Tarsi mūsų krašto mikrokosmas, kuris kenčia, bet nesileidžia sunaikinamas. Viena tokių stiprių moterų kaimo turizmu ir etnografine edukacija užsiimanti Rūta Sakalienė atvirai pasakoja apie emocines iškrovas, gyvenimą kaime ir grikines babkas.
Rūta Marcinkonyse gimė ir užaugo. Jos mama akušerė į Dzūkiją atvyko iš Skarulių kaimo (Jonavos raj.), tėtis miškininkas – iš Užuguosčio kaimo (Prienų raj.). Abu gavo paskyrimą į Marcinkonis, čia ir susipažino, susituokė, užaugino dvi dukras – Loretą ir Rūtą, tačiau, pasak šios, kaimo žmonių akyse taip ir liko atvykėliai, užeiviai. O štai Rūtą vietiniai jau laiko sava. „Šis kaimas man inaugęs in kraujų, man čia taip gera“, – sako moteris. Kalbėdama ji šokinėja tarp bendrinės lietuvių kalbos ir dzūkiškos tarmės, regis, pati to nepastebėdama. Vėliau Marcinkonių bitininkas prisipažins, kad su tais, kurie nemoka dzūkiškai (pvz., atvykėliais iš Vilniaus), jis gali kalbėti tik lietuviškai, ir šios dvi tarmės jo galvoje kaitaliojasi automatiškai.
Rūta baigė biofizikos mokslus Vilniaus universitete. „Mano diplominis darbas – o tai buvo labai seniai, kadu kompiuterius dar kambariais matavo – buvo dirbtinės roboto akies kūrimas, – pasakoja ji. – Bet kas iš to išajo – tai didelis noras gyventi kaime. Po baigimo ėmiausi iniciatyvos, kad aš in šitą kaimą sugrįžtau.“ Anuomet Rūta, gamtos vaikas, norėjo studijuoti botaniką, tačiau valdžiai žmogaus norai mažai rūpėjo, tad paskyrė jai padėti užpildyti biofizikų kursą. „Studijuoti buvo labai smagu, su grupe eidavome į žygius. Studijų metais atsivėrė laisvė, siekiamybė, tačiau man nepatiko gyventi mieste, todėl dėjau visas pastangas iš Vilniaus pabėgti. Grįžau į kaimą ir ėmiau galvoti: „Rūta, kuom tu užsiimsi Marcinkonyse? Biofizikų čia tikrai nereikia.“
Žvėreliai ir paukšteliai nacionaliniame parke saugomi, – puiku. Na, o žmogus? Visiems tas pats. O juk be žmogaus nieko nebus.
Paskutiniais XX a. metais žmonės Lietuvoje pradėjo plėtoti kaimo turizmą. Klausydamasi pažįstamų pasakojimų apie naują baidarių nuomos verslą netoliese esančiose Zervynose, Rūta sako supratusi, kad pati nori panašaus darbo. Tik kur girdėta, kad to imtųsi moteris – juk neatlaikys! „Ištekėjau būdama 35-erių, kadu jau niekas neklausinėjo, ar tekėsiu, nes jau buvo apie tai pamiršę, – pasakoja moteris. – Mano vyras – informatikas, bet linkęs meistrauti, Dzūkijos nacionaliniame parke jis įrenginėjo pažintinius takus, statė pavėsines. Paskui tą grupę panaikino, ir jis neteko darbo. Aš tuo metu dirbau kaimo seniūnijoje raštvede, tačiau iš raštvedės atlyginimo šeima išgyventi negali. Pradėjom galvoti, ką daryti toliau.“
Šalia gyvenamojo namo buvo dieduko kluonas, jau pasviręs, bet pats negriuvo – laukė, kol bus nugriautas. „Mes teip ir padarėm. Tėvelis buvo sugalvojęs toj vietoj įrengti svečių namus. Tiesa, jo intencijos buvo biski kitokios – planavo čia su draugais švęsti jubiliejus, tad norėjo pobūvių salės! – juokiasi Rūta. – Man, aišku, jos nereikėjo, bet visi vieningai sutarėm, kad naują pastatą įrengsime etnografiškai. Tėvelis turėjo medienos ir šiek tiek pinigų, tad pradėjo statybas. Ašašninkų meistrai, dziedai tokie, atvažiavo, subūdavojo (liet. pastatė), tadu tėvelio pinigai pasbaigė. Darbo netekęs mano vyras viską – duris, pirtį, langų papuošimus – įrengė savo rankomis. Įstojom į Kaimo turizmo asociaciją, taip viskas ir prasidėjo.“
Savo istorija Rūta dalijasi ruošdama vaikams maistą – jie jau tuoj grįš iš mokyklos. Šiandien pietums – naminiai kibinai su mėsa.
