Ingrida Šimonytė išties ypatinga. Dar nė vieno politiko neteko taip ilgai įkalbinėti duoti interviu. Dar labiau ją trikdo rubrika „Lietuvą kuriančios moterys“. Sako anaiptol nesijaučianti tokia svarbi. Po šiek tiek užtrukusių derybų, kuriose ne paskutinį vaidmenį suvaidino Ingridos ir jos mamos Danutės meilė seniausiam lietuviškam žurnalui, pagaliau susitariame susitikti prie Seimo esančiame restorane. „Čia tas, kur labai brangus?“ – pasitikslina buvusi ministrė, ir suprantu, kad nei valdžia, nei Seimo nario alga jai galvos nesusuko.
Ingrida, praleidusi vieną kadenciją, ir vėl grįžote į politiką. Ar vis dar tikite, kad kai ką Lietuvoje galima pakeisti?
Daugelis man sakė: „Ko eini į tą politiką, lendi į tuos nešvarius reikalus? Tave žmonės gerbia, vertina kompetenciją. Susigadinsi reputaciją.“ Bet jeigu niekas neis, tai niekas ir nesikeis. Tiesą sakant, net būdama ministre savo ateities su politika nesiejau. Mąsčiau, kad baigsis kadencija, ir aš iš šios aplinkos pasitrauksiu. Aišku, kai dirbi tokiu sunkiu metu, ta kadencija gali baigtis greičiau, nei tikiesi (juokiasi). Juk konkurentai nesnaudžia, laukia, kol šiek tiek apsišluosi, kad galėtų ateiti, kaip sako žmonės, „ant gatavo“.
Kadenciją atbuvau iki galo, vėliau politikoje savęs nemačiau, o šįsyk atsirado daug jaunų, aktyvių žmonių, bendraminčių, ir aš pamaniau, kad su jais galima kai ką naudinga nuveikti, nes bus mažiau diskusijų apie visokius praeities ar neva vertybinius dalykus, daugiau konkrečių veiksmų, dinamikos ir drąsos. Mano mylimas kareivis Šveikas yra pasakęs, kad politika – tai jaunesnio amžiaus vaikų žaidimas. Matyt, save vis dar priskiriu prie jaunimo (juokiasi). Likimas pasišaipė – atsidūriau opozicijoje. Kita vertus, nemanau, kad su dabartine dauguma turėčiau ką veikti. Ieškoti giroje laipsnių ar nuo pirmų darbo dienų imtis pagalbinio apvaisinimo reikalų? Manau, turėsime dar daug panašių „problemų“, apkaltų, vietinės reikšmės skandalų, nes reikia atitraukti dėmesį nuo rimtų dalykų ir kaip nors pridengti savo neveiklumą.
Esate sakiusi, kad kritikuoti Algirdo Butkevičiaus vyriausybę – tarsi medūzą prie sienos kalti. Ar su dabartine reikalai klostosi taip pat?
Ne visai. Butkevičiaus vyriausybė, kaip ir jis pats, buvo labai amorfiška. Kad ir kaip kalsi, vis tiek nuslysta. Ši yra drąsesnė, bando daryti tam tikrus sprendimus. Jie įkūnija žmonių fantazijas apie nepartinių profesionalų vyriausybę. Deja, kad ir koks būtum profesionalus, politikoje to neužtenka, nes valstybė nėra akcinė bendrovė. Daug ministrų konkrečioje srityje yra tikrai kompetentingi, bet tarp savęs neturi nieko bendra, jie nėra komanda. Kiekvienas bando daryti kažką savaip, bet galiausiai supranta, kad nieko negali be Seimo palaikymo. Aš irgi buvau nepartinė ministrė, bet tikrai žinojau, su kuo man teks dirbti, todėl ir sutikau. Rankas suriša ir rinkėjai. Jų priešiškumą dažniausiai lemia politikų nesugebėjimas paaiškinti procesų. Su rinkėjais politikai bendrauja tėvelio ar mamytės stiliumi – jums viską duosim, iš jūsų nieko neimsim, visko turėsite, tik dabar neverkite, ateityje bus daug geriau.
Nesistengiu labai patikti. Norėčiau patikti, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, bet tikrai neisiu prieš save, kad įtikčiau visiems.
Kodėl žmonės tuo tiki?
