Neseniai grįžote iš Vokietijos, iš piligriminės kelionės, – ėjote Saksonijos regione esančiu Menininkų keliu. Ar teko traukti ir kitais maldininkų keliais?
Esu ėjęs vieną Jokūbo kelio etapą. Maldininkų takai sutvarkyti taip, kad žmonės iš Prancūzijos, Italijos ar kitų šalių pėsčiomis galėtų keliauti savaitę ar mėnesį. Dabar piligrimai nebeturi laiko ilgai kelionei, tačiau reikia rasti laiko nurimti. Esame įsisukę į darbus, paskendę reikaluose. Tik liga ar kokia nelaimė priverčia mus stabtelėti, bet apmalšiname simptomus ir vėl lekiame, o ligos priežastys taip ir lieka. Panašiai ir dvasinės kelionės: norint pasiekti savo sielos gelmes, pirmiausia reikia nurimti, pabūti su savimi ir pamąstyti, kodėl esame taip paskendę darbuose. Tad į kelią išeinama nurimti. Mūsų kelionė Saksonijoje nebuvo visai piligriminė.
Kodėl kilo mintis patraukti Menininkų keliu?
Pernai Vilniaus knygų mugėje bendravau su leidyklos „Tyto alba“ knygų skaitytojais. Šalia manęs stovėjo Lina Neverbickienė, – savo romanus ji pasirašo kaip Lina Ever. Kalbėjomės, dalijomės atsineštais sumuštiniais. Susibičiuliavome. Ji atėjo su savo pasauliu, savo „Berlyno romanu“, aš – su savo „Žmogaus ir Dievo metais“. Nebuvo taip, kad atsisėdau prie tuščio popieriaus lapo ir parašiau šią knygą. Aš atsistojau prieš savo bendruomenę ir sakiau pamokslus, gretinau Evangelijos personažų ir savo gyvenimo patirtis. Negaliu neišsakyti to, kas susikaupę mano viduje. Tai stipriau už mane patį. Kai pasidaliju, nurimstu. Kiekvienas žmogus turi savo kūrybos kertelę, kartais ji gal būna kiek apleista, paslėpta. Manau, tai ir yra Menininkų kelias giliąja šio žodžio prasme.
Piligrimystė – nebūtinai išeiti į kelią. Sutepti sumuštinį su meile, estetiškai, galvojant apie žmones, kurie juos valgys, maisto gaminimas su palaiminimu irgi yra kūryba. Kuo daugiau gerų darbų atliekame, tuo patys tampame geresni. Tą menininkų, kūrėjų kelią įveikiame kaskart, kai išvažiuojame iš namų per kamščius. Galima vairuoti susiraukus, keiksnoti kitus, o galima – su šypsena, linkint visiems laimingos dienos. Tas kelias yra ir Kalėdų kelias. Dvasios bei meno kelias. Tikėjimas taip pat yra kūryba. Jis kuria naujus mus. Tikėjimas yra mūsų kelionės Dievo link pradžia.
Leidykloje gavau pasiūlymą parašyti kitokio žanro knygą, bet aš nesu rašytojas, esu pamokslininkas. Mano pamokslai kyla iš emocijų. Atsistoju prieš žmones, ir pasipila minčių srautas. Vasarą paskambino Lina ir išsakė mintį, kad galėtume kartu leistis į piligriminę kelionę, o eidami pasišnekėtume, gal taip gimtų knyga. Idėja eiti, kalbėtis, sujungti skirtingas patirtis man pasirodė įdomi. Knyga, gimstanti kelyje. Kai Lina užsiminė apie Menininkų kelią, pamaniau, kad tai galėtų būti iššūkis.
Tik liga ar kokia nelaimė priverčia mus stabtelėti, bet apmalšiname simptomus ir vėl lekiame, o giluminės ligos priežastys lieka.
