Sakykite, Giedre, iš kur tokia Jūsų meilė knygoms? Veikiausiai vaikystėje buvote tikra jų graužikė?
Mano vaikystė prabėgo savotiškame šiltnamyje arba tiksliau būtų pasakyti – žiemos sode. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Aš augau Dotnuvoje, Akademijos miestelyje. Ten buvo Žemdirbystės institutas, mokslininkų gyvenvietė – su didžiuliu parku, dvarviete. Mano tėtis žemės ūkio mokslų daktaras profesorius Leonas Kadžiulis buvo labai išsilavinęs žmogus: mokėjo anglų kalbą, buvo apsiskaitęs. Turėjo daug draugų visame pasaulyje, važinėjo į tarptautinius kongresus, nors ir nebuvo Komunistų partijos narys. Prisimenu, kaip prieš Kalėdas mus užplūsdavo daugybė laiškų iš užsienio, tiek pat jų išsiųsdavo ir tėtis. Mama irgi buvo instituto mokslininkė, bet vienam iš mokslininkų paprastai tenka labiau pasiaukoti dėl šeimos. Mes augome dviese – su 6 metais vyresne seserimi Danguole. Visas pasaulis buvo mūsų – ne tik nuostabi gamta, turėjome ir daug kultūrinės veiklos. Vykdavo spektakliai, koncertai. Mokyti muzikos atvykdavo mokytojų iš Kėdainių, pramoginių šokių mokė tarptautinės klasės šokėjai iš Kauno. Mano tėvai turėjo didžiulę biblioteką.
Tėtis labai mėgo skaityti. Turėjau laimę su savo tėvuku artimai draugauti ir vėliau – jau susiformavusi, įgijusi profesiją, patyrusi, pati būdama mama. Tie beveik trys dešimtmečiai buvo puikus daug abiem davęs metas. Mes kasdien kalbėdavome – susitikę ar telefonu, aptardavome knygas, filmus, politiką, eidavome į koncertus, renginius. Jis dažnai buvo pirmasis mano leidyklos išleistų knygų skaitytojas. Labai jo trūksta... Mano vaikystės namuose knygų buvo visuose kambariuose, o aš, galima sakyti, miegojau bibliotekoje. Augau tarp garsiausių mokslininkų, neeilinio išsilavinimo žmonių, baigusių Sorbonos ir kitus universitetus. Pas mus žemdirbystės mokslininkais dirbo iš tremties grįžęs buvęs švietimo ministras J. Tonkūnas, P. Vasinauskas, atvykdavo daug užsieniečių. Kai atvažiavau į Vilnių, iš pradžių pasijutau kiek nusivylusi – Dotnuvoje gyvenau supama tokios daugybės ryškių asmenybių, kad Vilniuje man viskas atrodė gerokai atsiskiedę. Ir toks susvetimėjimas…
Vilniaus universitete studijavote psichologiją, bet ją baigusi pasukote į leidybą. Kodėl?
Norėjau mokytis medicinos, bet 11 klasėje sunkiai susirgau disbakterioze, tad negavau šioms studijoms reikalingos sveikatos pažymos. Nutariau studijuoti artimą sritį – klinikinę psichologiją. Paaiškėjo, kad vietų nebėra, tad teko rinktis bendrąją psichologiją. Penki šio kurso studentai turėjo galimybę studijuoti filosofiją. Tikrą, o ne marksistinę, ši specializacija buvo tarsi užslėpta. Tai buvo vienintelis būdas išsaugoti filosofijos mokslo tęstinumą. Keliems iš filosofų penketuko išvykus studijuoti į Maskvą ir Leningradą, netikėtai atsilaisvino vieta man. Mums dėstė R. Plečkaitis, A. Šliogeris, R. Pavilionis, B. Genzelis, K. Rickevičiūtė. Kultūrinius vartus į Vakarus man atvėrė pažintis su islandų mokslininku lingvistu Jörunduru Hilmarssonu. Su juo supažindino mano sesuo.
Augau tarp garsiausių mokslininkų, neeilinio išsilavinimo žmonių, baigusių Sorbonos ir kitus universitetus.
