Rašytojų pasaulyje būti tokiai ambicingai kaip Gabija yra nepadoru. „Kol nesu pardavusi kelių milijonų knygų pasauliniu mastu, tai nelabai ir esu rašytoja“, – sako ji.
Grušaitės pavardė literatūros pasaulyje nuskambėjo 2010-aisiais, kai ji, būdama 23-ejų, išleido romaną „Neišsipildymas“. Plačiajai visuomenei nepažįstama, bet hipsterių (tuo metu tai dar buvo šviežias žodis!) mylima Londono antropologijos studentė pradėjo šiuolaikinės lietuvių emigrantų literatūros bangą. Gabija rašė apie interneto kartos bohemą – jaunus, keliaujančius, laisvus žmones, tokia buvo ir pati. Gyvendama Malaizijoje, Penange, ji įsteigė meno centrą. Taip pat organizavo pirmąjį Vilniaus gatvės meno festivalį, per šį nupiešti darbai vis dar puošia sostinės sienas.
Ryškiu vasarišku minkštu viršeliu išleistoje antroje knygoje „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ Gabija ieško atsakymų į sudėtingus klausimus: ką daryti, kai tau 30, turi butą prestižiniame rajone, kalną instagramo sekėjų, esi įtakingas, bet viduje – tuščia?
Su menininkų šeimoje užaugusia Gabija (tėvas –skulptorius, mama –scenografė, o senelis – dailininkas) susitikome Užupyje. Čia ji kartu su draugu Justu Janausku, vienos sėkmingiausių Lietuvos internetinių kompanijų „Vinted“ įkūrėju, ką tik įsirengė butą – pirmąjį naujame name. Gabija ir Justas atrodo kaip pora, įgyvendinusi daugelio jaunų žmonių svajonę: turi kūrybiškus darbus ir geba iš jų gyventi. Tiesa Gabijai dabartinė jos situacija – ne galutinė stotelė, o tik pradžia.
Net keli Tavo knygos recenzentai pastebėjo, kad rašai ne „papieviškai“, kad Tavo tekstai labiau primena veiksmo filmą nei tradiciškai lyrišką lietuvių literatūrą. Kaip vertini reakcijas į Stasio Šaltokos istoriją?
Mane nustebino didelis recenzijų ir privačių skaitytojų laiškų skirtumas. Pavyzdžiui, vienoje recenzijoje rašoma, kad knyga per daug tolima lietuviams, bet skaitytojai sako, kad atspindi jų savijautą. Tad galbūt egzistuoja atskirtis tarp to, ką oficialioji literatūros scena mano apie lietuvių skaitytojus, ir to, kokie skaitytojai yra iš tikrųjų?
Kokia yra XXI a. jauno žmogaus tapatybė? Man atrodo, kad ji nebetelpa į tradicinius rėmus.
Daugeliui kilo klausimas, ar verta vaizduoti tokį gyvenimą kaip mano veikėjų, juk jis paviršutiniškas, „miesčioniškas“, „buržuazinis“, – šiais žodžiais buvo apibūdinta knyga. O kokia gi yra XXI a. jauno žmogaus tapatybė? Man atrodo, kad ji nebetelpa į tradicinius rėmus. Vyresnė karta – kuriai dabar apie 50 – savo tapatybę yra išsianalizavusi. Galima kalbėti apie tos kartos požiūrį į gyvenimą, nes diskursas jau susiformavęs, o štai mūsų kartos – 20–30 metų amžiaus žmonių – pasaulis dar „neiššnekėtas“, todėl atviras interpretacijai.
Daugelį galėjo suerzinti tai, kad knygoje nesigėdijama prabangos. Stasys ir jo kolegos, sėkmingai dirbantys kūrybininkai, skraido po pasaulį, perka brangų maistą, Stasys turi butą Niujorke. Knygoje yra vieta, kai Stasio „Twiterio“ žinute pasidalija reperis Kanye‘as Westas, viena populiariausių dabarties įžymybių. Tarsi sukūrei savo herojams svajonių pasaulį, bet tik tam, kad parodytumei, kad jis neatneša laimės. Esame įpratę prie herojų, kuriems trūksta pinigų, todėl jaučiame jiems simpatiją. Tu eini priešingu keliu. Kodėl?