Kai studijavau Romoje, magistro darbą rašiau apie dailininką Caravaggio – daugialypę, prieštaringai vertinamą asmenybę. Jo gyvenimas buvo palaidas, o kūryba – dieviška. Jis tapė nuostabius daugiasluoksnius paveikslus religine tema, nors buvo bažnyčios persekiojamas už žmogžudystę. Caravaggio paveikslai atliepia Biblijos epizodus, yra dinamiški, personažai kalbasi teologinėmis temomis. Dailininkas išgyveno didžiulę įtampą, vidumi degė, jo kūryba suvirpina sielas. Menininko pašaukimas – nušviesti žmogaus sielos gelmes. Menininkas turi būti savo kūrinyje kaip Dievas visatoje – visur esantis ir nematomas. Caravaggio kūryba žymi kelią į dvasingumą. Toks yra ir mūsų kasdienybės uždavinys. Įsivaizduoju bažnyčią kaip kelią į žmogaus širdį. Kaip padaryti, kad galėtume prabilti naujais būdais, atliepti dvasios alkį?
Mane domina kelias į žmogaus gelmę. Mozartas yra sakęs: „Mano gyvenimas gal ir vulgarus, bet mano siela tokia nėra.“ Kai Lina užsiminė apie Menininkų kelią, mano siela sukilo. Yra žmonių, kurie gyvena tvarkingai, pagal taisykles, bet nėra polėkio, liepsnos. Man siūloma parašyti kitokią knygą, bet aš nerašau. Staiga ateina rankos.
Kaip į Jūsų ir Linos Ever draugiją įsipynė fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius?
Kai iškilo klausimas dėl fotografo, iškart pagalvojau apie Algimantą – įdomią asmenybę. Jo nuotraukos – juodos ir baltos spalvų, o gyvenimas – itin spalvingas. Man jis primena Caravaggio. Algimantas yra poetas. Pirmą kartą širdis suplazda išvydus jo nuotrauką, antrą – perskaičius po ja parašytą frazę. Gera prie tokio žmogaus pabūti, pasikalbėti. Kelias nėra vien ėjimas pėsčiomis. Kelias tęsiasi ir tada, kai grįžti, pietauji, vakarieniauji, kai pavargęs, kai vakaroji ir dalijiesi.
Algimantas, nors yra labai užsiėmęs žmogus, rado laisvą savaitę kelionei. Tai buvo dar vienas ženklas, kad turiu eiti į kelią.
Kalbame apie Kalėdų laiką, Betliejaus žvaigždę. Gyvenime ši Kalėdų žvaigždė nušvinta, kada nušvinta. Nebūtinai – per Kalėdas. Arba ją pamatai, arba ne. Ir vasarą gali nušvisti. Australijoje Kalėdų Senis pas vaikus laksto mūvėdamas šortus. Algimantas sako: „Svarbiausia portrete – žvilgsnis. Arba jis yra, arba jo nėra.“ Ir kaip pastebėti? Jei per Luvrą tik praleki, nieko nepamatai. Reikia skirti laiko, sielos, dėmesio vienam paveikslui. Reikia sustoti. Piligrimystė yra būdas sustoti prie vieno ar kito savo gyvenimo paveikslo. Įsiklausyti, kaip ošia pasąmonė, ką ji sako. Kokie vaizdai, atsiminimai, kokios nuoskaudos ir kaip visa tai išnešti, iškeliauti per lietų, karštį, kai trina kojas, nesustoti, neprarasti dvasios, neaimanuoti... Ši visuma yra fizinė ir dvasinė piligrimystė.
Kokių įspūdžių patyrėte eidamas Menininkų keliu?
Mes leidomės į kelionę spalio pradžioje. Auksinis ruduo. Šis kelias, Saksonijos Šveicarija vadinama vietovė prie Čekijos sienos, mane labai nustebino. Takai vinguriuoja tarp senų miškų, aukštų, didžiulių apsamanojusių medžių, kyla į kalvas, leidžiasi į slėnius. Tai – pasakos kelias. Neregėto grožio gamta. Jautiesi, lyg būtum patekęs į animacinį filmą. 120 kilometrų, aštuoni etapai. Mūsų tikslas buvo patirti kelią, o ne pasiekti ėjimo rekordą. Įspūdingi keliai, tarytum kitas pasaulis. Nakvynės namai – kas keliolika kilometrų. Vieną naktį praleidome dailininko namuose. Jis rengia plenerus, savo name kaip stovyklavietę yra įkūręs hostelį. Kambaryje – šešios dviaukštės lovos, kad tilptų kuo daugiau piligrimų. Rudenį keliautojų nedaug, vakarais sutikdavome dvi tas pačias vokietes.
