Apie ką Jūsų filmas?
Apie vienas sudėtingiausių ir populiariausių pasaulyje varžybų – „Giro d'Italia“, kuriose vienas svarbiausių vaidmenų tenka dviračių sporto vienuoliams, vadinamiesiems gregory (prancūzai juos vadina domestique, liet. – tarnas) dviratininkams. Jie neturi teisės į asmeninę pergalę, tačiau yra pasiryžę iškęsti sunkiausius iššūkius dėl savo komandos lyderio pergalės. Šis filmas – tai nesibaigianti odisėja. Žmonės važiuoja, krenta, jiems nutinka neįtikėtinų dalykų. Kalbėjausi su Varšuvos festivalio žiuri nariais. Jie sakė: „Šis filmas ne apie dviračius, tai – gyvenimo metafora, žmogaus pasiaukojimo dėl kito fenomenas.“ Sporto esmė yra laimėti, o dviračių lenktynėse 90 proc. sportininkų prasmė – pasiaukoti. Įamžinome ne triumfo skonį, bet prakaito kvapą.
Kiek laiko kūrėte šį 71 minutę trunkantį filmą?
Aštuonerius metus. Pusę to laiko derinome leidimą filmuoti. „Giro d‘Italia“ – vienas uždariausių pasaulyje renginių. Jį rodo per televiziją, bet organizatoriai patys kontroliuoja iš lenktynių transliuojamus vaizdus, nesuteikia teisės filmuoti nepriklausomiems kūrėjams. Taigi vienais metais su organizatoriais italais susitari, kitais įvyksta korupcijos skandalas, pasikeičia valdžia, vėl tariesi iš naujo. Italų klausiau, kodėl jie patys nesiėmė kurti filmo apie šias lenktynes. Atsakė: „Mes žinojome, kad negalima.“ Ir nuleido rankas. 40 metų joks režisierius neturėjo teisės su savo filmavimo grupe fiksuoti viso lenktynių proceso. Paskutinis iki mūsų nepriklausomas kino kūrėjas, kuriam buvo suteikta tokia teisė, legendinis režisierius Jorgenas Leth‘as 1973 m. sukūrė filmą „Stars and Water Carriers“.
Labai džiaugiamės, kad mus konsultavo Italijoje gyvenanti garsi dviratininkė pasaulio čempionė, dukart „Giro d‘Italia“ nugalėtoja, 98 pergales per savo profesionalios sportininkės karjerą iškovojusi Edita Pučinskaitė. Bandėme anksčiau kalbėtis su „Tour de France“, kitų lenktynių organizatoriais. Išgirdome nerealią kainą – 300 tūkstančių eurų už leidimą, ir neturi teisės filmuoti, ko nori, gali – tik finišo liniją.
Šis filmas ne apie dviračius, tai – gyvenimo metafora, žmogaus pasiaukojimo dėl kito fenomenas.
Manėme, kad su „Giro d‘Italia“ bus tas pats, bet į derybas kartu su mumis atėjo Edita, ją pamatęs rungtynių direktorius sušuko: „O, bellissima Edita! Aš prisimenu, kai tu laimėjai turą, tu atakavai kalną, o paskui verkei ant asfalto.“ Nuotrauka, įamžinusi, kaip Edita laimėjusi griuvo ant asfalto ir pravirko, o jos vyras apkabinęs ją guodė, pasklido per visą Italijos žiniasklaidą. Edita tapo mūsų pasitikėjimo bilietu. Ji garantavo, kad nesame apgavikai, kurie pasako, kad kurs filmą apie dviračių sporto vienuolius, o iš tikrųjų kuria apie dopingą.
Kai atėjo laikas filmuoti, paprašiau Editos būti mūsų filmo konsultante. Tuo metu vyko dviračių lenktynės. Ji pasakė: „Gerai, bet keliu sąlygą. Aš tau padėsiu, jeigu užvažiuosi dviračiu į tą šešių kilometrų kalną.“ E. Pučinskaitė ir mano žmona Algė važiavo iš paskos mašina, o aš myniau dviračiu. Užvažiavau į tą kalną. Tada Edita man įteikė vieno „Giro d‘Italia“ lyderio marškinėlius, šie dabar kabo biure.