Mūsų visuomenė turi per mažai žinių, kaip vyksta valstybės valdymas, kaip formuojamas ir skirstomas biudžetas. Šį įsivaizduoja kaip neišsenkamą skrynią, iš kurios gali semti kiek nori, tik reikia išsireikalauti. Deja, nesupranta, kad šitą skrynią turime pripildyti patys mokėdami mokesčius, todėl neįmanoma tuo pat metu ir juos mažinti, ir didinti išmokas. Vakarų visuomenė labiau išprususi šiais klausimais. Tarkim, Šveicarijoje galima rengti referendumą norint išsiaiškinti žmonių nuomonę, ar reikia mažinti PVM, ar verta mokėti kiekvienam piliečiui tam tikrą fiksuotą pinigų sumą, nepriklausomai nuo to – dirbi ar ne. Ir jie atsako „ne“, nes suvokia tokių pasirinkimų pasekmes. Jei pabandytume tokius referendumus surengti Lietuvoje, visi turbūt balsuotų „už“. Mūsų politikai dar mėgsta tuo neišprusimu pasinaudoti ir į tą pačią dūdą papūsti. Vieni rinkėjus apgaudinėja sąmoningai, kiti, ypač naujokai, ir patys nelabai nutuokia, kaip viskas vyksta. Žmonės nesupranta, kad politika visada yra konfliktas. Niekada nebus taip, kad visiems būtų gerai, įmanoma tik balansuoti skirtingus interesus. Neįmanoma iš rato padaryti kvadrato. O rinkėjai vertina tiesiai šviesiai: „Žadėjo? Netesėjo. Kitas!“ Svarbiausia, kad žmonės nustotų laukti to vieno gelbėtojo, vadovautis myliu-nemyliu kriterijumi ir labiau domėtųsi kandidatų vertybėmis bei tuo, kaip šie atstovauja jų interesams.
Turbūt apmaudu, kad turėjote dirbti finansų ministre per didžiąją ekonominę krizę, kai reikėjo priimti nepopuliarius sprendimus, veržti diržus, o dabar, situacijai pagerėjus, vaisius skina kiti?
Atvirai kalbant, tikrai nebūčiau kitu metu ėjusi į politiką. Per krizę dirbti netgi lengviau. Sunkumai visus suvienija, kiekvienas sutinka prisiimti tam tikrą naštos dalį, nes mato, kad tai vyksta visame pasaulyje ir kad ne Kubilius dėl to kaltas. Kai situacija pagerėja, visi – ir pensininkai, ir mokytojai, ir gydytojai, ir krašto apsauga, ir policininkai... – nori būti pirmi. Sudėti viską į eilę tikrai nelengva, nes ištekliai riboti, net ir pasibaigus krizei.
Paradoksalu tai, kad, nors ir pritarėte diržų veržimo politikai, vis dar esate labai mylima rinkėjų. Štai šįsyk per rinkimus į Seimą Jūs vienintelė vienmandatėse lietuviškose apygardose buvote išrinkta jau per pirmą turą. Kaip manote, kokios tokio populiarumo priežastys?
Prisipažinsiu, tikėjausi laimėti, bet kad tai pavyks jau per pirmą turą miesto apygardoje, tikrai nemaniau. Esu įsitikinusi, kad reputacija politikams tokia pat svarbi kaip kompetencija. Labai nemėgstu naudojimosi tarnybine padėtimi, mane nuo privilegijų purto. Visada stoju į tą pačią eilę su kitais žmonėmis, užkalbinta gatvėje ar parduotuvėje mielai bendrauju, nesu įsivėlusi į jokius korupcijos skandalus. Gal žmonėms tai svarbu? Nesistengiu labai patikti. Norėčiau patikti, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, bet tikrai neisiu prieš save, kad įtikčiau visiems.
Jei kandidatuosite į Prezidentus, manau, dauguma vėl už Jus balsuos.
