Esate pristačiusi ne vieną kolekciją. Vos žengusi pirmuosius žingsnius kaip drabužių dizainerė, laimėjote pagrindinį „Mados infekcijos“ konkurso „Injekcija“ prizą. Ar Jums tai buvo patvirtinimas, kad pasirinkote teisingą kelią?
Baigusi mokslus (aprangos dizaino specialybę) iškart nusprendžiau sudalyvauti „Mados infekcijos“ konkurse „Injekcija“, tačiau pirmoji mano kolekcija į šį mados renginį, deja, nepateko. Po metų sukūriau antrą kolekciją ir patekau į „Mados infekcijos“ dizainerių gretas. Ketverius metus iš eilės pristatinėjau savo kolekcijas šiame renginyje. Taip pat esu pristačiusi kolekciją Rygos mados savaitėje, o šį rugsėjį, po trejų metų pertraukos, 2018 metų pavasario ir vasaros kolekciją parodžiau Kijevo mados savaitėje.
Kodėl naujausią 2018 m. pavasario ir vasaros kolekciją pristatėte Kijeve, „Mercedes Benz“ mados savaitėje, o ne Vilniuje?
Nėra labai svarbu, kam kuri – Lietuvai ar kitai šaliai, kolekcija reikalauja istorijos, pasakojimo. Tai geriausiai atskleidžia podiumas, muzika, modelių, kurie demonstruoja tavo kurtus drabužius, charakteriai. Savo 2018 metų pavasario ir vasaros kolekciją norėjau pristatyti rugsėjo pradžioje. Lietuvoje šį rudenį „Mados infekcijos“ nebuvo, Rygos mados savaitė vyko spalio pabaigoje, o aš norėjau savo darbus pristatyti anksčiau, būtent tada, kai pasaulyje prasideda naujas mados sezonas. Kijevas yra vienas iš „Mercedes Benz“ mados savaičių („Mercedes Benz Fashion Week“) centrų. Organizatoriai ne kartą siuntė laiškus, kvietė dalyvauti. Pamaniau, jei kviečia, kodėl nenuvykti? Sėkmingai įveikiau atranką ir parodžiau kolekciją.
Kas įkvėpė kurti šią kolekciją?
Kurti šią kolekciją mane įkvėpė XX a. paskutinio dešimtmečio supermodelių Kate Moss, Naomi Campbell apdarai, kuriuos jos vilkėdavo vakarėliuose. Šiuolaikinio pasaulio didmiesčių gatvės mada. Glamūro ir rokenrolo derinys – lengvo šilko suknelės, sijonai ir sunkūs batai. Sunki romantika šiuolaikinei moteriai. Tą patį drabužį galima vilkėti įvairiomis progomis. Dieną eini su juo į darbą, pakeiti batus, ir tas pats drabužis tampa tinkamas eiti į prašmatnų vakarėlį. Man patinka lengvo ir sunkaus, šiurkštaus ir švelnaus deriniai, patinka kurti drabužius, kuriuos galima dėvėti, o ne vien jais grožėtis.
O kurių dizainerių kūryba Jums artima? Kas Jus žavi?
Mane žavi kūrėjo išradingumas ir begalinis troškimas tobulėti. Gražu stebėti, kaip kiekvieną sezoną dizaineriai tarsi įspiria sau į užpakalį, kad padarytų ką nors dar įdomiau nei praėjusiais metais.
Neturiu vieno mėgstamo dizainerio, kuriuo aklai sekčiau, kurio visa kūryba man patiktų, tačiau yra keli, kurių kūrybą stebiu.
Per save bandau suprasti moteris ir tikiu, kad tai, kas man gražu, ko norėčiau, ką sukuriu, reikalinga ne man vienai.
Mada šiuo metu visame pasaulyje išgyvena krizę. Daug kalbama ne tik apie tai, kad mados pramonė yra viena labiausiai teršiančių aplinką, bet ir apie naujų idėjų badą... Ką manote apie šiandienę mados industriją?
