George Sand (tikrasis vardas – Amantine Lucile Aurore Dupin, 1804–1876 m.) kilusi iš labai spalvingos giminės: šioje būta ir karališkųjų asmenų, ir vienuolių, ir aktorių. 1800 m. adjutantas Maurice'as Dupinas de Francueil, lankydamasis pas Prancūzijos imperijos armijos generolą, sutiko jo kompanionę Antoinette Sophie Victoire Delaborde. Ši žavi, įžūloka laisvo elgesio moteris buvo Paryžiaus bulvarinio teatro statistė, turėjo nesantuokinę dukterį. Netrukus pora susituokė, – Antoinette Sophie Victoire Delaborde jau laukėsi. Maurice‘o motina Marie-Aurore de Saxe (po antrosios santuokos tapo ponia Dupin de Francueil) – jos gyslomis tekėjo ir mėlynas kraujas – tam prieštaravo, tad nepripažino nei šios santuokos, nei gimusio kūdikio. Tas kūdikis ir buvo Aurore, būsimoji rašytoja George Sand. Visgi po ketverių metų sūnus išdrįso atvesti savo dukrą į motinos namus. Pažvelgusi į tamsias mergaitės akis, ponia Dupin patyrė deja vu. Atpažinusi savo protėvių bruožus, ji tuoj pat ištirpo ir pamiršo nuoskaudą dėl sūnaus santuokos su „prasčioke“. Aristokratė ir „prasčiokė“ visų labui turėjo paskelbti paliaubas.
Deja, per nelaimingą atsitikimą žuvo Maurice‘as – nukrito nuo žirgo. Po sūnaus mirties ponia Dupin išsikovojo, kad anūkė būtų atiduota globoti jai. Atskyrimo nuo mylimos motinos trauma paženklino būsimosios rašytojos gyvenimą. Po daugelio metų ji tapo moterų ir vargstančiųjų gynėja.
Būsimoji dvarininkė ar vienuolė?
Noano (Nohant) dvaras ir jo apylinkės Aurore tapo laisvės valdomis. Buvęs kunigas Jeanas-Louisas François Deschartres‘as mergaitę mokė lotynų kalbos ir gamtos mokslų, o ponia Dupin stengėsi įdiegti jai aristokratiškas manieras, rafinuotą muzikinį ir literatūrinį skonį. Mažoji mūsų herojė galėjo nevaržoma tyrinėti gamtą, ėmė rašyti, susikūrė savo dievą ir statė jam altorėlius.
Kartais Aurore su senele aplankydavo Paryžiuje gyvenančią motiną. Mergaitė taip norėdavo pasilikti jos palėpėje ir vėl jaukiai klausytis sekamų pasakų, kad net buvo surezgusi vaikiškai naivų pabėgimo planą, bet viena tarnaitė suuodė ir atskleidė senelei. Tada įsižeidusi ponia Dupin papasakojo anūkei jos motinos ikivedybinę gyvenimo istoriją. Įskaudinta mergaitė ėmė priešgyniauti, nustojo mokytis, tad senoji aristokratė nusprendė atiduoti Aurore į vienuolyną, kuriame buvo auklėjamos kilmingų šeimų atžalos. Ji nė nenutuokė, kokią paslaugą anūkei padarė!
Paryžiaus anglių augustiniečių vienuolynas merginai tapo užuovėja nuo motinos ir senelės tarpusavio nesutarimų. Ji ilgėjosi motiniškos šilumos, todėl stipriai prisirišo prie sesers Marie Alicia‘os. Aurore gana greitai įsitraukė į vienuolyno auklėtinių pramogas, bet nestokojo ir mąslumo, į savo užrašų knygelę nuolat užsirašinėdavo savo mintis. Mergaitė brendo, rimtėjo ir vis labiau niro į misticizmą. Vieną naktį įžengusi į bažnyčią, Aurore patyrė mistinį išgyvenimą – pajuto stiprią meilę Dievui. Tas ekstaziškas potyris tapo akstinu pamąstyti apie savo pašaukimą. Mergina nusprendė įsišventinti į vienuoles ir nuolankiai tarnauti Dievui dirbdama juodžiausius darbus. Aurore net nustojo valgyti, marino save fiziškai. Tik jos nuodėmklausiui jėzuitui pavyko ištraukti jaunąją kankinę iš savanoriškos askezės.