(Juokiasi.) Bijau, kad reikės ieškoti kitų kandidatų. Nemėgstu šito klausimo. Jaučiu daug spaudimo, ir man tas spaudimas nepatinka. Kai esu spaudžiama, pradedu trauktis atbulomis. Mano šviesaus atminimo tėtis – pagal horoskopą Vėžys – vis sakydavo: „Tu esi tikras Vėžio vaikas.“ Nežinau, kodėl žmonės mato mane Prezidento poste. Gal atrodau jiems vizualiai panaši į Dalią Grybauskaitę – abi esame moterys, abi trumpais šviesiais plaukais, ėjome finansų ministrės pareigas. O jei dar ką nors griežčiau amteliu... Nors keista, kad žmonės laiko mane griežta. Kartais viešų asmenų vaizdiniai žmonių galvose nuo realybės skiriasi labai stipriai. Antai mane kartais bando priešinti su Aušra Maldeikiene, nors kuo puikiausiai su ja sutariu, reikalus dažniausiai matom labai panašiai, skiriasi gal tik pateikimo forma.
Ar dažnai tenka susidurti su nuomone, kad moteriai politikoje – ne vieta?
Mane glumina, kad moteris politikoje kitos moterys vertina blogiau nei vyrai. Gali būti, kad į politinę areną jos rečiau eina todėl, kad pas mus dar nėra tradicijos darbus namuose dalintis po lygiai. Jei moteris rūpinasi namais, vaikais, ji neturi nei tiek laiko, nei jėgų profesinei veiklai kaip vyras. Yra ir kita problema – pernelyg save nuvertiname. Tarkim, jei moteriškame kolektyve dirba vienas vyras, tai moterys jį būtinai stumia į priekį. Toks vištidės sindromas. Jau nuo vaikystės esame taip auklėjamos.
O kaip auklėjo Jus?
Mama, manau, labai norėjo, kad būčiau tikra mergaitė – su kasytėmis, lėlytėmis ir švariais batukais. O man reikėjo kitko. Mėgau lakstyti dviračiu, žaisti judrius žaidimus, labai negražiai rašiau ir trūko kruopštumo rankdarbiams. Prisimenu, kaip pradėjau 5-oje klasėje per darbelių pamokėles siūti naktinius, taip iki šiol ir nepasiuvau. Man tai buvo visai neįdomu, bet labai patikdavo, kai mergaitės susikeisdavo su berniukais, – galėdavau ką nors sukonstruoti ar palituoti.
Sulaukusi maždaug 16-os metų pajutau norą gražiau apsirengti, tad pradėjau pirkti žurnalus „Burda“, išmokau megzti, siūti, siuvinėti, rišti pelėdas makramė technika. Prisimenu, 1989 metais palinkusi prie siuvamosios kaip kokia Marija iš meksikietiško serialo stebėjau per televizorių transliuojamą Aukščiausiosios Tarybos suvažiavimą Maskvoje. Buvau gana neramus vaikas. Šiais laikais man turbūt būtų diagnozavę hiperaktyvumo sindromą. Mokykloje aš laikyta akiplėša, nors mokiausi labai gerai. Nebuvau iš tų, kurie priešgyniauja norėdami pasirodyti, įžeisti kitus ar išpešti geresnį pažymį. Aš visada kovojau už teisybę.
Prisimenu, po 1987-ųjų mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo sovietžmogiai buvo itin aršūs, net ir vaikams, – matyt, jautė pabaigą, tad kitais metais auklėtoja liepė atnešti detalią ataskaitą, kur būsime ir ką veiksime Vasario 16-ąją. Maniau, kad tai neteisėta. Mama paskambino į Švietimo skyrių ir išsiaiškino, kad tokio oficialaus nurodymo nėra. Taip auklėtojai ir pasakiau.
Nesulaukiate pastabų, kad esate pernelyg vyriška?
