Iš Alytaus kilusi Justina Gringytė nuo mažens daug atiduoda muzikai. Baigusi Lietuvos muzikos akademiją, studijas lietuvė tęsė Velso karališkajame muzikos ir dramos koledže, Londono nacionalinėje operos studijoje, pagal Jette Parker jaunųjų artistų programą stažavosi Londono teatre „Covent Garden“. Solistę dainuoti pagrindinių mecosoprano partijų kviečia Londono, Kardifo, Maskvos ir kiti operos teatrai, ji koncertuoja garsiose salėse. Tiesa, pastarąjį pusmetį Justina daugiausia laiko praleidžia ir vėl namais tapusiame Vilniuje, – solistės namuose guguoja svarbiausias žmogus ir didžiausias džiaugsmas kelių mėnesių sūnus Gustas. Justinos Gringytės motinystės atostogos trumpos – į sceną ji grįš netrukus.
„Sužinojusi, kad laukiuosi, supratau, kad kai gims vaikelis, tikrai nepulsiu iš karto blaškytis po pasaulį. Bent jau kurį laiką norisi pagyventi sėsliau – vienoje šalyje, viename mieste, vienuose namuose. Taip ir susidėliojo: iki sausio visi mano darbai, išskyrus kelias trumpas keliones, – Lietuvoje“, – džiaugiasi solistė.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Justina Gringytė atliks Karmen vaidmenį pagal to paties pavadinimo George'o Bizet operą, dainuos Romeo partiją Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“. Vėliau laukia Camille'io Saint- Saenso operos „Samsonas ir Dalila“ premjera (ją stato „bohemiečiai“, trupė „Vilnius City opera“) ir naujametis koncertas su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Beje, jame solistė, be populiarių arijų, atliks ir retai girdimą Xaviero Montsalvatge's vokalinį ciklą „Cinco canciones negras“.
Pastebėjau, kad po gimdymo mano balsas tapo brandesnis. Kaip ir aš pati.
Po premjerinių „Samsono ir Dalilos“ spektaklių J. Gringytė kelioms dienoms skris repetuoti į Kardifą, Velso nacionalinę operą, – nuo sausio 2 d. Giuseppe's Verdi operoje „Likimo galia“ lietuvė atliks jaunos čigonės Preciozilos vaidmenį. „Labai džiaugiuosi, kad galėsiu dirbti su tokiomis asmenybėmis“, – apie spektaklio kūrėjus operos žvaigždes režisierių Davidą Pountney ir dirigentą Carlo Rizzi sako dainininkė.
Apie Dalilos vaidmenį
„Kai režisierė Dalia Ibelhauptaitė man pasiūlė dainuoti Dalilos partiją, labai apsidžiaugiau, juk tai – didžiulis vaidmuo ir apskritai viena svarbiausių mecosoprano partijų. Ruošti tokią ir pristatyti Lietuvos publikai yra privilegija ir džiaugsmas.
Darbų daug, o laiko mažai, todėl pradėjau vėl dainuoti, kai sūnui buvo vos kelios savaitės. Žinojau – reikia greitai susigrąžinti gerą vokalinę formą, kad galėčiau pasiruošti tokiems svarbiems vaidmenims. Beje, Dalilos vaidmuo ir anksčiau buvo mano, pavadinkim tai, apžvalgos rate.
Ruošti šią partiją pradėjau 2009-aisiais, kai stažavausi Londono nacionalinėje operos studijoje. Tiesa, tada daugiau dėmesio skyriau Karmen, kitiems vaidmenims, rečitaliams. „Samsono ir Dalilos“ arijos labai gražios, jas dažnai dainuoju koncertuose. Operai stengiuosi pasiruošti kuo geriau, įdėmiai studijuoju klavyrą, libretą. Per skaipą ar programą „FaceTime“ dirbame su pedagoge Buddug Verona James iš Didžiosios Britanijos.“
Apie balsą ir repeticijas
„Visada daug dirbau, laisvo laiko turėjau mažai, bet dabar, kai atsirado kūdikis, suprantu, kad turėjau aš to laiko... Dabar darbų dar daugiau, tad vienas partitūras studijuoju, kiek galiu, rytais, kitas, jeigu pavyksta, – po pietų, mintinai tekstus mokausi ir vaikščiodama su sūnumi lauke.