Dėl stipriai pablogėjusios senelės sveikatos Aurore teko grįžti į Noaną. Ponia Dupin ketino prieš mirtį ištekinti anūkę, bet savo sumanymo įgyvendinti nespėjo. Beri (Berry) krašto gyventojai kraipė galvas matydami netikėtą vienuolyno auklėtinės transformaciją. Kur tai regėta – pasibalnojusi kumelaitę Koletę, vyriškai apsirengusi būsimoji dvaro paveldėtoja šuoliuoja per laukus, o kambaryje laiko osteologijos studijoms skirtą skeletą! Be to, kambaryje nuolat užsidaro su beviltiškai ją įsimylėjusiu medicinos studentu Stephane‘u Ajassonu de Grandsagne‘u.
Senelė pareikalavo pasiaiškinti, tačiau Aurore pasirodė ne iš kelmo spirta – atkakliai gynė savo nepriklausomybę. Deschartres‘as kviesdavosi merginą į medžioklę, įpratino ją rengtis vyriškai, išmokė tvarkyti dvaro reikalus, taip pat prašydavo padėti prie ligonių ar vaistininkaujant. Ieškodama atsakymų į egzistencinius klausimus, Aurore iki paryčių skaitydavo filosofų veikalus. J. J. Rousseau idėjos – gyventi santarvėje su gamta, jausmų aukštinimas – jai pasirodė itin artimos. Rašytoją visą gyvenimą lydėjo jėzuito laiške jai parašyta mintis: „Širdis negali apgauti.“
Jaunoji žmona pamėgo save guosti flirtu su apylinkėse gyvenančiais vyrais, ir dėmesio sulaukdavo apsčiai.
(Ne)paklusni žmona
Po senelės mirties septyniolikmetei Aurore buvo paskirtas globėjas grafas René Vallet de Villeneuve'as ir iškelta sąlyga nutraukti ryšius su motina, bet Sophie-Victoire taikytis su tuo neketino – tuoj pat išsigabeno dukrą į Paryžių ir ėmė mąstyti apie jos ištekinimą. Aurore ėmus maištauti prieš vedybas, motina pagrasino uždaryti ją į vienuolyno celę, o kai nuo įtampos dukrai pakriko sveikata, išvežė pailsėti į kaimą. Kelis mėnesius viešėdama savo velionio tėvo jaunystės draugo šeimoje, būsimoji rašytoja susipažino su nesantuokiniu barono sūnumi François Casimiru Dudevant‘u. Šis iš kitų jaunuolių išsiskyrė kultūringu elgesiu ir draugiškumu. Mūsų herojė jautėsi pakylėta, nes tikėjo radusi giminingą sielą.
Nors motina bandė Aurore atkalbėti (esą išrinktasis negražus), pora susituokė. Vienuolių auklėta mergina įsivaizdavo, kad santuokoje moteris privalo aukotis ir paklusti vyro valiai, tad iš pradžių stengėsi vykdyti žmonos „prievoles“. Poezijos prisiskaičiusi Aurore svajojo apie dangišką meilę, bet buvo šokiruota vedybinio guolio realybės. „Vedybos malonios tik iki vedybų“ – tokia buvo jaunosios žmonos ištarmė. Gimus sūnui Maurice‘ui, Aurore pasinėrė į motiniškus džiaugsmus ir rūpesčius. Pamažu išryškėjo daugiau jai nepriimtinų sutuoktinio asmenybės savybių: pomėgis lėbauti, grubiai juokauti. Panašu, kad ją kankino prieštaravimai – noras susilieti su vyru (net laiškus jiedu pasirašinėdavo „Du Casimirai“) ir atmetimas, pasibjaurėjimas. Norėdama užsimiršti, Aurore skaitydavo, o paskui vyrui cituodavo poeziją ir filosofiją. Deja, sutuoktiniui tai buvo visiškai neįdomu. Artumo ir supratimo trūkumas ją paskatino panirti į save ir pradėti kurti romanų eskizus.