Vienais metais per „Auksinių svogūnų“ apdovanojimus esu laimėjusi „Metų vyro“ titulą. Labai gerbiu Haroldą Mackevičių ir jo komandą, bet nepasakyčiau, kad gauti tokį įvertinimą buvo labai smagu. Nežinau, ką jie turėjo galvoje. Ar vien dėl to, kad savo savybėmis patvirtini kažkokias klišes, kurias kažkas kažkada sukonstravo lyčiai apibūdinti, jau reiškia, kad esi vyras ar moteris? Yra toks geras britiškos komedijos „Women: Know Your Limits“ („Moterys, žinokite savo ribas“) epizodas. Vyrai kalba apie valiutų kursus, vienas pasisuka į moterį, ir ji sako: „Manau, kad svaras turėtų nuvertėti, tada eksportas pasidarys konkurencingesnis.“
Staiga vyrų galvose užsižiebia raudonos pavojaus lemputės, ir tą moterį jos partneris, pačiupęs už rankos, išsitempia iš restorano. Vėliau rodomas epizodas, kaip turėtų būti. „Aš nelabai ką išmanau apie valiutas, bet turiu tokį mielą kačiuką...“ – sako moteris mirksėdama akutėmis. Ir visi toliau sėdi patenkinti. Daug žmonių sako, kad esu vyriška, neretai ir vyrai bendrauja su manimi kaip su savu. Tai iš dalies palengvina pokalbį, jis būna lygiavertis, nereikia koketuoti, bet man nelabai patinka, kad tave, jei įskaito, tai tik – kaip vyrą. Noriu, kad mane įskaitytų kaip žmogų. Aišku, nereikia persistengti ir dirbtinai bandyti suteikti sau vyriškumo, bet nesąmonė slėpti tam tikrus savo būdo bruožus ar interesus tik dėl to, kad atitiktum standartus. Štai aš, pavyzdžiui, mėgstu ledo ritulį. Ir ką? Matau, kaip Skandinavijoje auga mano mažas sūnėnas. Jei jis nori kartu su savo darželio drauge apsivilkti sijoną ir pasiimti rankinuką, taip ir padaro, ir niekas jam nieko nesako.
Mokykloje mane laikė akiplėša, nors mokiausi labai gerai. Nebuvau iš tų, kurie priešgyniauja. Aš visada kovojau už teisybę.
Turbūt Jums nebūdinga ir tokia moteriška laikoma silpnybė kaip pirkimo malonumas?
Mėgstu pirkti tik knygas. Kai prireikia drabužių, perku iš karto daug, kad nereikėtų dažnai vaikščioti. Neretai net nesimatuoju. Buvau pamėgusi vienus batus, tai kai susidėvėdavo, nusipirkdavau kitus tokius pat. Atėjusi į parduotuvę tik susirasdavau savo dydžio, sumokėdavau ir net nesimatavusi išsinešdavau. Panašiai kaip kai kurie ateina nusipirkti duonos. Prisimenu, kartą, kai ėjau ministrės pareigas, atvažiavau su savo automobiliu „Citroen“ į autoservisą, ir vienas vyriškis pareiškė, kad man nederėtų važinėti tokia kuklia mašina, nes „ne lygis“. Nesuprantu, kaip batai ar automobilis gali nustatyti tavo lygį? Sutinku, kad egzistuoja tam tikros aprangos taisyklės ir kad jų privalu paisyti, nors kartais ir labai sunku. Prisimenu, kokį stresą patyriau, kai su Prezidente vykome valstybinio vizito į Norvegiją, kur turėjome pasirašyti sutartį dėl norvegų finansinės paramos. Kvietime buvo parašyta, kad eiti pas karalių vakarienės reikės ilgos vakarinės suknelės. Nieko panašaus neturėjau, – per visą ministrės kadenciją tokios suknelės neprireikė. Tąsyk dizainerė Audronė Bunikienė pasiuvo man ją per kelias dienas. Suknelė buvo labai graži. Apsivilkau, prašlaviau rūmų grindis ir pakabinau į spintą.
Gal teko susidurti ir su spaudimu dėl šeimos? Lietuvoje manoma, kad jos nesukūrusi, vaikų neturinti moteris yra savęs iki galo nerealizavusi. Įsivaizduojama, kad net kiečiausios karjeristės likusios vienos verkia į pagalvę.
Turbūt yra taip galvojančių žmonių, bet manau, kad tai, kaip gyvena kiti, jeigu jie niekam netrukdo, vis mažiau svarbu. O verkia turbūt dažniau tos, kurios savo sprendimais bando kažką kompensuoti ar ką nors kam nors įrodyti. Tarkim, nepavyko padaryti karjeros, tai nutaria ištekėti ir tapti superžmona bei mama. Arba, atvirkščiai, nesusiklostė šeiminis gyvenimas, tai pasineria į karjerą ir bando visiems įrodyti, kokia kieta yra. Man tai nebūdinga. Aš nesirinkau karjeros kaip šeimos kompensacijos. Nei viena, nei kita nebuvo mano gyvenimo tikslas. Tiesiog taip išėjo. Nesusiklostė šeimai sukurti palankios aplinkybės, tai ir nesukūriau. Karjera man klostėsi tarsi savaime, neturėjau tikslo tapti ministre. Svarbu turėti humoro jausmą. Tai padeda nesusireikšminti, nesvarbu, kas esi – žvilgančiais stalviršiais besididžiuojanti namų šeimininkė ar didelės įmonės vadovė. Viskas laikina. Žinau, kad žmonės visokių dalykų apie mane kalba, vadina senmerge, bet mane sunku priversti dėl to išgyventi. Jei pati su savimi sutari, ne taip svarbu, kas ką sako.
