Sakot: „Oi, pamanykit, kas čia tokio?“ Visi esame skaitytojai, nes jei jau kartą išmokai skaityti, tai ir skaitai. Visi skaitome daug ir pastaraisiais laikais nuolatos, nes visas gyvenimas bėga ekranuose ir žiūrint į juos, tiksliau – į raides, be perstojo jas skaitant bei ekranuose varinėjant aukštyn žemyn į kairę dešinę. Ir rašytojai, kaip sako jų atstovė Zadie Smith, pirmiausia yra skaitytojai. Būtent gebėjimas būti geru skaitytoju leidžia tapti rašytoju. Tik ar skaitymas yra jūsų gyvenimas ir kasdienybė? Kalbu ne apie savaitgalio popietes ar tą valandėlę prieš miegą su žurnalu ar knyga ir juoba ne apie internetinių naujienų skaitymą, ką jau ten apie atostogų laiką knygoms. Ar jūs kiekvieną dieną keliatės skaityti šeštą ryto kaip į darbą? Aš – taip, nes skaitymas yra mano profesija, mano darbas ir svarbiausias jo įrankis. Esu profesionali skaitytoja, tokią anglakalbis pasaulis apibūdintų savo gražiu žodžiu „avid“ – gobši, godi, trokštanti ir ryjanti.
Atsakymas, kodėl ilgą laiką buvo sunku prisipažinti, kad pirmiausia ir labiausiai esu skaitytoja, tarsi paprastas – aplinkiniams (ilgą laiką ir man pačiai) atrodė ir vis dar atrodo (tik jau nebe man), kad knygų skaitymas yra pats didžiausias gyvenimo malonumas greta prasmingo laisvalaikio, kuris nei iš tolo negali būti panašus į darbą. „Ak, ką gi jūs ten dirbate, literatūros tyrinėtojai? Taigi sėdit sau ramiai ir knygutes skaitot. Tai ar čia darbas?“ Tokios nuolatinės replikos ir reakcijos mane ilgai vertė jaustis tarsi kaltai, lengvai parazitaujančiai (ypač rimtų profesijų akivaizdoje), nemanančiai, kad ši veikla deramai prasminga ir reikalinga, ką jau ten apie ją – kaip apie rimtą darbą, veikiau kaip apie kukliai nutylimą paraščių veiklą.
Aš esu profesionali skaitytoja, tokią anglakalbis pasaulis apibūdintų savo gražiu žodžiu „avid“ – gobši, godi, trokštanti ir ryjanti.
Tokią situaciją iš esmės pakeitė…skaitymas. Kantrus ir nuoseklus literatūros teorijos tekstų skaitymas. Jis leido aiškiai suvokti, koks reikšmingas ir kaip keitėsi skaitytojo vaidmuo literatūros teorijos raidos procese ir kad apskritai XX a. antrosios pusės literatūros teorijų arena neįsivaizduojama be skaitytojo. Į skaitytoją ir skaitymą orientuota, tiksliau – atsigręžusi, teorinė mintis leido atsirasti suvokimui, kad literatūros teorijos yra ne kas kita kaip skirtingi (per)skaitymo būdai, o literatūros kūrinio tyrinėtojo, to profesionalaus skaitytojo, pagrindinis darbo instrumentas yra skaitymas. Mąstant dar toliau, skaitytojas yra būtinoji sąlyga, leidžianti tekstui būti. Kitaip tariant, knyga tampa knyga tik tada, kai yra skaitoma, nei viena knyga nėra išbaigta be savo skaitytojo. Gerai, galima apie tai pasakyti ir gražiau – amerikiečių eseistės ir kritikės Rebeccos Solnit žodžiais: „Knygos yra širdys, kurios išimtinai plaka kito krūtinėje.“
Kiek save prisimenu, visada skaičiau, skaitau ir, tikėtina, skaitysiu. Mano mama, paprašyta patikslinti, kokio amžiaus pradėjau skaityti, išsyk atsakė: „Žinai, man atrodo, kad net gimei skaitydama.“ Ir išties, svarbiausių savo gyvenimo etapų, susijusių su vidiniais virsmais, neįsivaizduoju be knygų, nes jos man labai tiksliai leidžia atkurti anuometės savęs vaizdinį: priešmokyklinė vasara ir Pepė Ilgakojinė, matematikos namų darbai ir ant kelių slepiamas Arthuro Conan Doyle’io „Baskervilių šuo“, seno klevo senelių sode pavėnia ir Hermanno Hesse’s „Stepių vilkas“, Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretas“, rugpjūčio liūtis ir aš, neatsitraukianti nuo Vinco Mykolaičio–Putino „Altorių šešėlyje“ ir Albert’o Camus „Užrašų knygelių“, tas pirmasis sąmoningai praleistas kalbotyros seminaras, išmainytas į lietingą spalio rytą namie su Giedros Radvilavičiūtės „Suplanuotomis akimirkomis“, o štai ir sningantis sausis su Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeriu“. Tai tik keli, patys pirmieji ir greičiausiai iškylantys vaizdiniai iš gausaus, nuolat perteklinio susisluoksniavusių skaitymo vaizdinių, kuriais dėliojamas mano, skaitytojos, gyvenimas, archyvo.