Kiekvienas žmogus turi savo kūrybos kertelę, kartais ji gal kiek apleista, paslėpta.
Pasak Jūsų, kiekvienas žmogus turi savo keturiasdešimt metų dykumos. Patariate neieškoti lengvesnio kelio, nebandyti išsisukti nuo gyvenimo. Ar pats nebijote suklysti, rizikuoti, sėsti ant motociklo ir pasileisti visu greičiu? Ką įvardytumėte kaip didžiausią savo iššūkį?
Esu kaip visi normalūs žmonės.
Jūsų gyvenimą varžo dvasininko kanonai.
Mūsų visų gyvenimą varžo vienokie ar kitokie kanonai. Negalime pasirinkti, kur gimsime, kas bus mūsų tėvai, koks kraujas tekės gyslomis, kokie genai, ligos... Tarkim, norėčiau skraidyti, bet negaliu pasirinkti paukščio likimo. Galiu dėl to verkti ir krimstis, bet galiu maksimaliai pasinaudoti savo žmogiškumu neprievartaudamas prigimties. Žmogus sukurtas pagal dievišką paveikslą, jis yra atspindys, lašas dieviškos begalybės. 40 metų dykumos nėra tai, kas prieštarauja žmogaus prigimčiai. Tai reiškia išeiti iš komforto zonos į savo gelmes. Per gyvenimą išnaudojame tik nedidelę dalį smegenų galimybių. O kiek širdies? Jei žmogus neaktyvina savo gebėjimų, talento, vidinių resursų, jis išdžiūsta, išsenka. Galima kurį laiką gyventi tenkinant vien fiziologinius poreikius, bet ilgainiui tokia būtis nustos džiuginti, maitinti, nebeteiks prasmės. Gyvenimo kelyje iššūkių yra nuolatos. Darai, darai ir staiga bac viskas sugriūva, pažyra į šipulius. Prarastas laikas, nebelieka draugų, artimųjų. Staiga pamatai, kad ne taip prioritetus dėliojai. Savo talento dovaną palikai užkastą, o užsiėmei antraeiliais dalykais. Eiti į dykumą – tai eiti Kalėdų keliu į savo gelmes, kūrybiškumo link, kad galėtume pamaitinti save ir kitus, padauginti kitų talentus.
Neseniai kalbėjome apie Sokratą. Šis išminčius niekam nieko nepatarinėjo, jis tik klausdavo, ir tol klausdavo, kol žmogus nusirengdavo nuogai. Sokratas parodydavo žmogui jo lubas, žinojimo tuštumą arba tai, kad žinojimas yra labai smulkus realybės fragmentas. Sakoma, palaiminti vargdieniai, jų yra Dangaus karalystė. Kalbama ne apie skurdžius. Sokratas yra dvasios vargšas. Jis nuoširdžiai sako: „Kuo daugiau žinau, tuo daugiau nežinau.“ Jis nesustoja ties savo išmintimi, jis yra piligrimas, einantis Menininkų keliu. Jis ieško kaip smalsus vaikas. „Jeigu nebūsi kaip vaikas, neįžengsi į Dangaus karalystę.“ Vaikas klausia: „O kodėl?“, jis trokšta pažinti pasaulį.
Pažinimo alkis verčia ieškoti, eiti dykumos, arba Kalėdų, keliu. Tada Kalėdos tampa ne tik dovanų vaikymosi laikotarpiu. Atsiveria kelias, kai tampa gyvybiškai svarbu atsakyti sau į daugelį klausimų.
Kalbate apie kūrybinį potencialą, tačiau daugelis žmonių negailestingos konkurencijos sąlygomis jaučiasi persidirbę, pervargę. Jie negali sustoti, skirti laiko sau, juk šeimoms išlaikyti reikia pinigų. Ką patartumėte?