Jis padarė man nepaprastą įspūdį – plataus akiračio, poliglotas. Hilmarssonas į islandų kalbą buvo išvertęsBorutos „Baltaragio malūną“. Bendravome su juo lietuviškai. Kiekvieną kartą, atvažiavęs į Vilnių, paskambindavo man iš telefono būdelės, pasakydavo, kur yra, ir aš važiuodavau troleibusu susitikti. Vieną rudenį jis pasakė, kad atvažiavo atsisveikinti, nes susirgo vėžiu. Norėčiau tą rudenį pamiršti... Visi mano ryšiai su islandais prasidėjo nuo jo. Baigusi studijas, ištekėjau, bet paskyrimo dirbti pagal specialybę Vilniuje negavau. Auginau dukrą, o vėliau pavyko gauti darbą „Minties“ leidyklos filosofijos skyriuje. Taigi nuo savo profesijos labai nenutolau – čia galėjau sėkmingai suderinti filosofijos žinias ir aistrą knygoms.
Nesate nutolusi ir dabar. Friedrichas Nietzsche, Arvydas Šliogeris, Vytautas Kavolis, Algis Mickūnas, Arūnas Sverdiolas, pagaliau Czeslawas Miloszas ir Tomas Venclova – garsių mąstytojų vardus iš Jūsų leidžiamų knygų sąrašo būtų galima vardyti ilgai.
Visi autoriai ir knygos atėję iš ilgus metus puoselėtų ryšių. „Minties“ leidykla buvo savotiškas Sąjūdžio lopšys. Mūsų autoriai buvo B. Kuzmickas, R. Ozolas, B. Genzelis. Čia dirbdama redagavau A. Šliogerio knygą „Būtis ir pasaulis“. Jam labai patiko mano darbas, tad, kai įkūriau „Apostrofą“, atėjo pas mane. O štai su Vytautu Kavoliu susipažinau per pirmąją savo komandiruotę į Ameriką. 1991 m. dirbau su išeivio filosofo egzistencialisto J. Girniaus raštais. Turėjau su juo susitikti, tad parašiau prašymą Atviros Lietuvos fondui (ALF) ir visai netikėtai gavau apie 750 JAV dolerių stipendiją, kad galėčiau nuskristi į Ameriką ir ten padirbėti su autoriumi. Apie tai sužinojau per Sausio 13-osios įvykius... Vis dėlto išskristi pavyko. Susitikau ne tik su J. Girniumi, bet ir V. Kavoliu, A. Nyka-Niliūnu, A. Vaičiulaičiu.
Daug žmonių į mano gyvenimą atėjo per ALF. Pakviesta fondo pirmininkės Irenos Veisaitės ir iš Kanados atvykusio Dariaus Čuplinsko, dirbau fondo Knygų leidėjų programos direktore. Išvykus Čuplinskui, likau vadovauti leidybos programai. Per tą laiką per mano rankas, akis ir širdį perėjo keli šimtai serijos „Atviros Lietuvos knyga“ vertimų. Iš čia į mano „Apostrofą“ atėjo Z. Baumanas, A. Maslow, K. Horney ir kt. Tuo metu susipažinau ir su estų rašytoju Reinu Raudu, tapome bičiuliai. Tuo metu susipažinau ir su vienu svarbiausių mano gyvenimo mokytojų Czesławu Miłoszu.
Jums labai pasisekė, kad turėjote galimybę pabendrauti su tokio masto asmenybe. Koks jis buvo?
Tai tikrai didelė laimė. Miłoszas – didinga asmenybė, sakyčiau, tikras mūsų kultūros milžinas. Ir kartu labai paprastas, šiltas žmogus. Staiga suvokiau, kad gyvenau už 12 kilometrų nuo jo gimtinės, bet nieko apie jį nežinojau. 2001 metais važiavome jo sveikinti 90-mečio proga. Po metų susitikome, kai jis atvažiavo į Nobelio premijos laureatų susitikimą Vilniuje. Nežinau, gal suveikė Nevėžio slėnio efektas, juk augome netoliese, nors ir skirtingu metu, bet mes iš karto radome bendrą kalbą, tarsi jis būtų mano senelis. Į jo žodžius visada įsiklausydavau ir anksčiau ar vėliau suprasdavau, kokie jie prasmingi. Per jį man atsivėrė tikras kosmosas. Iki tol augau tarp lietuvių, neturėjau tos daugiatautės patirties, multikultūrinės dimensijos. Atsirado visai kitoks istorijos suvokimas.