Prieš metus dalyvaudama mentorystės projekte impulsyviai brūkštelėjau tokį sakinį: „Skaitymas kedena mintis ir formuoja mūsų mąstymą, tai ir yra viena iš laimių.“ Šio sakinio neatsiimu ir dabar, tik prie kedenimo dar priduriu, kad knygos yra pasaulėžiūros architektės, – taip tarsi sutinku su amerikiečių rašytojos Annos Hood žodžiais: „Mano tėvai viską apie gyvenimą sužinojo iš sunkių darbų ir vargų. Aš? Aš sužinojau iš knygų.“
1972 metų liepos 3 dienos laiške Paryžiuje gyvenantis italų rašytojas Italo Calvino Romoje likusiam savo tautiečiui italų kino kūrėjui Pierui Paolui Pasolini rašo: „Pagaliau realizavau tokį gyvenimo būdą, kuris yra vienas iš daugybės mano svajotų būdų gyventi: praleidžiu dvylika valandų per dieną skaitydamas, didžiąją dalį metų dienų.“ Šią Calvino įvardijamą svajonę puoselėja daugybė žmonių, mėgstančių knygas, kuriems, kaip ir man, patiko mokykliniai vasaros skaitinių sąrašai ar su deramu uolumu pildyti perskaitytų knygų aprašus. Tais laikais, kai skaitydavau sode po klevais, be perstojo trunkantį skaitymą irgi įsivaizduodavau kaip tobuliausią iš visų įmanomų būdų gyventi gyvenimą. O kai skaitymas pamažu ėmė virsti intensyviu intelektiniu darbu, įsivaizdavimo burbulai pradėjo bliūkšti, rožiniai dūmai – sklaidytis atverdami ne gražaus lūkesčio, o realybės horizontą. Neturintį nieko bendra su tais nuostabiai gražiais, rožėmis, kavos puodeliais greta knygų režisuojamais vaizdais instagrame, kuriuos lydi įtinklinantys burtažodžiai #knygųmylėtoja #prisiekusiskaitytoja #bookaddict #bookish ir t.t.
Savo, kaip profesionalios skaitytojos, gimimo pradžias galėčiau atsekti net kelias – pirma publikuota recenzija, sėkmingai apginti diplominiai literatūrologijos darbai, bet tikrasis žingsnis – doktorantūra. Nes tik tapusi doktorante taip smūgiškai ir visu svoriu pajutau, ką išties reiškia skaityti – būti nuo ryto iki vakaro vienatvėje su tekstu, skaityti jį mažiausiai keletą kartų, mylėti ir nekęsti, kovoti su juo ir pasiduoti, kankintis, kad skaitymas siurbia laiką iš rašymo ir atvirkščiai (Susan Sontag frazę „aš skaitau per daug – tai bėgimas nuo rašymo“ pasirašyčiau krauju), kad per skaitymą negaliu skirti dėmesio ne tik šeimai, draugams, bet ir savo kūnui, o jis tai priėmė kaip išdavystę ir atkeršijo nerimo spazmais. Šiuos suvaldyti padėjo aiškus įsisąmoninimas ir griežtas įsivardijimas, kad nuo šiol skaitymas – darbas, lygiai toks pat nelengvas, o neretai ir sudėtingas, kaip ir rašymas.
Nesyk manęs klausė, kokių savybių reikia norint būti profesionalia skaitytoja. Atsakiau, kad reikia smalsumo, atidos, intereso, gyvo nervo, tiesos pojūčio, drąsos įvertinti ir gebėjimo kantriai (iš)sėdėti, nes vaikštant, lakstant ir susitikinėjant knygos nepersiskaito, kaip ir nepasirašo tekstai. Profesionalios skaitytojos profesija unikali tuo, kad pirmiausia orientuota ir sutelkta į ją praktikuojantį žmogų, nes skaitymas yra intymi ir išskirtinai vidinė veikla, leidžianti auginti ir kurti save. Filosofas Friedrichas Nietzsche, apibūdindamas idealų skaitytoją, išskyrė šiuos jam būdingus bruožus: drąsą, smalsumą, lankstumą, sumanumą ir apdairumą. Tai, Nietszche’s žodžiais tariant, – apsigimęs nuotykių ieškotojas ir atradėjas.
