Visame pasaulyje Lietuvą garsinantis dirigentas Gintaras Rinkevičius prisipažįsta, kad šiuo metu jo gyvenime nieko netrūksta. Tiesa, taip buvo ne visada. LNK laidoje „Kitu kampu” antradienio vakarą 20.30 val. maestro prisimins savo sunkią vaikystę bei papasakos, kodėl savo vaikus pasirinko auklėti kitaip.

Vievyje gimęs neeilinio talento berniukas iš karto išsiskyrė iš minios. G. Rinkevičiui vos baigus pirmąją klasę jo tėvai nusprendė, kad sūnui būtina mokytis muzikos sostinėje. „Tai reiškė, kad aš gyvensiu internate ir savo tėvus matysiu tik savaitgaliais”, – laidoje prisimins dirigentas.

Anot pašnekovo, toks tėvų sprendimas jam buvo labai skaudus. „Ir taip, aš gyvenau internate ir labai liūdėjau. Buvau prisirišęs prie tėvų, buvau mamos vaikas. Aš net nėjau į darželį iki to laiko ir staiga į internatą. Man buvo septyneri”, – pasakos G. Rinkevičius.

Dirigentas iki pat šiol prisimena jausmus, kurie ji anuomet aplankydavo: „Tai buvo ilgas laukimas. Kai tik baigdavosi pamokos šeštadienį, apie 12 val., aš iš karto bėgdavau prie laiptukų lauke. Stovėdavau, laukdavau ir labai verkdavau iš ilgesio, kada mane pasiims tėtis”.

G. Rinkevičiaus nuomone, nors jo vaikystę internatas apkartino, yra ir kita medalio pusė. Gyvenimas bendrabutyje su dar dvylika vaikų viename kambaryje jį itin stipriai užgrūdino. „Pats dėl to jaučiuosi stiprus. Kažkokie buitiniai nepatogumai, bendrabučiai Sankt Peterburge, Maskvoje, įvairios gastrolės – po to niekas manęs nebegąsdino. Tiesa, aš neįsivaizduoju, ar sugebėčiau atiduoti vaiką ar vaikus į internatą...”, – laidoje “Kitu kampu” sakys maestro.

Koks G. Rinkevičius buvo paauglystėje? Ką dirigentas dabar galvoja apie savo pirmąją santuoką? Kaip jis su žmona Donata puoselėja šeimą?