Ar tikrai niekada netrūksta vyro peties išsiverkti ar vyro rankų lemputei įsukti?
Pati moku ne tik lemputę įsukti, bet ir šviestuvą pakabinti. Tėtis daug dalykų spėjo mane išmokyti. Kadangi neturėjo sūnaus, vadinamuosius vyriškus darbus – atsuktuvą paduoti ar žolę nupjauti – teko atlikti vyriausiajai dukrai. Dar norėčiau išmokti santechnikos darbų – ne iš taupumo, man tikrai įdomu, kaip ten viskas veikia. O dėl to peties... Daugiau teko sutikti vyrų, kuriems patiems reikėdavo, kad duotum, ant ko paverkti… (juokiasi).
Ilgą suknelę eiti pas karalių vakarienės dizainerė man pasiuvo per kelias dienas. Apsivilkau, prašlaviau rūmų grindis ir pakabinau į spintą.
Pasakojate apie tėtį, bet Jūsų biografijoje radau įrašytą tik mamą.
Tėčio netekau prieš daugiau nei 7-erius metus – sustojo širdis. Mano tėvai – paprasti žmonės, abu inžinieriai, dirbo tarnautojais. Gyvenome labai kukliai – keturių asmenų šeima ilgą laiką glaudėmės vieno kambario bute Žirmūnuose. Tėvai taupė kooperatiniam butui, tad mažai ką galėjo sau leisti, tiesa, nelabai ko ir buvo. Prisimenu, pirmuosius džinsus tėvai ir senelis man nupirko susimetę. Kainavo 160 rublių, ir tai buvo dvi senelio pensijos. Kai užsimoviau, jis pažiūrėjo ir atsidusdamas pasakė: „Žinai, Ingula, kolchozniko kelnės...“, o man tų džinsų taip norėjosi! Vienintelė prabanga buvo tai, kad mudvi su sese lankėme muzikos mokyklą. Sesuo mokėsi griežti violončele, aš – chorinio dirigavimo, skambinau pianinu. Buvo labai nuobodu, mokyklą mečiau, o pianinas iki šiol stovi mano bute. Kartais atsidarau, pasižiūriu į klavišus ir pagalvoju, ką čia reikėtų paspausti, kad išgaučiau melodiją, nors skambinau juo šešerius metus.
Muzike netapote, gydytoja, kaip svajojo mama, – taip pat.
Visi sunkiai sergantys žmonės svajoja, kad jų vaikai taptų gydytojais. Mano mama jau 30 metų sunkiai serga reumatoidiniu artritu. Gyvename kartu, nes vienai jai būtų tikrai sunku. Ši nepagydoma liga – tikras išbandymas, labai sukausto žmogų, neleidžia atlikti laisvai net paprasčiausių darbų, judesių, sunku net plaukus susišukuoti. Be to, tenka kentėti nuolatinį skausmą. Mama, matyt, tikėjosi, kad išmoksiu pagydyti tai, kas nepagydoma. Deja, tuo metu neturėjau duomenų tapti gydytoja – buvau per jautri, bijojau kraujo. Dabar jau gal galėčiau.
Kaip manote, ekonomika – labiau tikslusis ar vis dėlto socialinis mokslas?