Smulkių problemų galima įžvelgti toli nesidairant, o pasaulinių taip greit neišspręsi. Kita vertus, svarbu, kad mados industrija nebėra naivi. Dabar mada žmogus išreiškia savo poziciją, drabužis nebėra vien bevertis daiktas. Itališkojo „Vogue“ vyriausioji redaktorė Franca Sozzani (žurnalui ji vadovavo 28-erius metus – iki pat savo mirties (2016 m.), – red. past.) buvo tas žmogus, kuris, atėjęs redaguoti šio leidinio, pakeitė mados veidą. Ji išdrįso spausdinti provokuojamas, kartais net vulgarokas mados fotosesijas, kad parodytų žmonėms, jog mada nėra tik gražus, melagingas paveikslėlis. Mada gali atspindėti pasaulio problemas, į jas reaguoti. Mada galima žmogų sukrėsti, atkreipti dėmesį į aktualius dalykus, bandyti pakeisti situaciją. Tad tik požiūrio klausimas, kokią madą matome ir norime matyti. O idėjų bado niekada nebus, kol yra kūrėjų.
Kolekcijos kūrimas – brangus malonumas. Ši meno šaka reikalauja nemažų investicijų. Ar pavyko parduoti kolekciją?
Parduoti nėra mano pagrindinis tikslas, bet, žinoma, norisi, kad investicijos atsipirktų. Turiu savo vardo prekių ženklą, esu įkūrusi internetine parduotuve. Kai kurie mano kolekcijų drabužiai vienetiniai, tačiau dauguma tiražuojami.
Kodėl kuriate tik moterims?
Nes myliu moteris. Geriausiai jas pažįstu, nes pati esu moteris, mama. Visos mes norime gražiai atrodyti, būti patrauklios, mylimos... Per save bandau suprasti moteris ir tikiu, kad tai, kas man gražu, ko norėčiau, ką sukuriu, reikalinga ne man vienai.
Ar vyras palydėjo Jus į Ukrainos sostinę?
Ne, vyras tuo metu buvo su sūnumi. Mes abu stengiamės prižiūrėti berniuką. Apsieiname be auklių. Seneliai, ypač Marijaus tėvai, labai padeda prižiūrėti Majų.
Kodėl linkote prie kostiumo dizaino? Vaikystėje žaidėte su adatomis ir siūlais, dinastijos..?
Mūsų šeimoje dizainerių nebuvo. Tiesa, mama turėjo siuvimo mašiną, pasiūdavo mano lėlėms drabužėlių ar sau ką nors. Tai buvo pomėgis, – moterys mėgsta su skiautėmis žaisti. O man patiko stebėti žmones, kaip jie rengiasi, kodėl vienaip ar kitaip atrodo. Bandydavau save keisti, džiaugdavausi, kai virsmas pavykdavo. Žinojau, kas man gražu, o kas ne. Tėvai po Kalėdų egle vis padėdavo man kokį nors drabužį. Ir joks neįtikdavo. Kartą pareiškiau: „Kalėdų Senelio nėra, geriau dovanokite man pinigus, ir aš pati nusipirksiu, kas man patinka.“ Duodavo pinigų pietums, aš juos taupydavau, o susitaupiusi nusipirkdavau daiktą, kuris man atrodydavo gražus. Baigdama mokyklą ruošiausi stoti mokytis medicinos, vaikščiojau į parengiamąjį chirurgijos būrelį. Ir nežinau, kas atsitiko... Kartą Akmenų gatvėje susitikau su charizmatiška menininke Giedre Fledžinskiene. Mano bičiulis lankė pas ją tapybos pamokas. Mudu nuėjome, ir šios moters charizma mane pasiglemžė. Pažadino mano svajonę, išsklaidė abejones ir paskatino elgtis taip, kaip jaučiau.
Nemokėdama siūti drąsiai žengėte į nežinomą sritį?
Aš ir dabar siūti nemoku. Modeliavimas yra menas, kaip ir bet kuri kita meno forma. Idėją perteikiu drabužiais, tačiau siuvimo pagrindus reikia turėti, kad rastum bendrą kalbą su tais, kurie tau padeda.
Koks skiriamasis Jūsų kuriamų drabužių bruožas?
Man svarbu spalvos, jų dermė, kokybiški audiniai, saviti siluetai.
