Jurga ir Laisvė tiki, kad perskaitę lyderių istorijas daugelis savęs paklaus: „Jei jie tai padarė, kodėl negalėčiau ir aš?“ Ir tikrai gana dažnai nuo asmeninės sėkmės mus skiria tik šis paprastas klausimas ir baimė žengti pirmą žingsnį. „Mūsų herojai buvo labai nuoširdūs pasakodami savo istorijas. O juk nėra nieko geriau nei asmeninis pavyzdys. Gali perskaityti dešimtis teorijų, bet tikros istorijos kur kas labiau įkvepia veikti. Aš pati, pabendravusi su mūsų knygos herojais, gavau fantastiškų įkvėpimo pamokų“, – užsidegusi tvirtino Laisvė. Tikros istorijos padėjo subrandinti ir knygos „Lyderiai“ idėją.

„Prieš trejus metus mums su politike Aušrine Armonaite kilo mintis, kad esame gana daug gavusios iš Lietuvos ir savo mentorių, todėl atėjo laikas padaryti ką nors gera savo šalies moterims ir merginoms, – pasakojo J. Tapinienė. – Daug pasiekusias moteris nusprendėme pakviesti pakalbėti viešai – papasakoti savo istorijų, pasidalyti kasdieniais patarimais. Klausytojų susirinkdavo tiek, kad netilpdavo į sales. Po darbo, vėjas ar sniegas, dviejų ar keturių šimtų vietų auditorijos būdavo sausakimšos. Pokalbiui pasibaigus, niekas nenorėdavo skirstytis.“ Po daugiau nei dešimties tokių pokalbių organizatorėms tapo akivaizdu, kad reikia dar svaresnio tęsinio, tad šį pavasarį buvo surengta pirmoji tarptautinė įkvepiančių istorijų konferencija „Go Forward!“, joje savo istorijomis dalijosi daugybė Lietuvos ir kitų šalių lyderių.

Pagauk, jei gali

Mintis veja mintį, tad po konferencijos ne tik Jurga, bet ir Laisvė jau buvo užsidegusios idėja unikalias lyderių istorijas sudėti į knygą, kad įkvėpimo pasisemtų dar daugiau žmonių. Rugpjūčio viduryje autorės ėmėsi darbo. Nors abi įpratusios prie spartaus darbo tempo, su savo herojais patyrė nelengvų iššūkių. Vienas, žiūrėk, išskrido į Australiją ir neturi gero interneto ryšio, kitas keliauja po pasaulį, – pabandyk pagauti!

Su dėkingumu žurnalistės prisimena likimo dovanotą sutapimą – kaip tik tada, kai rengė knygą, Lietuvoje viešėjo ir pokalbio galėjo susitikti retai čia užsukanti pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmana. Kai kurie herojai apskritai retai sutinka duoti interviu, nebent – su profesija susijusia tema, nes kitoms šnekoms neturi laiko. Teko pasukti galvas, ir kaip susitikti pokalbio, mat absoliučiai visi lyderiai laiką planuoja minutėmis.

Jurga prisimena interviu su dirigente Mirga Gražinyte-Tyla dariusi per kelis kartus, vieno pokalbio vyko į Nidą, o truko jis tik septynias minutes. Fotosesija rengta Londone, ir teko apsisukti vos per penkiolika minučių. Laisvei lūkuriuojant bendrovės „Telia“ vadovo Kęstučio Šliužo, šis į savo kabinetą įsiveržė kaip vėjas, pažvelgęs į laikrodį užfiksavo pokalbio pradžią ir pakalbėjo tiek, kiek juodu buvo sutarę, matėsi, kad jau spirga, nes laukia milijonai reikalų.

Galbūt žmogui reikia tik pavyzdžio, kad žengtų tą vienintelį lemiamą žingsnį.

Moterys ir lyderystė

„Jei kalbame apie lyderystę, tai ji neturi lyties“, – pabrėžė Laisvė. Visgi net karjeros aukštumas pasiekusios profesionalės atvirauja žinančios, ką reiškia tarp sau lygių, o gal net ir žemesnių pagal rangą kostiumuotų kolegų pasijusti menkinamai vien dėl to, kad esi moteris.

„Neteko girdėti, kad rimtame susitikime kas nors į vyrą kreiptųsi: „Ei, berniuk, padaryk mums visiems kavos.“ O štai jaunesnės moterys dažnai vadinamos mergaitėmis, ir visiems atrodo savaime suprantama, kad mergaičių paskirtis organizacijoje paduoti kavos. Arba štai iš tribūnos nuaidi garbaus visuomenės veikėjo kreipinys: „Protingieji studentai ir gražiosios studentės,...“ Visa tai – akivaizdūs ženklai, kad mergaitės stereotipas vis dar gajus. Ji turi būti miela, maloni, tyli ir žinoti savo vietą. Situacija nesikeičia taip greitai, kaip norėtume“, – sakė Jurga.

