Paryžius – lankomiausias pasaulio miestas. Ne vienas lietuvis jame yra ne sykį pabuvojęs, ir, lankydamasis čia, be abejo, stengėsi įžiūrėti geriausiai miesto dvasią atskleidžiančius bruožus. Vienam Paryžius asocijuojasi su mada, kitam – su kvepalais, trečiam – su meile, o ketvirtam – su laisve. Sunku nuspėti, kuo labiausiai turistus traukia šis miestas, bet neabejoju, kad menininką vilioja ta laisvės dvasia, be kurios jis nesijaustų savimi. Matyt, ir Ernestas Hemingway‘us tai turėjo galvoje, kai, besišnekučiuodamas su savo kolega Franciu Skottu Fitzgeraldu, pasakė: „Paryžius – miestas, tinkamiausias rašytojui rašyti.“ Su šiais žodžiais tikriausiai sutiktų ne vienas rašytojas, kuris savo likimą ilgiau ar trumpiau buvo susiejęs su šiuo Paryžiumi.
Jei tik rašytojas gali išlieti savo sielą popieriaus lape, jam, regis, nieko daugiau ir nereikia. Neatsitiktinai Hemingway‘ui Paryžius dingojosi kaip „šventė, kuri visada su tavimi“. Rašytojams ji greičiausiai asocijuodavosi su ta stebuklinga miesto atmosfera, kuri suteikia sparnus.
Pabandykit įsivaizduoti kūrėją be sparnų! Tada nelabai svarbu, kad po miestą vaikštai iš bado gurgiančiu pilvu. O šventė neša su savim šviesos pojūtį – ne tik fizinį, bet ir dvasinį. Nereikia stebėtis, kad nė viename pasaulio mieste nerasite tiek buveinių, kur gyveno, buvo ilgiau ar trumpiau apsistoję rašytojai. Beje, kiekviena šventė turi savo niuansų, ir juos netrunki pastebėti klajodamas rašytojų pėdsakais po Paryžių.
„Kankinių kalno“ gyventojai
Jei pažvelgtume, kur Paryžiuje rašytojams buvo mieliausia gyventi (žinoma, nereikia pamiršti, kad tai dažnai lėmė piniginės storis), pamatytume, kad aiškiai išsiskiria šie miesto kvartalai – Monmartras (Montmartre), Lotynų kvartalas (Le Quartier latin) su jį pratęsiančiu Sen Žermeno (Bd Saint-Germain) bulvaru ir Monparnasas (Montparnasse). Be abejo, kiekvienas išsiskiria tik jam būdinga atmosfera.
Šiandien iš šių trijų pats egzotiškiausias atrodo Monmartras. Čia, siaurose gatvelėse, nuo ankstaus ryto iki vėlios nakties gausu įvairių rasių, skirtingų šalių žmonių, pasirengusių užkopti į 130 m aukščio kalvą, ant kurios puikuojasi Švč. Jėzaus Širdies (Sacré-Coeur) bazilika. Gal sunkiai užlipę į viršų, jie ir įsivaizduoja esą kankiniai, mat Monmartras prancūziškai reiškia „kankinių kalnas“, tačiau iš tikrųjų toks pavadinimas dėl to, kad čia senaisiais laikais buvo nužudytas vyskupas Dionizas su savo bendražygiais. Krikščionybės skleidėjai norėjo ant kalvos pastatyti bažnyčią, tačiau pagonys tam pasipriešino ir su jais susidorojo.
Kai 1953 m. į butą Monmartre atsikraustė Vianas, jame nebuvo nei vandens, nei elektros, nei šildymo, bet rašytojui labiausiai rūpėjo sudėti vinilines plokšteles.
Įvairiais atspalviais skleidžiasi egzotika, kai išvysti garsųjį kabaretą „Mulenružas“ („Moulin Rouge“), nuo 1889 metų kiekvieną vakarą visus viliojantį garsiuoju savo programos šokiu kankanu, Kliši (Clichy) bulvare išsirikiavusias sekso krautuvėles, masinančias smalsius, bet nereiklius prie tokių dalykų nepratusius praeivius, kaip kalvos papėdėje jau visai žioplus turistus net ir vidury baltos dienos lyg niekur nieko apgaudinėja apsukruoliai siūlydami atspėti, po kuriuo antpirščiu slepiasi baltas kamuoliukas.