Knyga tampa knyga tik tada, kai yra skaitoma, nei viena knyga nėra išbaigta be savo skaitytojo.
Man atrodo, tapti geru skaitytoju – tai pirmiausia ugdyti(s) charakterį ir it mozaiką dėlioti save, savo tapatybę, vidinę buvimo žmogumi šerdį, taip kurti erdvę plėtotis vidiniam gyvenimui. Išmokti būti profesionalia skaitytoja man užtruko laiko, ir nesu tikra, kad jau moku tą daryti, akivaizdu – teks visą gyvenimą mokytis, bet didžioji ir pirmoji pamoka čia paprasta – išmokti darniai būti ir su savimi, ir su skaitomais tekstais. Darnos aspektas neatsiejamas nuo maloningosios vienatvės, – ji kartais sunkiai atlaikoma, nes, būdamas su savimi, būni ir su savo demonais, kuriuos neretai pabudina skaitomas tekstas, o tada jau prasideda kovos. Ir jos dažniausiai grūdina, augina, leidžia kurti save tokią, kokios norisi. Taigi skaitymas yra vaistai tikra to žodžio prasme – gali ir gydyti, ir nuodyti, bet labiausiai turbūt – vitaminizuoti. O galvojant plačiau, klausimas, kas yra geras skaitytojas, neatsiejamas nuo visų klausimų apie literatūrą: kas ir kokia ji yra, kodėl ją reikia skaityti ir kaip skaityti.
Taigi dabar jau pats laikas papasakoti, kaip realybėje atrodo mano skaitymas, ta eilinė profesionalios skaitytojos diena. (Beje, pastebėkite, kad pasakoti, kaip skaitoma ir net kaip rašoma, mūsų kultūroje nėra įprasta, panašiai kaip gera šeimininkė vargiai pakvies jus į savo virtuvę, veikiau iškart sodins prie stalo ir pateiks galutinį rezultatą.)
Skaitymo pradžią lemia ir fokusuoja skaitymo tikslai – mokslinis straipsnis, recenzija ar knygų apžvalga. Tikslas svarbu, nes pagal jį susifokusuoja mano žvilgsnis ir susikalibruoja smegenys – ko ieškoti, ką bandyti rasti, t. y. išskaityti. Galiausiai tai liudija, kaip skaitymas yra neatsiejamas nuo rašymo, nes visi mano išvardyti tikslai susiję su galutiniu rašytiniu produktu – straipsniu, recenzija, apžvalga.
Pastaruoju metu dėl pakitusių gyvenimo aplinkybių dažniausiai skaitau ne popierines knygas, o kompiuteryje esančius tekstus, todėl svarbiausias darbinis veiksmas ryte – atsiversti kompiuterį (ak, taip pat kaip knygą!) ir atsidaryti teksto failą. Štai tada ir prasideda didžiausias darbas bei magija vienu metu. Šiuos du skirtingus dalykus miniu neatsitiktinai, nes skaitydamas tekstą profesionalus skaitytojas vienu metu vykdo dvi nesuderinamas, viena kitai prieštaraujančias veiklas: kaip naivusis skaitytojas seka tekstą aklai juo pasitikėdamas ir atsiduodamas siužeto vingiams, kaip profesionalus skaitytojas įtariai stebi tekstą ir žiūri, kaip jis konstruojamas, dėliojamas, ką slepia simboliai, kokia prasmė kuriama, kokios problemos ir temos plėtojamos, galiausiai – kokia struktūra. Viename knygų klube manęs aistringai paklausė, kodėl, kalbant apie kūrinį, taip svarbu atsižvelgti į jo struktūrą, juk daug įdomiau nagrinėti veikėjų gyvenimų peripetijas ir dėlioti galimus scenarijus. Išsyk negalėjau atsakyti į tą klausimą, bet vėliau į galvą atėjo palyginimas su stuburu – o kam mums reikalingas stuburas? Kad kūne būtų tvarka, darna ir kad jis funkcionuotų. Panašiai ir su kūrinio struktūra, – jos narstymu it koks patyręs, preciziškas anatomas užsiima profesionalus skaitytojas. Kalbėdamas apie šias dvi skaitymo galimybes ir jų skirtumus amerikiečių literatūros kritikas J. Hillis Milleris pasitelkia teatro pavyzdį: paprastas skaitytojas yra žiūrovas salėje, stebintis jį įtraukiantį spektaklį, profesionalus skaitytojas yra užkulisuose ir stebi visą mašineriją, kuriančią tą gražųjį fasadą, pagaulų vyksmą scenoje.