Nėra vieno atsakymo, kaip aktyvinti viduje esantį didžiulį kūrybinį potencialą. Darbai taip įtraukia, kad nelieka mūsų. Plaukiame pasroviui, ir jau nebe darbas mums tarnauja, o mes – darbui. Gal adventas ir yra tas mažųjų rekolekcijų laikas, kai galime pasitraukti į vienumą, grįžti į save? Pirmiausia reikėtų savęs paklausti, ką galėčiau padaryti, kad neišsibarstyčiau lyg smėlis.
Atsakymas paprastas. Pamąstyk, ko gali atsisakyti. Nesugrius pasaulis, jei kai ko nedarysi. Kitaip susirgsi depresija, apniks ligos. Reikia susidėlioti prioritetus. Paklausti savęs, kur yra tavo talentas. Užsirašyk planus – pamatysi, kas svarbiausia. Viena moteris man pasakojo, kaip pradėjo savanoriauti „Jaunimo linijoje“. Ji nemiegodavo naktimis, galvodavo, ką ir kaip sakyti jauniems žmonėms, kad jiems palengvėtų. „Vien dėl to, kad periodiškai skyriau dvi valandas jaunimui, pasikeitė mano mentalitetas“, – teigė ji. Tos dvi valandos, per kurias atiduota širdis ir padaryta daug gero, yra stiprus dvasinis impulsas, jis veda į gelmę. Kaip piligrimas galiu paieškoti, kuri tarnystė labiausiai suvirpina mano širdį, kur yra mano talentas, kur labiausiai galiu atsiduoti. Nebūtinai turi būti lengva, nes lengva – tai paviršutiniška. Kai randi tam tikrą dalyką ar žmogų, gyvenimas ima keistis, keičiasi ir požiūris į darbą. O kai pasikeis požiūris, sulauksi ir kitų pasiūlymų, situacijų, galėsi rinktis.
Eiti į dykumą – tai eiti Kalėdų keliu į savo gelmes, kūrybiškumo link, kad galėtume pamaitinti save ir kitus, padauginti kitų talentus.
Per vieną pamokslą sakėte: „Kiekvienas nuo savo žirgo nusiritam savaip ir mums skirtu laiku. (...) Dangus yra pasitikėjimo būsena. Dievas nėra piktas dėdė, nesistengia žmogaus palaužti. Jo tikslas yra išvesti mus iš puikybės, ambicijų ir savimeilės Egipto.“ Bet nukritus pasikelti nelengva.
Tikrai taip. Reikia kito žmogaus pagalbos. Visa visuomenė turi būti budri šiuo atžvilgiu. Per pilnatį policiją užplūsta skambučiai. Žmonėms neramu. Jei dalį atsakomybės už mėnesienos paveiktus piliečius prisiimtų kaimynai, artimieji, šiek tiek amortizuotų pareigūnų pastangas reaguoti į absurdiškus iškvietimus. Štai mūsų laiptinėje yra tokia nerami kaimynė, skirsiu pusę valandos per mėnesį pasišnekėti su ja. Pasiklausysiu be išankstinių nuostatų. Tai kaip akcija „Darom!“
Antrą savo knygą pavadinote „Gerumo liūnas“. Rašote, kad šviesios mintys nejučia įtraukia į gerus darbus. Tad iš kur atsiranda tokios patarlės: „Nedalink kiaulėms perlų“, „Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips“, „Už visus gerus darbus būsi nubaustas“? Ir pats sakote: „Perdėtas gerumas pakerta šios sąvokos šaknis, nes jo padariniai būna tragiški.“
Iš skaitytojų išgirdau, kad liūnas yra bedugnė. Liūnas turi neigiamą konotaciją, bet prisiminiau Caravaggio. Kontrastai. Norėjau, kad žmonės susimąstytų. Liūnas yra blogai, o gelmės – gerai? Ar visi taip manom? Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Vienas mano bičiulis dirba Priklausomybės ligų centre, pats perėjo savo liūnus. Jis sako, kad traukiant žmogų iš priklausomybės pelkės labiausiai kenkia artimieji. Tarkim, močiutė: kaip ji neduos mylimam anūkui pinigų, jei tas prašo? Žudantis gerumas. Kol neleidi puolusiajam pajusti dugno, nuo kurio jis galėtų atsispirti, tol jis nejaučia alkio bei noro keistis. Jei pats nenori keistis, bejėgis ir Dievas. Jei žmogus mums tikrai svarbus, reikia leisti jam pačiam nueiti kelią. Kad ir kaip močiutei skaudėtų širdį, ji turi būti griežta, kad mylimas anūkas galėtų pakilti. Bus labai nemalonu pasakyti „ne“, bet tik taip jam padės. Gerumo gerumas, užglostymas dėl šventos ramybės perauga į nesuvaldomus procesus – kaip užleista liga.