Norėdamas ateiti į kiekvieną filmavimo poziciją ir dirbti kaskart turėdavau įveikti kalną. Edita mums patardavo, imdavo interviu. E. Pučinskaitė buvo ir ypač stiprios Lietuvos komandos lyderė, ir vadinamieji gregory. Editos, Dianos Žiliūtės istorija nereali, tokios stiprios komandos neturėjo jokia valstybė, joks klubas. Kartais ir lyderiui tenka tapti Sanča Pansa, padėti kitam pasiekti pergalę, nors yra gal ir stipresnis. Dviratininkų pasaulyje taisyklės labai aiškios. Jei ir esi lyderis, nereiškia, kad juo būsi visą gyvenimą. Situacija gali pasikeisti, ir tapsi tarnu.
Sakėte, kad buvo velniškai sunkios sąlygos dirbti. Kodėl?
Iš ko susideda dviračių lenktynės? 200 sportininkių mina dviračius, juos lydi 40 techninio aptarnavimo mašinų ir 50 teisėjų motociklų. Dar yra pusantro tūkstančio akredituotų žiniasklaidos atstovų. Į lenktynes įleidžia tik dešimt žymiausių fotografų ar operatorių, jie filmuoja važiuodami motociklais. Mūsų mašinos akreditavimo pažymėjimo numeris buvo 900. Tai reiškia, kad vien akredituotų mašinų, kurios negali važiuoti lenktynėse, bet gali būti prie starto arba finišo linijos, yra maždaug 1000.
Artėjant varžyboms, mums buvo pasakyta, kad motociklą galės vairuoti tik licenciją važiuoti lenktynėse turintis motociklininkas. Tais metais „Giro d‘Italia“ lenktynės prasidėjo Šiaurės Airijoje ir Airijoje, vėliau persikėlė į Italiją. Airijoje neradome jokios nuomos kompanijos, kuri nuomotų motociklus, ir jokio žmogaus, kuris turėtų licenciją vairuoti lenktynėse. Reikėjo kviestis žmogų iš Anglijos arba Italijos. Aš pats ketinau vairuoti automobilį, bet buvo pasakyta, kad tai daryti gali tik lenktynininko licenciją turintis vairuotojas. Pagaliau mums buvo leista padaryti dvi klaidas, trečia būtų buvusi paskutinė.
40 metų joks režisierius neturėjo teisės su savo filmavimo grupe fiksuoti viso lenktynių proceso.
Po pirmos filmavimo dienos išgirdome: „Šiandien padarėte dvi klaidas. Jūsų motociklas važiavo 20 cm dešiniau kairiojo krašto, jūsų operatorius filmavo ne suglaudęs rankas prie krūtinės, o išsišovusiomis alkūnėmis. Tai galėjo trukdyti dviratininkams.“ Paklausėme, kur galime perskaityti taisykles. Atsakė, kad rašytų taisyklių nėra, lemia mūsų sumanumas. Arba suprantame, kas galima, arba nesuprantame. Tapo aišku, kad lengva nebus. Teko pakeisti labiausiai patyrusį operatorių. Kodėl tokia griežta tvarka? Šių rungtynių auditorija – milijardinė. Jeigu numuštume dviratininką, organizatorių renomė praradimas būtų milžiniškas. Filmavome visą trasą, kur dirba vadinamieji gregory. Ten vyksta nerealus gyvenimas, tokia makalynė!
Vienas filmo herojus Daniele'is Colli dukart patyrė stebuklą, prieštaraujantį medicininei logikai. Pirmą kartą, kai po sekinamos ligos grįžo į sportą, antrą – per „Giro d'Italia“. Kokį pamatėte šį atkaklų sportininką? Kaip radote savo herojus?
O iš kur apie tai sužinojote? Yra keli herojai. Kitos istorijos kol kas negaliu pasakoti, – sužinosite žiūrėdami filmą. Daniele'is Colli sirgo kelio vėžiu, reikėjo amputuoti koją, bet pavyko ją išsaugoti. Daniele'iui buvo atlikta be galo sunki operacija, šios metu auglys buvo pašalintas. Colli nusprendė grįžti į sportą, kad įrodytų, jog galima ne tik įveikti onkologinę ligą, bet ir toliau siekti pergalių.