Anot L. Radzevičienės, moterų nuomonė apie savo padėtį kartais būna gana paradoksali: „Profesorė Dalia Leinartė paaiškino, kad moteriai, kuri nėra susidūrusi su žiauria vyrų ir moterų konkurencija, netgi gali atrodyti, jog jokios diskriminacijos dėl lyties apskritai nėra, tiesiog moterys nepasinaudoja visomis galimybėmis. Visgi yra sričių, kuriose vyrai moterų į savo pasaulį neįsileidžia. Tai teko patirti ir pačiai profesorei, kai gynėsi disertaciją.“

Dažna moteris nesiryžta kopti į karjeros aukštumas. „Europos Sąjungos statistikos tarnybos („Eurostat“) duomenimis, Lietuvos moterys turi geriausią Europoje išsilavinimą, bet kodėl įvairiose vadovų konferencijoje vis dar matome dominuojančius juodus kostiumus? Priežastys – psichologinės. Moterys patiria aplinkinių spaudimą rinktis arba šeimą, arba karjerą.

„Jei darysi karjerą, neturėsi pakankamai laiko šeimai“, „Pagalvok apie savo sveikatą“ – tokiomis ir panašiomis replikomis moterys atbaidomos nuo noro siekti profesijos aukštumų. Jei vis dėlto ryžtasi, iš jų reikalaujama daug – būti ir profesionale specialiste, ir gera motina, ir puikia žmona, ir namų židinio kurstytoja“, – sakė Jurga.

Laisvė sako galbūt radusi atsakymą, kodėl Lietuvoje moterų situacija lyderystės požiūriu nėra tokia, kokios norėtųsi: „Profesorė Dalia Leinartė paaiškino, kad Lietuvoje išgyvenome sovietmetį, todėl per geležinę uždangą iki mūsų neatsirito XX a. aštuntajame dešimtmetyje per pasaulį nuvilnijusi antroji feminizmo banga, moterų mintyse įtvirtinusi lygybės ir lygių teisių su vyrais suvokimą. Štai todėl moterims JAV, Vokietijoje ar Skandinavijoje nekyla klausimų, kas turi plauti indus ar tvarkyti namus, o mums dar pačioms daug kas nelabai aišku.“

Optimizmo vėliava

Kad ir kokia dabartinė moterų padėtis, J. Tapinienė kupina optimizmo: „Mūsų knygos tikslas nėra pagraudenti, kaip moterims sunku. Jei šiandien neišeina, išeis rytoj. Žemaitė su Gabriele Petkevičaite-Bite XIX–XX a. kovojo už moterų teises, tad turime ir toliau tą vėliavą nešti.“ Ūpą tikrai pakelia ir tai, į knygos herojų gretas Jurgos ir Laisvės įtraukti vyrai itin skatina lygiateisę vyrų ir moterų profesinę partnerystę, mat tai stiprina komandą ir leidžia pasiekti pačių aukščiausių rezultatų. Tik tokia komanda tikriesiems lyderiams atrodo prasminga ir efektyvi.

Viena knygos „Lyderiai“ herojė bendrovės „ESO“ generalinė direktorė Dalia Andrulionienė vadovauja dviem su puse tūkstančio žmonių, dauguma jų – vyrai, atliekantys techninį darbą. Stereotipiškai būtume linkę manyti, kad tokioje aplinkoje vadovei turėtų būti gana nejauku, tačiau herojė tvirtina, kad jai nėra skirtumo, kam vadovauti – vyrams ar moterims, juk yra dalykų, kuriuos tiesiog turi padaryti profesionaliai.

Lietuvos kariuomenės karininkė kapitonė Lina Jieznienė, siekdama aukštumų, pasirinko standartiškai vyrams būdingą pėstininko karjerą. „Tai reiškia – su ginklu ir kuprine, didesne už ją pačią, per laukus... Karo akademijoje Linai siūlydavo rinktis ramesnes sritis – logistiką ar teisę, bet ji įrodė, kad yra lygi, o gal net ir pranašesnė už vyrus, tapo geriausia kurso kariūne. Kapitonei dažniausiai tenka atremti argumentą, esą moteris neištemptų iš lauko sužeisto draugo, bet šis argumentas silpnas, nes tai lemia labiau ne fizinis pajėgumas, o psichologinė stiprybė. Linos asmeninė patirtis parodė, kad per sudėtingas pratybas, jei verkia, tai vyrai, bet ne moterys. Tikiuosi, kada nors moteris taps pirmąja Lietuvos generole. Jei ne Lina, tai gal jos dukra“, – sakė J. Tapinienė.

Jei šiandien neišeina, išeis rytoj. Mūsų knygos tikslas nėra pagraudenti, kaip moterims sunku.

Įgimta ar įgyta?