Aurore ilgėjosi artimos sielos ir tobulos meilės. Pirmiausia užsimezgė platoniškas ryšys su tyraširdžiu Bordo teismo prokuroro padėjėju Aurélienu de Sèze‘u. Paskui „nutiko“ kūniškas ryšys su buvusiu mokytoju Stéphane‘u Ajassonu de Grandsagne‘u. Manoma, kad dukra Solange – šio ryšio vaisius. Apskritai jaunoji žmona pamėgo save guosti flirtu su apylinkėse gyvenančiais vyrais, ir dėmesio sulaukdavo apsčiai.
Kartą apsilankiusi pas draugus, Aurore pastebėjo nuošaliai po obelimi knygą skaitantį garbanotą jaunuolį, gležną lyg žibuoklė, ir žūtbūt jo įsigeidė. Tas jaunuolis – Jules‘is Sandeau – taip pat atkreipė dėmesį į temperamentingą indėniško grožio moterį. Aurore pradėjo gyventi dvilypį gyvenimą: dalijosi namais su teisėtu vyru, o jausmais ir kūnu – su Jules‘iu. Vieną dieną ji netikėtai rado vyro testamentą, ir šis įvykis apvertė šeimos gyvenimą aukštyn kojomis. Dokumentas liudijo didelę vyro neapykantą žmonai. Casimirui tuoj pat buvo pareikštas ultimatumas ir išdėstytos tolesnio gyvenimo perspektyvos. Fiktyvi santuoka turėjo laikytis ant jų sudarytos sutarties pamatų. Aurore nusprendė pusmetį leisti Noane, o kitą pusmetį – Paryžiuje. Būsimoji literatė ketino pragyventi iš rašymo ir dar pareikalavo, kad vyras jai mokėtų 3000 frankų rentą. Brolis Hippolyte‘as šaipėsi iš emancipuotų sesers aspiracijų gyventi savarankiškai – neva ji net nežino, kiek kainuoja viščiukas.
Iš pradžių balandėlių pora glaudėsi brolio rastame bute, o vėliau susisuko lizdelį mansardoje virš Paryžiaus stogų. Vienas kambarys buvo slaptas, pašaliniams neprieinamas, ypač Aurore vyrui. Šioje balandinėje mėgo lankytis pulkelis draugų, tarp jų buvo ir rašytojas Honoré de Balzacas. Beje, pora ne tik dalijosi pastoge, bet ir kartu rašė (Aurore rašė ir žurnalui „Revue de Paris“ bei satyriniam laikraščiui „Le Figaro), buvo susikūrę pseudonimą „J. Sandeau“, išleido romaną „Roza ir Blanša“. Kritikai jį įvertino palankiai. 1831 m. laiške draugui Aurore dėstė: „Esu labiau nei bet kada pasiryžusi rinktis rašytojos profesiją.“ „Rašytojo amatas – nesuvaldoma, beveik nesunaikinama aistra.“ Romaną „Indiana“ Aurore jau sukūrė viena, todėl bendru poros sutarimu kūrinį pasirašė nauju pseudonimu – George Sand. Taigi 1832-uosius galima laikyti George Sand gimimo metais. Nuo tada rašytoja save apibūdindavo vyriškosios giminės būdvardžiais.