Iš pradžių mindamas viena koja jis nuvažiuodavo po kilometrą. Kai filmavome, jam leido startuoti su komanda sunkiausiose pasaulio lenktynėse „Giro d‘Italia“. Nežinau, kaip atradome herojus, nėra racionalaus atsakymo, kaip čia kas įvyksta. Kartais manai, kad herojus pasirenki pats, bet iš tikrųjų kažkas tau juos parenka. Nežinai, kodėl sutinki tą žmogų, kodėl tą akimirką įjungi kamerą ir kodėl tada įvyksta tai, kas neįvyksta per dešimt metų. Dažniausiai geras režisierius yra tas, kuriam padeda aukštesnės jėgos, – dokumentikos dovana. Taip, prieš lenktynes žinojau Daniele'io istoriją, kad jis po sunkios onkologinės ligos grįžo į lenktynių trasą, bet juk grįžo – tai grįžo, gali nieko ir neįvykti. Filme turi atgyti vaizdai. Tie sportininkai yra žvaigždės, prie jų šiaip sau neprieisi.
Komandoje yra 9 žmonės, aptarnaujančiųjų – 50. Reikia kreiptis į atstovą spaudai, tas paprašo klausimų ir sutinka trumpai šnektelėti prie starto linijos. Mums tokio filmo nereikia, mes norime išgirsti intymias, asmenines išpažintis. Net jei rasi herojų, tai nereiškia, kad nueisi toliau nuo starto linijos, nueisi su juo gyvenimą iki jam svarbių akimirkų, iki atsivers. Kita, ar galėsi jį filmuoti dėl sportinių aplinkybių, dėl milijono taisyklių, kai negali įvažiuoti į jo grupę? Kaip nufilmuosi bent jo veidą? Ieškojome žmonių, kurie yra griuvę lenktynėse, kurie galimai grius dar kartą ir kurie kelsis bei tęs lenktynes. Negali herojui linkėti, kad jis griūtų. Ir nežinai, ar grius. Lems atsitiktinumai. Mūsų herojai dėl filmo padarė viską, ką galėjo. Jie griuvo.
Kas pribloškė, šokiravo kuriant šį filmą?
Viena vertus, situacija man buvo žinoma. Labai mėgstu šį sportą, bet iki šiol niekas nekalbėjo apie vadinamuosius gregory. Buvo filmų apie tuos, kurie laimi rungtynes, o jie lieka šešėlyje. Mano filmo idėja remiasi ne pirmojo, bet to, kuris paskutinis, istorija. Vaizdai, kaip jis ruošiasi, kad galėtų padėti kitiems laimėti, sukrečia. Kad neišduočiau filmo paslapties, kalbėsiu apie kadrus, kurių filme nėra. Vienas mūsų herojus miegodavo kalnuose ant sniego. Dvidešimt kartų Kanados dviračių čempionas Sveinas Tuftas, būdamas šešiolikos metų, metė mokyklą, pasiėmė dviratį, šunį, palapinę ir išvažiavo gyventi laisvės gyvenimo. Toks jau atėjo į dviračių sportą. Kartą, kai miegojo kalnuose, jo šunį užpuolė vilkas. Sveinas neišsigando – puolė vilką, apgynė savo geriausią draugą. Tie žmonės kitokie, galima sakyti, lengvai pamišę dėl savo idėjos. Jie keičia ir šalia esančiuosius.
Filme šios istorijos nebus. Išėmiau daug stiprių kadrų, jų man gaila, bet mačiau, kad, siekiant harmonijos, reikia genėti sodą, nes per ryškus išsišokęs akmuo gali sumenkinti vyšnios žydėjimą...
Filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ yra didžiausias bendros gamybos projektas Europoje. Jūsų ir studijos „Nominum“ inicijuotą juostą kūrė aštuonios šalys: Lietuva, Italija, Šveicarija, Airija, Šiaurės Airija, Latvija, Ispanija ir Belgija. Ar paprasta buvo suvaldyti skirtingų kultūrų, mentaliteto profesionalus?