Ekonomika yra tarp matematikos ir meno, ir tai yra gana dramatiška. Po Antrojo pasaulinio karo įsivyravo įsitikinimas, kad viską galima apskaičiuoti pagal formules. Jei taip būtų, krizių nekiltų. Tokie skaičiuotojai įsivaizduoja, kad žmonės visada elgiasi racionaliai. Deja, jie valdomi emocijų, lengvai pasiduoda bandos jausmui. Visi perka butus – ir aš perku, visi ima paskolas – ir aš imu. Šėlsta visi tokiame smagiame vakarėlyje, kol kas nors ateina ir staiga išjungia elektrą. Tada nustebę dairosi: „Kas čia atsitiko? Ką toliau daryti?“ Jei žmonių elgesį būtų taip lengva apskaičiuoti, antropologai, sociologai ir psichologai neturėtų darbo. Dėl to sunku numatyti krizes ar priimti teisingus sprendimus joms išspręsti. Taupyti ar skatinti vartoti? Atrodo, jei duosi pinigų ir skatinsi vartoti, ekonomika atsigaus, bet gali nutikti ir taip, kad liūdnos patirties turintys žmonės tuos pinigus ims kišti į kojinę juodai dienai.
Mane glumina, kad moteris politikoje kitos moterys vertina blogiau nei vyrai.
Suprasti, kokia dabartinė Lietuvos situacija, kartais gana keblu. Vieni sako, kad mūsų ekonomika yra viena sparčiausiai augančių Europoje, kiti – kad beviltiškai atsiliekame net nuo artimiausių kaimynų. Kurie teisūs?
Ir vieni, ir kiti. Mes išties greitai augame, bet pradėjome nuo labai mažo pagrindo, tad sunku taip greitai visus pasivyti. Sutinku, estai startavo kartu su mumis, bet jų startas buvo sėkmingesnis. Vos atgavę nepriklausomybę, jie greitai išrinko į valdžią jaunus, iniciatyvius politikus, šie padarė daug reformų, ekonomika įgavo pagreitį ir įsibėgėjo. Mes viską darėme minkščiau, iš lėto, mūsų valdžioje iš pradžių buvo daugiau intelektualų nei praktikų, o paskui, skirtingai nuo tos pačios Estijos, pasirinkome žingsnį į „pažįstamą praeitį“. Pasistengę galėtume pasivyti estus ir greičiau negu iki 2030 metų, bet tai reikalauja valios ir drąsos, o jos mūsų politikams stinga. Užuot investavę į ateitį, vis dar kompensuojame už praeityje prarastus dalykus.
Esate prisipažinusi, kad stojote į ekonomiką, nes norėjote kurti Lietuvoje „švedišką socializmą su žmogišku veidu“. Ar tai vis dar yra Jūsų siekiamybė? Netikite, kad rinka pati susireguliuos?
Jau žinau, kad to švediško socializmo tikrai ilgai nesukursime. Tai veikia tik tuo atveju, jeigu visuomenės pasitikėjimas vieni kitais (ne vien savo šeimos nariais) yra norma, o ne išimtis, kaip kad yra pas mus. Tad pirmiausia reikėtų išmokti pasitikėti. Kalbant apie rinkos galias, didžiosios ekonomikos krizės prasidėjo kaip tik tada, kai finansų pasaulis buvo liberalizuotas. Finansų sistema pernelyg išsipūtė, iškilo virš ekonomikos ir netgi pradėjo daryti didelę įtaką politikai. Judinti ją labai rizikinga, nes vieno banko žlugimas gali sukelti liūdnų padarinių visame pasaulyje, todėl ir saugome tuos bankus kaip kiaušinius. Visi kraštutinumai turi trūkumų. Nemanau, kad žmones reikėtų paleisti į žiurkių lenktynes, kad išliktų tie, kuriems labiau pasiseks. Nepriimtinas ir priešingas požiūris – kad valstybė turi popinti tave nuo lopšelio iki grabelio. Manau, visiems turi būti prieinami tam tikri pagrindiniai dalykai – teisė į kokybišką išsilavinimą, sveikatos apsauga, pagalba tapus neįgaliam, netekus darbo ar pan. Turime padėti žmogui, bet neprivalome gyventi jo gyvenimo. Tokios krypties laikosi klasikinės europinės liaudies partijos.
Galbūt tam tikras vertybes lemia priklausymas ne tiek prie tam tikros partijos, kiek prie kartos. Prieš kelerius metus dėstėte Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto pirmakursiams. Ar jie labai skiriasi nuo Jūsų jaunystės laikų studentų?