Be abejo, rašytojams, kurie nuomojosi čia butus, rūpėjo ne egzotika, o nuosaikesnės kainos. Ir ieškodami pigių butų, jie kartais net nepaisė, kad ten trūksta tokių dalykų, be kurių sunkiai įsivaizduojamas normalus gyvenimas.
Jei pasuksime į pirmą po kairei nuo „Mulenružo“ gatvelę (cité Véron) ir prieisime antruoju 6-uoju (6 bis) numeriu pažymėtą namą, išvysime memorialinę lentą, kuri skelbia, kad čia yra gyvenę Borisas Vianas (romanų „Dienų puta“, „Raudona žolė“ autorius) ir poetas Jacques‘as Prévert‘as. Kai 1953 m. į 40 kv. m butą atsikraustė Vianas su aktore Ursula Kübler, jame nebuvo nei vandens, nei elektros, nei šildymo, bet rašytojui labiausiai rūpėjo sudėti vinilines plokšteles, tad nereikia stebėtis, kad šioms buvo pritaikyti baldai pagal užsakymą.
Patartas Viano, į šį namą 1954 m. atsikraustė Prévert‘as su žmona Janine ir dukra Michèle. Abu kaimynai susitikinėjo ir leido laiką terasoje virš „Mulenružo“, ten priiminėjo ir Patafizikos koležo narius. Abu kūrėjai čia gyveno iki mirties (Vianas nebūtin iškeliavo 1959 m., o Prévert‘as – 1977 m.).
O jei nuo „Mulenružo“ pasuksime į dešinę, pateksime į Lepiko (Lepic) gatvę, kurios 98-ajame name 1929 m. su žmona aktore Elizabeth Craig apsigyveno daktaras Louis Destouches‘as, į literatūros pasaulį įėjęs kaip Louis-Ferdinand‘as Céline‘as. Būtent čia rašytojas parašė vieną garsiausių prancūzų literatūros kūrinių – romaną „Kelionė į nakties pakraštį“, jis pasirodė 1932 m. Dar ir šiandien prisimenamas faktas, kad tais pačiais metais šis romanas buvo pristatytas garbingiausiai Prancūzijos literatūros Goncourt‘ų premijai, tačiau jos negavo, nes ji atiteko visiškai užmaršties bangose išnykusiam Guy'aus Mazeline‘o romanui „Vilkai“.
Iš čia pasukę į Marcelio Aymé aikštę, išvysime paminklą, skirtą ir rašytojui, kurio vardu pavadinta aikštė, ir jo sukurtam personažui. Mat Aymé, be kitų kūrinių, yra parašęs ir novelę „Žmogus, kuris pereidavo kiaurai sieną“, kurios herojus smulkus tarnautojas Leonas Diutijelis vieną dieną supranta galintis kiaurai pereiti sieną. 1989 m. garsus kino aktorius ir skulptorius Jeanas Marais sukūrė skulptūrą, vaizduojančią rašytoją, o kartu – ir, regis, pro sieną žengiantį jo novelės personažą. Tai vienas netikėčiausių Paryžiaus paminklų.
Monmartre dar galima aptikti André Bretono, Guillaume‘o Apollinaire‘o, Tristano Tzaros, Paulio Éluard‘o, Maxo Jacobo, Patricko Modiano ir kitų pėdsakus, tačiau mes jau keliamės į kitą Paryžiaus vietą – Lotynų kvartalą.
Honoré de Balzaco „Nežinomas šedevras“ taip sužavėjo Pablą Picasso, kad jis šio kūrinio motyvais sukūrė dvylika ofortų.
Šalia miesto širdies
Lotynų kvartalas taip pavadintas todėl, kad viduramžiais čia buvusių Sorbonos universiteto ir ne vienos mokyklos studentai bei moksleiviai tarpusavyje kalbėjosi lotynų kalba – tų laikų studijų kalba. Yra visiškai šalia Paryžiaus širdies Sitė salos (Ile de la Cité), kur stiebiasi garsioji Paryžiaus katedra. Lotynų kvartalas traukia savo paprastumu, nuoširdumu, jaunatviškumu, nes čia gausu jaunų žmonių. Matai, kaip jie buriuojasi prie universiteto, pasklidę po Sen Mišelio (St-Michel) bulvarą ar Liuksemburgo sodą (Jardin du Luxembourg). Manding, rašytojus čia ir viliojo ta skaidri šviesa, kuri sklido iš tolimos praeities ir nešė žinią dabarčiai.