„Yra ir liūdnoji šios istorijos dalis, – sako Rūta. – Kadu vyras mane paliko. Vaikai buvo trejų, dvejų metukų ir devynių dienų amžiaus.“ Viena su trimis atžalomis likusi moteris sako neįsivaizdavusi kaimo turizmo be vyro pagalbos, tačiau sėkmingai užsiima šia veikla jau vienuolika metų. „Aišku, daug kas griūva, bet turiu fantazijų, – sako šypsodamasi. – Pavyzdžiui, kiemas apžėlęs, bet nėra sveikatos stumdyti vejapjovės, o samdyti nėra iš ko. Arba reikia pačiai viską mokėti, arba turėti kažką, kas moka, kitaip prapulsi. Kadangi negaliu absoliučiai visko išmokti, tai prisitaikau, sakau:
„Noriu atgaivinti senąsias pievas ir jų augaliją.“ Ir ce visi mokslininkai buvo labai patenkinti dėl mano nepjautos pievos.“ Rūta juokdamasi pasakoja toliau: „Pernai rudenį kaimynas atstūmė dovanų savo naudotą vejapjovę. „Man? Už kų?!“ – klausiu. Sako: „Jūs – geras žmogus.“ Šiemet sūnui stuktelėjo trylika, prašau: „Sauliukai, gal nupjautai kiemą?“ Jis: „Mama, tai tu žolyčių nebeauginsi?“ O jos mane buvo užknisusios juodai! Eidavau kartais su dalge… Kai gyveni kaime ir viena augini tris vaikus, esi priversta viską išmokti.“
Nykstančiame kaime
Marcinkonyse įsikūrusiame atnaujintame Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre kabantys interaktyvūs informaciniai stendai supažindina su vietos augmenija ir gyvūnija. Vasarą organizuojamos įvairios etnografinės šventės, seminarai, žygiai, lankosi turistai iš Lietuvos ir užsienio, tačiau pats kaimas, sako Rūta, nyksta: „Atvažiuoja žmonės ir sako: „Namų matom, tačiau ar kaime, be jūsų, dar kas nors gyvena?“ Skaičiuoju savo kaimynus: šitan galan (Marcinkonių Naujalių rajone – aut. past.) mes jauniausi. Man – 53-eji, vyriausiajai dukrai – 14, sūnui – 13, jauniausiajai tuoj bus 11. O tep naman po vieną, jau reta kur po du žmones. Ir visi – septyniasdešimties ar vyresni.“ Iki Antrojo pasaulinio karo čia gyveno daugiau kaip 2 tūkst. žmonių, dabar ant popieriaus užrašyta apie 600, tačiau, anot Rūtos, klausimas, ar rastum vos 300–400 gyventojų.
Per grybų sezoną marcinkoniškiai – tie, dar tebegyvenantys kaime, eina į miškus. Pradeda anksti ryte, dar ne visai prašvitus, grįžta apie vidurdienį. Tik pragyventi iš grybų, anot Rūtos, neįmanoma. Apskritai pragyventi kaime, net ir tokiame garsiame kaip Marcinkonys, labai sunku. „Kokia valstybės politika kaimo atžvilgiu? – retoriškai klausia moteris. – Žvėreliai ir paukšteliai nacionaliniame parke saugomi, – puiku. Na, o žmogus? Visiems tas pats. O juk be žmogaus nieko nebus. Tai ir yra liūdniausia. Atrodo, kad jei tavy šitose vietose nebebus, niekam galvos nesopės. Gyvendamas kaime turi būti labai stiprus. Ne veltui čia tiek geriančių žmonių. Ryte pagrindinėje gatvėje nei vieno nesutiksit, o popiet bus pilna tokių… šlitinėjančių.“ Sakau, kad porą pakeliui mačiau. „Jau? Tai etatiniai sėdėtojai. Vaikai manęs klausia, ar juos pažįstu. Sakau, kad tai – mano klasiokai“, – nusijuokia pašnekovė. Jos balse aidi skausmas ir kartėlis.