Gal todėl, kad tai daug sunkesnis kelias? Taip, Stasys turi viską, bet jis voliojasi bute vienas ant kilimo ir žiūri serialą „Pietų parkas“. Tai yra užkulisių (behind the scenes) realybė, ir jos per instagramo programėlę mes nematome. Knygoje kartojasi motyvas, kaip herojai blogai jaučiasi, jiems visiška „š*kna“, bet tada jie nufotografuoja, pavyzdžiui, palmę, užrašo ką nors neva prasminga ir pasidalija socialiniame tinkle. Norėjau pasakyti, kad viskas nėra taip, kaip atrodo iš šono.
Man pasisekė pažinti daug puikią karjerą padariusių žmonių. Lietuvoje gausu jaunų menininkų, fotografų, architektų, IT pasaulio profesionalų, kurie turi pinigų, butų, mašinų, tačiau materiali sėkmė neatsako į klausimus, o kas mes ir kodėl esame? Mūsų karta praleido savo trečiąją dešimtį stengdamasi padaryti sėkmingą karjerą, susikurti gyvenimą. Taip tarsi siekėme įrodyti, kad būsime kitokie nei ankstesnės kartos. Stasiui sukanka 30 metų, jis pasiekęs visus neva svarbiausius karjeros taškus, bet iš tikrųjų visiškai niekur nepajudėjęs gyvenime. Norėjau perteikti tą būseną.
Kaip pati susitvarkei gyvenimą tapusi 30-ies?
Manau, kad nesusitvarkiau. Kai mąstau apie tėvų kartą, jiems labai svarbus klausimas buvo, kaip išgyventi. Jie į tai koncentravo jėgas. Reikėjo išgyventi, išlaikyti šeimą. Niekas per daug ir neklausė: „O kodėl tu gyveni tokį gyvenimą?“ Mūsų karta nuolat eina į akistatą su pasirinkimais. Jų yra šimtai, ir tai paralyžiuoja. Gali gyventi Lietuvoje, bet gali – ir Niujorke, o gal Tailande. Per socialinius tinklus matai, kaip gyvena draugai, ir galvoji, kad galbūt ten galėtų būti geriau?
Grįžti į Lietuvą man buvo labai didelis žingsnis. Būdama jaunesnė, galvojau, kad niekada čia negyvensiu, o grįžusi supratau, kad niekur negyvenu. Būnu Vilniuje, bet per mėnesį čia praleidžiu tik po 7–10 dienų. Visą laiką aš – kažkur kitur: darbo susitikimuose, kur nors važiuojame su draugu. Knygą pristačiau Amsterdame, Frankfurte, Varšuvoje. Turiu namus, bet tai nereiškia, kad čia gyvenu. Kokia yra mano tapatybė? Kas esu kaip lietuvė? Ar tai, kad esu lietuvė, apskritai svarbu? Nes jeigu esu, pavyzdžiui, Niujorke, tai tikrai niekam neįdomu, ar aš lietuvė, ar čekė. Lietuvoje visiems labai norisi šnekėti apie emigraciją, lietuviškumą, o man kyla kitas klausimas, ar geografija apskritai turi reikšmę?
Taigi į klausimą, ar susitvarkiau gyvenimą, atsakau: „Ne, nesusitvarkiau.“ Manau, kad tai yra nuolatinis procesas. Ir visada egzistuoja vidinis spaudimas, kad galėtų būti geriau bei kitaip.
Atrodo, kad Tu, kaip ir Stasys, turi viską: rašai knygas, žmonės jas skaito ir aptaria, keliauji, gyveni prestižiniame rajone esančiame puikiame bute. Kas kelia nerimą?