Neatsitiktinai „naujojo romano“ atstovas Michelis Butoras Panteono aikštėje (Place du Panthéon) esančiame 15-uoju numeriu pažymėtame name apgyvendino savo romano „Permaina“ (1957 m.) protagonistą Leoną Delmoną. Šitaip jis nutiesė gijas tarp Paryžiaus ir Romos. Į Amžinąjį miestą herojus vyksta aplankyti meilužės Sesilės, tačiau su ja taip ir nesusitinka. Negana to, autorius sukuria tokį įspūdį, kad tai patys skaitytojai keliauja į Romą: „Jūs pastatėte kairę koją ant varinės plokštės ir dešiniuoju petimi veltui stengiatės šiek tiek plačiau prastumti kupė duris.“ Įdomu, kad sąsajos tarp šių dviejų miestų išpranašauja net Luvro kieme atsirasti piramidę (1979 m.)...
O dabar pažiūrėkime, kur mus nuves Honoré de Balzaco apysaka „Nežinomas šedevras“: „1612 metų pabaigoje, vieną šaltą gruodžio mėnesio rytą, Paryžiuje, priešais namą Didžiųjų Augustiniečių gatvėje, pirmyn ir atgal žingsniavo labai prastai apsitaisęs jaunuolis.“ Būtent šios gatvės (Rue des Grands-Augustins) 7-ajame name ir vyksta apysakos veiksmas.
„Nežinomas šedevras“ taip sužavėjo Pablo Picasso, kad jis šio kūrinio motyvais sukūrė dvylika ofortų. Likimas lėmė, kad 1937 metais pats dailininkas apsigyveno šiame name ir būtent čia nutapė savo garsųjį paveikslą „Gernika“. Tiesa, reikia nepamiršti, kad toje pačioje namo palėpėje iki dailininko 1935–1936 metais drauge su J.-L. Barrault gyveno ir Juozas Miltinis.
Čia jiedu susitikinėdavo su rašytojais A. Bretonu, R. Desnosu, L. Aragonu, A. Artaud, J. Prévert‘u, statė mizanscenas. Vėliau prancūzų režisierius juokavo, kad šioje palėpėje, kai jie išsikėlė, likusi nerimastinga dvasia ir padėjo P. Picasso nutapyti garsųjį paveikslą.
Išėję šia gatve prie Senos, galime prieiti Bako (Rue du Bac) gatvės 1-ąjį namą, kuriame gyveno Charles‘is de Batzas-Castelmore'as, žinomas dʼArtanjano pravarde. Praėjus dvidešimt septyneriems metams po jo mirties, t. y. 1700-aisiais, pasirodė „Pono d‘Artanjano memuarai“, iš tikrųjų priklausantys Gatieno de Courtilz de Sandraso plunksnai. 1843 m. juos iš bičiulio pasiskolino Alexandre‘o Dumas tėvas, bet šis knygos savininkui negrąžino. Ir ačiū Dievui. Mat Dumas, naudodamasis ta knyga, parašė „Tris muškietininkus“ ir jų tęsinius, o minėtų memuarų šiandien niekas tikrai neskaitytų.
Garsioji „Floros“ kavinė
Sen Žermeno bulvaro 222-ajame name 1913 metų sausio 1 dieną įsikūrė Guillaume‘as Apollinaire‘as nė nenujausdamas, kad tai bus jo paskutinė buveinė, – čia rašytojas 1918 metų lapkričio 9 d. ir atsisveikino su gyvenimu. Čia gyvendamas sukūrė ir terminą „siurrealizmas“, o pirmąsyk jį paminėjo laiške savo draugui. 1917 m. birželio 24 d. viename Paryžiaus teatre buvo suvaidinta G. Apollinaire‘o pjesė „Tirezijaus krūtys“ (siurrealistinė dviejų veiksmų drama su prologu).
Eidami tuo pačiu bulvaru prieisime „Floros“ kavinę (Café de Flore). Pirmajame jos aukšte Apollinaire‘as su savo bičiuliu André Salmonu buvo įsteigę tarsi redakciją, vėliau čia leistas žurnalas „Les Soirées de Paris“. O pati kavinė atidaryta 1885 m. ir taip pavadinta, nes prie įėjimo buvo Floros, gėlių ir pavasario deivės, skulptūra. Čia itin dažnai lankėsi rašytojai J.-K. Huysmansas ir R. de Gourmont‘as, vėliau čia leisti laiką tapo tradicija. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje „Floros“ kavinė buvo savotiška menininkų meka. Joje nuolat lankydavosi G. Bataille‘is, R. Desnosas, R. Queneau, O. Zadkine‘as, P. Picasso, J.-L. Barrault ir kt.
Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo „Floroje“ ištisas dienas leisdavo egzistencialistai – J.-P. Sartre‘as, S. de Beauvoir, lankydavosi A. Camus, B. Vianas, M. Duras, J. Prévert‘as, susitikinėdavo rumunų kilmės filosofas E. Cioranas ir dramaturgas E. Ionesco. Ši kavinė turi ir savo legendą – jau daugiau kaip penkiasdešimt metų kiekvieną dieną 17 val. čia ateina žmogelis, išgeria puodelį kavos ir išeina. Per tuos dešimtmečius jis nėra praleidęs nė vienos dienos, ir kavinė jį jau vaišina nemokamai.
Visai netoli nuo kavinės – Sen Benua (Saint-Benoît) gatvės 5-ajame name, ketvirtame aukšte, 1942 m. įsikūrė rašytoja Marguerite‘a Duras. Nors žemiau gyvenęs jos kaimynas garsus prieškario literatūros kritikas Ramonas Fernandezas bendradarbiavo su vokiečiais, Duras savo bute drįso organizuoti Pasipriešinimo judėjimo dalyvių susitikimus. Į juos ateidavo ir kapitonas Morland‘as, – toks buvo būsimo šalies prezidento François Mitterrand‘o slapyvardis. Jis net kelias dienas gyveno M. Duras priklausiusiame kambarėlyje septintame aukšte. Vėliau, po karo, tame kambarėlyje gyveno Romainas Gary, o 1974–1976 metais – ispanų rašytojas Enrique Vila-Matas (šie metai atsispindi ir lietuviškai išleistoje jo knygoje „Paryžius niekada nesibaigia“).
Viešbučiai ir jų gyventojai
Eidami Senos link, prieiname Bozaro (Rue des Beaux Arts) gatvės 13-ąjį namą, kur įsikūręs viešbutis „L'Hotel“, anksčiau buvo žinomas kaip „Elzasas“. Jame nuo 1898 m. kovo mėn. iki pat savo mirties 1900 m. lapkričio mėn. gyveno anglų rašytojas Oscaras Wilde‘as, tik prisidengęs Sebastiano Melmoto vardu. Jo kišenėse švilpavo vėjai, viešbutyje jį lankę prancūzų rašytojas André Gide‘as ir Kanados žurnalistas, meno kritikas Robertas Rossas sušelpdavo bičiulį pinigais, tačiau šių neužteko sumokėti net už skurdų viešbutį, – dėl ten tvyrojusios nešvaros rašytojas laiškuose net skundėsi savo leidėjui. Gerdamas paskutinę taurę šampano O. Wilde'as pasakė: „Aš gyvenau ne pagal kišenę ir mirštu ne pagal kišenę.“ Kai mirė, jo skola „Elzasui“ siekė 2068 frankus, tačiau viešbučio savininkas į rašytojo laidotuves vis tiek atsiuntė vainiką su užrašu: „Mūsų nuomininkui“. 1902 m. R. Rossas, sutvarkęs visus Wilde‘o pomirtinius reikalus, sumokėjo ir skolą „Elzasui“.
Argentinos rašytojas Jorge Luisas Borgesas, lankydavęsis Paryžiuje tarp 1977 ir 1984 metų, dažnai apsistodavo šiame viešbutyje iš pagarbos Wilde‘ui, nes, dar būdamas devynerių metų, išvertė į ispanų kalbą jo pasaką „Laimingasis princas“, ši buvo išspausdinta laikraštyje. Tai – pirmasis spausdintas Borgeso darbas.
Šiame viešbutyje taip pat gyveno dailininkas Salvadoras Dali, rašytoja Susan Sontag, aktorė Liza Minnelli, dainininkas Jimas Morrisonas, aktorė Monica Bellucci.