Nekonkuruoju su kitomis leidyklomis, daug perlų gali rasti tiesiog šalikelėje, kur jie guli visų pamiršti.
Pokalbiai su rašytoju skatino giliau skaityti, domėtis, tarsi gaires man sudėliojo. Man labai patiko jo humoras. Beje, Miłoszas labai gražiai skaitė lietuviškai, perskaitydavo savo eilėraščių vertimus. Iš jaunystės ir vaikystės atsiminė daug lietuviškų posakių, dainų, žodžių. Tuomet supratau, kad ir toliau jį leisiu. „Apostrofa“ yra išleidusi jo esė „Gimtoji Europa“, tekstų ir fotografijų rinktinę, o prieš porą metų – beveik 1000 puslapių A.s Franaszeko parašytą biografiją „Miłoszas: biografija“. Nelabai kas tikėjo, kad viena galėčiau tai padaryti. Aišku, visai be paramos tai būtų neįmanoma. Parėmė Lietuvos ir Lenkijos fondai.
Jūsų įkurta „Apostrofa“ išties unikali tuo, kad esate ne tik šios leidyklos savininkė, direktorė, bet ir vienintelė darbuotoja. Ar nesunku visą atsakomybę vienai nešti ant savo pečių?
Kaip tik lengviau. Mano autorius Rolandas Rastauskas savo naujoje knygoje „Trečias tomas“ pavadino mane Giedre „Apostrofa“ Kadžiulyte. Man atrodo, kad tai yra tikrasis mano vardas. Kai nutariau imtis leidybos, iš pradžių su kolega kūrėme leidyklą „Strofa“. Jis buvo mano bosas, tad turėjau su juo derinti kiekvieną projektą. Knygų leidyba – toks keistas dalykas. Labai daug lemia intuicija. Turi pasikliauti tik ja, jei nedirbi su pasauliniais bestseleriais. Sunkiau, kai tas nuojautas turi pagrįsti konkrečiais argumentais ir įrodinėti kitam žmogui. O kas, jei tai nepasitvirtins? Kai dirbi pati sau, nėra ką kaltinti, tik save. Išėjau su savo pradėtais darbais ir įkūriau leidyklą „Apostrofa“. Labai daugiareikšmis pavadinimas. Jis reiškia ir tai, kas yra po „Strofos“, ir kreipimąsi į abstraktų adresatą, ir tam tikrus neretai plika akimi nematomus saitus, tai, kas yra tarp eilučių. Iš pradžių labiau orientavausi į humanitarinius, socialinius mokslus, vertimus. Vėliau atsirado daugiau lietuvių autorių, padidėjo ir žanrų įvairovė, atsirado poezijos, romanų. Man labai patinka tarpžanriniai kūriniai, nematomi saitai, vedantys nuo vienos knygos prie kitos, atradimai. Tai yra „Apostrofos“ esmė. Viskas, ką darau, yra vienaip ar kitaip susiję. Tarkim, Stasys Eidrigevičius nebuvo mano autorius, nes aš dailės albumų neleidžiu, bet jis parašė poemą „Giedanti gaidžio galva“ ir atsiuntė man. Už šią knygą jis gavo Dionizo Poškos premiją, poema buvo nominuota Metų ir Kūrybiškiausios knygos apdovanojimams gauti. Mūsų bendro darbo dėka jis sulaukė pripažinimo ir kaip rašytojas, o ne tik kaip dailininkas. Po knygos pristatymo jis paklausė, ką toliau leisiu. Pasakiau, kad T. Różewicziaus poezijos rinktinę. Eidrigevičius ir sako: „Kai jis buvo gyvas, mes bendravome ir svajojome apie bendrą knygą...“ Pasiūliau prisidėti. Pasikvietėme dailininką į Vilnių, davėme knygos maketą, jis skaitė eilėraščius ir juos iliustravo. Man tai yra viena smagiausių šių metų knygų. O štai vienintelę mano išleistą vaikišką knygą „Pelikanas Pranas ir taksas Antanas“ parašė mano anūko močiutė Audra Baranauskaitė. Kita močiutė, tai yra – aš, tą knygą išleido. 2014 m. ji buvo pripažinta Gražiausia ir Geriausia metų knyga. Per 14 gyvavimo metų „Apostrofa“ išleido daugiau kaip šimtą kūrinių.
Sunku patikėti, kas visa tai padarėte viena.