Ar vilkite tik savo pačios kurtus drabužius?
Nesu ta, kuri užsispyrusi dėvi vien savo daiktus. Labai gerbiu ir mėgstu visus kūrėjus. Man patinka derinti ir labai paprastus dalykus, žavi įdomūs daiktai, o iš kur jie įsigyti man nėra svarbu.
Neaplenkiu ir dėvėtų drabužių parduotuvių, nes ten yra įdomių vienetinių daiktų. Jų ieškau ne tik sau, o ir kitiems. Intensyviai kūriau televizijos laidų, koncertų vedėjų stilių, dirbau asmenine stiliste.
Sakoma, kad kiekvienas dizaineris drabužius pirmiausia kuria sau. Ar moteris, kurios viziją matome ant podiumo, yra Jūsų pačios atspindys?
Žinoma.
Stilisto darbas gana sunkus. Ką paprasčiau aprengti – vyrą ar moterį? Ar lengva įkalbėti vieną ar kitą žmogų išbandyti kitokį stilių, apsivilkti drabužius, kokių anksčiau niekada nevilkėjo?
Nelygu, kokia proga. Jei tai televizijos projektas, lengviau, nes scenos žmonės pripratę keisti įvaizdį, amplua. Įprastai prieš eterį jų stilių aptariame telefonu, kad sutaptų vizija. Šiek tiek sudėtingiau, kai yra asmeninė stiliaus konsultacija ar reikia sukurti įvaizdį fotosesijai. Esu linkusi visada skirti laiko žmogui, kad jį pažinčiau, suprasčiau, kas jam patinka, koks jo gyvenimo būdas, tada susikuriu to žmogaus stiliaus viziją. Niekada nekyla problemų, kai siūlomos idėjos pagrįstos, nes tada galiu įrodyti klientui, kad tai jam tinka.
Minėtą kolekciją sukūrėte ant rankų nešiodama dar visai mažą sūnų. Ar rūpinimasis vaikučiu netrukdo saviraiškai?
Pajutau, kad atėjo laikas, noriu kurti, turiu atiduoti tai, ką galiu. Majus – nuostabus vaikas. Kad galėtum kurti, nebūtina atsiriboti nuo visų. Vaikas miega, galvoje skleidžiasi mintys, naujos idėjos. Kai reikia važiuoti ieškoti audinių, pas siuvėjus, į primatavimus, būna kiek sunkiau, tačiau pasiimu sūnų kartu. Dabar Majus puikiausiai žino, kur yra audinių parduotuvės, siuvėjai, su visais susipažįsta. Jis buvo mano padėjėjas. Ir Marijus labai padėjo, prižiūrėjo sūnų, mane labai palaikė.
Gal mylimo žmogaus palaikymą ir galima vadinti kūrybos varikliu? Jausmas, kad tavimi tiki, suteikia jėgų ir valios nenuleisti rankų.
Daug keliaujate. Ar keliaudama pasisemiate idėjų?
Mane įkvepia gatvės stilius. Stebiu, kaip užsienyje rengiasi žmonės. Keliavimas atveria akis, parodo įvairovę. Pamatai, kokios skirtingos yra kultūros, kokia jų gatvės mada. Japonijoje – vienokia, Paryžiuje – kitokia. Be to, skirtingi žmonių tipažai, tautybė, rasė irgi diktuoja drabužio stilių.
Mane įkvepia žmonės. Didžiausią pasitenkinimą jaučiu ne tada, kai kas nors giria, perka mano sukurtus drabužius, bet matydama, kaip moteris džiaugiasi vilkėdama tą drabužį.
Ar Jus įkvepia namai, šeima, motinystė?
(Ilgai tyli.) Bandau parinkti tinkamus žodžius. Šeima yra gėris. Man svarbi pirminė artimųjų reakcija į tai, ką darau, jų palaikymas, nuomonė. Ką nors sukūrusi paklausiu Marijaus, ar jam patinka, kokia jo nuomonė. Svarbu jausti vidinę šilumą, ji neleidžia kūrėjui išsibalansuoti. Juk būna ir sunkių akimirkų, kai atrodo: „Ai, velnias, viskas nesiseka, metu lauk“, bet šalia esantis žmogus sako: „Viskas gerai, daryk, pirmyn, viskas žiauriai faina, rytoj atsikelsi, bus puiki diena.“ Gal mylimo žmogaus palaikymą ir galima vadinti kūrybos varikliu? Jausmas, kad tavimi tiki, suteikia jėgų ir valios nenuleisti rankų.
