Leonile, ar visas šias knygas perskaitėte?

Kai kurias – ne po vieną kartą. Knygų turiu labai daug, pusės atsisakiau, kai remontavome namus. Neįmanoma visų sudėti į lentynas, atsisveikinau su tomis, kurių tikrai nebeskaitysiu. Žinau, jei mokykloje anūkams lieps skaityti Žemaitę, knygos iš manęs jie neims, tomų nevartys, skaitys planšetėje. Esu priklausoma nuo knygų ir knygynų.

Ar nebuvo sunku išsiskirti su senomis knygomis?

Jei nei aš, nei kas nors kitas iš mano aplinkos daugiau neskaitys knygos, jos ir nelaikau namie. Esama tokių, kurias skaitau po kelis kartus, – žinau, kad skaičiau, kad patiko, bet neprisimenu apie ką, užtat kartoju.

Pirmieji mano knygų lapai išmarginti mažomis raidytėmis. Kad žinočiau, kas knygą skaitė, ir daugiau tam žmogui nesiūlyčiau. Buvo laikas, kai dėl knygų stovėdavome eilėse – mašina nuvažiuodavome prie centrinio knygyno, per naktį laukdavome, kol jį atidarys, ir mes galėsime užsisakyti vieną ar kitą knygų seriją. Skolindavomės knygas vieni iš kitų, šiandien mano knygomis irgi daug kas naudojasi. Net moterys iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Tik bendraamžių skaitytojų ratas drastiškai mažėja, – mūsų visų galiojimo laikas baigiasi.

Prisimenate savo pirmąją knygą?

Savo pirmosios – ne, bet žinau, kad ją perskaičiau ketverių. Užtat puikiai žinau, nuo ko pradėjo sūnus – jis skaitė „Pifo nuotykius“.

Mama pasakojo taip: mažytė pasiimdavau knygą, vartydavau ir kažką pasakodavau, suprask, skaitau. Kartą ji man pasakė, kad skaitoma ne taip, reikia vieną prie kitos lipdyti raides. Tai buvo nuosprendis jai pačiai – vaikščiojau paskui tol, kol neišmokė skaityti.
Anuomet knygų ne tiek daug išleisdavo, tėvas supirkdavo beveik viską, kas atsirasdavo knygyne. Knygos jam buvo svarbu.

Mano tėvai – kaimo mokytojai, gimiau netoli Kėdainių, Kalnaberžėje, 1934-aisiais, – esu sena kaip dinozauras (juokiasi). Draugai išeina vienas po kito, o aš dar dirbu.

Amžius, be visų savo blogybių, turi vieną teigiamą bruožą – pasidarai laisvas, nėra nė vieno žmogaus, už kurį atsakai.

Mano vaikystė nebuvo lengva – užaugau be tėčio, jis po karo atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Į Lietuvą atvykęs buvo vieną kartą, mano sūnui tuomet buvo šešeri. Bijojo skristi į Lietuvą, atskrido tik priėmęs Amerikos pilietybę.

Gerai pamenu iš vaikystės – mama su draugais kalbėdavo, kad prasidės karas, Lietuva bus išvaduota, okupacija baigsis. „Greičiau prasidėtų tas karas“, – sakydavo. Visi tada šnekėjo, esą negali taip būti, kad amerikonai leis rusams įsigalėti Lietuvoje. Tai dabar, perskaičiusi tiek knygų, žinau, kad vienintelis Churchillis sakė: „Susitvarkėme su Hitleriu, dabar turime susitvarkyti su Stalinu, nes geruoju tai nesibaigs.“ Ir nesibaigė juk. Buvo vasara, mes atostogavome kaime pas tetą, tėtis liko Šiauliuose. Kai frontas artėjo, jis sėdo ant dviračio ir išvažiavo visai netikėdamas, kad – visam laikui. Vėliau man pasakojo, kad, norėdamas patekti į Ameriką, turėjai rasti kažką, kas tave priimtų ir bent kelis mėnesius išlaikytų, o jei norėjai patekti į Australiją, turėjai pasirašyti sutartį, kad dirbsi dvejus metus bet kokį darbą. Tėtį priėmė mano mamos giminės, o mama Lietuvoje liko viena su vaikais – manimi ir mažąja sesute. Būdama aštuonerių tapau šeimos galva, – mama nebuvo itin savarankiška. Kai prasidėjo trėmimas, sukraudavau būtiniausius šeimos daiktus. Nežinojome, ar mus veš, bet jei vežtų... Žinojau – jeigu mūsų ateis, mama tik verks apsikabinusi mažąją sesutę ir nieko nedarys. Liksim, kaip stovim. Rimtos priežasties ištremti tais laikais nereikėjo, tėtis buvo pabėgęs, to būtų užtekę.