Kiekvienai knygai suburiu komandą. Turiu daug laiko patikrintų bendradarbių. Norint išleisti gerą knygą, neužtenka rasti talentingą autorių. Svarbūs yra visi: vertėjai, dailininkai, redaktoriai, spaustuvininkai. Niekada neduodu versti knygos nepatikrinusi vertėjo. Per daug esu nudegusi dėl blogo vertimo. Geras specialistas turi ne tik nardyti abiejose kalbose, bet ir gerbti autorių, skaitytojus. Kai skaitai gražų lietuvišką tekstą, gali labai apsigauti, nes manai, kad tai – geras vertimas. Juk negali palyginti, kiek jis atitinka originalą. O autorius negali apsiginti, nes jis nemoka lietuvių kalbos. Aš bandau būti tas sargybinis, kuris saugo autorių. Gaila, kad išpuoselėti vertimai nėra deramai vertinami ir yra taip pat apmokami, kaip ir prasti. Man labai jauku dirbti su gerais pažįstamais ir savo autoriais, todėl 2015 m. sausio 1 d. lietuvių autorių sąrašą „uždariau“. Naujiems nebeturiu laiko, nes „Apostrofos“ kambarys jau perpildytas.
Su Czesławu Miłoszu iš karto radome bendrą kalbą, tarsi jis būtų mano senelis. Gal suveikė Nevėžio slėnio efektas, juk augome netoliese, nors ir skirtingu metu.
Ir joks naujas perlas į Jūsų rankas nepaklius. Negaila?
Gaila. Bet, kita vertus, – tai didelis palengvinimas. Kad aptiktum tą perlą, turi gerai pasikapstyti, o aš negaliu sau to leisti, nes esu viena ir turiu pasirūpinti tais, kurie jau yra „Apostrofos“ šeimos nariai. Stengiuosi, kad visi autoriai vienas su kitu sugyventų, susidraugautų. Nekonkuruoju su kitomis leidyklomis, daug perlų gali rasti tiesiog šalikelėje, ir jie guli visų pamiršti. Būna, pakeli ir matai, kaip išleidus knygą jos autorius pakyla iš tam tikros krizės, duobės, atsigauna, tampa vertinamas. Gera matyti, kaip keičiasi jo gyvenimas, auga visuomenės dėmesys, jo pasitikėjimas savimi. Tai yra mūsų abiejų sėkmė. Žinau – to autoriaus iš manęs niekas neatims.
Spėju, kad besibeldžiančiųjų į Jūsų duris yra tikrai nemažai, nes Jūsų leidžiamos knygos nuolat kopia ant geriausiųjų pjedestalo, pelno daugybę premijų ir apdovanojimų. Ne veltui esate vadinama pilkąja literatūros pasaulio kardinole. Pasakykite atvirai, koks jausmas būti tokiai įtakingai?
Tikrai neturiu jokių slaptų ryšių ir nesijaučiu įtakinga. Tokią mano autorių sėkmę juokaudami vadiname „Apostrofos“ burtais. Pirmiausia tai nutiko su Mariumi Ivaškevičiumi. Jo pjesė „Madagaskaras“ buvo pripažinta Kūrybiškiausia metų knyga, autorius gavo Literatūros ir tautosakos instituto premiją, kūrinys netgi buvo įtrauktas į mokyklų programas. Vėliau tokius pat apdovanojimus gavo Rastausko knyga „Kitas pasaulis“. Alfonsas Andriuškevičius, pasirodžius knygai „Rašymas dūmais“, gavo Nacionalinę premiją. Kone kas antra mano išleista lietuvių autorių knyga yra pripažinta Kūrybiškiausia, Metų... Netgi su užsienio autoriais burtai veikia. Po to, kai išleidau Sjóno „Tavo akys mato mane“ ir pasirašėme sutartį dėl „Baldras, Šešėlio sūnus“, jis gavo Šiaurės Tarybos literatūros premiją. Apskritai tikiu knygos galia ir knygos stebuklu. Leiskite man tikėti, nes esu gerokai išprotėjusi knygų leidėja (juokiasi). Kai kūrinys pasirodo knygos pavidalu, jis byloja savo kalba, žmogus ją pajunta. Būna, vartai knygą ir jauti, kad ji bedvasė, o kita kažkodėl prabyla. Mano leidykla nišinė visomis prasmėmis. Kai kas sako, kad elitinė. Jeigu vertinsime pagal tai, kaip stengiuosi, kad kiekviena knyga būtų graži ir kuo geriau parengta, gal ir taip.