Tapti geru skaitytoju – tai pirmiausia ugdytis charakterį ir it mozaiką dėlioti save, savo tapatybę, vidinę buvimo žmogumi šerdį.
Mašinerijos stebėjimas neatsiejamas nuo įvairių pageltonintų skaitymo ženklų ne tik knygų maketuose ir jų komentaruose, popierinių knygų puslapiuose ir knygų atvartuose, bet ir popieriaus skiautėse, o jų kiekviena skaitoma knyga prikaupia individualų kiekį. Esu lapelių maniakė ir nors kiekvieną sykį pasižadu pastabas apie skaitomą knygą išsyk rašytis į tą dokumentą kompiuteryje, kuriame vėliau rašysiu ir recenziją, bet vis tiek viskas baigiasi taip: skaitau kompiuteryje, o pastabas, mintis ir komentarus rašausi ranka ant pabirų palaikių lapų ir lapelių. Juos vėliau, žinoma, kai nėra galimybės įdėti į popierinę knygą, būna skaudu išmesti. Dažnai impulsyviai, bandant pasivyti žaibišką mintį, ranka brūkštelėtas pastabas paskui net ir pačiai būna sunku perskaityti, todėl tenka imtis ir tokių žymėjimų – svarbų puslapį apibraukti raudonai ir dar pridėti tris !!!, įdarbinti ??? ir ***.
Apskritai apie skaitymo ženklus ir iškalbų paraščių žymėjimą galima kalbėti ilgai ir nenuilstamai. Rašydama disertaciją ir nagrinėdama, t. y. keliskart įdėmiai skaitydama, Ričardo Gavelio romanus, buvau net susikūrusi savitą sistemą: tyrimo temai svarbius dalykus žymėdavausi ant lapelių juodu rašikliu, o kitus, kad ir Vilniaus miesto bei kūno raišką, politinę kritiką, tautinių mitų demitologizaciją, – raudonu, vėliau visus lapus suklijuodavau tarsi į knygą. Ir dabar 10 Gavelio knygų – 3 apsakymų rinkiniai ir 7 romanai – turi savo atskiras, rankų darbo mano skaitymo istorijos dokumentacijas.
Skaitymo ženklai, pastabos ar užrašai neatsiejami nuo kito labai svarbaus skaitymo aspekto – literatūros tekstų skaitymas ir analizė atveria visą pasaulį su visais jo lobiais, tik spėk laikytis! Neretai skaitomame tekste aptikta nuoroda išsviedžia visai ar net kelioms dienoms į kitus tekstus ir netgi pasaulius, kur gali atrasti naujų dalykų, permąstyti senas tiesas. Apskritai skaitymas yra tarsi nesibaigiantis performansas, leidžiantis vienovėn sujungti daugybę skirtingų dalykų.
Neretai manęs klausia, kaip greitai aš skaitau? Tai, be jokios abejonės, priklauso nuo teksto. Kaip rašė Roland’as Barthes’as, mes neskaitome visų tekstų vienodu intensyvumu. Jei įdėmiai ką nors tiriu, galiu prie vieno puslapio praleisti visą dieną, o kartais neatsitraukdama per dieną perskaityti visą romaną, – toks likimas ištiko pirmąją Elenos Ferrante’s Neapolio tetralogijos knygą „Nuostabioji draugė“. Tiesa, asmeninį skaitymo rekordą pasiekiau šią vasarą – per dieną perskaičiau 3 romanus, t. y. daugiau nei 600 psl. Tik iš spaudžiančios būtinybės, o ne malonumo. Čia, žinoma, galite paklausti, ar greitai skaitant nenukenčia kokybė? Iš tiek metų įvairių tekstų skaitymo patirties galiu atsakyti, kad atsiranda ne tik profesiniai įgūdžiai, bet ir vidinė intuicija, prie kurio teksto sustoti ir medituoti, o kurį smagiai pravaryti, kartais net ir išvargti.
