Jadvyga – Vilniaus kašteliono kunigaikščio Aleksandro Jurgaičio Alšėniškio (m. 1511 m.) ir jo antrosios žmonos Zofijos Aleknaitės Sudimantaitės dukra, Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Aleknos Sudimantaičio anūkė, Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio sesuo.
Ji ištekėjo už Jono Liutauro (Litavoro) Bagdonaičio Chreptavičiaus, kurio karjera prasidėjo dar didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo metais dvaro paiždininkio urėde (1482–1492).
Jadvyga su Jonu Liutauru sulaukė sūnaus Kazimiero ir dviejų dukterų: Onos ir Zofijos. Po vyro mirties (spėjama, 1513 m. pabaigoje) našlė valdė didžiulius dvarus Palenkėje ir Lietuvoje.
Išlikę šaltiniai liudija „kietą“ Jadvygos ranką: ji energingai tvarkė turto reikalus, nuolat bylinėjosi su kaimynais, kėsindamasi į jų dvarus. Nepaklusdavo net valdovo teismo sprendimams, o atsiųstus dvarionis apšaukdavo ir išvydavo.
Dar esant vyrui nelaisvėje, į savo rankas paėmė jo globotinio Aleksandro Soltano turtą. Moteris nepaisė didžiojo kunigaikščio Aleksandro sprendimo ir turto negrąžino pilnametystės sulaukusiam globotiniui.
Uošvienė iš pragaro
Lenkų istoriografijoje Jadvyga „pasiutbobės“ epitetą pelnė už nežmonišką elgesį su dukromis. 1516 metų rudenį ji sukėlė skandalą, nuskambėjusį ne tik Vilniuje, bet ir valdovo dvare, kai, nepaisydama vyresnėlės Onos troškimo ištekėti už pamilto Trakų vaivadaičio Jurgio Astiko (kuriam, pagal vienus šaltinius, buvo pasižadėjusi dar prieš metus Brastoje, o pagal kitus, ten už jo slapta ir ištekėjo), bandė dukrą smurtu ištekinti už parinkto kito jaunikio – pakamario Andriejaus Davainos.
Lapkričio 16 d. naktį Ona pasiuntė savo tarnybininką Jaciną pas Jurgį, prašydama pagalbos, nes motina „jėga, smurtu mušdama ir kankindama mane šią praeitą naktį, trečią valandą nakties liepė man pasižadėti (...) Andriejui Davainai, o šią naktį turi mane jėga prievarta už jo atiduoti“.
Kai Jurgio tėvas apie tai informavo Žygimantą Senąjį, šis pas Jadvygą nusiuntė šalies paiždininkį Abraomą Jezofovičių ir Liubošanų vietininką kunigaikštį Vosylių Šachavičių, turėjusius perduoti Jadvygai valdovo nurodymą prievarta dukters už kito vyro neatiduoti.
Jadvygai nepaklusus, valdovas dar kartą siuntė kitus asmenis, turėjusius iš Onos sužinoti, kurį jaunikį ji pasirinko. Tačiau motina jų net neįleido, pareiškusi, kad jau „vakar vakare“ išleido dukterį už pakamario. Tarp Jurgio ir Andriejaus bei jų šalininkų kilo muštynės, per kurias Jurgis neteko piršto.
Tolesnius įvykius šaltiniai interpretuoja skirtingai. Jurgio žodžiais, pasakytais teisme, Ona, išgirdusi vaidą, išbėgusi prašė ją pasiimti. O Jadvyga liudijo, kad Jurgis jos dukrą pagrobė iš vienuolyno, kur motina buvo ją išgabenusi. Taigi valdovui teko nagrinėti Jadvygos skundą dėl Onos pagrobimo, o iš tiesų – dviejų galingų giminių atžalų ginčą dėl turtingos paveldėtojos Onos rankos.
Valdovas priėmė sprendimą, suteikusį Onai teisę pačiai nuspręsti „eiti, kur bus jos valia: pas motiną arba pas Jurgį“. Mergina, žinoma, pasirinko santuoką su mylimuoju.
