti, be šansų. Man leido filmuoti tik dėl to, kad jiems padėjau, kad jie mane pažinojo, kad pažinojo mano vyrą, nes jis vienuolyne atliko savo tyrimus... O tai, prie ko tu gali prieiti, dokumentinio filmo kūrėjui yra vienas svarbiausių dalykų.
Ar didžiulis skirtumas kurti dokumentinį ir vaidybinį kiną?
Skirtumas didelis. Kurti dokumentinį kiną yra labiau atpalaiduojantis procesas, jis ilgas, sunkus, bet nereikalauja tiek įtampos, tai labiau meditatyvinis darbas. Aišku, tai irgi priklauso nuo pasirinkto dokumentinio kino žandro. Filmą „UB Lama“, galima sakyti, nufilmavau viena. Labiausiai įstrigę tai, kad dažnai teko keisti planus. Tarkim, susitariu, kad su savo filmo herojumi berniuku susitiksime 11 val. Ateina ir 13 val., ir 14 val. praeina 4 valandos, o vaiko vis nėra. Galvoji – na, neatėjo, kitą dieną ateis. Būtent laukimas užėmė didžiąją filmavimo laiko dalį. Mongolijoje išjudėti iš vietos, pradėti ką nors yra sunku. Vis atidėliojama. O vaidybiniame kine yra kaip armijoje, ir ta armija turi veikti, judėti į priekį, kad ir kas atsitiktų. Vaidybinio filmo kūrybinė grupė yra didesnė, bet režisieriui visko valdyti nereikia, visus darbinius procesus styguoja režisieriaus asistentai, produkcijos vadybininkas planuoja filmavimą. Man aikštelėje šūkauti nereikia. Režisierius atsakingas už kūrybinę viziją, ir, aišku, kai prie filmo dirba tiek daug žmonių, ji gali nuslysti. Tad režisierius turi labai gerai žinoti, dėl ko gali daryti kompromisą, dėl ko – ne. Filmavimo aikštelėje režisierius daugiausia bendrauja su aktoriais, operatoriumi, dailininku, kostiumų kūrėju. Kuriant filmą labai svarbus ir sėkmės momentas. Pacituosiu filmo „Stebuklas“ operatorių Emilį Christovą. Pasak jo, arba Dievas yra prieš tave, arba su tavimi. Ir tam geriau nesipriešinti, nes kuo labiau priešinsiesi, tuo viskas vyks blogiau. Aš nesipriešinau, ir, kuriant „Stebuklą“, visą laiką lydėjo sėkmė. Buvo, aišku, kai reikėjo susitaikyti, kad kažkas bus ne taip, kaip suplanavai. Pavyzdžiui, neturėjome dirbtinio sniego, nes jis – per brangus. Kita vertus, visą žiemą laukėme, stebėjome orus – snigs nesnigs. Nesnigo. O kai jau verkiant reikėjo filmuoti būtent tą sceną, ėmė ir pasnigo.
Aktoriai Eglė Mikulionytė ir Vyto Ruginis filme labai organiški – kodėl pasirinkote būtent juos?
Dėl Vyto – mums buvo svarbu, kad fermos gelbėtoją vaidinantis aktorius turėtų natūralų amerikietišką akcentą. Iš pradžių tai atrodė misija neįmanoma, bet išgirdome, kad yra Vyto Ruginis. Man tai buvo pirmoji aktorių atranka, kurioje dalyvavo Amerikoje gyvenantis aktorius, bet kai pamačiau Vyto, supratau, kad būtent jis tinka atlikti šiam vaidmeniui. Jam scenarijus irgi patiko, ir Vyto sutiko. Pagrindinės aktorės paieškos buvo ilgesnės. Bet jau kai atsirinkau Eglę Mikulionytę, žinojau, kad vaidins puikiai.
Lietuvoje daugėja gerų scenaristų. Ir pagal „Stebuklo“ scenarijų akivaizdu, kad jį rašė gebantis tai daryti žmogus. Ar Jūs iš prigimties turite šią dovaną, ar tai studijų Didžiosios Britanijos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje rezultatas?
Daugėja, nes Lietuvoje atsirado šios srities studijos. Mano karta to dar negalėjo mokytis, tad aš ir išvažiavau į Angliją – norėjau įgyti įgūdžių. Į Didžiosios Britanijos nacionalinę kino ir televizijos mokyklą, vieną geriausių šios srities įstaigų Europoje, konkursas labai didelis. Ir žiūrima ne į būsimų magistrantų mokslo diplomus, vertinami jų padaryti darbai. Pavyko įstoti. Buvau vienintelė europietė – kiti bendrakursiai buvo britai. Tad buvo nelabai lengva. Ar norėjau po studijų likti Londone? Norėjau, bet pagalvojau, kad pasilikti būtų per sunku. Pragmatiškai pagalvojau – šeima, vaikas, nesu britė, o kadangi esu rašytoja, Didžiojoje Britanijoje konkuruoti būtų sunku.