Iš čia vėl grįžtame į Sen Žermeno bulvarą, į 143-iąjį namą, kur įsikūręs viešbutis „Madison“. 1935 metais birželio mėnesį jame, atvykęs į Tarptautinį rašytojų kongresą, buvo apsistojęs Borisas Pasternakas. Vienas žinomiausių rusų poetų prastai jautėsi, manė, kad yra sekamas, ir atsisakė pietauti su J. Cocteau ir A. Malraux. 1938 metų žiemą čia gyveno Malraux, nes, baigęs romaną „Viltis“, norėjo susitvarkyti audringą šeimos gyvenimą.
1940 metų pavasarį į viešbučio 65 kambarį atsikraustė Albert‘as Camus, čia jis baigė romaną „Svetimas“ ir pradėjo rašyti „Sizifo mitą“.
Iš Sen Žermeno bulvaro keliaujame į Bako gatvės 108-uoju numeriu pažymėtą namą, kurio trečiame aukšte 1963-iaisiais įsikūrė R. Gary su žmona Jean Seberg. 1962 m. liepos 17 d. jiems gimė sūnus Alexandre‘as Diego, tačiau Gary, žmonos prašymu norėdamas išsaugoti jos padorumą, paskelbė, kad vaikelis gimė 1963 m. spalio 26 d., mat slaptos poros vedybos Korsikoje vyko 1963 m. spalio 16 d.
Gerdamas paskutinę taurę šampano Oscaras Wilde‘as pasakė: „Aš gyvenau ne pagal kišenę ir mirštu ne pagal kišenę.“ Kai mirė, jo skola viešbučiui siekė 2068 frankus.
Kai 1970 m. jie išsiskyrė, Jean apsigyveno kitame šio namo bute. 1979 m. buvusi R. Gary žmona rasta negyva automobilyje, bet dėl neaiškių mirties aplinkybių buvo paskelbta, kad nusižudė. 1980 m. gruodžio 2 d. rašytojas baigė gyvenimą savižudybe. Priešmirtinis jo laiškas skelbė: „Jokių sąsajų su Jean Seberg.“
Dešinysis krantas
O dabar tenka persikelti į dešinįjį Senos krantą. Į kairę nuo Šv. Marijos Magdalietės (La Madeleine) bažnyčios prasideda Malzerbo (Bd Malesherbes) bulvaras – kurio 9-ajame name gyveno Marcelis Proustas. Jo tėvai įsikūrė septynių kambarių bute (čia buvo įrengtas net vonios kambarys) 1873 metais, kai Marceliui buvo vos dveji metai, nes pastatas buvo naujas (veikė liftas). M. Proustas čia praleido dvidešimt aštuonerius metus – ilgiausiai iš visų Paryžiaus buveinių, kur jam teko gyventi. Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios kvartalas buvo Marcelio teritorija. Čia jis lankėsi kavinėse, restoranuose, vaistinėje, pramoninių prekių parduotuvėje dažnai pirkdavo skėčius, nes amžinai juos nežinia kur palikdavo, ir stebėjo pastatą, už kurio durų greit dingsta įtartini lankytojai (romane tai virs liemenių siuvėjo Žiupjeno tvarkomu vyrų viešnamiu). Puikus šio kvartalo pažinimas ypač atsiskleis jo ciklo „Prarasto laiko beieškant“ antrajame tome „Žydinčių merginų šešėlyje“.
Nelabai toli nuo šio pastato – Gajono (Gaillon) gatvės 18-ajame name, yra restoranas „Drouant“, įkurtas 1880 metais Charles‘io Drouant‘o. Jau tada šioje vietoje lankėsi rašytojai Alphonse‘as Daudet, Octave‘as Mirbeau, Edmond‘as de Goncourt‘as. Pastarasis 1892 m. savo testamentu įsteigė literatūros premiją už geriausią metų romaną. Premijos dydis – 5000 frankų (šiandien tai būtų 30 tūkst. eurų). Deja, rizikingas premijai skirtų pinigų investavimas vėlesniais metais baigėsi tuo, kad šiandien šios premijos laureatas gauna tik 10 eurų čekį. Tačiau romanas, už kurį nusišypso laimė gauti premiją, užsitikrina nemažą tiražą, o jo autorius ir leidykla – įspūdingą pelną.
Gyvendamas Sen Žermeno bulvaro 222-ajame name Guillaume‘as Apollinaire‘as sukūrė ir terminą „siurrealizmas“, o pirmąsyk jį paminėjo laiške savo draugui.