Knygoje „Žmogaus ir Dievo metai“ dėkojate savo tėveliams ir sesutei „už galimybę gimti, už kantrybę, už pasėtas gerumo sėklas ir besąlygišką rūpestį lig šiolei.“ Kai apsisprendėte rinktis dvasininko kelią, ar šeima Jus palaikė?
Visada jutau tėvų ir sesės palaikymą. Mano apsisprendimas jiems atrodė keistas. Nebuvau nei tikintis, nei labai paklusnus, pažangus, stropus vaikas. Bažnyčios nelankiau. Manau, artimieji patyrė šoką, bet jie niekada netrukdė man, buvo šalia ir palaikė.
Man išėjo panašiai kaip Sokratui. Dvyliktoje klasėje pradėjau lankyti tikybos pamokas. Atėjo nauja mokytoja, buvo iššūkis sužinoti, kas ji per žmogus. Nesiekiau išsiaiškinti apie Dievą. Man atrodė, kad religija skirta seniems žmonėms, yra paguoda prieš mirtį, paskutinis patepimas. „Užmėčiau“ mokytoją provokuojamais klausimais, tačiau atsakinėdama ji atskleidė man kitą tikėjimo pusę. Kol žmogus nėra alkanas, tol jis gali būti provokatorius. Pusę metų mokytoja ramiai kentė savitą mano įžūlumą. Panašiai kaip biblinis Paulius nukrito nuo žirgo, taip provokuojami mano klausimai kažkuriuo metu staiga apsivertė – pajutau norą kuo daugiau sužinoti ir išsiaiškinti. Atsimenu, ji nieko nebruko, nemoralizavo, bet skyrė daug laiko. Mes pasilikdavome po pamokų, kalbėdavomės. Ta mokytoja padarė man milžinišką įtaką, lėmė tolesnį mano kelią. O juk galėjo ir neskirti laiko. Kas čia būtų, jei kiekvienas vaikas užsimanytų provokuoti. Kaip atskirti, kaip pajusti, kad jis provokuoja ne šiaip sau? Atsakymo nėra, bus vaisinga ar nebus. Ji mano gyvenimą pakeitė – tapau kunigu.
Jei žmogus neaktyvina savo gebėjimų, talento, vidinių resursų, jis išdžiūsta, išsenka.
Einate Lietuvos policijos vyriausiojo kapeliono pareigas. Ar eiliniai policininkai jaučia reikmę kalbėtis, klausti dvasininką patarimo?
Ateina pasikalbėti. Daugiau dėl praktinių dalykų, dėl vaikų krikšto, Pirmosios Komunijos, Santuokos sakramento.
Yra apleista Švš. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. Dabar ją perima Vidaus reikalų ministerija. Norime sukurti centrą, kad tai taptų šeimų lankoma vieta, kad pareigūnai ir miestiečiai jungtųsi į bendruomenę, rastų nusiraminimą, sulauktų dvasinės pagalbos.
Jei policijos pareigūnai stotų prieš savo teises ginančius žmones, kieno pusę palaikytumėte?
Daug laiko praleidžiu su policininkais. Matau, kaip sunkiai jie dirba. Norisi pasakyti, kad policija nėra kita barikados pusė, kad jėga nėra nukreipta prieš jus. Policija yra bendruomenės dalis, vienas bendruomenės kūnas. Minėjau, kad vien per pilnatį policija bombarduojama absurdiškais pranešimais, į kuriuos negalima nereaguoti. Jei važiuoji į vieną vietą, tuo metu negali vykti į kitą. Pajėgų yra tiek, kiek yra. O kiek paskui nepasitenkinimo, komentarų! Per metus – dešimtys tūkstančių smurto atvejų artimoje aplinkoje. Žmonės nemato pareigūnų darbo užkulisių. Jei visuomenė netoleruotų nusikaltėlių, dalytųsi informacija, greičiau sukurtume saugią erdvę. Policija pasirengusi mums padėti. Pareigūnai nuolat susiduria su baisiais dalykais, smurtininkais, narkomanais, neigiamomis emocijomis, sunkiais nusikaltimais. Jei jie nejaus padėkos, negirdės šilto žodžio, sunku bus išlikti budriems, paslaugiems, žmoniškiems. Aš myliu policijos šeimą. Man reikėjo įsitikinti, kad yra, kaip yra. Biblinis personažas Tomas sakė: „Kol neįkišiu pirštų, nepatikėsiu.“ Jei nepavyksta pasitikėti policija, pabandykime įkišti pirštą į šio darbo sferą.
Svarbu nepiktnaudžiauti atleidimu ir atsiprašymu. Nevesti juodosios buhalterijos.
Ko mus moko adventas?
Gailestingumo. Yra keli jo žingsniai. Pirmas – atleidimas. Atleisti – tai ne užmiršti. Kitaip nieko nepasimokai. Antras – išmokti atsiprašyti net tada, kai jaučiamės teisūs. Nepiktnaudžiauti atleidimu ir atsiprašymu. Nevesti juodosios buhalterijos.
Mes pagrįstai bijome beprotybės, bet turbūt nepakankamai bijom besieliškumo, bedvasiškumo. Beprotybė baisi, nes matoma. Besieliškumas neregimas, todėl dar baisesnis, nes žeidžia ir niokoja klastingai.
Štai ir vėl apsisuko metų ratas. Ko palinkėtumėte „Moters“ skaitytojams 2018-aisiais?
Metai sukasi nuolat. Linkiu nepraleisti Kalėdų. Kalėdos yra kelionė, žmoniškumas, giluminė sielos šventė, ji ateina nebūtinai gruodžio 25-ąją. Kalėdos ateina, kada ateina. Metai baigiasi, yra proga pasvarstyti, ar nuveikei ką nors, kas turi išliekamąją vertę. Darei karjerą, buvai įstrigęs darbuose, bet ar tai yra gelminis dalykas, ar turi amžino gyvenimo, išliekamųjų vertybių dvelksmą. Linkiu susiformuluoti vieną dvasinį norą, išsikelti dvasinę užduotį – kaip ateinančių metų prioritetą, o ne skirti jai įgyvendinti laiko likučius. Tai gali būti savanorystė, kiti sielai artimi dalykai. O gal tai galėtų būti žmogus, kolega ar giminaitis, kuriam visą gyvenimą negali atleisti. Gal pasižadėsi laiminti jį kiekvieną rytą, parašyti jam laišką. O gal nutarsi leistis į Menininkų kelią. Gal skirti laiko tapybai, teatrui, rašyti, skaityti... Linkiu susirasti savo Kalėdų žvaigždę, kad spindėtų per kalėdinius Dievo metus. Prakartėlė yra kiekvieno žmogaus širdyje. Dievas yra sunkiai apčiuopiamas, suvokiamas, nenuspėjamas. Mūsų gyvenimas – kelionė Jo šviesos link.
Trumpa dosjė
Gimė 1978 m. gegužės 13 d. Vilniuje.
Studijos. Baigė Vilniaus kunigų seminariją; studijavo Prancūzijoje, Tulone, ir Italijoje, Romoje.
Dvasinės pakopos. 2007 m. buvo įšventintas į kunigus, 2012 m. gavo dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigauti Šv. Rapolo bažnyčioje.
Pareigybė. Nuo 2013 m. eina Lietuvos policijos vyriausiojo kapeliono pareigas.
Kūryba. Išleido liturginių pamokslų knygas „Žmogaus ir Dievo metai“ (2016 m.), „Gerumo liūnas“ (2017 m.).
****
Fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus 33 fotografijų paroda „Menininkų keliu. Ever su kunigu Algirdu Toliatu“ Švč. Mergelės Marijos Palaimintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 15, Vilnius) vyks iki 2018 m. vasario 2 d. Praoda veikia penktadieniais nuo 17 val. iki 19, šeštadieniais nuo 13 iki 19 val.