Žiauriai sudėtinga. Idealiausia, jei galėtum daryti filmą vienas. Kita vertus, yra kūrybinė bendrystė su įvairiais žmonėmis, komandai svarbi jų patirtis, kultūra, žinojimas, pareigos suvokimas. Kai kam tai buvo labai reikšmingas filmas, kai kam – prodiuserinis verslo projektas, kiti įsitraukė tik dėl pinigų. Šveicarų operatorius Markas Olexa iki filmavimo gulėjo ligoninėje dėl stuburo išvaržos. Jis norėjo padirbėti kartu, bet tik kaip pagalbininkas. Kai dėl padarytų klaidų mums teko atsisakyti labiausiai patyrusio operatoriaus, paklausėme Marko, ar galėtų sėsti ant motociklo. Jis abejojo: „Aš ką tik iš ligoninės, negaliu vaikščioti, man sunku sėdėti, o lenktynės trunka po šešias valandas“, bet ryžosi. Pataikė į patį sunkiausią etapą, kai įvyko didžiausia griūtis. Vaizdai Marką šokiravo, paveikė taip, kad jis keistai pasveiko ir filmavo varžybas toliau.
Kiekvienas automobilis per tris savaites trukusias lenktynes nuvažiavo po 15 tūkstančių kilometrų – po 700 km per dieną. Visa kelionė buvo tokia pat odisėja, kaip ir filmas. Kai viskas baigėsi, miegojau pusantros paros.
Sportininkai turbūt juto ir Jūsų asmeninę aistrą dviračių sportui?
Paauglys norėjau būti dviratininku, porą metų sportavau. Patiko dviratis, laisvės pojūtis, lenktynių adrenalinas, bet kartą nesėkmingai griuvau ir, tėvų džiaugsmui, įstojau į universitetą mokytis matematikos, tapau vienu geriausių matematikų Lietuvoje. Po ketverių metų studijas nutraukiau, įstojau mokytis režisūros.
Dviračių sportą labai vertinu. Pažįstu mūsų dviratininkes. Jos padarė stebuklų, kaip ir visa mūsų karta, ryškiai ir stipriai išgyveno sovietinės sistemos virsmą bei jausmą, kad Vakarų pasaulyje esi antrarūšis žmogus. Kad išsikovotų savo vietą, mūsų dviratininkės turėjo padaryti dvigubai daugiau ir tik dėl savo talento bei atsidavimo garbingai atsistojo ant pjedestalo. Išvykusios į varžybas, jos gyvendavo automobilių stovėjimo aikštelėse, miegodavo automobiliuose, nes neturėdavo pinigų sumokėti už nakvynę viešbutyje. Kad turėtų už ką pavalgyti, pusę dienos rinkdavo braškes, kitą pusę – treniruodavosi. Mūsų karta nereali. Pasiaukojimas jai būdingas ne tik lenktynėse.
Edita Pučinskaitė pasakė: „Aš tau padėsiu, jeigu užvažiuosi dviračiu į tą šešių kilometrų kalną.“
Dviratininkai – kitokie žmonės. Ką reiškia važiuoti per lietų po šešias valandas per dieną? Negali leisti sau turėti draugų, eiti į barus, diskotekas. Visą savo gyvenimą tenka aukoti kartais ne dėl savo, o dėl kito pergalės. Panašiai matau ir jų šeimas. Žmona ar vyras, tėvai aukojasi dėl artimojo, kuris važinėja septynias valandas per dieną, bet galbūt nieko nelaimės. Visuomenė šio pasiaukojimo neįvertina. Kai sako, kad moteris nieko nepasiekė, gal ji aukojosi dėl kitų – dėl vyro, vaikų, todėl negalėjo būti savimi. Stebint dviračių sportą, tai ypač ryšku: alinamos treniruotės, traumos, lūžiai, atstatomosios priemonės... O uždirba nedaug.
Kodėl kita planeta?