Sezono metu Rūtos darbo diena prasideda gerokai prieš aušrą. Moteris be žadintuvo keliasi užkurti duonkepio pečiaus, kad šis spėtų prisikūrenti, iki prasidės edukaciniai seminarai. Viena svarbiausių Rūtos plėtojamo etnografinio kaimo turizmo edukacinės programos dalių yra duonos kepimas. Tai – tradicinė, A kategorijos, sertifikuota Marcinkonių pokario duona. „Aplink ją sukasi visas pasaulis“, – sako Rūta. Duona kaip atsvaros taškas atėjo iš vaikystės. Anuomet dauguma kaimo moterų ją dar kepė namuose, o Rūtos mamytė buvo valstybės tarnautoja ir visą savo laiką skyrė darbui. Prie geležinkelio stoties tada veikė privati kepyklėlė, joje penki vyrai kepė duoną. Kad nereikėtų tešlos minkyti rankomis, pasikinkydavo arklį, šis specialiame manieže aukštyn ir žemyn sukdavo į didžiulius kubilus įremtus stūmoklius. Kuri gaspadinė namuose nekepė, nusipirkdavo kepyklėlėje. Sako, ta Marcinkonių dalis nuolat kvepėjo šviežia duona – formine, minkšta. „Pareinam namo, mamytė prariekia kepalą, užtepa naminio sviestuko, apibarsto druska, ir valgai pienu užsigerdamas, –tada mes karvį laikėm. Jėzau, kaip skanu! – prisimena Rūta. – Paskui pagrindinis kepėjas pamirė ir toj duona dzingo. Prasidėjo kitokios duonos.“
Ruoštis kepti duoną reikia gerokai iš anksto. Vasarą turi prisirinkti kopūstų, ajerų, klevų lapų, juos išdžiovinti, kad užtektų visiems metams.
Užtat vaikystės prisiminimai išliko. Užaugusi Rūta iš senolių gavo tą receptą, susirinko visus reikalingus įrankius, bet vis neatrasdavo laiko ar energijos pati pradėti kepti duoną. 2008 m. kilus finansų krizei, prasidėjo visuotinis taupymas. Atostogautojų gerokai sumažėjo, o Rūtai reikėjo išmaitinti šeimą. Tada ji ir nutarė užsiimti edukacija, – per atostogas žmonės neleisdavo sau tik bimbinėti, o mokytis buvo pasiruošę. Į Rūtos duonos kepimo pamokas pradėjo važiuoti ir maitinimo įstaigų darbuotojai, o 2012 m. pasižiūrėti, kas čia vyksta, užsuko ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Rūta jai pasakojo: „Keliuosi penktų valandų ryto, kad užsukčiau visą veiksmą.“ Prezidentė atsakiusi: „O aš Lietuvai vadovauju ir keliuosi šeštą.“ Rūta prezidentei juokais pasiūlė keistis vietom: „Atvažiuokit padirbėti, o aš važiuosiu Vilniun pailsėti!“
Ruoštis kepti duoną reikia gerokai iš anksto. Vasarą turi prisirinkti kopūstų, ajerų, klevų lapų, juos išdžiovinti, kad užtektų visiems metams. Kai nepriklausai nuo prekybos centro, planuotis, mąstyti ir veikti turi nuolatos. Klausiu Rūtos, ar sunku. „Nelengva, tačiau turbūt tai, kas lengva, neįdomu ir greit pasimiršta. O dirbdamas sau neturi viršininkų, kaip sugalvoji, taip ir darai“, – atsako ji.