Dvidešimt septynerių metų George Sand gerokai lenkė septyneriais metais jaunesnį Jules‘į energija ir gyvybingumu. Ji sugebėdavo rašyti kiauras naktis, o Jules'is aimanuodavo negalįs prisišaukti mūzos. Tokia situacija stipriai veikė vyro savivertę, jis jautėsi nepajėgus kaip kūrėjas. Tarp įsimylėjėlių atsivėrė plyšys, šis vis gilėjo. Kai Sand galiausiai nutraukė anemišką tapusį ryšį, Jules‘is buvo visiškai sugniuždytas, net bandė nusinuodyti. Laimei, vyras išgyveno ir po kurio laiko padarė gana sėkmingą literatūrinę karjerą.
Aurore pradėjo gyventi dvilypį gyvenimą: dalijosi namais su teisėtu vyru, o jausmais ir kūnu – su Jules‘iu.
Moteris – ne moteris
George Sand sutiktiems vyrams neretai padarydavo atstumiantį įspūdį. Vilkinti vyrišku redingotu, tiesmuka, įsikandusi cigarą, ji sulaukdavo nevienareikšmių reakcijų. Šiuolaikinėms moterims turbūt sunku įsivaizduoti, kokia išsišokėlė XIX a. Prancūzijos visuomenėje atrodė emancipuota, suknelių nepripažįstanti George Sand! Užfiksuoti iškalbingi ją pažinojusių vyrų – Honoré de Balzaco, Alfredo de Vigny, Fryderyko Chopino – liudijimai. Paradoksalu, bet vyrų dėmesio ji nestokojo. Vyriškosios giminės atstovus pakerėdavo tamsios kreoliškos akys, jausmingumas ir begalinis meilės godulys. Be abejo, traukė asmenybės jėga, temperamentas ir motiniškumas.
Išsiskyrusi su Jules‘iu rašytoja dievagojosi nenorinti jokių santykių, tačiau iš tiesų nenustojo ieškoti idealo. Per vienus iškilmingus pietus ji susipažino su apoloniškos išvaizdos dabita poetu Alfredu de Musset. Alfredas George Sand rašė Shakespeare‘o plunksnos vertus laiškus, o galiausiai ją nokautavo prisipažinęs, kad myli ją kaip vaikas. Rašytoja į Alfredą kreipdavosi „mano berniūkšti“, „mano vargšas vaikeli“, o jis ją vadino draugužiu arba Žoržu. Tai buvo dviejų priešybių – valingos, darbščios moters ir lepaus, dekadentiško lėbautojo – sąjunga.
George Sand naujiems sutiktiems vyrams neretai padarydavo atstumiantį įspūdį. Vilkinti vyrišku redingotu, tiesmuka, įsikandusi cigarą, ji sulaukdavo nevienareikšmių reakcijų.
George ir Alfredas kelis mėnesius praleido Venecijoje. Ten išgyveno hičkokišką noire dramą su Alfredo haliucinacijomis, tariamomis ar realiomis George ir italo gydytojo meilės scenomis prie kliedinčio ligonio lovos bei išsiskyrimo atomazga. Panašu, kad tai buvo chrestomatinis abipusės priklausomybės atvejis su daugkartiniais išsiskyrimais ir susitaikymais, bėgimo-vijimosi ciklais, grasinimais nužudyti ir dievinimo tiradomis. Ši liguistos meilės istorija išvargino abu jos dalyvius. Kažkuris turėjo ryžtingai amputuoti gangrenuojančią galūnę. Kaip įprasta, tai padarė George. Ir – ak, kaip netikėta, Alfredui vėl mirtinai prisireikė „draugo Žoržo“. Pragariškas ratas ėmė suktis iš pradžių ir sukosi, kol George, neapsikentusi alinamo bendravimo, nuo meilužio paprasčiausiai pabėgo. Po šio išsiskyrimo George Sand dar keletą mėnesių praleido Venecijoje, baigė ten rašyti romaną „Žakas“.