Mūsų gyvenimas po karo buvo nežmoniškai sunkus. Vis atrodė – tėtis tuoj tuoj grįš, o jis negrįžo, tik vėliau sužinojome, kad yra gyvas ir sveikas, gavome keistą laišką iš Amerikos. Gerokai vėliau mama kelis kartus mėgino pas jį išvažiuoti, bet nesėkmingai, negavo leidimo.

Įsikūrėme Šeduvoje, netoli gyveno tetos, bent jau nebadavome. Mūsų butą Šiauliuose kaip mat užėmė, daiktai liko svetimiems. Visokios padugnės tuomet išplaukė į paviršių. Pamenu, mama pjauna malkas su rankiniu pjūklu, aš nešioju tas malkas. Eina pro šalį vyras, išdidžiai sako: „Ot, gerai, dabar ir jūs išmoksit tokius darbus dirbti.“ Mama pakelia galvą ir ramiai atrėžia: „Aš tai jūsiškių darbų išmoksiu, o jūs manųjų – tai gal jau nebe.“

Buvau ketvirtoje klasėje, turėjau tik vieną vasarinę suknelę, vienintelę. Dabar prisimenu tą jausmą: mane iškviečia prieš klasę atsakinėti, o man baisiausiai gėda, kad suknelė išaugta, trumpa, timpčioju ją žemyn. Po kurio laiko mama gavo kažkokių taškų, nežinau dabar, ką jie reiškia, tik žodį prisimenu. Pagal tuos taškus ji galėjo nupirkti vyriškus flanelinius marškinius, parnešė tokius didelius, tamsiai mėlynus. Iš tų marškinių man pasiuvo suknelę, o kad nebūtų nuobodi, sukarpė savo atlasinę liemenėlę ir ta blizgančia medžiaga apkantavo kalnieriukus. Kokia aš išdidi ėjau – suknelė ilga, šilta, fantastika. Regis, tiek nedaug reikia iki laimės. Indijoje mačiau daugybę besišypsančių ubagų. Norėjimas visko ir daug nėra laimės požymis.

Mokyklą baigiau Šeduvoje. Gyvo architekto savo gyvenime nebuvau mačiusi, o sugalvojau studijuoti architektūrą. Nuo mažens žinojau, kad būsiu architektė. Stojamiesiems niekaip nesiruošiau, bet man pavyko. Trečiame kurse radau savo stojamųjų piešinius – jie buvo gal netgi geresni nei tie, kuriuos piešiau besimokydama institute. Turbūt kai ko nors labai nori, susikaupi ir pavyksta.

Apvažiavau pusę svieto, viskas labai įdomu, bet mano namai – Vilniuje ir dar centre.

Kaip mergaitė iš provincijos pritapo dideliame mieste?

Didelis miestas man patiko, visada norėjau gyventi Vilniuje, bet mokytis teko Kaune, labai išgyvenau, kad institutas – ne sostinėje. Man pavyko ir su mokytojais, ir su dėstytojais – jie išsilavinimą buvo įgiję tarpukariu. Šeduvoje mokiausi prancūzų kalbos, kai studijavau, mano prancūzų dėstytojas važiavo į miestelį ieškoti mokytojos, kuri taip gerai paruošia vaikus.