Grikinės babkos
R. Sakalienės kaimo turizmo sodyboje išlaikomas paprastumas, autentiškumas ir ryšys su gamta. Svečiai miega ant šieno ir grikinių čiužinių, patiestų ant senos dieduko lovos. „Vieniems atrodo kaip kareivinės, o kiti, ypač miestiečiai, dėkoja, kad labai gerai išsimiega, – sako Rūta. – Atvažiavę žurnalistai kamantinėja apie atrakcionus: „Keturračių yr?“ – Nėr. „Motociklų yr?“ – Nėr. „Tai ko pas jus yr?“ Atsakau, kad du atrakcionai – ramybė ir miegas. Nuo pat pradžių nusprendėme tokia vaga eiti, ir ji pasiteisino. Žmogus, kai gerai išsimiega ir atranda ramybę, atsiskleidžia ir labai gražiai tiesiog būna. Neturiu pobūvių salės, tad baisių masinių renginių čia neorganizuoju. Man įdomiau bendrauti su žmogumi, su kiekvienu atrasti ryšį. O žmonių atvažiuoja įvairių, prie visų reikia prisiderinti, tačiau aš pati iš to daug gaunu. Man tie mainai labai gražūs.“
Klausiu, galbūt stebėdama, kaip streso iškamuoti miestiečiai miškuose atranda ramybę, moteris ne savo noru tampa psichologe? Rūta sako, kad labai svarbu, kaip save pateiksi. Jei iš pradžių užsidėsi barjerą, jis ir liks, tačiau juk visiems įdomu, kas per žmogus esi, tad jei nesibaidydama pasakoji savo suklupimus, tai veikia tarsi vieša išpažintis. „Man regis, žmonės pasiilgę saugios aplinkos, – sako pašnekovė. – Kai atsiveri, jie pasijunta saugūs ir patys pradeda kalbėti. Pojūtis turbūt toks pat, kaip pas močiutę atvažiavus, – visi suprantam, ką tai reiškia. Su tėvais nebūni tokis atviras kaip pas bobutį.“ Kartais į R. Sakalienės sodybą atvažiuoja jaunų moterų švęsti mergvakario. „Grikinį babkų kartu kepam, jos planuoja savo gyvenimų, kokis bus, o tadu ateina akimirka, kai tu papasakoji savo patirtis, kaip irgi įsivaizdavai, koks bus tavo gyvenimas, o jis visai kitoks, bet gyventi reikia, tad kažkaip kapanojiesi. Ne didaktiniais pamokymais užsiimu, o paprasčiausiai dalijuosi savo patirtimi.“
Ta grikinė babka yra senovinis dzūkų kraštų pyragas. Jį tradiciškai kepdavo specialiomis progomis: vestuvių, krikštynų, kitų religinių švenčių. Marcinkonys įsikūrę ant smėlio kopų – tokių kaip mūsų pajūryje, tik Dzūkijoje jos apaugusios mišku. Ant smėlio geriausiai iš grūdinių kultūrų auga grikiai, tad dzūkai sugalvojo iš jų išsikepti pyragą, tik taip nevadina – vartoja žodį babka. Jos paragauti galima tik šiuose kraštuose.
Įvairiems metų laikams ir progoms – Velykoms, adventui – R. Sakalienė turi paruošusi specialių edukacinių programų. Iš kur tokia trauka tradicijoms, praeičiai? „Nuo mažų dienų bendravau su šio krašto žmonėmis. Vieni turėjo stakles ir namuose audė, kiti verpė rateliu. Prie staklių susėdę dainuodavo. Grįžusi į Marcinkonis po studijų pasiprašiau į etnografinį ansamblį, mane mielai priėmė. Tada svarbiausia buvo ne koncertai kaip dabar, o pabūti kartu. Sėdėdavau su bloknotu rankose ir viską rašydavausi. Dainas buvo lengva atsiminti, nes jomis pasakojamos istorijos turėjo logišką seką. Dabar, kai pritrūksta žodžių, telieka šalalala… Atradau įvairių valgių – avižinį kisielių, širšių medų. Labai svarbu pabūti su žmonėmis. Per vestuves giedodavo prinaskus: žmonės linksminasi, o čia nekviesta ateina moterų grupė ir pareiškia giedosianti. Tiesiai šviesiai apdainuodavo ir jaunuosius, ir pabrolius, ir pamerges. Tokia yra mūsų kraštų tradicija. Jaunikiai iš kitur baisėdavosi! Per laidotuves nei prašyt nereikia – susirenka visas kaimas ir gieda, poteriauja. Toks mūsų kaimas anksčiau ir buvo, – gyveni ir netrukdai gyventi kitiems. Esi laisvas.“
Kai gyveni kaime ir viena augini tris vaikus, esi priversta viską išmokti.