Šios lenktynės yra kitoks pasaulis viskuo – judesio plastika, grožiu, gyvenimo ritmu, taisyklėmis, vertybėmis, garbės kodeksu. Pavyzdžiui, galioja nerašytos taisyklės: šešias valandas važiuoji, vadinasi, turi valgyti, gerti, sustoti nusišlapinti; jeigu kuris nors lyderis pasako: „Stojam nusišlapinti“, visi stoja. Tas, kuris bando atakuoti, pabėgti, pažeidžia garbės kodeksą. Jis tikrai bus pagautas ir už tai atsakys. Kita – lyderis gauna premiją už pergalę, bet jis niekada nepasiima pinigų. Jam tenka šlovė, o pinigus pasidalija gregory. Nerašyta taisyklė tokia: dėl tavęs pasiaukojo, tau – garbė.
Filmo nuotraukose matome žaizdotus vadinamuosius gregory. Šioje sporto šakoje traumos neišvengiamos. Ar dviratininkai rizikuoja ir gyvybe?
Nuolat.
Ar Jums teko matyti, kaip žūva dviratininkai?
Žiūrėdami filmą pamatysite, kaip lozoriai prisikelia iš numirusiųjų ir tęsia kelionę.
Esate jautrus, matyti vaizdus, kaip dideliu greičiu lekiantis dviratininkas plojasi ant asfalto, nėra paprasta.
Taip, jų žaizdos tampa mūsų žaizdomis, jų skausmas – mūsų skausmu. Filmuojant tai buvo viena didžiausių problemų visiems. Nes griūtis – ne žaidimas, tai – avarija, iš skausmo šaukiantys žmonės, išsitėškę ant asfalto. Sulaužytomis rankomis, kojomis, raktikauliais. Tai yra didžiulė kelionė į save, į profesiją, į žmogiškumą. Kaip atrasti save toje vietoje, kaip save įveikti? Kaip paruošti save būti ten natūraliai, dviratininkų dalimi, o ne paparacu, – vienas sudėtingiausių filmo uždavinių. Žmonės šią juostą filmavo itin subtiliai. Nė vienas kadras, nufilmuotas nejautria akimi, į filmą nepateko. Aš atsisakiau šiurkščių kadrų.
Kas svarbiau dokumentikoje – realybės kadrai ar garbės kodeksas?
Mes gerbiame besiaukojančius dviratininkus, ir jie tai suprato. Iš pradžių mumis nepasitikėjo ne tik lenktynių organizatoriai, bet ir patys dviratininkai. Po kurio laiko lenktynių dalyviai ir teisėjai pamatė, kad iš pagarbos jų sportui esame šalia bet kokiomis sąlygomis – per lietų, liūtį, sunkiausiomis akimirkomis. Įsitikinę, kaip dirbame savo darbą, suvokė, ko mums reikia, ir pradėjo mumis pasitikėti. Jei nebūtume laikęsi garbės kodekso, tikrai nebūtume padarę filmo, nebūtume nufilmavę tokių kadrų, kai reikia įvažiuoti į grupę, nes taisyklės neleidžia to daryti. Mums kartais leisdavo, nes suprato: jeigu bus problema, verčiau griūsime patys, bet neleisime numušti dviratininko.
Daniele'iui buvo atlikta be galo sunki operacija, jos metu auglys buvo pašalintas, tad koją pavyko išsaugoti. Daniele'is grįžo į sportą ir įrodė, kad galima įveikti onkologinę ligą ir toliau siekti pergalių.
Ar Jūsų operatoriams teko griūti?
Saugodami dviratininką griuvo ne kartą.
Ar dar kartą imtumėtės panašaus projekto?
Niekada gyvenime! Stebuklas, kad pradėjome ir baigėme šį filmą, nes ir lėšų trūko, ir buvo daug kitų dalykų. Patyrėme nemažai atsitiktinumų, keistų sutapimų ir aukštesnių jėgų pagalbos, tad netikiu, kad dar kartą pavyktų laimėti loterijoje.
Iš penkiolikos tarptautiniame Varšuvos kino festivalyje pristatytų filmų laimėjote pagrindinį prizą ir patekote į Europos kino apdovanojimų atrankos procesą. Ką šis laimėjimas Jums reiškia?