Bylą pralaimėjusi Jadvyga tą patį scenarijų panaudojo po 10 metų, kai jos antroji dukra Zofija, maždaug 13 metų jaunesnė už vyresnėlę, ištekėjo už Mazovijoje dvarus turėjusio Jono Oborskio.
1525 metais Jadvyga ir šį žentą bandė apkaltinti jėga pagrobus dukrą. Tačiau nuolatinių skundų valdovui ir Gniezno arkivyskupui dėl Oborskio daromos žalos įrodyti nepavyko.
Pasigviešusiai dukroms teisėtai priklausančios tėvonijos Jadvygai grėsė likti prie suskilusios geldos.
Bylinėjantis su žentu Astiku, paaiškėjo, kad Jonas Liutauras užrašė Jadvygai 3000 kapų grašių dovį (dovio suma būdavo dvigubo nuotakos atnešto kraičio vertės dydžio) ir pažeidė 1509 m. nuostatus, leidusius vyrui dovio sumą garantuoti tik 1/3 savo valdomų dvarų. Todėl Žygimantas Senasis ir Ponų taryba Jono Liutauro užrašymą paskelbė niekiniu.
Našlei liko tik vyro padovanoti Horodoko ir Vysokojės dvarai Drohičino paviete bei Sverženės, Rogovo ir Suvieko dvarai, Liutauro palikti iki našlės gyvos galvos arba tol, kol ji ištekės dar kartą.
Turto dalybos teismuose
Pagal 1528 m. LDK kariuomenės surašymą Jadvyga privalėjo į karą išrengti 76 raitelius nuo visų tuomet valdytų dvarų. Į šį surašymą nepatekęs (1525 m. šaltiniuose dar minimas) jos sūnus Kazimieras, matyt, buvo miręs. Jis nedalyvavo 1529 m. teisme dėl Liutauro turto dalybų, į kurį pretendavo Zofija su vyru, nutarę atsisakyti dvarų Mazovijoje ir tapti LDK valdiniais.
Pagal Lietuvos Statutą dukros galėjo paveldėti nekilnojamąjį tėvo turtą, jei šeimoje nebuvo sūnų. Valdovo teismas ir priėmė sprendimą, jog tėvoniją turi pasidalyti abi dukros.
Per teismo procesą Jadvyga meldė valdovą jai, netekusiai dovio, pritaikyti prieš 7 metus priimtus nuostatus (šis dokumentas neišlikęs arba nerastas), įteisinusius „neįdovintų“ našlių turtinį statusą. Ir dar „pamokė“ valdovą, priminusi, kad tais nuostatais jis rėmėsi, kai priėmė sprendimą Vilniaus vaivadienės ir LDK kanclerienės Elžbietos Radvilienės byloje prieš sūnus.
Pademonstravusi įstatymų išmanymą ir drąsą kautis su žentais dėl turto, Jadvyga laimėjo teisę valdyti lygią su dukromis Liutauro dvarų dalį (visoms – po 1/3) iki savo gyvos galvos. Tačiau teismas, atsižvelgęs į skundus, kad Jadvyga Palenkėje plytinčių dvarų ūkį nustekeno, nurodė jai priklausantį nekilnojamojo turto trečdalį skirti būtent tuose Palenkės dvaruose ir nedrįsti pretenduoti į dvarus Lietuvoje.
1533 metais, kai Zofija buvo ištekėjusi už antrojo vyro dvarionio Mikalojaus Vrelevskio, pastarasis dėl žmonos turto bylinėjosi tik su Onos vyru Astiku.
Matyt, ne tik Ona, bet ir Jadvyga jau buvo mirusios. 1541 metų bylos tarp Jurgio Astiko ir jo dukters Zofijos (Jadvygos anūkės) vyro Jono Kmitičiaus Kuncavičiaus sprendime Jadvyga vadinama velione.