Apie bites
Kibinai iškepė, vaikai grįžo iš mokyklos, staiga Rūta pamato pro šalį einantį įvairių amatų meistrą Romą Norkūną. „Romai, kur trauki?“ – pašaukia pro langą. Romas eina į mišką. Rūta jam įsiūlo mane, ir mudu vaikštom po Dzūkijos nacionalinį parką ieškodami kadagių šakų pynimo būrelį lankantiems vaikams. Marcinkoniškis sako, kad iš kadagių išeina geri lankai pintinėms pinti, nes yra patvarūs. Archajiškiausias pynimo būdas, naudotas dar akmens amžiuje, – iš švendrų. Šiandien pintinėms pinti naudojami liepų plaušai ir pušų šaknys.
Be pynimo, R. Norkūnas užsiima drevine bitininkyste. Apie ją pasakoja krapnojant lietui, miškui aidint visais įmanomais žalios spalvos atspalviais.
„Prižiūrėti dreves ir virvėmis kopti į medį mokiausi iš seno Marcinkonių drevininko. Drevinės bitininkystės ypatumas tas, kad bitės gyvena ne aviliuose, o medžių drevėse. Anksčiau gyvendavo ir kelmuose. Drevė – tai medyje padarytas bičių uoksas. Pasitaiko ir natūralių, tačiau maždaug nuo viduramžių jas specialiai iškirsdavo bent dviejų metrų aukštyje, dažniausiai – daug aukščiau. Drevinė bitininkystė buvo paplitusi visoje miškingoje teritorijoje.
Verstis bitininkyste sudėtinga, tačiau viduramžiais tai buvo labai pelninga: vaškas – brangus (juk elektros žmonės neturėjo, o šviesos reikėjo), medus – taip pat. Vakarų Europoje jo labai reikėjo – bažnyčioms apšviesti, ginklų formoms gaminti. XIV–XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statutuose už bičių šeimynos išnaikinimą buvo numatyta net mirties bausmė. Avilį sukalti pirmasis sugalvojo ukrainietis P. Prokopovičius XIX a. pr.
Šiandien drevinė bitininkystė skirta tik istorijai pademonstruoti. Aviliai daug produktyvesni už dreves, nes juose viskas kontroliuojama, medaus kiekį galima didinti, keisti, o pasiimdamas rudenį iš drevės turi palikti ir bitėms žiemoti reikalingą kiekį. Žmonėms patinka tokia edukacija, ypač susijusi su bitėmis, – mokantis su gyvais padarais, atsiranda tikresnis ryšys. Visi lankytojai privalo būti su apsauginiais tinkleliais, tačiau kai kurie atvažiuoja atsipalaidavę, kaip į muziejų: „Nesidėsim.“ Tada bitė dzingt ir įkanda.“
Radę tinkamų kadagių dar spėjame užsukti į Marcinkonių kultūros namus, ten šiandien vyksta etnografinio ansamblio repeticija – ruošiamasi kitą savaitgalį vyksiančiam patriotinių dainų vakarui. Skamba šių žmonių išgyventos partizanų, liaudies dainos, o per pertraukėlę ansamblio vadovė Rimutė Avižinienė papasakoja šįryt miške, užu balos, radusi baravyką – dydžio sulig kelėnais. Kolektyvo nariai suskumba dalytis savo grybų istorijomis.
Repeticijos pabaigoje vadovė paprašo artėjančiai Varėnos grybų šventei pasiruošti po lopšinę – ar iš mamos girdėtą, ar savo vaikams dainuotą. Viena moteris krykštaudama reaguoja: „Aš nedainavau. „Vaikai, gulc!“ Ir jie guli.“ Visi juokiasi. Kita marcinkoniškė tuoj pat užtraukia savo „lopšinę“: „Vienų užmigdysim, kitų padarysim!“ Visi dar labiau juokiasi. Tie tikrieji, širdyje laisvi Marcinkonių žmonės.