Manau, kol nesu pardavusi kelių milijonų knygų pasauliniu mastu, tai nelabai ir esu rašytoja. Klausimas, koks tavo pasiekiamumas. Su kiek žmonių kalbiesi. Lietuva, kaip uždara, kalbos ribojama zona, man atrodo truputį per maža. Pastebėjau, kad skaitytojai labai skirtingai vertina pasaulinę ir lietuvių literatūrą. Tarsi egzistuoja kriterijus, esą lietuvių literatūra savaime yra prastesnė, bet kadangi yra sava, ją vis tiek reikia skaityti. Prisiversti, bet skaityti. Labai noriu nuo to pabėgti. Noriu, kad mano knygas žmonės galėtų skaityti ir kitomis kalbomis. Kad mano knygos vertė nebūtų matuojama pagal tai, kad „aha, mažai kas Lietuvoje gerai rašo, tad jei ji kažką parašė, tai jau gerai.“
2018-aisiais Malaizijoje mano knyga bus išleista anglų kalba. Aišku, pirma turiu ją išversti! Tad, kalbant apie profesinį kelią, save matau esančią visiškoje pradžioje.
Man, kaip rašytojai, labai svarbu jausti grįžtamąjį ryšį. Smagu, kad yra daug pozityvių „Stasio Šaltokos“ recenzijų, bet taip norėtųsi tokios, kurią perskaičiusi galvočiau: „Oho, kažkas čia viską įžvelgė“ Kad galėčiau iš to kai ko išmokti ir augti kaip rašytoja. Kol kas dar nėra to kritinio santykio, kuris man, kaip kūrėjai, leistų augti.
Manau, labai svarbu, kad vis dar matai save kaip pradedančią rašytoją, nors knygas rašai jau beveik 10 metų. Tai neįprastas požiūris. Dabartinė kultūra mus visus, o jaunus žmones – ypač, verčia rezultato norėti iš karto. Jei pirmoji kūrėjo knyga, filmas ar muzikos albumas netapo sensacija, tai jos ar jo karjera tarsi baigta. Kantrybės trūkumas – turbūt viena didžiausių mūsų kartos žmonių bėdų. Iš kur turi tiek kantrybės ir ramybės?
Vienas atsakymų yra santykiai ir šeima. Kai jauti besąlygišką partnerio palaikymą, tada esi tvirtas. Jeigu nesijauti tvirtai, tada nori kai kam kai ką įrodyti, išleidi tekstą dar nesubrandintą.
Be to, esu mačiusi, kaip sėkmė sudarko jaunus žmones. Vienas baisiausių scenarijų, kokį įsivaizduoju, yra būti one-trick pony: kai išleidi ką nors 18-os, visi tuo susižavi, bet vėliau niekada nepavyksta to pakartoti. Esu tai mačiusi iš labai arti. Jei staiga visi pradeda kartoti, kad labai gerai varai, tuo patiki. Menininkui tai yra visiška mirtis. Turi būti kritiškas sau. Mano lėtumas susijęs su tuo, kad nemanau, jog tai, ką darau dabar, yra labai gerai. Esu nusistačiusi judėjimo kryptį, taip, bet man svetima, kai žmonės įsimyli save ir sustingsta. Manau, kad neišgarsėti iki 25-erių yra labai gerai, nes tada turi dar kokius 50 metų gerai ateičiai susikurti.
Tavo knyga kai kuriems skaitytojams gali atrodyti šventvagiška, nes rašai grotažymes, angliškus žodžius ir slengą be kabučių. Regis, visiškai išsilaisvinai iš kalbos redaktorių kontrolės. Įtariu, kad pirmąją knygą redaguoti turėjai daugiau.
