Giedrė ir Rasa nusprendė sujungti tai, ką labiausiai mėgsta: knygas, valgio gaminimą ir fotografiją. Knyga „Prie stalo su rašytoju“ yra neįprasto formato. Tai – kulinarinė ir literatūrinė kelionė po skirtingus laikotarpius, šalis ir virtuves. „Mūsų slaptas tikslas – kad tie, kuriems patiks patiekalas, perskaitytų su juo susijusią knygą, o knygą jau skaitę žmonės nueitų į virtuvę jo gaminti“, – savo naujojo kūrinio idėją užsidegusios komentavo autorės.
Mintis išleisti tokį leidinį šovė Giedrei. Prieš dvejus metus ji įgyvendino panašų projektą su leidykla „Zoombook“ – parengė vaikams skirtus „Pasakiškus receptus“. Nuostabias šios knygos iliustracijas nupiešė Skirmanta Jakaitė, o tekstus sukūrė Jurga Čekatauskaitė. Tai, kad vaikų mėgstamų valgių receptų knygą galima skaityti kaip pasaką, daugeliui mamų padeda valgio gaminimą paversti mielu žaidimu. Juk smagu kartu gaminti Snieguolės ir septynių nykštukų limonadą, ar ne?
Suaugusiems vietoj pasakų Giedrė sumanė parinkti romanus. Rasai pirmiausia į galvą atėjo Ray Bradbury „Pienių vynas“. „Knygoje viskas taip vaizdžiai aprašyta. Žiemą pienių vyną senelė atneša pasiligojusiam šeimos nariui kaip gyvybės eliksyrą ir liepia išgerti vienu mauku. Skaitai ir nori jo pasidaryti, bet juk recepto knygoje nėra“, – pasakojo savo įspūdžius Rasa. Giedrė įsigijo visus vyno gamybos reikmenis, prisirinko žiedų ir surizikavo. „Pagalvojau, jei nepavyks, vadinasi, pernelyg sudėtinga. Galbūt net atsisakysime projekto, nes pienių vynas, kaip ir, tarkim, Marcelio Prousto madlenos, ko gero, aiškiausiai iliustruotų knygos koncepciją“, – prisiminė ji.
Vynas Giedrei pavyko, draugės skanavo, o prieš akis jau sukosi pats saldžiausias visoje Amerikoje vyšnių pyragas su ledais iš Jacko Kerouaco romano „Kelyje“. Rasa sakė, kad, regis, net seilės ėmė rinktis burnoje vien prisiminus sodrų tekstą. Idėja rašytojo išmonę paversti realiu, skonį ir kvapą turinčiu patiekalu tikrai buvo uždeganti. „Skaityti knygas taip, kaip darėme mes, yra daugiau nei paprasčiausiai skaityti. Tai – lyg knyga 3D formatu: skaitai, jauti, ragauji, gauni daugiau pojūčių. Į personažų paveikslą įsilieja daugiau spalvų, daugiau skonio. Nemažai į mūsų knygą įtrauktų literatūros kūrinių yra ekranizuoti, vadinasi, tai netgi – 4D“, – kalbėjo Giedrė.
Gamindama aprašytus valgius supratau, kad rašytojai juos savo knygose mini neatsitiktinai.
Anot Rasos, pasigaminti knygoje minimus patiekalus – tai tarsi pačiupinėti realybe paverstą fantaziją: „Koks iš tikrųjų buvo knygoje aprašytas patiekalas, niekada nesužinosime, tai reliatyvu. Čia kaip su Valdovų rūmais – jie atstatyti tokie, kokie galėjo būti, bet nebūtinai tokie ir buvo. Iš Umberto Eco romano „Rožės vardas“ mums labai patiko vyne verdamos žuvies epizodas. Autentiško XIV a. vienuolyne gaminto patiekalo recepto negausi, bet kodėl nepabandžius paeksperimentuoti?“
Ambicingam projektui įgyvendinti prireikė net trejų metų. Rasai teko atrinkti ir žvelgiant per kulinarijos prizmę perskaityti 79 knygas, Giedrei – pagaminti ir nufotografuoti tiek pat patiekalų.