Daug skaičiau, girdėjau iš kolegių dainininkių, kad po gimdymo kai kurių balsas įgauna daugiau gelmės, kai kurių – aukštumų, žodžiu, – daugiau naujų spalvų. Iš tikrųjų pastebėjau, kad, gimus sūnui, balsas tapo brandesnis. Kaip ir aš pati. Negalima atskirti dainininkės balso, asmenybės ir kūno. Tapusi mama fiziškai jaučiuosi kitaip, tad ir balsas šiek tiek kitoks.“
Apie sūnų Gustą
„Mano sūneliui sekmadienį (kalbėjomės rugsėjo viduryje, – aut. past.) sukako du mėnesiai, nesu išmiegojusi nė vienos visos nakties, tačiau šypsena nedingsta nuo veido, kiekviena akimirka su mažyliu – neapsakomas džiaugsmas. Tai yra pats stebuklingiausias laikas, jaučiuosi beprotiškai laiminga.
Gustas dar labai mažas, bet klausosi, kai dainuoju, beje, jį nuraminti kartais padeda vokaliniai pratimai. Tai atradau visai netyčia. Daugelis tėvų žino – kūdikiai tam tikromis valandomis rėkia, maniškis taip pat netyli! Juokauju, kad, kaip ir dera, sceniniu laiku – tarp septintos ir dešimtos valandos vakaro, jis reiškiasi labai garsiai! Vieną vakarą visai netyčia, galbūt intuityviai, sudainavau tokią trelę, ir vaikas nurimo.
Iš esmės sėkmę atneša darbas, darbas, darbas. Dainuoji taip gerai, kiek dirbi.
Kartą tą pratimą kartojau pusę valandos, o mažylis visą laiką žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Pratimas paremtas garsais „r“ arba „br“ – be balsių. Matytumėt jo išraišką, kai tyliai užburzgiu aukštas natas. Gaila, niekas nenufilmavo... Gustukas tikrai reaguoja į vokalinius garsus – juk iki gimdymo dainavau beveik kiekvieną dieną. Ir dabar būna, kad mokausi partiją mintinai, tyliai dainuoju, o sūnus šalia vežimėlyje ramiai snaudžia. Vis dėlto užmigti saldžiai jam labiausiai padeda močiutės dainuojamos lopšinės.
Disciplinos auginant kūdikį reikia daugiau. Kita vertus, nepajutau didelio šoko, nes visada atsakingai ir tiksliai dėliojau savo dienotvarkę, kalendorių. Gal sunku tiems žmonėms, kurie buvo įpratę gyventi laisvai, ir staiga – bum.“
Apie namus ir mamos pagalbą
Dabar mano namai yra Vilniuje, gražiomis dienomis nuvažiuojame į sodelį už Alytaus, gyvename kol kas ramiai. Ilgai taip netruks. Nuo 2018-ųjų pradžios teks dažnai krautis lagaminus. Ir kaip gera, kad mano kelionės ir mėnesiai svečiose šalyse nebebus vieniši!
Turiu nuostabią mamą Nijolę, ji – mano didžioji draugė, pagalbininkė, esame labai artimos, kartu gyvename. Juokaujame, kad išėjo močiutystės atostogų, ir – ne laikinai. Ji išėjo iš darbo, kad man padėtų. Beje, netrukus anūką mamai padovanos ir mano brolis Naurimas su broliene Viktorija, tad mūsų šeimoje daug laukimo džiaugsmo. Gyvename visi netoli vieni nuo kitų, tad mama juokauja, kad jai reikia vežimo dviem – galėtų abu anūkėlius kartu vežti į lauką.
Man labai pasisekė, kad vaiką auginti ir prižiūrėti padeda pats artimiausias žmogus. Juk dainininkams tenka vieną mėnesį gyventi vienoje šalyje, kitą – kitoje. O ir gerą auklę svetimoje vietoje rasti labai sunku. Jei galiu nepalikti mažylio su svetimais žmonėmis, tai ir nepaliksiu. Užtenka, kad vietos keičiasi, o jei dar ir žmonės...“
Apie Justinos Gringytės labdaros ir paramos fondą
„Tiems, kurie stebisi, kad fondą įkūriau jauna, atsakau, kad dėl to užsiimti labdara turėsiu daugiau laiko, – tikiuosi, gyvensiu ilgai. Mažais žingsniais per daug metų galėsiu nueiti toli. Fondą steigiau, nes noriu padėti vaikams, jauniems žmonėms, ir man tai atrodo labai svarbu.