Kaip manote, ar įmanoma Lietuvoje iš rašymo išgyventi? Juk mūsų rinka tokia siaura, tiražai – negausūs, o didžiausią pelno dalį pasiima didieji knygynai.
Kad galėtum vien iš rašymo išgyventi, turi tapti bestselerių autoriumi, tavo knygos turi būti verčiamos į kitas kalbas, leidžiamos pakartotinai. Perkamiausia mūsų leidyklos knyga yra Ivaškevičiaus „Madagaskaras“. Iš dalies todėl, kad pjesė yra mokyklų programoje. Be to, pagal ją pastatytas populiarus spektaklis. Labai skaitoma ir Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. Iš dalies todėl, kad pelnė Metų ir Kūrybiškiausios knygos titulus. Be to, ji labai aktuali po pasaulį pasklidusiems lietuviams. Uždirbti daugiau rašytojams padeda gretutinės teisės – jei knygą ekranizuoja, pagal ją pastato spektaklį. Į mane nesikreipia norintieji gauti užmokestį iškart, nes iš karto jo pasiūlyti negaliu. Ieškau rėmėjų, kreipiuosi į įvairius fondus, privačius mecenatus. Tikiu kiekviena savo leidžiama knyga, bet turiu objektyviai įvertinti, kiek ji gali sulaukti skaitytojų. Mano vyras mane kritikuoja, kad esu per didelė optimistė, ir dėl to mūsų sandėlis pilnas knygų, bet tai, kad jos nepasklinda, yra ir mūsų platinimo sistemos problema. Man gaila, kad dėl itin didelių knygynų antkainių knygos tampa neįperkamos tiems, kuriems iš tikrųjų yra skirtos. Ir nieko negali padaryti.
Tikiu knygos galia ir knygos stebuklu. Leiskite man tikėti, nes esu gerokai išprotėjusi knygų leidėja.
Mažoms leidykloms gana sunku išgyventi, ypač, kai susiduria su didesnių žaidėjų nesąžiningumu. Štai bankrutavęs didmenininkas „Mūsų knyga“ nusinešė trečdalį „Apostrofos“ metinio biudžeto. Neseniai pagal tą pačią schemą bankrutavo „manoknyga.lt“. Bandžiau ieškoti teisybės, atgauti nors dalį pinigų – viskas veltui. Esi visai neapsaugotas.
Atrodo, kad į knygų pasaulį esate panirusi taip giliai, kad asmeniniam gyvenimui nebelieka laiko. Papasakokite apie savo šeimą, laisvalaikį.
Turiu 36 metų dukrą Laurą. Ji dirba reklamos agentūroje. Ir nuostabų savo draugą šešerių metų anūką Emilį. Jis mane vadina Pite. Nežinau, kaip gimė šis vardas, bet, ko gero, jis yra vienintelis pasaulyje, todėl jaučiuosi labai pamaloninta. Gal tai susiję su duona pita, gal atklydo iš sanskrito? Tikiu, kad vaikai turi kažkokius ryšius su kosmosu.
Su dukros tėvu išsiskyrėme, kai ji buvo pilnametė. Jis turi kitą šeimą, bet mes draugaujame, švenčiame anūko gimtadienius. Pragyvenome kartu 18 metų, o paskui paleidome vienas kitą. Išsiskyrėme gražiuoju. Gyvenimas pasiūlė naują šansą abiem. Jau 12 metų gyvenu su savo sena Dotnuvos mokyklos laikų meile Rimu. Mokykloje mes draugavome gana rimtai, paskui jis išvažiavo mokytis į kitą miestą, o mane pasiglemžė įdomi veikla Vilniuje: knygos, draugai, studijos… Tuo metu man visai nerūpėjo kurti nuolatinius santykius. Ištekėjau tik mokydamasi paskutiniame kurse. Netrukus vedė ir jis.