Literatūriniai kriterijai
Literatūrologė, laisvai samdoma žurnalistė ir tekstų autorė R. Derenčienė – aistringa skaitytoja. Savaitgalį išvažiavusi į sodybą, ji gali dvi dienas praleisti su knyga. Paprastai per tiek laiko ją ir perskaito – stabtelėdama, pasibraukdama įsimintinas vietas.
Tokie populiarūs romanai kaip Joanne Harris „Šokoladas“ ar Richardo C. Morais „Šimto žingsnių kelionė“ – maisto aprašymų pilni kūriniai, bet iš jų Giedrė ir Rasa nusprendė gaminti tik po vieną patiekalą. Daug įdomiau buvo patiekalų ieškoti tarsi retų perlų.
„Valgis – tarsi pats gyvenimas. Daugybėje knygų jis minimas, bet aš rinkau tas, kurios duoda stipriausią impulsą. Yra tekstų, kurie tiesiog skaniai į tave įplaukia.
Skaitydamas knygas sužinai daug įdomių ir netikėtų dalykų apie save.
Skaitydama Axelio Munthe romaną „Knyga apie San Mikelę“ ne tik žaviesi savitu autoriaus pasaulio matymu, gebėjimu jį aprašyti, bet ir, priėjusi vietą, kur Kaprio saloje, skambant San Antonio bažnyčios varpams, valgoma minestronė, imi norėti tos sriubos“, – sakė Rasa.
Rinkdama leidinius bendrai knygai R. Derenčienė ne tik vadovavosi savo literatūriniu skoniu, bet ir sekė populiarius knygų mėgėjų tinklaraščius, skaitė knygų apžvalgas, klausinėjo draugių, ką skaito. Giedrė pasiūlė Jacką Kerouacą ir savo mėgstamus skandinavų autorius, tarp jų – Selmą Lagerlöf, Herbjorf Wassmo. Autorės sakė niekaip nebūtų apsiėjusios be lietuvių autorių patiekalų – Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ spurgų ar Vytauto Sirijos Giros „Raudonmedžio rojuje“ minimo „Napoleono“ torto.
Knygoje „Prie stalo su rašytoju“ atsidūrė ir klasikinių romanų, ir ne tokį didelį literatūrinį svorį turinčių, bet labai populiarių leidinių. Visgi net didžiulis populiarumas – ne kriterijus, jeigu kertasi su autorių nuostatomis.
Kulinariniai atradimai
Neįprastos kulinarinės knygos idėjos autorei G. Barauskienei šis leidinys – jau ketvirtas. Giedrė – „Moters“ maisto rubrikos redaktorė ir fotografė, rengia kasmetį receptų leidinį „Moteris. Geriausi metų receptai“, bendradarbiauja su užsienio leidiniais, Lietuvos ir užsienio maisto gamybos ir prekybos įmonėmis, reklamos agentūromis, tad gaminti jai tenka tikrai daug. „Jeigu mano šeimos kas nors paklaustų, koks yra firminis tėčio receptas, jie lengvai atsakytų, o štai mamos firminio recepto nėra, nes aš dažniausiai gaminu vis naują patiekalą“, – sakė Giedrė šypsodamasi.
