Kristina, vadovaujate didžiausiam Lietuvoje prekybos tinklui – pustrečio šimto parduotuvių ir daugiau nei 15 000 darbuotojų, anksčiau – ir vaistinių tinklui, banko padaliniui. Kaip Jūs augote ir brendote kaip vadovė, kokios savybės karjeros kelyje svarbiausios?
Kristina: Niekada neplanavau būti vadove, tiesiog mėgau tai, ką dariau, ir dirbau atiduodama veiklai daug savęs. Pasiūlymai vadovauti vis didesnėms komandoms mane susirasdavo patys. Mano geroji gyvenimo pamoka – užteko drąsos tuos pasiūlymus priimti. Ką dažniausiai sako mūsų smegenys, kai reikia imtis to, ko nesi bandęs ir bijai? Jos sako: „tau nesigaus, tu nemokėsi, geriau nebandyk...“ Abejodavau, ir tikrai bijojau, kad nesusitvarkysiu – bet sakiau „taip“. Ir pasakius „taip“ niekada savęs nebeklausiau, tai buvo geras sprendimas ar ne, kas būtų, jeigu būtų...
Priimant pirmuosius karjeros sprendimus, tardavausi su artimaisiais, tačiau jie visuomet mane atkalbinėdavo sakydami, kad ir esama vieta gera, kam nauji iššūkiai, bus daug vargo, vaikai per maži... Greitai supratau, kad visiems paprasčiau, kai sprendimą priimu pati ir namiškius informuoju apie įvykusias permainas.
Man nėra nieko baisiau, kai 50-metis sako: nekenčiu savo darbo, nes tėvai mane privertė studijuoti agronomiją, o aš norėjau tapti žurnalistu. Jei būdamas 20-ies pabijojai nepaklusti tėvų norams ir prisiimti atsakomybę už savo ateitį, turėjai gerus 30 metų situacijai pakeisti. Juk visus sprendimus priimame patys!
Daiva, kokia buvo Jūsų patirtis, kai sėdote į laidos vedėjos kėdę?
Daiva: Žurnalisto profesijos žavesys yra, kad tave įmeta į barščius ir sako „kapanokis“. Dažniausiai, kai imiesi kažko naujo, ne tik pats bijai, bet ir aplinka lyg susimokiusi tave puola, bando nusodinti, netiki, kad pasiseks. Paskaičius komentarus, motyvacija labai krisdavo.
Tavęs nepažįstantys žmonės iš anksto žino, kad nepasiseks ir net neleidžia pabandyti. Labai priklauso, kaip sureaguosi. Man asmeniškai tas „spardymas“, kritika yra postūmis į priekį: jūs netikite – o aš padarysiu.
Ar save laikote perfekcioniste, reikalaujate maksimaliai gero rezultato darbe, namuose?
Kristina: Aš praėjau visas fazes, bet ateina diena, kai supranti, kad negali sau leisti būti tobula, nes išprotėsi. Nesu tobula ir dėl to nesisieloju.
Žydrė: Darbas turizmo industrijoje vyksta 24 val. per parą ir viskas nuolat keičiasi – kelionės, aplinkybės, keliautojų norai ir pats darbo pobūdis. Visada sakydavau, jei bandyti, daryti, eiti, nemiegoti – tai tik dėl geriausio ir tik geriausiai. Todėl man didžiausias iššūkis buvo atsisakyti perfekcionizmo, šito vis dar mokausi. Turiu puikią anytą, kuri labai protingai patarė: „Žydre, dulkės niekada nenustos kristi“. Palengvėjo, kai supratau, kad nebūtina visko atlikti tobulai ir niekas iš manęs to neprašo. Mokausi džiaugtis. Atėjusi į ofisą stengiuosi su visais pasisveikinti, pajausti, kuo gyvena mano kolektyvas.
Daiva: Esu perfekcionistė. Iš savęs daug reikalauju ir, žinoma, iš kitų. Iš žurnalisto reikalaujama tobulumo. Tu negali nusikalbėti, negali nežinoti, turi tobulai atrodyti. Juokauju, kad net ir visų mūšių datas turi žinoti, nes laidos svečias gali tikrinti tavo gebėjimus. Vis tik kalbant apie perfekcionizmą darbe, man rodos yra plona linija tarp ambicingumo ir perfekcionizmo.