Taip, kalbant apie pirmąją knygą, buvo daug daugiau kontrolės iš šalies. Manau, originalus „Neišsipildymo“ tekstas dėl to nukentėjo. Leisdama „Stasį Šaltoką“ turėjau labai didelį „Lapo“ leidyklos palaikymą. Su Ūla (Ūla Ambrasaitė yra šios leidyklos vadovė, – aut. past.) esame artimos draugės. Tas ryšys man buvo svarbus. Perskaičiau Hemingway‘ėjaus knygą, dedikuotą žmogui, apie kurį nebuvau girdėjusi. Pasigūglinau, pasirodo, tai – jo redaktorius. Rašytojų ir leidėjų santykiai labai artimi. Ūlai buvo aišku, kad reikia leisti man rašyti taip, kaip noriu, o ne bandyti įsprausti mane į egzistuojančius literatūros rėmus.
Turėtume suprasti, kad susimauti, padaryti klaidų yra gerai. Iš nesėkmių dažnai išmoksti daugiau negu iš sėkmių.
Labai norėjau išsaugoti autentišką kalbą, kad tekstas būtų įtikinamas. Jei knygoje būtų kalba, kurios veikėjai realybėje nevartotų, vadinasi, tos kalbos ten neturėtų būti. Visa knyga parašyta kaip Stasio Šaltokos vidinis pasaulis. Kalba yra meninė priemonė tam pasauliui sukurti.
Kalbos „taisyklingumas“ yra primetamas. Jis neatspindi mūsų tikrosios kalbos, to, kaip šnekame iš tikrųjų. Ir tai nedemokratiška. Norėjosi parašyti knygą kalba, kuri yra čia ir dabar. Juk kalba yra ir istorinis dalykas. Manau, po 5–10 metų kalbėsime kitaip. Norėjau, kad knygoje išliktų antropologinis tekstas, parodantis šiandienę kalbą. Grįžę prie jo sakysim: „Štai 2017-aisiais žmonės taip kalbėjo, kaip juokinga.“
Kalba keičiasi, ji nėra statiška. Jos nereikia valyti, kaip tik reikia palikti ją tokią, kokia yra. Jeigu galvosime, kad viską, kas iškrenta iš normos, reikia dėti į kabutes, kalba bus medinė.
Lietuvių kalbą saugantys žmonės sako, kad ji labai trapi, todėl kiekvieno lietuvio pareiga yra ją saugoti, „neužteršti“ svetimomis kalbomis. Rašytojams tai turėtų būti ypač svarbu. Kaip manai Tu?
Man atrodo, kad lietuvių kalbos nereikia saugoti. Išsaugota ir nusaugota kalba yra politinis bandymas kontroliuoti tai, kas yra gyvas organizmas. Tai, kas vyksta, yra kaltės vertimas mums. Kad negyvename, nekalbame, nerašome taip, kaip nori kalbos saugotojai. Tai susiję su galios klausimais. Žmonės, turintys galią, nori primesti savo įsivaizdavimą, kokia turi būti lietuvių kalba, kitiems. Kalba keičiasi. Ji nuolat turi būti kuriama, nes atsiranda nauji dalykai, nauji reiškiniai, o seni išnyksta.
Mano manymu, lietuvių kalba dabar išgyvena aukso amžių. Jauni žmonės renkasi kurti filmus, muziką, knygas lietuvių kalba, ir visi jie atneša naujų dalykų. Bandymas stabdyti tai yra juokingas. Lietuvių kalba nemerdėja, jos nereikia saugoti.
Anglų kalba pasaulyje yra vyraujanti galios kalba. Natūralu, kad jos žodžiai ateina ir į mūsų kalbą. Jeigu po 20 metų pasauline galia staiga taps švedai, pradėsime vartoti švediškus žodžius. Anksčiau lietuvių kalboje vartoti lenkiški, rusiški žodžiai. Tai atspindi tam tikrą laikotarpį, kalbos kitimą ir prisitaikymą. Kalba nuolat juda, kiekvienas lietuvių kalbos kalbėtojas yra ir jos kūrėjas. Nėra gerai, kai bandoma iš žmonių atimti kūrėjo statusą ir pasakyti, kad ne, kad tik kokia nors institucija gali pasakyti, kaip reikia kalbėti, o kaip ne.
Kodėl knygą rašei iš vyro pozicijos?