Institute matematiką dėstė toks Peterburge universitetą baigęs, Rostkauskas, į paskaitas per šalčius ateidavo vilkėdamas namie megztą megztinį aukštu kaklu ir ant jo visada ryšėdavo šlipsą. Mums baigiant institutą, iš Australijos grįžo architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis, jis netgi atėjo į mūsų diplomų gynimą. Po studijų mūsų kursą išskirstė po Lietuvos rajonus, kaip tik juose atsirado architektų etatas. Norėjau į Vilnių, man pavyko gauti paskyrimą į Nemenčinę. Tai buvo valdininko darbas, pasirašinėdavau dokumentus, priimdavau pastatytus namus. Važinėdavau didžiuliu motociklu su priekaba. Iš agronomės pasiskolindavau puskailinius, pasirišdavau skarelę, pasisodindavau felčerį, gaisrininką ir važiuodavome. Kai leisdavome naudoti namą, statybininkai ir šeimininkai būtinai surengdavo balių. Visi lupdavo samagoną, o aš buvau visus išmokiusi, kad architektė dėl sveikatos geria tik pieną. Po baliaus veždavau kompanionus namo – tą, kuris girtesnis, sodinu į lopšį, blaivesnį – už nugaros. Dainuoja abu.

Vos suėjo dveji pagal paskyrimą privalomi metai, iš Nemenčinės pasiploviau. Atvažiavau į Vilnių, radau darbą, Antakalnyje nuomojausi kambariuką. Ištekėjau gana vėlai, gana greitai išsiskyriau – kaip buvau nuo vaikystės šeimos galva, taip ir likau.

Kada pradėjote dirbti tikrą architektės darbą?

Persikėlusi į Vilnių, pradėjau dirbti Miestų statybos projektavimo instituto Generalinių planų skyriuje, turėjau rengti įvairių miestų ir miestelių generalinius planus. Iš pradžių buvo nieko, bet paskui nusibodo, norėjau konkretesnio darbo. Vėliau perėjau į kitą skyrių, jame dirbau, iki institutas pradėjo byrėti. Aštuoniasdešimt architektų, drąsesni, kurie savimi pasitikėjome, atsiskyrėme ir įkūrėme „Jungtines architektų dirbtuves“. Nuo tada jose ir dirbu.

Man gera Vilniuje, apvažiavau pusę svieto, viskas labai įdomu, bet mano namai – Vilniuje ir dar centre. Man nereikia pušynų, kaštono viršūnė po mano balkonu yra mano sodas ir daržas, daugiau nieko nenoriu. Mano Žemėje mano vieta yra čia. Labai ryškiai tai jaučiu.

Esu įsitikinusi, kad Nacionalinė biblioteka kaip reiškinys yra sužlugdyta. Kur matėte Nacionalinę biblioteką, kuri nuomojama baliams!?

Kuo jus taip žavi Vilnius?

Aš nesistengiu sumąstyti, sudėstyti į lentynėles, čia mano vieta, ir viskas. Du mėnesius vieną kartą, du mėnesius – kitą gyvenau Amerikoje. Buvo be galo įdomu, bet numirčiau, jei reiktų ten gyventi visą laiką.

Tačiau Vilnius keičiasi. Architektūros požiūriu – ypač.

Daug kas, kas dabar projektuojama Vilniuje, yra visiškas niekalas. Kada nors gal atsikvošėsime. Nedoras žmogus yra nedoras, kad ir ką darytų. Architektų irgi tokių yra.

Beveik dvidešimt metų projektavote Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos priestatą, pernai baigėte pagrindinio bibliotekos pastato rekonstrukciją. Kaip gavote šį projektą?