Jūs pati esate įkvėpimo gūsis savo kuriančiam vyrui. Štai atsiranda tokia daina, jos žodžiai: „Kai pabundu, tu čia, tu čia, švelnumu kvepi duše, duše...“ Arba: „Su arbata ir medumi, su motinos įkyrumu (...) vis tiek užgaus ir žudys tave sunki diena...“ Jauti, visa rašyta Jums. Mylima moteris – kūrybos mūza. Turbūt yra ir daugiau dainų, kurias Jums parašė M. Mikutavičius?
Gal apie tai jis pats daugiau papasakotų? Manau, kiekvienas kūrėjas turi tam tikro privatumo, nebūtų taip romantiška, jei atskleistum, kas ir kaip, tačiau jeigu klausytojas taip supranta, labai gražu.
Ar šalia esanti ryški asmenybė skatina stiebtis? Ar Jums svarbu žinoti savo vertę ir stiprybę, kad nesijausite lygiavertė su vyru, jei nesieksite saviraiškos ir nesugebėsite gyventi savarankiško, visaverčio gyvenimo?
Manau, kad tam tikru požiūriu mes gana panašūs, bet ir labai skirtingi. Susipažinome dėl tam tikrų priežasčių, o, būdami vienas šalia kito, mes vienas kitą motyvuojame. Ne dėl to kuriu, kad svarstykles atsverčiau. Tai yra mano aistra, noriu kurti drabužius, kurti moteriai, nes moterys yra jėga. Darau ne dėl reikiamybės, o todėl, kad noriu.
Marijus Mikutavičius man yra juokavęs: „Mes senstame, o jos vis jaunėja.“ Jam 46-eri, Jums – 30-imt...
Dabar jis gal pakeitė nuomonę?
Ieva, kas lemia moters gyvenimą?
Man būtina saviraiška, kūryba, o dabar ir šeima. Svarbu saviugda, patirties kaupimas ir gebėjimas ta patirtimi pasinaudoti, turėti išminties. Labai svarbu ir save motyvuoti. Aš myliu gyvenimą, žmones, mėgstu keliauti. Nesėdėjimas vietoje padeda pažinti gyvenimo virsmą, suteikia pilnatvės. Mūsų šeimyna nemėgsta sėdėti namuose.
Didžioji žmonių mokykla yra tarpusavio bendravimas. Ko mokotės iš savo vyro, santykių su juo?
Kol jaukiai gyveni su tėvais, paskui vienas savarankiškai kibęs į gyvenimą nepagalvoji, kad kurti savo atskirą šeiminį gyvenimą yra taip pat menas. Mokaisi būti su žmogumi, jį išklausyti, įsiklausyti, turi suprasti, kad jau nebesi vienas, kad kitas žmogus nėra tik dėl to, kad tau būtų geriau. Tai yra abipusis jausmas.
Mėgstu keliauti, nesėdėjimas vietoje padeda pažinti gyvenimo virsmą, suteikia pilnatvės. Mūsų šeimyna nemėgsta sėdėti namuose.
Šeimos reikalai pasiglemžia gausybę laiko, fizinės ir dvasinės energijos. Kūrėjai mėgsta švarią, jaukią erdvę, tačiau ta švara kažkas turi pasirūpinti. Kaip skirstotės darbus?
Nežinau, neturiu kuo skųstis. Mums nėra tekę ginčytis, kad kuris nors nesuplovė indų ar neišnešė šiukšlių. O, kalbant apie buitį, negaliu pradėti kūrybinio proceso, kol nesusitvarkau namų. Jaučiu, šiandien kažkas turi sprogti, gimti, noriu kurti, tad greitai susitvarkau, išsiplaunu, išsivalau, viskas ramu, švaru, tylu, tada galiu nusiraminti ir pradėti.