Personažas Stasys Šaltoka sukurtas dar gerokai prieš romaną. Jis gimė tinklaraštyje 2008 metais. Tas žmogus daugeliui pasirodė panašus į juos pačius. Tai, kad veikėjas yra vyras, man leido išlaikyti atstumą. Jis tikrai nėra aš, aš nesu jis, bet mes palaikome santykį. Man patiko toks fantazijos elementas.
Kalba nuolat juda, kiekvienas lietuvių kalbos kalbėtojas yra ir jos kūrėjas. Blogai, kai bandoma iš žmonių atimti kūrėjo statusą.
Jeigu Stasys būtų moteris, daugelis nurašytų ją kaip isterikę, nes jei moteris elgiasi kaip vyras, jai taikomi absoliučiai kiti elgesio standartai. Jeigu Stasys būtų moteris, būtų daug kalbama apie tai, kaip dabartinės moterys neva yra moraliai bankrutavusios dėl šiuolaikinio feminizmo. Nelabai norėjau tos diskusijos.
Literatūros kritikė ir „Moters“ bendraautorė Jūratė Čerškutė Tavo knygos herojus pavadino postsovietiniais hipsteriais. Ar Tavo karta, užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje, vis dar yra postsovietinė?
Dabartinė tūkstantmečio karta bus pirmoji, kuri gyvens blogiau nei jų tėvai. Tai labai didelis pokytis. Kalbame apie šimtus metų vykusį kilimą. O mes būsime tas pirmasis žingsnis žemyn. Kita vertus, tai galioja jauniems žmonėms, kurie gimė, pavyzdžiui, Londone. Mūsų situacija kitokia. Mes atėjome iš postsovietinio pasaulio ir gyvename geriau nei mūsų tėvai. Turime daugiau entuziazmo ir aistros nei mūsų bendraamžiai kur nors Olandijoje. Tikėjimas pozityvia ateitimi postsovietinėje erdvėje stipresnis nei Vakarų Europoje, nes vis dar matome augimą, o jie mato slydimą žemyn. Gyvename tame pačiame pasaulyje, bet turime skirtingus atskaitos taškus.
Postsovietinė kultūra mūsų kartai vis dar būdinga. Turime tai, ką antropologai vadina neigiamais socialiniais įgūdžiais. Tai tokie įgūdžiai, kurie tau ne padeda, o atitolina. Pavyzdžiui, kalėjime išmokti dalykai ten gyventi padeda, bet laisvėje kenkia. Taip buvo su sovietų visuomene. Žmonės ėmė nepasitikėti vieni kitais, valdžios institucijomis. Matau, kad mūsų tėvų karta turi to labai daug. Mūsų karta – taip pat, nors ir mažiau. Mus augino žmonės, kurie neturėjo tam tikrų socialinių įgūdžių, tad mes jų irgi neturime. Pavyzdžiui, kaip rengti vakariene namie, kaip dalintis maistu... Turime išmokti bendruomeniškumo. Patys, nes tėvai mums negali patarti, juk jie niekada nebuvo mūsų pasaulyje.
Su draugu dabar kuriame bendrą gyvenimą. Turiu įgūdžių, kurie padeda daryti karjerą, bet paprasčiausi klausimai, tarkim, kaip susitvarkyti buitį, man yra nauji. Šeimos, santykių kūrimas... Nelabai gali remtis tuo, ką matei, kai augai, nes šeimos arba subyrėjusios, arba yra keistos. Reikia patiems išmokti, sugalvoti savo santykių modelius. Pavyzdžiui, kaip gyventi šeimoje neturint vaikų? Nėra daug vyresnių žmonių pavyzdžių, bent jau mano aplinkoje. Pats turi tai sugalvoti.
Kodėl verta skaityti grožinę literatūrą?