Genovaitė: Tyrimai rodo, kad vyrai turi labai išreikštą perfekcionizmo, netgi narcisizmo, geną. Būti vyru – reiškia būti kažko pasiekusiu. Taip perfekcionizmas tampa pasiekimų manija. Moteris pakliūva į perfekcionizmo pinkles, nes turi būti puiki darbuotoja, tobula mama, gerai atrodyti, dar jos namai turi būti gražūs ir spindintys švara. Ir visa tai ji nori padaryti su sveiku perfekcionizmu, o ne pasiekimų manija. Mano praktika rodo, kad moterys pervargsta, yra nežmoniškai įsitempusios, nes nori sukontroliuoti visus šiuos procesus.
Yra toks posakis: „Parodyk man moterį be kaltės jausmo, ir aš tau parodysiu vyrą”. Ar išties moterims labiau būdingas kaltės jausmas, kad nespėja, nepadaro 100 proc. gerai?
Žydrė: Bėgant metams kaltės jausmo išmoksti atsikratyti, tačiau tai nenutinka savaime, turi stebėti, mokytis ir neleisti tam jausmui augti. Norėčiau moteris paraginti – būkite pačios sau didžiausias prioritetas. Ugdykite save visapusiškai. Kai suprasite, kad Jūs esate pati svarbiausia, tai pakeis viską. Tai leis auginti savivertę ir siekti jums svarbių dalykų.
Genovaitė: Moteris dažnai siejama su vaikų auklėjimu, priežiūra. Tipinis klausimas daug pasiekusioms moteris: kaip pavyksta suderinti karjerą ir šeimą, ir kiek vyras jums padeda? Kodėl klausimas formuluojamas „padeda“? Ar čia ne jo paties vaikai? Dažniausiai karjerą padariusi moteris kaip jautis tempia visus vežimus. Taigi, kaltės jausmas kyla dėl to, kad moteriškumas siejama su motinyste, meile, bet ne su kūryba. O moteris lygiai tiek pat kūrybinga kiek ir vyrai – visi testai tą įrodo. Bet mes pačios save vertiname, visų pirma, už sugebėjimą mylėti.
Kristina: Vaikams augant užduodavau klausimą, ar esu gera mama. Pasiimi paskutinius iš darželio, eini į kas antrą tėvų susirinkimą, bet ateina diena, kai su savimi pasitari ir nusprendi, kad tobula nebūsi ir vaikai turbūt to nesitiki. Kai susitari su savimi – visa kita būna daug lengviau. Mano vaikai, jau studentai, turi puikų humoro jausmą. Kai klausiu, kas jus tokius gerus užaugino, jie atsako „gatvė, mama, gatvė“ (juokiasi). Kai apie tai pasakoju kolegoms, jie klausia „Kur čia tokia gera gatvė?“ Mano vaikai užaugo gerais ir atsakingais žmonėmis. Neturėjau laiko jų nuvesti į būrelius – dėl to jie tapo labiau savarankiški ir tuo didžiavosi, ir aš jais didžiavausi. Vaikai žinojo, kad galiu būti patarėja, kai to reikia, bet sakiau, kad mano sprendimas nebūtinai yra geriausias jų sprendimas.
O darbe kaltės jausmas kyla, kai susiplanuoji dienos ar savaitės darbus ir nespėji jų atlikti. Supratau, kad nespėti – tiesiog normali būsena. Ir nebekaltinu savęs dėl to.
Genovaitė: Manoma, kad jeigu žmogus nurėžia 25% savo darbų kiekio – jis nėra prasčiau vertinamas darbe, bet pasijunta geriau psichologiškai. Labai svarbu išdrįsti tai padaryti.
Jei galvosi, kad turi visose srityse – darbe, namuose, santykiuose – būti geriausia, tai visos tos sritys ims griūti, pirmiausia – sveikata, psichologinė savijauta. Taigi, jei bijai mažinti darbų apimtį, vis tiek tai daryk. Kaltė ir baimė praeina, o gyvenimas pagerėja. Žmonės labai dažnai užstringa savo pasiteisinimuose: reikia stabdyti bet kokius apmąstymus, pasidaryti planą ir paprasčiausiai daryti.
Kas jums yra geras vadovas? Kokių savybių rinkinio, gebėjimų reikia?