Michelis iš Bružo
Įtaką George Sand gyvenimo permainoms dažniausiai darydavo sutikti vyrai. Gležni, jautrūs ir siekiantys motiniškos globos, bet kartą ją patraukė stipri asmenybė. G. Sand ruošėsi galutinai atsiskirti nuo „vis dar teisėto“ vyro ir pasidalyti turtą. Šiuo klausimu ji konsultavosi su advokatu Louis-Chrysostome‘u Micheliu, dar vadintu Micheliu iš Buržo (Bourges). Respublikonas, žymus oratorius Michelis buvo apibūdinamas kaip žmogus iš granito. Trisdešimt septynerių metų, visiška ankstesnių Sand pasijų priešingybė – plika gumbuota galva, fiziškai grubiai nutašytas, sulinkęs į kuprą. Kvazimodas. Rengdavosi kaimiškais apdarais, galvą apsimuturiuodavo keliomis skaromis. Visgi savo gražbylystėmis jis mokėjo apsukti galvą moterims. Micheliui pavyko įvilioti G. Sand į savo voratinklį. Rašytoja perėmė jo socialistines idėjas ir įsitraukė į politiką.
Pirmą kartą pamatęs Sand, Chopinas pajuto jai antipatiją: „Ar tai tikrai moteris? Aš linkęs tuo abejoti...“
Teisme Michelis ištraukė į dienos šviesą tikras bei tariamas Casimiro nuodėmes ir kukliai nutylėjo Sand nuotykius. Buvęs vyras sutiko turtą pasidalyti gražiuoju. Casimirui atiteko Narbonos rūmai Paryžiuje, o Sand – Noanas ir teisė globoti dukrą Solange.
Sand ir vėl įklimpo į priklausomus santykius. Nors rašytoją ilgainiui ėmė varginti Michelio tironiškumas ir ambicingumas, jie vis dar susirašinėjo laiškais (vardus užšifruodavo, mat Kvazimodas turėjo žmoną). Rašytoja ir advokatas vienas kitą kaltino neištikimybe. Michelis ėmė vengti Sand, o ji stengėsi ryšį išlaikyti. Po kurio laiko ir pati pavargo stengtis, nes pastangos buvo vienpusės. Galop ji išsilaisvino nuo reiklaus meilužio ir lengviau atsikvėpė.
Muzikalus duetas
Ilgą laiką Sand norėjo į Noaną prisikviesti F. Chopiną. Išvaizdus, aristokratiškos prigimties ir gerokai jaunesnis lenkų muzikas traukė Sand lyg magnetas. Dosnioji rašytoja vėl būtų galėjusi savo globa ir rūpesčiu apgaubti „tą vaiką“, bet muzikas sunkiai prisileido žmones. Pirmą kartą pamatęs Sand, Chopinas pajuto jai antipatiją: „Ar tai tikrai moteris? Aš linkęs tuo abejoti...“ Kompozitorius buvo melancholiškos prigimties, jautrus, lyg be odos. Jo santūrumas rašytoją intrigavo tarsi radus lobių skrynią. Ilgainiui Chopiną patraukė Sand dvasios jėga, stiprybė ir sugebėjimas globoti. Sand rašė: „Kiek kartų buvau neištikima, tiek kartų pasiduodavau kažkokiam fatališkumui, instinktyviam idealo siekimui.“ Taigi Chopinas, trečiasis Sand „vaikas“, netrukus įsikūrė Noano dvare, nors iš tikrųjų labiau vertino miestietišką gyvenimo būdą.
Vėlyvą 1838-ųjų rudenį Sand su Chopinu ir vaikais išplaukė žiemoti į Maljorką. Iš pradžių Chopinas džiaugėsi klimatu ir gyvenimu kaip švente, tačiau netrukus ėmė skųstis dėl kambarių nejaukumo ir prasto maisto. Pirmojo būsto šeimininkas jiems liepė išsikraustyti, nes muzikas gąsdinamai kosėjo. Tada Sand su Chopinu ir vaikais įsikūrė apleistame Valdemosos (Valldemossa) vienuolyne. Ten gyveno vos keliese, gūdžioje tyloje, tik kartais pasigirsdavo tolimas jūros ošimas. Sand ant savo pečių užsikrovė buities naštą, slaugė sergantį Chopiną ir dar rašė metafizinį romaną „Spiridionas“. Vietiniai gyventojai jų šalinosi. Nors ir skųsdamasis silpna sveikata, Chopinas Valdemosoje sukūrė Balades ir Preliudus. Žiemojimas Maljorkoje apkarto, tad buvo nuspręsta grįžti. Sand su palyda atlaikė sunkią kelionę laivu, Chopinas visą laiką kosėjo krauju.