Kaip sutikote tą „vaiką iš didelės raidės“? Ar nepagalvojote, kad galbūt rizikuojate susiedama savo gyvenimą su populiariu, merginų geidžiamu vyru?
Protingiau būtų paklausti, ar nebijojau susieti gyvenimo su daug klaustukų keliančia profesija. Nuo ko pradėti kabintis į gyvenimą baigus meno studijas? O juk planavau mokytis medicinos, ši profesija garantuoja ateitį. Kiekvienas pasirinkimas gyvenime daromas iš jausmo, klausantis intuicijos. Tikiu, kad visa, ką pasirenki, vyksta ne veltui. Niekada neabejojau pasirinkusi dizainerės kelią.
Ar Marijus Jums pasipiršo per koncertinį turą, girdint jo kūrybos gerbėjams?
Jūsų informacija klaidinga.
Juk per koncertą jis pasidalijo žinia, kad jo mylimoji laukiasi. Ar tai ne tas pats?
Nesu iš tų moterų, kurios sureikšmina parašą ar antspaudą pase. Svarbu mus jungiantis ir palaikantis jausmas. Iš tikrųjų niekas nepasikeis nuo to, kada mes susituoksime – dabar ar po dešimties metų. Galbūt tiesiog norėsime draugams balių padaryti, tada ir įforminsime santykius. Kai sūnus galės už šventę sumokėti (juokiasi)...
Sakoma, kiekviena moteris nori, kad vyras jai pasipirštų, pasiūlytų savo ranką.
Gal koją (juokiasi)? Mudu neplanuojame gyvenimo pagal stereotipines klišes. Turime jausmus. Jaučiu savo vyro dėmesį, romantiką. Nėra jokių skylių, kurias mums reikėtų užlopyti.
Grožis yra stipri korta, bet to nepakanka, kad pritrauktum ir išlaikytum savo vertę žinantį charizmatišką vyrą. Kokie yra Jūsų burtai?
Nežinau, man regis, kiekvienas žmogus turi burtą. Svarbu būti savimi, spinduliuoti džiaugsmą, mylėti, gerbti, kai ką duoti ir mokėti priimti. Juk dėl to ir atėjai į šį pasaulį. Netikiu, kad gyvenimas baigiasi kažkuriuo momentu – mokyklos baigimu, vedybomis, vaikais... Kiekviena diena yra kai ko nauja pradžia. Svarbu nepamiršti, kad gyveni.
Ar reikėjo gludinti briaunas, kad skirtingų kartų vyras ir moteris sutaptų taip, kaip pataria astrologai atsižvelgdami į horoskopo ženklus?
Netikiu nei horoskopais, nei pranašystėmis.
Yra dalykų, kurių negalėtumėte atleisti mylimam vyrui?
Seniau buvau kategoriškesnė svarstydama, kas būtų, jeigu būtų. Turėjau rėmus. Dabar, atsiradus šeimai, vaikui, požiūris prasiplėtė. Turiu viską, ko galėčiau trokšti, ribų neliko, stengiuosi suprasti kitą žmogų, įsiklausyti į jį. Jeigu imu matyti minusus aplinkoje, kabinėtis, pagalvojusi atsigręžiu į save. Regis, nebeturiu nuostatų, nebežinau, ką atleisčiau ar ko neatleisčiau atsitikus tam tikroms situacijoms. Nesu linkusi smerkti kitų žmonių.
Kokia mama esate? Kaip auklėjate savo mažylį?