Tarptautinė prodiuserių asociacija suteikia festivaliams klases. Europoje yra aštuoni, pasaulyje – penkiolika A klasės festivalių (tarp jų – ir Varšuvos), jiems keliami ypatingi reikalavimai. Galima kalbėti apie skirtingus statusus. Tarkim, jei nori pasidaryti selfį ant raudonojo kilimo, važiuok į Kanus. Varšuvos festivalis išsiskiria tuo, kad jam nusispjauti į žvaigždes, į kilimus, čia svarbu kinas. Jų credo: „Mes nesivaikome žvaigždžių, mes atrenkame filmus, ir jie tampa žvaigždėmis.“ Organizatoriai teigė, kad atrenka penkis procentus filmų. Dokumentikos programoje buvo pateikta trys tūkstančiai filmų, atrinkta penkiolika. Mūsų filmą, dar nebaigtą, atrinko vieną pirmųjų, vos tik pamatę. Didelis laimėjimas, kad po Varšuvos festivalio galime pretenduoti į Europos akademijos, vadinamojo europinio „Oskaro“ apdovanojimų atranką.
Kada filmą matysime Lietuvoje?
Kino teatruose filmas pradedamas rodyti vasario devintą dieną.
Pats didžiausias iššūkis – gyventi laikantis Dešimties Dievo įsakymų. Visi kiti iššūkiai kur kas mažesni.
2007 m. pelnėte Amerikos režisierių gildijos prizą „Už išskirtinius nuopelnus režisūrai“. Jūsų dokumentiniai filmai artimi meniniams. Kokia sėkmės paslaptis? Kad kuriate dokumentiką apie Jus asmeniškai jaudinančius dalykus?
Menininkui nebūtina visko išgyventi pačiam, galima susitapatinti su personažu ar situacija. Fantastiška, kad man pavyko pelnyti šį prizą, juk ne kiekvienas europietis Amerikoje pripažįstamas. Juosta „Prieš parskrendant į žemę“ sukurta 2005-ųjų gale. 12 metų praėjo, kol gimė kitas filmas. Sakoma, meistriškumo nepragersi, vis dėlto – per ilga pauzė.
Man sekasi galbūt todėl, kad darau tai, kuo labai tikiu, ko trokštu, kas man nepaprastai svarbu. Ir jokios aplinkybės negali manęs sustabdyti, iki atrandu tikrą to filmo kvapą. Juosta „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ man ypač brangi. Labai norėjau tokį filmą sukurti, labai stengiausi, ir kažkas iš aukščiau labai padėjo. Padėjo ir šalia esantys žmonės, šeima: žmona aukojasi, vaikai pripranta gyventi kitaip...
Sukurti filmą apie „Giro d“Italia“ lenktynes – iššūkis. Turbūt pats didžiausias Jūsų kūrybiniame kelyje?
Pats didžiausias iššūkis – gyventi laikantis Dešimties Dievo įsakymų. Visi kiti iššūkiai kur kas mažesni.
Ar sunku nevogti, nesvetimauti, nežudyti?
Laikytis šių įsakymų nesunku, o mylėti savo artimą kaip patį save ne visada lengva. Didesnis iššūkis yra jausti, kad gyveni laikydamasis gero, prasmingo žodžio.
Kai sukūriau man beprotiškai svarbų filmą apie vaikų ligoninę – pasakojau savo šeimos istoriją, supratau, kad šis filmas daugeliui buvo svarbus. Surinkta per milijonas litų labdaros. Stengiausi pasakoti apie prasmingas šviesos akimirkas ligoninėje, dalytis gerosiomis žiniomis, sustiprinti save ir kitus. Pamilau tuos vaikus, jie tapo mano dalimi, juos dažnai prisimenu maldose ir kasdienybėje. Jie buvo stiprūs, aš žavėjausi jais ir mokiausi iš jų. Nesudėtinga mokytis iš kitų ir pasakoti apie tai, kas skaidru. Tokie dalykai veža.
Gal jau gimsta naujo filmo idėja?
Mano mintyse yra vienas planas – kad mes su žmona, mylimąja ir drauge Alge pagaliau ne iš pasakojimų suprastume, ką reiškia atostogos. Būtų gerai, jei pavyktų nueiti Jokūbo keliu ar pailsėti kokioje nors saloje. Laukiame momento, kai pasijusime perlipę vieną kalną, pradės artėti kitos aukštumos. Tada imsiu galvoti, kaip dar kartą pasiekti kokią nors viršūnę.