Kai labai labai skauda – verkiu. Po sunkių ašarų visada ateina šviesa. Aš ir žiūriu į šviesą, ieškau jos, stengiuosi susitelkti į gražius dalykus.
Įsteigiau stipendiją Alytaus muzikos mokyklos – ją ir pati baigiau – moksleiviams, geriausieji atrenkami konkurso būdu. Noriu įkvėpti, paskatinti juos siekti svajonių. Gal ne visi taps dideliais muzikantais, tačiau stengiuosi parodyti – jei ko nors labai nori, tikrai gali padaryti. Pastebėjau, kad tie, kurie siekia kitų sričių, tarkim, sporto ar technologijų, aukštumų, Lietuvoje palaikomi labiau. Visuomenė mano, kad užaugę iš to galės pelnytis duoną. O apie menininkus vis dar gaji nuomonė, kad jie nuskurdę, nusmurgę ir besivalantys tekančią nosį. Iš tikrųjų taip nėra, viskas įmanoma. Vaikas iš Lietuvos gali išaugti ir patekti į pasaulio muzikos elitą. Galimybės pasaulyje didžiulės! Manau, moksleivius labai svarbu skatinti, pavyzdžiui, rengti bendrus pasirodymus. Po Vilniuje vykusio koncerto su pirmąja stipendininke vienuolikmete kanklininke Toma Mensevičiūte žiūrovai džiaugėsi, kad tokia gabi mergaitė, pasižyminti puikia technika ir scenine raiška, atvažiavo į sostinę.
Fondas padeda suburti žmones daryti gerus darbus. Pernai Alytaus meras Vytautas Grigaravičius palaimino mano iniciatyvą, tad, bendradarbiaudami su miesto klubais „Rotary“, „Zonta“ ir „Lions“, muzikos mokyklai nupirkome fortepijoną – jo labai reikėjo. Pavyko suderėti dėl labai gero instrumento, tikiuosi, tarnaus ilgai.
O juk Lietuvoje dar yra muzikos mokyklų, kuriose instrumentų pedalai neveikia. Tai kaip tokių mokymosi įstaigų mokiniai gali važiuoti į konkursus ir ten sužibėti?“
Apie svajones ir darbą
„Klausiate, kaip mergaitei iš Alytaus pavyksta daryti tarptautinę karjerą? Aš savo svajones dar vis įgyvendinu. Taip, balsą turiu, jį man davė tėvai. Vis dėlto reikia nuolat labai daug dirbti. Iš esmės sėkmę atneša darbas, darbas, darbas. Dainininko darbas – kaip atleto. Bėgikas tik atkakliai treniruodamasis pasiekia puikių rezultatų. Toks pat yra ir solisto kelias, atsipalaiduoti negali. Ši profesija reikalauja ir raumenų, ir proto darbo, o menas prisideda vėliau.
Ar karjera susiklostys sėkmingai, labai lemia ir sutikti žmonės. Man pasisekė, nes mano sutikta Mokytoja – Buddug Verona James.“
Tiems, kurie stebisi, kad fondą įkūriau jauna, atsakau, kad dėl to turėsiu daugiau laiko užsiimti labdara, – tikiuosi, gyvensiu ilgai.