Konkurencija ten milžiniška, ir, kaip nutiko daugeliui mano bendrakursių, būčiau turėjusi kelerius metus dirbti už dyką. Vadinasi, kad įsitvirtinčiau, būčiau turėjusi dirbti kažkokį kitą darbą, imtis projektų, kurie man nėra artimi. Neabejojau, kad man būtų pavykę, bet suvokiau, kad tuo gyvenimo momentu man būtų buvę per sunku. Nebūčiau patempusi. Ir dar pagalvojau, kad vis dėlto man svarbu daryti tai, ką noriu, tad grįžau. Nors šiaip esu iš tų žmonių, kurie nuvažiavę kur nors greitai prisitaiko. Man pradeda kita aplinka greitai patikti ir niekada nenoriu grįžti. Ir į Lietuvą visus kartus grįždavau per nenorą. Bet kai grįžtu, tai išvažiuoti vėl nebesinori.
Lietuvoje kinas ilgai buvo išskirtinai vyrų sritis. Pastaruoju metu stiprėja moterų scenarisčių, režisierių balsas. Kokios savybės Jums padėjo pralaužti ledus?
Darbas su savimi, su savo smegenimis. Pagalvoji – kodėl ne aš? Jei visi gali, galiu ir aš. Jeigu aš noriu tai daryti, turiu tokią pat teisę tai daryti kaip ir bet kuris kitas – vyras ar moteris, kas laikomas talentingu ar netalentingu. Man nepatinka, ypač tai ryšku Lietuvoje, kai viskas sustatoma į lentynėles. Režisieriaus profesija dažnai mistifikuojama – kad turi būti genijus, tylus, mąslus, kalbėti žemu balsu. Žmonėms patinka stereotipai, viską suskirstyti į kategorijas. Taip elgdamiesi jie jaučiasi saugūs, taip, jų manymu, viskas veikia. Man to nesureikšminti padeda galvojimas apie kosmosą, amžinybę. Juk tos lentynėlės nieko nereiškia. Ir skaudžiausi dalykai praeina. Net ir geriausių filmų niekas neprisimins po šimto metų. Ir Lietuvą juk mažai kas žino. Tad galvoju – ko bijoti. Baimę reikia suprasti. Aš stipriai jaučiu tą tvyrantį vertinimą, kad esi tarsi neverta – to ar ano. Ir visą laiką reikia perlipti per tą savęs nevertumo įvaizdį, kad gal to negaliu, to nenusipelniau. Šį vidinį balsą turi suvokti, kritiškai įvertinti ir suprasti, kad tai yra tavo asmeninės, kultūrinės, socialinės baimės. Kad kažkas nori, kad tu taip jaustumeis. Ir tai suvokęs, nori nenori, per tai peržengi. Ir tada pagalvoji – negi dėl to, kad gyveni mažoje erdvėje, turi ko nors bijoti ir nedaryti to, ką nori. Ar tai drąsa? Šiaip ir vaikystėje, ir dabar turiu daugybę kompleksų, tiesiog bandau susidurti su savo baimėmis.
Ar mintyse jau sukasi naujo filmo idėja?
Taip. Tik nenoriu griebtis bet ko. Vystau vieną idėją, bet jai įgyvendinti reikėtų didelio biudžeto, o šiuo metu tokių galimybių neturiu. Tai būtų istorija apie studentę, kuri atvyksta į Niujorką rašyti magistrinio darbo apie Jurgį Mačiūną ir susitinka dėstytoją, „Fluxus“ judėjimo, meno ekspertą. Jie pradeda dirbti ir aiškintis, o jų įsivaizdavimai apie J. Mačiūną smarkiai skiriasi. Tai meilės istorija ir neįmanomas bandymas atkurti menininko ir žmogaus portretą.
Keli portreto štrichai
Credo. „Bandyti imti, ką duoda gyvenimas, neatsisakyti.“
„Nemėgstu... netolerancijos.“
„Vertinu... atvirą kritinį mąstymą.“
Kalbos. „Mongolijoje pramokau mongolų kalbos – jos mane mokė ir filmuojami vaikai, kadangi šie nekalbėjo angliškai. Grįžusi į Lietuvą primiršau, bet kai pradėjau mokytis prancūzų kalbos, pradėjo grįžti mongolų. Kam reikėjo prancūzų? Įdomu.“
Įpročiai. „Man artimas budizmas, bet jo nepraktikuoju. Apskritai man sunkiai sekasi ką nors praktikuoti. Visi mano bandymai keisti gyvenimą: pradėti sveikai valgyti, rytais daryti mankštą – yra per didelis įsipareigojimas, ir aš labai greitai tas praktikas nutraukiu.“
Pomėgiai. „Kas keisčiausia, bet kinas nėra mano mėgstamiausia meno šaka. Greičiau – muzika, literatūra, dailė.“
Kalėdinis linkėjimas. „Nebijoti savęs, prisiimti iššūkius. Ypač moterims, nes matau, kaip jos prisibijo prisiimti iššūkius ir taip save apriboja.“