1840 m. žiemą jie bohemiškai praleido Paryžiuje. Pas juos lankėsi rašytojai Balzacas, Heinrichas Heine, dailininkas Eugène Delacroix, aktorė Marie Dorval, muzikos pasaulio ir lenkų aukštuomenės atstovai. Po to kelias vasaras pora su vaikais vėl leido Noane.
Išgąsdinta Chopino atkryčio Maljorkoje, Sand apribojo kūniškus malonumus, o vėliau juos visai nutraukė. Žinoma, Chopinas kentėjo dėl prievartinio celibato, ėmė pavyduliauti, o savo pagiežą išliedavo net vaikų ir svečių akivaizdoje. Nemažas „nuopelnas“ dėl poros išsiskyrimo po devynerių bendro gyvenimo metų teko Sand dukrai Solange. Muziko ir rašytojos santykiai atšalo, nes dingo tarpusavio pasitikėjimas. Tuo metu Sand parašyto romano „Lukrecija Floriani“ personažai ir siužetas kone identiškai atkartoja jos ir Chopino pažinties istoriją bei charakterius.
Senatvė ramybės uoste
Įkopusi į šeštąją gyvenimo dešimtį, G. Sand nurimo. Rašytojos nebekamavo fatališkos aistros ir nerimas, ji įgijo išminties, suvokė, kad svarbiausia – šeima ir Noanas, o rašymas tėra gerai įvaldytas amatas. Apie kūrybinį savo likimą Sand pareiškė: „Einu tiesiai savo keliu, kvaila kaip aulas ir kantri kaip berijietė.“
G. Sand tiesiog dievino savo anūkus, ypač Solange dukrelę Jeanne‘ą. Rašytoją stipriai palaužė mylimos anūkės mirtis. Penkiametė mergaitė tapo tėvų skyrybų auka. Dėl tėvo neapdairumo ji stipriai peršalo ir susirgusi neatsigavo. Mirė ir mažasis Maurice‘o sūnelis. Rašytoja stoiškai ištvėrė skaudžias netektis ir netrukus pareikalavo, kad jos vaikai vėl pasirūpintų atžalomis.
Išties galima gėrėtis Sand art de vivre – Noano dvare buvo nuolat rengiamos šarados, vaidinimai, gyvieji paveikslai, garsiai skaitoma, iki išnaktų diskutuojama, net buvo įrengtas savadarbis marionečių teatras. Draugiją garbaus amžiaus rašytojai palaikė romanistas Gustave‘as Flaubert‘as. „Du seni trubadūrai“ – visiškai skirtingi, bet kupini abipusės pagarbos – kalbėdavosi iki ryto.
G. Sand neįtikėtinai lengvai aplink save suburdavo žmones, bet pati kalbėdavo mažai, mieliau visus stebėdavo. Pasibaigus bendravimui, ji traukdavo į savo kambarėlį ir ten parašydavo kasdienius dvidešimt puslapių. Ši moteris buvo ašis, apie kurią sukosi Noano dvaro gyvenimas, šeimos, draugų ir visuomenės gerbiama matrona.
Sulaukusi senatvės, G. Sand jau žinojo laimės formulę: „Laimė priklauso nuo paties žmogaus, reikia tik mokėti ją rasti. Turėk paprastus pomėgius, truputį drąsos, mokėk atsižadėti savęs, mylėk darbą, o svarbiausia – išsaugok gryną sąžinę.“