Apie gerą impresarijų
„Yra puikių agentų, tačiau daugiau, kaip čia pasakyti, – tinginių. Tų, kurie mano, kad pinigus galima pasiimti lengvesniu būdu, nepaiso, ar sandoris dainininkui tinka, ar sveika jo balsui. Atrasti žmogų, kuris jaustų tavo balsą, kuriam rūpėtų tavo ilgametė karjera, tikrai sunku. Tikiu žmonėmis, su kuriais dirbu, tačiau iš kolegų ir savo pačios patirties galiu pasakyti – jei su agentu nekalbėsi atvirai, gali atsirasti klaidų, ir jos gali kainuoti labai brangiai. Dainininkas turi ne tik dainuoti, bet ir pats laikyti savo karjeros vairą!“
Apie skaitymo malonumus
„Oi, kaip norėčiau turėti tam laiko! Kristinos Sabaliauskaitės ciklo „Silva rerum“ vieną dalį įpusėjau, Valdo Papievio „Odilę“ – taip pat. Šios puikios knygos tebeguli ant mano naktinio staliuko. Kai prieš akis tokios krūvos natų, prioritetai aiškūs. Negaliu skaityti savo malonumui. Pirmiausia – darbas. Štai Karmen esu dainavusi daugybę kartų, bet prieš naują spektaklį jaučiu, kad reikia dar kartą perskaityti Prospero Merimee novelę, pagal kurią sukurta opera, atšviežinti tam tikrus dalykus. Kita vertus, negaliu skųstis, darbas man yra ir malonumas.“
Apie pomėgį puoštis
„Puoštis mėgstu ir ne scenoje. Gerai jaučiuosi pasidažiusi, apsirengusi taip, kaip man tą dieną gražu ir tinka pagal progą. Žinoma, į sodą nevažiuoju pasidariusi vakarinį makiažą, tačiau negaliu išeiti iš namų nepasidažiusi blakstienų. Tiesiog negaliu. Ir dar... man patinka progos, kai galiu avėti aukštakulnius.“
Apie pozityvų nusiteikimą
„Man daug kas patinka, labai myliu gyvenimą, manau, jis nuostabus, kad ir kiek skausmo kartais atneša. O kai labai labai skauda – verkiu. Po sunkių ašarų visada ateina šviesa. Aš ir žiūriu į šviesą, ieškau jos, stengiuosi susitelkti į gražius dalykus, galvoju, ką padaryti, kad būtų geriau. Kad kuo mažiau leisčiau laiko, eikvočiau kuo mažiau energijos, alinčiau savo sveikatą negatyviems dalykams.“
Apie sportą ir treniruotes
„Krosų nebėgioju, nes nemėgstu. Labai daug vaikščiodavau ir vaikštau. Jei galiu nevažiuoti – einu pėsčiomis. Pernelyg nesižaviu ir sporto klubais, pilateso pratimus darau namie. Kai stažavausi Londono teatre „Covent Garden“, lifto nelaukdavau, nes mano tempas dėl tvarkaraščio buvo toks beprotiškas, kad koridoriais – bėgte. Paskui dar eidavau keturias mylias pėsčiomis namo. Taip per dvejus metus, net nejausdama, numečiau 14 kg! Vilniuje gyvenu dvyliktame aukšte, tai vis planuoju lipti, kai nieko nenešiu. Tik kad dabar visada rankos pilnos, vežu vežimėlį ar nešu krūvą daiktų.“
Portreto štrichai
Gimė 1986 m. Alytuje.
Studijos. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Velso karališkasis muzikos ir dramos koledžas, Londono nacionalinės operos studija, stažuotė Londono teatre „Covent Garden“.
Apdovanojimai. 2015 m. pelnė Geriausios metų jaunosios solistės titulą (Tarptautiniai operos apdovanojimai).
Labdaringa veikla. 2016 m. įsteigė Justinos Gringytės labdaros ir paramos fondą.
Vaidmenys. Fenena (opera „Nabukas“; Velso nacionalinė opera), Madalena („Rigoletas“; Londono karališkoji opera ir Maskvos didysis teatras, Londono nacionalinė opera, Madrido karališkasis teatras), Karmen („Karmen“; Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Maskvos muzikų namai, Aleksandro teatras (Peterburgas), Novosibirsko operos ir baleto teatras, Lisabonos Šv. Karolio operos teatras (The Teatro Nacional de São Carlos), Palermo Massimo teatras, Londono nacionalinė opera, Škotijos opera), Margarita („Fausto pasmerkimas“; Maskvos didysis teatras), Jonas („Jonas ir Greta“, teatras „Vilnius City opera“), Karmen („e-Carmen“; teatras „Vilnius City opera“).
Įrašai. Visų Sergejaus Rachmaninovo dainų albumas, tuoj pasirodys Nicolai Medtnerio dainų albumas (pianistas – Iainas Burnside).