„Drouant“ garsus dar ir tuo, kad nuo 1914 metų antrajame jo aukšte, Goncourt‘ų salone, renkasi brolių Goncourt‘ų literatūros premijos žiuri (dešimties narių), ji kiekvienų metų lapkričio mėnesį ir skiria minėtą premiją. Paprastai iš antro aukšto balkono laureatą paskelbia žiuri sekretorius. Beje, tik R. Gary šią premiją pelnė du kartus: 1956 m. – už romaną „Dangaus šaknys“ ir 1975 m., prisidengęs Émile‘io Ajaro pavarde, – už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“. Julienas Gracqas – vienintelis rašytojas, atsisakęs Goncourt‘ų literatūros premijos. Ši jam buvo skirta 1951 m. už romaną „Sirtų krantas“.
Nuo 1926 m. restorane „Drouant“ skiriama ir antroji (iš penkių) pagal svarbą Théophraste‘o Renaudot premija.
Restoranas „Drouant“ garsus dar ir tuo, kad nuo 1914 metų antrajame jo aukšte, Goncourt‘ų salone, renkasi brolių Goncourt‘ų literatūros premijos žiuri, ji kiekvienų metų lapkričio mėnesį ir skiria minėtą premiją.
Monparnaso traukos taškai
Ir dar viena menininkų mėgstama vieta – Monparnasas. Šiandien šis kvartalas neabejotinai pats maloniausias ir mieliausias, čia labiausiai jautiesi savas, čia tiesiog apčiuopi Paryžiaus dvasią ir randi sielos atgaivą.
Pačiame Monparnaso pakraštyje, Sera vilos (La Villa Seurat) 18-ojo namo pirmame aukšte esančioje dirbtuvėje, 1931 metais Michaelis Fraenkelis priglaudė Henry Millerį. Šis miegojo tiesiog ant žemės ir čia pradėjo rašyti romaną „Vėžio atogrąža“, kuriame bičiulis Michaelis taps Borisu, o vila bus pavadinta Borgezės vardu. Milleris pasiūlė Chaimui Soutine‘ui nupiešti šio romano viršelį, tačiau šis atsisakė. Rašytojas tapytoją išvydo tik 1938 metais, kai šis irgi atsikraustė į tą pačią Sera vilą. Knygos viršelį galiausiai nupiešė Marcelio Duchamp‘o žmona Mary Reynolds. 1934 metais, kai išėjo „Vėžio atogrąža“, Milleris su rašytoja Anaïs Nin apsigyveno šio namo paskutiniame aukšte – išsinuomojo dirbtuvę. Čia sukūrė ir romaną „Ožiaragio atogrąža“.
Menininkus ypač traukė keturios Monparnaso kavinės, susispietusios prie Vaveno (Vavin) aikštės: „La Rotonde“, „Le Dôme“, „La Coupole“ ir „Le Select“. „La Rotonde“ atidaryta 1911 metais. Joje nuolat lankėsi G. Apollinaire‘as, Jeanas Cocteau, E. Hemingway‘us, F. S. Fitzgeraldas, H. Milleris, George‘as Gershwinas, Amedeo Modigliani, P. Picasso, Soutine‘as ir kt. Net Leninas su Trockiu čia tikrai yra išlenkę po taurę vyno.
Neatsitiktinai E. Hemingway‘us savo romane „Fiesta“ rašė: „Taksi sustos priešais „Rotondą“. Į kokią Monparnaso kavinę beprašytumėt jus nuvežti dešiniojo kranto taksistą, jis visuomet atveš į „Rotondą“.“ Šiandien šioje kavinėje lankosi intelektualai, rašytojai, leidėjai. Įdomu, kad ji traukia ir politikus, – po laimėtų pirminių rinkimų socialistų partijoje čia lankėsi būsimasis Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as, o šiemet po pirmojo prezidento rinkimų turo – ir dabartinis prezidentas E. Macronas.
O baigdami kelionę po literatūrinį Paryžių apsilankysime Feru (Férou) gatvėje, kur ant sienos išrašytas visas Arthuro Rimbaud eilėraštis „Girtas laivas“, atskleidžiantis nemarią menininko egzistenciją. Jis čia – nuo 2012 metų vasaros. Septyniolikmetis poetas šį eilėraštį padeklamavo 1871 m. kitoje Šv. Siulpicijaus (St-Sulpice) aikštės pusėje buvusios kavinės antrame aukšte. Įsivaizduokite, kad tada vėjas papūtė iš tos aikštės ir eilėraščio žodžius įamžino ant tos sienos...