Gyvename pasaulyje, kuriame labai daug informacijos. Ji nuolat kinta, dažniausiai yra neteisinga arba neadekvati. Man atrodo, kad skaityti dar daugiau informacijos – tai tiesiog užkimšti smegenis. O štai grožinė literatūra yra ne nauja informacija, o būdas išmokti apdoroti jau turimą. Skaitydamas gerą grožinį tekstą susitapatini su veikėju, išmoksti naujų elgesio formų, jos gali praversti gyvenime. Arba kaip su mano knyga – supranti, kad kai kurių dalykų geriau nedaryti. Iš knygų išmoksti elgtis, bendrauti, kurti santykius su kitais žmonėmis. To mums labiausiai ir trūksta.
Dabar skaitau amerikiečių autoriaus knygą „Blood Meridian“, ten pasakojama istorija apie nemylimą vaiką, kuris keliauja per dykumą. Nėra jokio veiksmo, bet žmonės miršta. Kyla daug svarbių klausimų: kas yra mirtis, kas yra gyvenimas, kas yra žmogus... To kasdieniame feisbuko sraute nerasi. Juos perskaitęs galvoji: „Bliamba, aš dar nepradėjau gyventi.“ Grožinė literatūra ir yra ta giluminė, mitologinė mąstymo prasmė, padedanti augti. Skaitydami surenkame visos žmonijos patirtį.
Kaip jautiesi grįžusi į Vilnių?
Man Vilnius labai patinka. Jis tikrai patogus miestas. Čia gali gyventi labai kokybiškai turėdamas ne itin dideles pajamas, ką Niujorke ar Londone gali sau leisti tik nedaugelis žmonių. Neįsivaizduoju, kiek reikėtų uždirbt, kad galėčiau gyventi tokiame bute Niujorke. Vilniuje daug renginių, kino, teatro gyvenimas verda. Ko labiausiai trūksta, tai ambicijų.
Tačiau nesinori žmonėms sakyti, kad patys kalti dėl to, jog yra neambicingi?
Jie sukaustyti baimės. Mūsų visuomenėje tam tikros pasekmės vis dar yra tabu. Jeigu bijai suklysti, iš karto nukerti ambiciją, apsiriboji saugia zona. Ambicingumas reiškia, kad turi išeiti iš tos komforto zonos. Supranti, kad kelias, jeigu nori atsidurti tam tikrame karjeros taške, nebus tiesus. Eisi, krisi. Buvau kalnuose, labai daug supratau apie gyvenimą. Kai esi papėdėje, nelabai matai kalno viršūnę. Ir nematai kelio iki jos. Tik kai pradedi eiti, pasidaro aiškiau, bet matyti toli į priekį vis dar sunku. Jeigu užsisuka uola, nematysi, kas bus toliau. O kai žiūri iš viršaus į apačią – vėlgi nelabai įsivaizduoji, kaip žmogus papėdėje mato kalną. Galite matyti vienas kitą, bet matote visiškai kitą kalno vaizdą. Manau, kad ir su ambicija taip yra: arba bijai kalno, arba ne. Jei nematai kelio, atrodo baisu. Pasirenki saugią zoną: „Aš čia dar matau, tad gal čia ir likim. Čia saugu.“
Mus augino žmonės, kurie neturėjo tam tikrų socialinių įgūdžių, tad mes jų irgi neturime.
Turėtume suprasti, kad susimauti, padaryti klaidų yra gerai. Iš nesėkmių dažnai išmoksti daugiau negu iš sėkmių. Tai, kad žmonės Lietuvoje neambicingi, yra ir didelio visuomenės spaudimo visada būti tobuliems – gražiai atrodyti, niekada nepalūžti, viešai neapsiverkti – pasekmė. Taip visi save cenzūruoja.
Kaip išgyvendinai tai iš savęs?
Supratau, kad tiesiog noriu kitų dalykų. Ir kad jie niekada neįvyks, jeigu liksiu savo komforto zonoje. Turiu rinktis – arba sėdėti ant sofos patempusi lūpą, arba kažką daryti. Renkuosi daryti. Ar noriu patogaus, ar įdomaus gyvenimo? Viskas gerai su žmonėmis, kurie nori patogaus, bet aš renkuosi įdomų.