Pavertus skaitymą darbu, būtina laikytis asmeninio režimo. Čia svarbūs du dalykai: iki 9 ryto privalomai atsisėsti prie rašomojo stalo ir teorinius tekstus skaityti tik ryte, kai galva pati šviesiausia. Ne kartą, užtikusi garsių profesionalių skaitytojų dienotvarkių liudijimus, apsidžiaugdavau, kad jie, kaip ir aš, pirmenybę teikia rytui, bet nustebdavau, kad dauguma sėda prie darbo stalo tik išlipę iš lovos, su pižama, net nepusryčiavę ir neišgėrę kavos. Tiesa, su pižama kartais skaitau ir aš, bet, būdama kavomanė ir pusryčių žmogus, dirbti be maisto ir kavos kategoriškai atsisakau!
Nuo skaitymo nėra nei poilsio, nei atostogų, nei gali pabėgti, nes tai yra nesibaigiantis procesas – mąstymo, kūrybos, iškodavimo, suvokimo, interpretacijos.
Taigi baigiant – darsyk apie tai, koks skirtumas tarp paprasto ir profesionalaus skaitytojo. Kai skaitymas yra darbas, tenka skaityti praktiškai viską – net ir tas knygas, kurių šiaip gyvenime niekada neskaitytum. (Vis dažniau juokauju, kad už tam tikrų knygų perskaitymą reikėtų imti dvigubą tarifą.) Kai skaitymas yra darbas, viskas tampa darboholiška, stipriai susipina darbo ir poilsio ribos, pavyzdžiui, kaip traktuoti skaitymą savaitgaliais – kaip poilsį ar kaip darbą?
Įdomiausia ir paradoksalu, kad, ištikus skaitymo blokui, kai nebegaliu net prisiversti žiūrėti į reikiamas perskaityti knygas, darau ką? O taip,... einu skaityti. Džiuginančių ir ilsinančių tekstų – žurnalų ir detektyvų. Juos skaitydama iki užsimiršimo atsiduodu naiviojo skaitytojo prigimčiai ir skaitau nieko nesižymėdama! (Ir ką apie tai „galvoja“ mano akys…) Apskritai vis dažniau aplanko mintys, kad nuo skaitymo nėra nei poilsio, nei atostogų, nei galiu pabėgti, nes tai yra nesibaigiantis procesas – mąstymo, kūrybos, iškodavimo, suvokimo, interpretacijos. Galiausiai – malonumo. O taip, lai skaitymo malonumas ir erotika lieka kitiems kartams, bet linkiu kuo dažniau patirti tą virpulingą teksto paveikumo ir atpažinimo akimirką. Ji prisideda prie literatūros magijos, o ją neabejotinai kuria skaitymas – vienaskaitinė, unikali ir individuali veikla. Tai kiekvieną sykį magiškai pajuntu per knygų klubo narių susitikimus, nes kaskart visi tą patį literatūros kūrinį perskaito šiek tiek kitaip, nes yra skirtingi ir kitokie, su autentiškomis patirtimis ir... savomis perskaitytomis knygomis.
Būtent per vieną tokį susitikimą buvau užklupta kiek agresyvoko sakinio: „Įtikinkite mane, kodėl reikia skaityti.“ Nežinau, kaip reikia įtikinti žmones skaityti, to net nemokėčiau, tik galėčiau pasakyti, kas man yra skaitymas, kodėl skaitau, arba, kaip sakytų J. Hillis Milleris, maloniai dalyvauju šiame vaizduotės teatre. Skaitymas, be visko, ką jau surašiau, man yra ne tik darbas, bet ir gyvenimas, neretai įdomesnis, sodresnis ir patrauklesnis, o kartu ir saugesnis už tikrąjį. Skaitydamas žmogus nugyvena daugybę skirtingų gyvenimų – tiek daug, kiek tik gali perskaityti, patirti daugybę skirtingų kultūrų ir pažinti naujų dalykų. Galiausiai skaitymas, kaip sako J. Hillis Milleris, yra greičiausias būdas dalyvauti, įsirašyti ir priklausyti savo kultūrai. Žinoma, man, kaip ir Susan Sontag, skaitymas – it narkotikai, todėl klausimas apie poilsį beveik retorinis: „Ar gali būti poilsis nuo priklausomybės?“ Nebent tada, kai miegama ar keliaujama. Taigi skaitymo šlovinimo ratas yra nesibaigiantis, kaip nėra ir negali būti vieno galutinio, neatšaukiamo ir teisingo teksto perskaitymo, ir tai yra didžiausia laimė. O žinote, kas įdomiausia? Kad knygos nesibaigia, baigiasi kūnas, bet juk kaip tik jis mums per amžių amžius ir rašo knygas.