Palei geležinkelį
Prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjus grasinti uždaryti Varėną ir Marcinkonis jungiančią geležinkelio liniją kaip nuostolingą, traukinio keleiviai – daugiausia vyresnio amžiaus kaimo gyventojai – nuogąstavo, kad nebebus kaip nuvažiuoti į Varėną pas gydytojus ar į vaistinę: autobusas kursuoja kartą ar du per savaitę, o žiemą, kai kelius aptrauks ledas, apskritai gali neatvažiuoti. Užsnigtos Marcinkonių geležinkelio stoties laukimo salėje stovėjo išdabinta Kalėdų eglė, o šiltas, patogus ir nebrangus traukinys Marcinkonių ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo svarbus tada, tebėra svarbus ir šiandien.
Žmogus, kai gerai išsimiega ir atranda ramybę, atsiskleidžia ir labai gražiai tiesiog būna.
Nors kalbų apie linijos uždarymą vis dar pasigirsta, iš Vilniaus į Marcinkonis per Varėną ir atgal traukinys kol kas važiuoja triskart per dieną. Sovietmečiu traukinių – ir keleivinių, ir krovininių – kasdien galėdavai suskaičiuoti apie dvidešimt. Geležinkelis prieš pusantro šimto metų kaimui padėjo ir augti. Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis buvo antroji didelė geležinkelio linija Rusijos imperijoje (pirmoji – Peterburgas–Maskva). Iki tol namai sodžiuje statyti arčiau bažnyčios, o, atsiradus geležinkeliui, infrastruktūrą pradėta rengti ir atokiau. Pastatyta stotis, peronas, krovinių platforma, vandens bokštas su pompa, mechaniko butas, gyvenamųjų namų.
Marcinkonių geležinkelio stotis su kaimyninėmis jungėsi telegrafu. Dažniausiai šioje stotyje būdavo pakraunami ir iškraunami grūdai, druska, akmens anglis, malkos, mediena. Stodavo ir pašto traukinys. Prie geležinkelio kūrėsi tarnautojai ir prekybininkai, formavosi miestelio tipo gyvenvietė. Kai iš Sankt Peterburgo į Varšuvą važiuodavo Rusijos caras, vietinius gyventojus tikrindavo kariuomenė, nuo Lentvario iki Marcinkonių rikiuodavosi caro armijos pulkai. Marcinkonyse būta ir siaurojo geležinkelio. Vietiniai vadino jį prancūzkeliu, nes buvo tiestas per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių karo belaisvių prancūzų. Lenkijos okupacijos metais (1920–1939) siauruku aplinkinių Lietuvos ir Baltarusijos kaimų gyventojai važiuodavo grybauti ir uogauti.
Grybautė pagal dzūkus
Dzūkai sako: „Raikia turėc dalių. Su geru daliu, tai ir grybauc gerai. O jei jos nėr, tai pyrmų rastų grybų raikia paspjaudzyc ar peržagnoc – geriau grybų rasi. Netyčia numynei grybų – tai gali mesc kašelį ir aic namo, nes nesiseks. Pyrmų radai mažukų – tai nor namo grįžk, o jei dzidziulį – seksis.“ Seniau žmonės pilniavoj: jei žiemų an sniego būna musiukių, jei pavasarį šmarškų pilni kircimai ir šermukšnis dera, tai grybų bus pilni miškai.
Pagal dzūkus, grybai yra tik baravykai – šviesūs trakiniai (tikrinis baravykas, lot. Boletus edulis) ir rudeniniai juodgalviai (pušyninis baravykas, lot. Boletus pinophilus). Kiti vadinami taip: lepeškos (voveraitės, lot. Cantharellus cibarius), varnėkai (raudonviršiai, lot. Leccinum versipelle), juodzikiai (vadinamieji makavykai, lot. Suillus variegatus), zelionkos (žaliuokės, lot. Tricholoma equestre), šmarškos (bobausiai, lot. Gyromitra esculenta). Nieko verti grybai (ūmėdės, gudukai, tamprieji kazlėkai) vadinami budėmis, jų augimo vietose dzūkai ganė karves.
Pagal Dzūkijos nacionalinio parko informaciją, http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt
