1539 metų vasario 3 d. Beata ištekėjo už Braclavo ir Vinicos seniūno kunigaikščio Iljos Ostrogiškio, kuris rugpjūčio 19 d. mirė (spėjama, dėl sužeidimo, kai nukrito nuo žirgo, surėmęs ietis su Žygimantu Augustu turnyre savo vestuvių Krokuvoje metu).
Našlei liko ne tik didžiulis - 33 082 lenkiškų auksinų -, dovis bet ir Iljos jai įkeistas už paskolintą sumą Rovnas, o pagal testamentą – Stepanės, Satijevo ir Chlapotino pilys su priklausiniais; be to – visas jaunesniojo Iljos brolio Vosyliaus Konstantino (1526/1527?–1608) turtas (iki jo pilnametystės).
Milžiniško palikimo įkaitės
Beatos dukra Elžbieta (dažniausiai vadinama Halška iš Ostrogo) gimė Ostroge po Iljos mirties 1539 m. lapkričio 19 dieną. Ilja testamente būsimo kūdikio ir našlės globą patikėjo Žygimantui Senajam drauge su Žygimantu Augustu ir Bona. Todėl iki Vosyliaus pilnametystės dukros turtą valdė Beata, išsyk įtraukta į nesibaigiančius teismo procesus su Vosyliaus interesus gynusia jo motina kunigaikštiene Aleksandra Ostrogiškiene, o kai 1541 m. valdovas Vosylių pripažino esant pilnamečiu – su pastaruoju.
Beata pagarsėjo nepasotinamu pinigų ir turto troškuliu. Reikalaudama besąlygiško dukros paklusnumo, siekė kuo ilgiau valdyti jos paveldėtą didžiulį turtą, visaip bandė atitolinti Elžbietos santuoką. Tai lėmė ir motinos, ir dukters tragiškus likimus.
Spaudžiama savų planų turėjusio Vosyliaus, Beata sutiko išleisti dukrą už Čerkasų seniūno Demetrijaus Sanguškos, bet vestuves vilkino, tikėdamasi jų išvengti. Jaunikis 1553 m. rugsėjo 6 d. užpuolė ir jėga užėmė Ostrogo pilį, kur prieš Beatos valią, bet Vosyliui sutikus, vedė 14-metę Elžbietą.
Kai Beata judviejų veiksmus apskundė Žygimantui Augustui, Demetrijus ir Vosylius pabijojo atvykti į valdovo teismą, atsiuntė tik įgaliotinį. Bet jaunikis buvo nuteistas mirties ir garbės praradimo bausme.
Todėl perrengta Elžbieta su vaikinu pabėgo į Čekiją. Beata iš valdovo gavo mandatą, kuris suteikė teisę persekioti nuteistą pabėgėlį. Jos šalininkai ir giminės bėglius pasivijo netoli Jaromiežo, Demetrijų žiauriai nužudė ir dar tyčiojosi iš jo palaikų. O dukrą sugrąžino Beatai.
Nors Elžbieta jau buvo pilnametė, Žygimantas Augustas perspėjo Beatą „be jo žinios ir valios“ niekam dukters nepažadėti, o jei atsirastų tinkamas kandidatas, pirmiau apie tai informuoti valdovą, kuris ir priims sprendimą, atsižvelgdamas „į mūsų valdoviškos globos viršenybę“, o taip pat dėl LDK, ypač Voluinės žemės, „visuotinės gerovės“. Ir pagrasino dvarų atėmimo sankcija.
Kaip reagavo Beata, pranešė šitą raštą gabenę dvarionys: raštą priimti ir net išklausyti atsisakė, pareiškusi, kad taip pat pasielgtų, net jei tai būtų paties popiežiaus laiškas! Pridūrusi, kad dėl panašių ankstesnių raštų dukra ir liko našlė, ironizavo: „Ir aš našlė, kodėl ir man neuždrausta ištekėti, už ko noriu?“ Tačiau valdovui rūpėjo, kieno rankose atsidurs didžiulis turtas.
1555 metais jis pareikalavo, kad Beata dukterį išleistų už būsimo Poznanės vaivados Luko Górkos (≈1533–1573). Nors Beata nesutiko, sutuoktuvės įvyko. Tačiau abi moterys santuokos nepripažino ir kurį laiką glaudėsi pas jas palaikiusią Boną. Kai ši išvyko į Italiją, 1557 m. jos pasislėpė Lvovo dominikonų vienuolyne.
Nuo vilko ant meškos
Atlaikiusi du metus trukusią Górkų apsiaustį, Beata susitarė su kunigaikščiu Simonu Sluckiu, kad šis ves Elžbietą Beatai naudingomis sąlygomis. Tai ir buvo slapta padaryta Lvove. Tačiau vėl įsikišo Žygimantas Augustas, 1559 m. pareikalavęs, kad Beata atiduotų dukrą į Lvovo seniūno Petro Bažo „rankas“, kol valdovas nuspręs, kuri Elžbietos santuoka galioja.
Neišsipildžius Beatos viltims (nurodyta dukrą grąžinti Górkai), motina bandė jį papirkti, pasiūliusi 100 tūkst. auksinų už santuokos nutraukimą. Tačiau žentas nesiryžo priešintis valdovui.
Beata Elžbietos turtą perleido Sluckiui, gavusi kunigaikščio leidimą drauge su juo turtu naudotis iki gyvos galvos, tačiau 1560 m. Sluckis mirė.
Likusi dvarų vienvaldė, Beata trukdė dieveriui Vosyliui suformuoti ištisą dvarų kompleksą Voluinėje. Ji neatidavė dukros paveldėtos tėvonijos žentui Górkai. Tačiau, baimindamasi jo įtakos valdovo dvare, manė, jog rado savo interesų gynėją: 1564 m. Beata ištekėjo už būsimo Sieradzės vaivados Albrechto Laskio ir 1565 m. užrašė jam visą savo bei dukters turtą. Čia ji padarė lemtingą klaidą. 21 metais jaunesnis avantiūristas vedė našlę tik dėl turto, tuoj išvežė ją į savo Kiežmarko pilį ir įkalino dešimtmečiui.
Tik 1573 m. Vosylius Ostrogiškis, priglaudęs dukterėčią Elžbietą po jos vyro Górkos, įkalinusio žmoną Šamotulų pilyje, mirties, bandė sugrąžinti Elžbietai jos tėvoniją iš Laskio ir kreipėsi pagalbos į imperatorių Maksimilijoną II.
Tačiau Habsburgai nenorėjo atstumti Laskio, kaip galimo sąjungininko, kurio parama būtų pravertusi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimuose. Todėl pavyko gauti leidimą aplankyti Beatą pilyje tik Kiežmarko seniūnui Jonui Rueberui, kuris pranešė, kad kalinė laikoma baisiomis sąlygomis, neturi kuo apsirengti ir serga.
Vosyliaus rūpesčiu 1574 m. Henrikas Valua panaikino Beatos turto užrašymus Laskiui. Tik 1576 m., kai Laskio įtaka Habsburgų dvare sumenko, Rueberui pavyko išplėšti Laskio sutikimą Beatą pervežti į Košicus. Prieš tai moteris atsisakė reikšti kokias nors pretenzijas vyrui.
Po mėnesio (1576 liepos 24 d.) Beata mirė Košicuose, Ruebero namuose, taip ir neišvydusi dukters. Palaidota bažnyčioje Kiežmarke.