Visgi, nors ir gamina itin daug, rengdama šį literatūrinį-kulinarinį projektą Giedrė ir vėl atrado daug naujų potyrių: „Mane sužavėjo, kiek daug galima patirti pirmų kartų ruošiant maistą.“ Virdama persikų uogienę kulinarė suprato, kad spalva išeina gerokai gražesnė, kai įdedama cinamono lazdelė, o ne įberiama miltelių. Rizotas leido suprasti, kad reikia laiku ištraukti iš gaminamo patiekalo rozmarino šakelę. Sunkiausia Giedrei buvo kepti Juozo Baltušio taip gražiai apdainuotą duoną. Tam, anot Giedrės, reikia įgūdžių, o Rasa priduria, kad duonai kepti reikia dar ir magijos. „Napoleono“ tortas gaminamas gana ilgai, bet knygoje „Prie stalo su rašytoju“ yra ir labai paprastų patiekalų.
„Neretai susimąstydavau, kodėl rašytojas paminėjo tą ar kitą patiekalą. Gamindama aprašytus valgius supratau, kad tai nebuvo atsitiktinumas – būtent to skonio ir kvapo rašytojui reikėjo, kad perteiktų nuotaiką, – sakė autorė. – Esu už tai, kad kiekvienas mokytųsi gaminti, patirtų džiaugsmą ragauti pačių paruoštą maistą. Viską, kas aprašyta mūsų knygoje, galima pasidaryti savo virtuvėje.“
Vienas labiausiai Giedrę sudominusių patiekalų – Levo Tolstojaus romane „Ana Karenina“ minima džiovintų slyvų sriuba, o didžiausias atradimas jai, kaip filologei, buvo žodis „vašylas“. „Skaitydamos Nikolajaus Gogolio „Revizorių“ niekaip negalėjome suprasti, ką jie ten valgo, kas ta „vašyla“. Paaiškėjo, kad tai – lašiša“, – smagiai prisiminė pašnekovė.
Laimės receptai
„Maistas, buvimas kartu, valgymas prie bendro stalo, dalijimasis dienos įspūdžiais žmones daro laimingus“, – sakė Giedrė.
Rasa priduria, kad ir knygos daro žmones laimingus: „Jos nuneša tave į kitą pasaulį, leidžia nugyventi dar ir kitą gyvenimą. Lygindamas savo emocijas su herojaus, daug geriau pažįsti save.“ R. Derenčienė – ne tik literatūrologė, bet ir individualiosios psichologijos konsultantė, studijuoja kognityvinę ir elgesio terapiją. Daugiau nei dešimtmetį Rasa domisi literatūros pritaikymu asmenybei augti, psichologinėms ir dvasinėms problemoms spręsti. Dar ji veda biblioterapijos, poezijos terapijos seminarus, konsultuoja individualiai, yra skaityti ir savęs ieškoti skatinančios svetainės biblioterapijosstudija.lt kūrėja.
R. Derenčienė specialioje užrašinėje jau septintus metus žymisi, kada knyga perskaityta, užsirašo tam tikras citatas. „Metų pabaigoje tuos užrašus vartau tarsi savo dienoraštį. Kuo puikiausiai prisimenu, ką veikiau skaitydama, ką mąsčiau. Kiekviena knyga – vis kitas manojo „aš“ atspindys. Pastebiu, kad pastaruoju metu į jas dažniau žvelgiu ne kaip literatūrologė, bet iš biblioterapijos perspektyvos. Man įdomiau, ne kokia knygos literatūrinė vertė, bet kaip ji mane veikia šią minutę. Taip sužinai apie save įdomių ir netikėtų dalykų. Tada ir knygoje minima sriuba, ir kilęs noras jos paragauti įgyja visai kitą prasmę.“
Rasa sakė, kad rinkdama knygas dvasiškai praturtėjo, kad kai kurios, pavyzdžiui, Iris Murdock „Jūra, jūra...“, Kate Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“, Roberto Seethalerio „Visas gyvenimas“ ir kt., jai buvo tikras atradimas. Kai kurias knygas Rasa rinkosi aklai, bet rado jose ne tik ieškotą kulinarinį aspektą, bet ir daug dvasinių gėrybių. R. Derenčienė viliasi, kad kai kurios jų bus atradimas ir „Prie stalo su rašytoju“ skaitytojams.