Ši istorija – su tęsiniais. Kai projektas atkeliavo iki mūsų instituto ir iki mūsų skyriaus, viršininkas nusprendė, kad aš turėčiau padaryti bibliotekos priestato projekto pasiūlymus. Gali būti dėl to, kad su architektu Gediminu Baravyku projektavome Statistikos valdybos skaičiavimo centro pastatą. Tai buvo pirmas kartas, kai mums leido naudoti aukštų pakėlimo metodą – pirmiausia išbetonuojamos laikančiosios kolonos, tada ant žemės betonuojami perdenginiai, o šie vėliau domkratais keliami į viršų. Kadangi biblioteka buvo visai šalia mūsų darbo vietos, matyt, todėl ir jos projektą atidavė mums. Užtruko, kol projektą patvirtino Maskva, anuomet visi projektai ten būdavo tvirtinami. Kai statėme gyvenamuosius rajonus Elektrėnuose, patys projektus vežėme į Maskvą. Prisimenu, nuveža mus į Energetikos ministeriją, užeiname pas ministro pavaduotoją į kabinetą, kalbamės, o jis mums sako: „Keisti tie lietuviai, duodi jiems truputį pinigų, jie pastato iškart ir nori plėsti, o duodi Sibirui – pinigai dingsta, nieko nevyksta.“ Toks inteligentiškas viršininkas pasitaikė.

Leidimą statyti bibliotekos priestatą gavome 1990 metais, bet prasidėjo Nepriklausomybė, pinigų ėmė trūkti, vienus metus statybos išvis nevyko, taigi priestatą statėme daugiau kaip dvidešimt metų. Per visą rekonstrukcijos laiką bibliotekos vadovybė keitėsi tris kartus. Pirmoji komanda, su kuria teko dirbti, buvo be galo inteligentiški žmonės.

Parengti pagrindinio bibliotekos pastato rekonstrukcijos projektą buvo paskelbtas konkursas. Mes jį laimėjome. Tiesą sakant, nelabai kas ir norėjo imtis to projekto, pastatas jau buvo visiškai susidėvėjęs, kai kurios konstrukcijos netgi griuvo, o aš iki smulkmenų žinojau statinio virtuvę. Pradėjome statyti ir... prasidėjo krizė.

Ar buvo kokių specialių reikalavimų, juk biblioteka nėra įprastas pastatas?

Kiekvienas namas yra kitoks pastatas. Jeigu užsakysite savo šeimos namo projektą, tai aš juk atkakliai kalbėsiu su jumis, su vyru, su vaikais, aiškinsiuosi, ko kiekvienam reikia ir ko kiekvienas nori. Užsakovas turi savo vaizdinį, bet dažnai nemoka jo pateikti. Kankini, kankini, bandai apibrėžti idėjas – ar taip gerai, ar taip negerai? Yra viena blogybė – kitų specialybių žmonės dažnai nesupranta, neįsivaizduoja galutinio rezultato, užtat reikia architektui įsikišti, kad jį pamatytų.
Turiu auksinį užsakovą – prieš daug metų įrenginėjau jam kliniką. Žmogus iš profesijos – fizikas, iš pradžių įtariai žiūrėjo, bet dabar daug metų net paveikslo be manęs nepakabina. Jis tiki, o kai žmogus tiki, labai lengva dirbti.

Dirbu 59 metus, iškart galiu pasakyti, kaip bus gerai, o kaip – ne. Savo sprendimus ne visada galiu paaiškinti, pasitikiu nuojauta, o nuojautą juk diktuoja patirtis.

Keliuosi šeštą ryto todėl, kad visą gyvenimą taip kėliausi. Kaip branginu tas dvi valandas! Galiu pašnekėti su katinu, praustis kiek noriu, pagalvoti, apie ką noriu, apsirengti, išgerti kavą.

Šiandien architekto darbą sunkina ir biurokratija – ji begalinė, nesuvokiama. Tai beprotiškai vargina. Jei man reikėtų pačiai derinti dokumentus, jau seniai būčiau išėjusi iš darbo. Gerai, kad už mane tai atlieka mano jaunas kolega. Dažnai per biurokratiją architekto darbo nematyti.

