Apie gana liberalų prancūzų požiūrį į feminizmą esu nemažai rašiusi savo knygoje „Prancūzija mon amour“. Prancūzų feministė ir filosofė Sylviane Agacinski įsitikinusi, kad Prancūzijoje niekada nebus lyčių karo, nes prancūzams ir prancūzėms pernelyg patinka gundyti ir būti gundomiems. Bet atrodo, kad ji klydo ir karas jau prasidėjo.

Sausio 9 d. prancūzų dienraštyje „Le Monde“ išspaudintas „100 moterų kolektyvo“ pareiškimas, kurį pasirašė intelektualė, erotinių romanų autorė Catherine Millet (beje, minima ir mano knygoje) bei prancūzų kino ikona Catherine Deneuve bei kitos garsios moterys, vėl pilstelėjo žibalo į kiek prigesusį Weinstein'o seksualinio priekabiavimo skandalo ir #metoo arba prancūziško #balancetonporc judėjimo laužą.

Laisvamanė ir emancipuota Catherine Deneuve bei kitos kolektyvo narės teigia atmetančios radikalų feminizmą, kuris skatina neapykantą vyrams, ir bando perspėti visuomenę apie kylančią riboto puritoniško mąstymo tendenciją, kurią išprovokavo šį rudenį kilęs Holivudo kino pramonės ryklio Harvey Weinstein'o priekabiavimo ir prievartos skandalas. Jos kviečia ginti teisę į „šokiruojančią, nepatogią laisvę“, kurios nevaržytų perdėtos moralės ar politinio korektiškumo gniaužtai.

Nes, kaip teigia JAV rašytojas ir politikos ekspertas William S. Lind, „nestabdomas politinio korektiškumo plitimas yra neabejotinas požymis, jog save demokratinėmis vis dar laikančiose Vakarų šalyse sparčiai ir nepastebimai įsitvirtina naujo tipo „švelnusis“ - technokratinis - totalitarinis valdymas. Tiesiogine jo išraiška esantis politinis korektiškumas yra mąstymo ir viešojo kalbėjimo kontrolės forma, kuri pasitelkiama siekiant įtvirtinti totalitarinės ideologijos viešpatavimą“.

„Mes neneigiame, kad vyrai dažnai piktnaudžiauja savo valdžia darbovietėse, kad moterys patiria prievartą ir rimtą priekabiavimą - tiek darbe, tiek gatvėje. Tai yra rimta problema ir su tuo reikia kovoti. Tačiau šiandien judėjimas #metoo visus vyrus, kada nors gyvenime bandžiusius nevykusiai flirtuoti ar pavogti slapčia bučinį, pavertė prievartautojais, - teigiama „100 moterų kolektyvo“ pareiškime. - Moterys išdrįso pasisakyti apie patirtą prievartą ar priekabiavimą, ir tai yra sveikintina. Tačiau šiandien ši žodžio laisvė tapo kitokios minties cenzūra. Kitaip galvojančios moterys nedrįsta išreikšti savo nuomonės, pavyzdžiui, kad ne visuomet sutinka su #metoo judėjimu, jos tiesiog priverstos tylėti, o tos, kurios drįsta išsakyti masiniam judėjimui nepatogią nuomonę, vertinamos kaip išdavikės, prievartautojų bendrininkės“.

„100 moterų kolektyvo“ narės perspėja, kad toks radikalus puritoniškumas, kuomet prisidengiama moterų teisių gynimu ir jų teise į emancipaciją, o kiekvienas kitaip - suprask, laisviau, - galvojantis yra priešas, labai pavojingas pačioms moterims. Mat tokia apsimetėliška pozicija tiesiog maskuojamas noras dar labiau supančioti moteris, paverčiant jas amžinomis aukomis, silpnomis vargšelėmis, kurias išnaudoja falokratiniai demonai. Visa tai, pasak C. Deneuve ir jos bendraminčių, primena senus gerus raganų medžioklės laikus viduramžiais.

Amerikoje kilęs judėjimas #metoo Prancūzijoje turi atitikmenį #balancetonporc, kuris išvertus skambėtų „paviešink kiaulę“, mat prancūzijoje žodis „kiaulė“ reiškia ir gašlų, karštą asmenį, tegalvojantį apie seksą. Tačiau ar visos kiaulės, šiandien siunčiamos į skerdyklą, yra to vertos ir nusipelniusios, klausia „Le Monde“ tribūnoje emancipuotų moterų kolektyvas, nesutinkantis su šio judėjimo sukeltomis pasekmėmis.

Pasak „100 moterų kolektyvo“, toks valymas meno pasaulyje, koks vyksta dabar, yra toli gražu ne pagalba moterims, siekiančioms lygių teisių, saugumo ir autonomijos: „Iš tiesų, tai tik pasitarnauja seksualinės laisvės priešams, religiniams ekstremistams, kraštutiniams radikalams ir tiems, kurie prisidengdami gerų veiksmų, padorumo ir moralės vėliava, iš tiesų tenori suvaržyti, cenzūruoti ir valdyti laisvus žmones, jų mintis“.

Įdomus faktas, jog šį pareiškimą pasirašiusios moterys - emancipuotos, laisvos, daug pasiekusios. Joms nereikia gynėjų, jos pačios žino, kaip apsiginti ir atsikirsti. Labiausiai, ko jos bijo gyvenime, tai ne kad koks liurbis nevykusiai palies joms kelią per dalykinį susitikimą, ar pabandys pabučiuoti prie viešbučio durų palydėjęs po darbo - kaip atsikirsti tokiems įkyruoliams jos žino. Labiausiai šios laisvos moterys bijo būti suvaržytos, cenzūruojamos, negalėti gyventi, kalbėti ir mąstyti bei, svarbiausia, kurti, taip, kaip jos nori.

Įdomu ir tai, jog dauguma komentatorių pritaria šiam „100 moterų kolektyvo“ pareiškimui ir patys pabrėžia, kad būtent šios moterys yra tikrosios feministės, emancipuotos ir stiprios asmenybės, kovojančios iš esmės už laisvę bei lygybę, neskirstant į lytis. Ir nors jie pripažįsta, kad klausimas gana slidus, vienos tiesos nėra ir negali būti, tačiau sveikintina bent tai, kad kažkas išdrįso pasisakyti nepatogiai, kitaip, nei dabar politiškai korektiškai priimta.

Pasak „Le Monde“ tribūnoje pasisakiusių moterų, toks stigmatizuojantis požiūris į vyrus ir po jo kilusi tikrų valymų banga meno pasaulyje yra nesveikas ir pavojingas reiškinys, mat dauguma labai skirtingų įvykių yra vertinami per vieną vienintelę prizę - tai prievarta ar priespauda prieš moteris ir taškas.

„Kai pradedame cenzūruoti plakatus, kuriuose pavaizduotos Egon Schiele nuogos moterys arba kai reikalaujama pašalinti iš Modernaus meno muziejaus MoMa Niujorke Balthus paveikslą, nes jis neva propaguoja pedofiliją, kai siekiama uždrausti Roman Polanski filmų retrospektyvą, o viena universiteto mokslininkė paskelbia nepriimtinu ir seksistiniu kultinį Michelangelo Antonioni filmą „Blow up“, kuris šešto dešimtmečio feministėms reiškė moterų išsivadavimą ir jų seksualinę laisvę, kai redaktoriai ir prodiuseriai prašo kūrėjų, kad vyriški personažai būtų mažiau seksistiniai, kad apie meilę ir seksualumą būtų kalbama pagarbiau ir kuo padoriau, peržengiamos visos ribos ir artėjama prie visuotinės minties cenzūros", - teigia „100 moterų kolektyvo“ narės.

Kaip argumentą C. Deneuve ir jos bedražygės pasitelkė net filosofo Ruwen Ogien mintį: "Laisvė šokiruoti, įžeisti, rodyti nepatogią tiesą ar realybę yra būtina kūrybiniam procesui”.

„Le Monde“ išplatintame emancipuotų moterų pareiškime teigiama: „Šiandien mes esame pakankamai išprusę, kad galėtumėmė atskirti, kas yra menas ir realus gyvenimas, todėl ir kviečiame kovoti už „nepatogią tiesą, būtiną seksualinei laisvei ir kūrybai. Mes suvokiame, kad tam tikros seksualumo apraiškos visuomenėje iš esmės yra įžeidžiančios, laukinės, nepriimtinos. Bet šiandien mes esame pakankamai išmintingi, turintys pakankamai patirties ir išprusimo, kad nepainiotumėmė nevykusio flirto ir seksualinės agresijos arba realaus gyvenimo ir kūrybos“.

Prancūzų mylima aktorė Juliette Binoche yra vaidinusi ne viename savo rankų nevaldančio Weinsteino prodiusuotame filme ir už tai gavusi net Oskarą. Kilus skandalui ji nei puolė ginti jo, nei šaukti #metoo. Tiesiog ėmė ir pasipasakojo, kad tik pažiūrėjusi į jį suprato, su kokiu žvėrimi turi reikalą ir iškart atsisakė susitikimo viešbutyje, ką jis dažnai siūlydavo aktorėms, o kartą nuėmė neva netyčia ant žaviosios prancūzaitės kelio atsidūrusią jo riebią ir plaukuotą ranką ir griežtai nustatė profesinio bendravimo ribas, kurias gašliajam ponui teko priimti.

Be abejo, daug kas gali apkaltinti Juliette, kad tuomet ji jau buvo brandi ir žinoma aktorė, bepigu jai ir maivytis bei nustatinėti žaidimo taisykles, kai visi prodiuseriai nori matyti ją savo filmuose. Tačiau žavioji prancūzė į tai atsakė, jog net būdama dvidešimties vienam įkyriam prodiuseriui, kuris bandė ją per prievartą pabučiuoti, vožusi tokį skambų antausį, kad karštasis triušiukas greitai atvėso ir atsisakė savo nešvankių ketinimų.

Vienos tiesos šiame kiauliškame Weinsteino skandale ir jį sukėlusiame #metoo cunamyje nėra ir negali būti. Bet įsiklausyti į nepatogią tiesą prašančių išgirsti emancipuotų moterų perspėjimus verta.

Juolab, kad net save feministėmis tituluojančios moterys jau vis dažniau skelbia atsiribojančios nuo radikalaus feminizmo, kaip kad prancūzų žurnalistė ir filosofė Peggy Sastre. Arba laisvamaniško žurnalo „Causeur“ direktorė ir autorė Élisabeth Levy, kuri pradeda kalbėti apie tokį reiškinį, kaip feminisčių priekabiavimą prie vyrų ir prieš juos kylančią patyčių bei neapykantos bangą.

Belieka tikėtis, kad ateityje priekabiavimo atvejų bus vis mažiau, bet svaiginantis, kartais net pavojingas flirtas visgi nebus uždusintas politkorektiškumo ir radikalaus puritoniškumo antklode, o menas nebus cenzūruojamas.