Stengiuosi įsiklausyti į jį, bandau suprasti, ko nori. Mūsų tarpusavio ryšys puikus. Mudu susikalbame. Na, taip, laikomės tam tikro režimo – tam tikru metu keliamės, einame į lauką, pavalgome pietus, tada gulamės pietų miegelio, paskui vakarienė.... Supranti, kad režimas vaikui yra gerai, jis ir pats to nori, yra įpratęs prie dienotvarkės. Mes jį auklėjame kaip suaugusį. Nėra nuolaidų dėl to, kad esi mažas. Ir neribojame jo dėl to, kad yra mažas, kad negali žiūrėti ar daryti tam tikrų dalykų. Majus turi pakankamai laisvės elgtis taip, kaip nori. Jis – sumanus vaikas: nedaro dalykų, kurių negalima, pats nesiekia to, kas pavojinga. Nevartojame žodžių „ne, negalima“. Stengiamės paaiškinti, nukreipti dėmesį kita linkme, sudominti: „Gal pažiūrėtum šį įdomesnį dalyką?“ Negaliu apibūdinti, kokia esu mama, tiesiog gyvenu ir stengiuosi atiduoti sūnui visą teigiamą energiją, parodyti gražiausius dalykus, pasidalyti žiniomis.
Stebėti, kaip su sūnumi bendrauja tėtis, – dar viena patirtis, būdas pamatyti mylimą vyrą kitu aspektu. M. Mikutavičius sukūrė nepaprastai jautrią dainą „Pilvas“. Tai – mamos ir tėčio pokalbis su vaiku.
Marijus yra idealus tėtis. Jis neturi jokių baimių būti su vaiku, daro viską iš širdies ir tobulai. Ramiai galiu palikti juos abu. Man ramu palikti juos abu. Kai einu iš namų, neturiu visko sustyguoti – tą valandą padaryk tą ar aną. Marijus – jausmo žmogus, viską daro taip, kaip reikia vaikui. Jis tikrai yra geras tėtis.
Nesu iš tų moterų, kurios sureikšmina parašą ar antspaudą pase. Svarbu mus jungiantis ir palaikantis jausmas.
Ar jau esate pasisiuvusi svajonių suknelę?
Kiekvieną dieną modeliuoju svajonių sukneles, tik kitoms moterims. Savipuošai neskiriu laiko. Yra daug progų pasipuošti: draugų vestuvės, jubiliejai... Susitinku su draugėmis, jos pasakoja, kad siūdinasi sukneles. O aš apie tai net negalvoju. Dirbu savo darbus, ir tiek. Likus vienai dienai iki šventės, ką nors greitai sugalvoju. Peržiūriu garderobą arba nulekiu ir ką nors nusiperku. Taip pat greitai pasirūpinu ir vyro šventine apranga. Gal tai lemia stilistės profesija? Esu įpratusi greitai perprasti žmones, stengiuosi negaišdama daug laiko aprengti juos taip, kad atrodytų labai gerai. Tai turbūt daro įtaką ir man pačiai – nemėgstu ilgai galvoti apie savo drabužius.
Keliais štrichais
„Yra daug etapų, kai jaučiuosi tikrai laiminga. Vienas reikšmingiausių – kai mums gimė sūnus.“
„Laisvalaikį leidžiu įvairiai. Dabar nuostabiausia pagulėti lovoje arba pabūti su vyru dviese, kai nereikia kur nors lėkti, skubėti.“
„Mane prajuokina žmonės, situacijos.“
„Man patinka gaminti desertus.“
„Kalėdų laikotarpis man asocijuojasi su mandarinais ir cinamonu.“
„Šilčiausia dovana – šalikas (juokiasi). Man nesvarbūs materialūs dalykai, dovanų nesureikšminu.“
„Esu priklausoma nuo kavos. Negaliu pradėti ryto be puodelio kavos.“
„Ar kavos man atneša į lovą? Mes miegame virtuvėje (juokiasi), tad niekur nešti nereikia. O jei rimtai, taip, kartais kavos į lovą atneša vyras.“
„Geriausiai jaučiuosi vilkėdama patogius drabužius. Nebūtinai sportinį kostiumą ar chalatą. Kartais net klasikinis švarkas yra superpatogus.“
„Esu prisiekusi keliautoja. Man be galo patinka įvairios šalys, miestai, žmonės.“
„Kai sukuri šeimą, draugės nenueina į antrą planą. Jos taip pat pradeda norėti šeimos.“
„Labiausiai bijau gyvačių.“
„Nekenčiu veidmainystės ir melo.“
„Pagrindinė mano yda – negaliu nueiti anksti miegoti.“
„Meluoju, kai noriu gero. Kalbu apie baltąjį melą.“