Ar daug ginčijotės kurdami biblioteką?

Trečioji direkcija – šiuolaikiniai žmonės. Prisipažinsiu, kad dirbti su jais buvo be galo sunku. Esu sąžiningai, tvarkingai prieš karą padarytas organizmas, nesergu nei depresijomis, nei alergijomis, bet tuo metu ir jis neišlaikė, netgi vaistų teko gerti. Statybą, žinoma, baigėme, bet esu įsitikinusi, kad Nacionalinė biblioteka kaip reiškinys yra sužlugdyta. Kur matėte Nacionalinę biblioteką, kuri nuomojama baliams!?

Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti tobula biblioteka?

Iš mano senų prisiminimų norėčiau, kad joje būtu jauku, maloniai aptarnaujama. Kad bibliotekoje norėtųsi sėdėti. Gaila, kai joje atsiduria žmogus, paskui save paliekantis išdegintą žemę. Neįsivaizduoju, ar mūsų biblioteką dar būtų galima pakeisti ir išgelbėti.

Užtat Jūs ir skaitote namie?

Niekada taip nebuvo, kad nenorėčiau skaityti, bet esu tokia sena, jog nusprendžiau, kad man viskas galima. Visada turiu knygą prie lovos, jei negalėčiau užmigti. Amžius, be visų savo blogybių, turi vieną teigiamą bruožą – pasidarai laisvas, nėra nė vieno žmogaus, už kurį atsakai. Jeigu sugalvoju, kad noriu skristi į Vieną, į operą, ir skrendu. Sau taisyklių nenustatinėju, bet pastebėjau – jeigu žmonės man neįdomūs, tingiu su jais kalbėtis ar būti jų draugijoje. Keliuosi šeštą ryto todėl, kad visą gyvenimą taip kėliausi. Kaip branginu tas dvi valandas! Galiu pašnekėti su katinu, praustis kiek noriu, pagalvoti, apie ką noriu, apsirengti, išgerti kavą. Man patinka matyti, kokia diena aušta. Man gera, kad esu laisva. Du kartus per savaitę vaikštau, sportuoju, dėl to gerai jaučiuosi. Visą gyvenimą sportavau. Ir dirbti man iš esmės nebereikia – kiek turiu, tiek užtenka. Viskas tampa labai paprasta. Galvoju – jau tikrai noriu baigti darbus, nes galiu nespėti ant sofos pagulėti su knyga rankoje.

Man sako, kad nėra kito žmogaus, kurio skaitymo pasirinkimai būtų tokie eklektiški. Ką tik baigiau Jennifer Ryan „Čilberio moterų chorą“, dabar pasiėmiau legendinio maršalo Carlo Gustafo Mannerheimo prisiminimus „Žmogus, įveikęs Rusiją“. Gyvenau per Antrąjį pasaulinį karą, prisimenu jį, man įdomu atrasti dalykus, kurių nežinau arba apie kuriuos mano žinios neteisingos. Mėgstu Vinstoną Churchillį. Jį skaitydama suprantu, kad dabartinė situacija yra lygiai tokia pati, kokia buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai gyveno jis. Churchillis tiksliai žinojo, kokiu metu buvo galima sustabdyti karą, tačiau visi tingėjo, nemanė, kad jis nutiks. Dabar padėtis pasaulyje siaubinga – trys kvaišos turi atominį ginklą. Turiu tokią teoriją: mūsų civilizacija priėjo kelio galą, ji baigsis, ir mes vėl pradėsime nuo amebų. Daugybė civilizacijų žlugo, kodėl negali žlugti dar viena? Pati Žemė mūsų kratosi, nebepaveža.

Ir kaip gyventi su tokiu žinojimu?

Geriau nepasidarys, jei pradėsi verkti ir stenėti. Tenka užsiimti maloniomis veiklomis – štai, randi seną tėvo nuotrauką, įrėmini ir tampa smagiau.