O paskui likimas suvedė visai netikėtai. Buvau jau išsiskyrusi, dalyvavau konferencijoje dėl skaitymo skatinimo ir per pietų pertrauką pradėjome šnekučiuotis su Kultūros komiteto pirmininku. Jis dirbo Lietuvos kūno kultūros akademijoje, numaniau, kad ir Rimas ten gali dėstyti, todėl pasiteiravau, ar kartais jo nepažįsta. Pašnekovas atsakė, kad Rimas pas juos dirba, irgi yra išsiskyręs. Bandėme jam iškart paskambinti, bet tąsyk į skambutį neatsiliepė. Pasukau jam dar kartą vakare. Nežinau, jei ir tuomet būtų neatsiliepęs, veikiausiai daugiau nebūčiau skambinusi. Bet jis atsiliepė. Susitikome ir likome kartu. Dabar Rimas dirba Mykolo Romerio universitete. Turime sodybą Švenčionių rajone. Ten esu persikėlusi savo mamos žemes. Tie kalneliai, ir Rimas atsirado beveik tą pačią dieną. Ką aš ten viena būčiau veikusi? Nieko. Štai tokie lemtingi sutapimai. Ten praleidžiame visą šiltąjį sezoną. Atvažiuoju į miestą kokiai dienai per savaitę susitvarkyti reikalų, o likusį laiką sodyboje ekologiškai redaguoju knygas. Grybauju, uogauju, bendrauju su draugais.
Man gaila, kad dėl itin didelių knygynų antkainių knygos tampa neįperkamos tiems, kuriems iš tiesų yra skirtos.
„Apostrofos“ feisbuko paskyroje cituojate sakinį iš „Madagaskaro“: „Tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse.“ Deja, jauni žmonės vis rečiau ima knygą į rankas. Kaip juos paskatinti skaityti?
Manau, tai susiję su globaliais mūsų visuomenės pokyčiais, apie juos nemažai rašo Z. Baumanas, – vartojamu gyvenimu, virtualiais pasauliais. Svarbiausia negąsdinti nei vaikų, nei suaugusiųjų blogomis knygomis. Po tokios, kaip ir suvalgius prasto maisto, lieka neskanumo jausmas, nebesinori daugiau imti knygos į rankas. Tėvai ir patys turi skaityti, ne tik versti vaikus. Pavyzdys užkrečia labiau nei žodžiai. Labai daug priklauso ir nuo mokytojų. Blogai, kai jie aklai laikosi programos, nelabai domisi šiuolaikine literatūra. Gal nereikia iškart vaikų užkrauti klasika, kodėl su paaugliaisnepaskaičius kad ir Reino Raudo „Rekonstrukcijos“? Joje tiek aktualios problematikos – ir apie fundamentalizmą, ir apie sektas, ir apie savižudybes. Aišku, akiratį gali plėsti ir žiūrėdamas pažintinius televizijos kanalus ar naršydamas internete, bet skaitymas įdarbina ir jausmus, ir vaizduotę. Mus gąsdino, kad išnyks popierinė knyga, bet taip nenutiko. Skaityti, liesti, dar kartą atsiversti – tai kitoks malonumas. Ar poeziją norėtųsi skaityti elektroninėje skaityklėje? Nežinau. Arba vaikiškos knygelės – sunku įsivaizduoti, kad pirmąją savo knygą mažylis perskaitytų elektroninėje skaityklėje.
Portreto štrichai
Gimė. 1958 m. gegužės 2 d., Kėdainių rajone, Akademijos miestelyje.
Mėgstamiausia vaikystės knyga. „Vienos neturėjau, labai mėgau pasakas. NetWilhelmo Haufo pasakos manęs negąsdino. Vėliau skaičiau „Drąsiųjų kelių“ serijos knygas, A. Dumas romanus, paauglystėje – E. M. Remarko „Tris draugus“.
Knyga, kurią galėtų skaityti daugybę kartų. „Vis dažniau atsiverčiu poezijos knygas: Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno, Czesławo Miłoszo.“
Spektakliai. „Man patinka Oskaras Koršunovas. Jo „Meistras ir Margarita“, „Išvarymas“. Beje, į šį spektaklį nuėjau prieš leisdama knygą. Pažiūrėjusi supratau, kodėl reikėjo tiek keiksmažodžių. Be jų personažai būtų netikri.“
Atsipalaiduoti padeda... „... knyga, miškas, saulė ir muzika.“
Muzika. „Mėgstu įvairią – Björk, „Queen“, Stingą, Bobą Dylaną, Leonardą Coheną – jo net gimtadienį kasmet švęsdavau su draugais. Patinka džiazas, klasika, opera.“