Kristina: Kažkada skaičiau ir man patiko ši mintis: kuo skiriasi geras vadovas nuo vidutinio – dvidešimties metų patirtimi. Kiek knygų beperskaitytum – vis tiek daugiausiai išmoksti iš savo klaidų, tik gaila, kad tas klaidas padarai su savo darbuotojais. Per savo vadovavimo patirtį nusistačiau tam tikras taisykles. Man svarbus teisingumo jausmas: tai yra, taisyklės yra vienodos ir man, ir kitiems darbuotojams. Man svarbu ir gera matyti, kaip darbuotojas auga, pasiekia gerų rezultatų – tai rodo, kad aš, vadovas, padariau kažką gerai. Bet pagrindinė sąlyga, kad taip atsitiktų – turi pastebėti ir atrinkti tinkamą žmogų į reikiamą poziciją komandoje. Vertybės, tinkamos savybės ir požiūris yra daug svarbiau nei turimos žinios ar įgūdžiai. Laikausi principo – nei dienos nelaikyti žmogaus toje pozicijoje, kurioje jis netinkamas dėl asmeninių savybių. Jei žmogus dirbs netinkamoje vietoje, jis kankinsis, dės begalę pastangų, o rezultato nebus. Ir tu kankinsiesi, nes įmonė nepasieks rezultatų. O kažkurioje kitoje vietoje tas pats žmogus gali būti geriausiu darbuotoju. Manau, labai svarbu atsiriboti nuo vardo, pavardės, o galvoti, kokių savybių reikia konkrečiai pozicijai, konkrečiam darbui ar naujiems įmonės tikslams.
Žydrė: Iš savo pirmojo vadovo gavau puikių pamokų. Pirmiausia – kasdieną turi tobulėti, domėtis savo sritimi. Juokauju, kad esu priklausoma nuo tobulėjimo – man organiškai norisi naujų patirčių, pažinčių, žinių. Tikiu, kad vadovą formuoja aplinka, o labiausiai jo paties komanda. Kolegos, jų klausimai, įvairios gyvenimo situacijos ugdo labiau nei universitetai. Geram vadovui būtina puiki komandą. O gerą komandą reikia nuolat įkvėpti, įtikinti, kad darome teisingus ir prasmingus darbus.
Daiva, viešai pasakojai apie savo skausmingas asmenines patirtis – skyrybas, nepasitikėjimą savimi, patirtą smurtą. Kaip užteko drąsos? Vardan ko tai darei?
Daiva: Gyvenime ateina momentas, kai turi apsispręsti „arba-arba”. Arba gyveni su savo visais vaiduokliais, arba išsilieji, atsikratai ir keliauji toliau. Po papasakotų savo asmeninių patirčių, sulaukiau daug laiškų iš panašaus likimo moterų. Manau, kad geriausiai padėti gali tas žmogus, kuris pats yra patyręs panašią situaciją. Būkime drąsios, nebijokime pasakyti, klausti. Jei trūksta pasitikėjimo savimi, dirbkime, kovokime su savo baimėmis, susikurkime savivertę pačios.
Genovaitė: Jei sunku, bijote dėl sprendimo, gebėjimų, dėl ateities, patariu kalbėtis. Su artimaisiais, vyresniais žmonėmis, mentoriais. Protingi žmonės gali apie viską kalbėti, viską išspręsti.
Kristina: Papildyčiau, su bet kuo nekalbėkite, patarimo klauskite pas tuos, kurie darė, kurie turėjo drąsos priimti sprendimus. Man keista, kai žmonės, pavyzdžiui, svarstydami, ar kurti savo verslą eina pasitarti su tėvais, kurie sovietmečiu visą gyvenimą pradirbo vienoje darbovietėje ir daugiau girdėjo apie „spekuliaciją“ nei apie nuosavą verslą. Ar jie gali būti patarėjais? Siūlyčiau kalbėtis su žmonėmis, kurie turi reikiamą patirtį, kurie patyrė sėkmę ir gali Jums suteikti optimizmo. Ir, žinoma, reikia nepamiršti – pareigų pavadinimas laimės neatneša. Laimę atneš veikla, kuri teikia džiaugsmą, o tuomet savaime ateina ir pinigai, ir pavadinimai. Mėgaukitės. Gyvenimas per trumpas, kad vertėtų kankintis.