Knygos „Lyderiai“ herojės televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės nuomone, lyderystė žmogui užrašyta ant kaktos. Lyderio iš prigimties jokios kliūtys nesustabdys, bet jei neduota, gali mokytis, kiek nori, eiti į asmenybės tobulinimo kursus, lyderiu netapsi. Bet argi dėl to negalima ginčytis? „Mano kalbinti herojai – lyderiai iš prigimties, tačiau daugelis iš jų pabrėžė, kad nebūtų tiek daug pasiekę, jei nebūtų turėję mentoriaus. Dabar patys stengiasi dalytis žiniomis ir patirtimi, įkvėpti kitus, o mentorystę suvokia kaip prasmingos lyderystės dalį. Galbūt žmogui reikia tik pavyzdžio, kad žengtų tą vienintelį lemiamą žingsnį?“ – svarstė Laisvė.

Karjeros siekiančioms moterims svarbu nevertinti savęs kritiškai. „Noriu, kad mano dukra perskaitytų mūsų knygą ir nesusikurtų sau jokių kliūčių. Daug problemų kyla iš moterų perfekcionizmo, jos labai dažnai per aukštai išsikelia karteles. Vyrai, kaip sakė mano mylima herojė didžiausios vertybinių popierių prekybos technologijų ir informacijos paslaugų tiekėjos „Nasdaq“ viceprezidentė Arminta Saladžienė, samdomi pagal potencialą, tai yra pagal tai, ko galės dar išmokti, o moterys – pagal tai, ką gali jau dabar. Bėda, kad ir pačios moterys sau kelia tokius reikalavimus. Jei savęs paklaustume, kiek kartų skaitydamos darbo skelbimus pagalvojome, kad dar neatitinkame reikalavimų, ir dėl to net nekandidatavome, suprastume, kaip smarkiai stabdome pačios save.

Beveik visos knygos herojės sakė girdėjusios raginimų: „Eisi ir padarysi“, tačiau vis tiek kirbėjo abejonė „ar tikrai galiu“, – pasakojo Jurga. Ji prisiminė ir merginą, kuri po vieno įkvepiančio pokalbio su lyderėmis išėjo iš darbo ir kardinaliai pakeitė savo karjerą, nors aplinkiniai ir manė, kad pardavimo sritis – ne jai. Dabar ta mergina – prabangių automobilių pardavimo vadovė ir tiesiog švyti iš laimės atradusi savo vietą.

Laime švytinčios akys

Visi lyderiai, anot L. Radzevičienės, itin daug dirba ir turi labai didelius tikslus. Juk galima sakyti, kad šie žmonės rašo nūdienos istoriją. Visgi tai nereiškia, kad nuo to kenčia jų asmeninis gyvenimas, o tokia nuomonė – gajus mitas. Ši subyra į dulkes, kai įvairių sričių aukščiausio lygio vadovai prabyla apie savo šeimas. Kapitonė Lina Jieznienė – trijų vaikų mama. Šachmatų didmeistrė, Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen laukiasi ketvirto. Tiesa, knygos autorės sako, kad jų herojų patirtis parodė, jog sėkmę lemia ir tinkamo partnerio pasirinkimas. Antai V. Čmilytės-Nielsen šeimoje pagrindinis feministas yra vyras Peteris. Jis liko gyventi Šiauliuose ir rūpintis trimis vaikais, kad žmona galėtų siekti karjeros Vilniuje, nors ir pats daro šachmatų trenerio karjerą. Gana dažna situacija, kai lyderis renkasi lyderį, ir dėl to šeima tikrai neišyra. Tik, kaip sakė A. Saladžienė, kai kuriais etapais kažkuriam iš sutuoktinių savo karjerą visgi tenka pristabdyti.

„Mūsų lyderiai tikrai yra laimingi. Parodykite man nelaimingą vadovą, kuriuo norisi sekti. Nerasite tokio nė vieno, – mitą apie daug pasiekusius, bet nelabai laimingus žmones į šipulius mala Jurga. – Kaip gali būti nelaimingas darydamas tai, ką nori daryti, pasiekęs savo tikslą, įgyvendinęs svajonę?“

Lyderių sėkmės priesakai

Julija Janus: „Turėk tikslą, ketink, veik, nesustok pusiaukelėje ir atsipalaiduok.“

Edita Mildažytė: „Jei kažkas – vyras, troleibusas ar darbas – praėjo pro šalį, vadinasi, ne tavo buvo.“

Violeta Urmana: „Jei nori pakliūti į aukščiausią lygį, atitik aukščiausius standartus.“

Dalia Andrulionienė: „Darbe nejausdamas džiaugsmo aukščiausių rezultatų nepasieksi. Jeigu einame į darbą ir aukojamės, vadinasi, esame ne savo vietoje.“

Arminta Saladžienė: „Kuo aukščiau kyli karjeros laiptais, tuo darosi svarbiau, KAIP pasieki tą rezultatą. Gali pasiekti statydamas tiltus, gali – juos degindamas.“

Dalia Leinartė: „Visi reikšmingi dalykai gyvenime nutinka tik tada, jei juos lydi meilė ir aistra.“