Studijų sąlygos anais ir šiais laikais nepalyginamos. Mes turėjome tik kelis vadovėlius, ir tie patys neretai būdavo tik Mažvydo bibliotekoje. Dabar informacijos netrūksta, prieinama daugybė šaltinių, tik semk. Kita vertus, tai ir minusas, nes studentai dažnai neieško, nekuria ko nors nauja, – retame referate nebūdavo nuo internetinių šaltinių žodis žodin nukopijuotų ištisų pastraipų. Dar labiau mane liūdina drąsos ir iniciatyvumo stoka. Labai sunkiai sekdavosi išprovokuoti kokią nors diskusiją. Aktyviai joje dalyvaudavo ne daugiau kaip 10 procentų studentų. Nežinau, kas dėl to kaltas. Gal tai, kad mokykloje vaikai pernelyg verčiami laikytis vienos teisingos nuomonės, o per egzaminus svarbesnis yra ne originalus mąstymas, bet tai, kiek atitinki tam tikrus trafaretus? Kai įpranti gyventi tokioje dėžėje, išlipti iš jos būna labai sunku. Aišku, prisideda ir tai, kad esame vieni kitiems labai kritiški, kad mūsų šalyje nėra diskusijų kultūros.
Aš nesirinkau karjeros kaip šeimos kompensacijos. Nei viena, nei kita nebuvo mano gyvenimo tikslas. Tiesiog taip išėjo.
Pakritikuoti kolegas mėgstate ir Jūs. O kaip pati reaguojate į kritiką?
Nemėgstu tik kvailių. Suprantu, kai kokia nors babytė paklausia, kodėl mes su Kubiliumi pavogėme jos pensiją, bet kai panašiai nusišneka tavo kolega Seimo narys, reikia labai valdytis, kad neatrėžtum, ką iš tiesų manai. Sučiaupiu lūpas, užverčiu akis iki baltymų ir susikaupusi pradedu aiškinti viską kaip pradinukui. Yra keli žmonės, kuriuos mielai paduočiau į teismą už šmeižtą, bet nenoriu daryti jiems reklamos, o šiaip nusišnekėjimo net kritika nelaikau. Iš savęs pasišaipyti tikrai moku, gal net per gerai. Kai kažkokiame leidinuke perskaičiau, kad pavydžiu Kildišienei knygos „Atvirai“, ir pamačiau fotomontažą, kuriame laikau po pažastimi knygą „Uždarai“, linksminausi iš širdies. Pasidalinau šiuo tekstu savo feisbuko paskyroje.
Na, plunksną valdote neblogai, tikrai galėtumėte parašyti knygą...
Galėčiau, bet visi dar gyvi (juokiasi). Norėtųsi parašyti ką nors naudinga, tarkim, vadovėlį, o šiaip rašinėti nematau reikalo. Ir taip daug visko prirašyta.
Gimėte ir užaugote Vilniuje. Ar Jums patinka, kaip tvarkomas gimtasis miestas?
Esu trečios kartos vilnietė. Čia gimė ne tik mano mama, bet ir močiutė. Kai jos kalba apie senąjį Vilnių, kai Žirmūnai dar buvo kaimas, suvokiu, kaip šis miestas keitėsi. Mano gyvenamuoju laikotarpiu pokyčiai ne tokie ryškūs. Tiesa, gyvenau tokiame Naujininkų, Žirmūnų ir Antakalnio koncentre, pažįstu tik tuos rajonus, į kuriuos galima nuvažiuoti troleibusu. Lazdynai man iki šiol yra naujas rajonas, o kai reikia nuvažiuoti į Pilaitę, apskritai apima panika.
Ką veiktumėte, jei Jūsų gyvenime atsirastų koks nors turtingas mecenatas ir sudarytų sąlygas veikti, ką širdis trokšta?
Auginčiau kaime pluoštines kanapes. Tiesa, tai galiu daryti ir be mecenato. Jaučiu seną nuoskaudą, kad vaikystėje neturėjau kaimo. Vasarą visi išvažiuodavo į kaimą, o aš likdavau Vilniuje ir neturėdavau su kuo šokinėti per gumytę. Todėl liūdnai braukydavau dienas kalendoriuje ir laukdavau rudens. Šiaip nemėgstu galvoti, kas būtų, jeigu būtų... Manau yra taip, kaip ir turi būti, o jei reikia, kad būtų kitaip, tai ir bus kitaip.
