„Susitinkame Liuksemburgo soduose“, – gaunu Monikos žinutę. Žingsniuoju per saulėlydžio nurausvintą vieną gražiausių Paryžiaus parkų ir pajuntu visišką pilnatvę: gyvenimo džiaugsmas susideda iš būtent tokių akimirkų. „Liuksemburgo sodai mano vaizduotėje buvo apipinti švelniomis legendomis, prisiminimais iš prancūzų dainininko Joe Dassino dainų. Jie man iš karto patiko, – vėliau pasakos moteris. – Sen Mišelio, Sen Žermeno bulvarai atrodė tarsi iššokę iš knygų. O kiek juose galerijų! Supratau, kad gyvensiu būtent čia.“
Į Paryžių iš Kijevo Monika atvažiavo prieš ketverius metus. Tuomet vienos didžiausių JAV vaistų kompanijų „AbbVie“ Paryžiaus biuro strateginių sveikatos iniciatyvų direktorė Centrinės, Rytų Europos, Artimųjų Rytų ir Afrikos regionams daug keliavo darbo reikalais, tačiau Paryžius tapo tikru ramybės uostu. „Mano butas 6-ajame kvartale – aukštomis lubomis, su židiniu, balkonu ir virtuve, pro jos langą matyti Eifelio bokšto viršūnė... Kas dar gali būti paryžietiškiau?“ – vėliau džiaugsis pašnekovė.
Pamatau ateinančią Moniką: besišypsančią, pasipuošusią stilingais karoliais, gėlėta suknele, susisiautusią į lengvą elegantišką paltą. Iš pažiūros – moteriškos išvaizdos, o iš tikrųjų stipri ir ryžtinga. Tik patys artimiausi žmonės žino, kokia Monika iš tikrųjų yra: plačios širdies ir pažiūrų, dosni ir be galo rūpestinga.
Šviesūs iki pečių krentantys plaukai surišti, o lūpos padažytos raudonai. „Mitas, kad paryžietės visą laiką pasidažiusios lūpas, blakstienas, su dailiomis šukuosenomis, – atsiliepia ji į mano komplimentą, kad atrodo it paryžietė. – Paryžiuje daug mažiau jaudinuosi dėl išvaizdos nei Kijeve ar net Vilniuje. Čia nėra jaunystės ir grožio kulto, o moterys pasitiki savimi ir be „padarytos“ išvaizdos.“
Pasigirsta švilpukas: pamiršome, kad vėlyvą rudenį Paryžiaus parkai uždaromi anksčiau. Traukiame pro Panteoną Dievo Motinos katedros link. Eidama Monika pamoja ranka: štai už tos gatvės yra mokykla, kuri jai primena pačios lankytąją Vilniaus Salomėjos Nėries – iš mokinių šurmulio atpažįsta tokį patį laisvės troškimą, drąsą reikšti mintis. „Nors gal man tik atrodo, kad šie jauni paryžiečiai į mus panašūs? – šypteli moteris. – Kažkur perskaičiau frazę: „Jei nori jaustis paryžiečiu, turi jaustis pasaulio centru.“ Man patinka, kad paryžiečiai turi savo nuomonę, kad jie gilinasi į daugelį temų, mėgsta filosofuoti.“
Ji tikrai ilgėsis Paryžiaus, jo žmonių margumyno, jų meilės gyvenimui ir menui, bulvarų, galerijų, spontaniškų pažinčių. Lygiai taip pat ilgėjosi Talino, Londono, Briuselio, Kijevo. Tačiau ji atvira pasauliui ir naujiems iššūkiams. Kita Monikos stotelė bus Čikaga, mergina dirbs centriniame kompanijos biure. O iš ten – kas žino?
O kol kas vis dar esame Paryžiuje. Įsitaisome parkelyje prie Dievo Motinos katedros, gėrimės atsivėrusiu vaizdu į bauginamai gražų, didingą pastatą. „Viena svarbiausių svajonių, kuri išsipildė Paryžiuje, – Liuksemburgo meno muziejuje pamačiau dailininko Marco Chagallo darbą, kuriame jis įamžino Vilniaus didžiąją sinagogą, – prie jos pamatų Vilniuje aš užaugau“, – sako pašnekovė.
Lemtingas atsitiktinumas
Monika augo fizikų šeimoje. Jos tėtis Vitas Mačiulis buvo vienas iš Fizikų dienos, arba FiDi, pradininkų ir eksperimentinės lazerių kompanijos EKSMA įkūrėjų. „Jie su mama visada buvo paskendę reikaluose, – šypteli moteris. – Tėvai gyveno įdomų, intensyvų gyvenimą, mes kartu eidavome į spektaklius, koncertus, parodas.
Manęs nelaikė pririšę, skatino būti savarankišką, pačiai priimti sprendimus – už tai jiems esu labai dėkinga.“ Pašnekovė prisimena, kad popamokinės veiklos jai irgi netrūko: dailės būrelis, krepšinis, baseinas, informatika, choras, fortepijonas.
Paskutinėje mokyklos klasėje buvo sudėtinga nuspręsti, kur pasukti. Monika baigė tarptautinio verslo bakalauro studijas Taline esančiame Tarptautiniame Konkordijos universitete, svajojo dirbti banke, o, atlikusi praktiką Lietuvos ambasadoje Londone, svarstė išbandyti jėgas Užsienio reikalų ministerijoje. Pasiūlymas dirbti britų vaistų įmonėje nukrito tarsi iš dangaus. „Jie ieškojo praktikanto dirbti medicinos skyriuje. Sutikau mėnesį pabandyti. Terminui pasibaigus, jie mane pakvietė į rinkodaros skyrių. Mėnuo virto metais, paskui dar vienais...“ – prisimena pašnekovė.
Ji vienintelė skyriuje neturėjo medicininio ar farmacinio išsilavinimo, tačiau greitai mokėsi. Išdrąsėjusi, pasiūlė savo vadovui planą, kaip sukurti kompanijos komunikacijos strategiją. „Minėjau, kad reikia plačiau pristatyti sveikatos problemas ir jų valdymą, o jis manęs tepaklausė: „O kas tai darys?“ Nedvejodama pasisiūliau, nors kojos drebėjo: tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vienos farmacijos įmonės, kuri būti turėjusi komunikacijos specialistų. Teko daug mokytis“, – prisimena Monika.
Dar po metų buvo tikra, kad reiktų struktūriškiau dirbti su valstybės institucijomis, sveikatos profesionalų organizacijomis ir kitais rinkos dalyviais, nes jų tikslas yra vienas – kad pacientams būtų prieinamas pats moderniausias gydymas. Iniciatyvi, smalsi specialistė kilo karjeros laiptais it ant mielių.
Kai Monikai suėjo 27-eri, pradėjo dirbti kompanijos pasaulio vakcinų būstinės komunikacijos skyriuje Londone. „Buvau pirma darbuotoja iš Vidurio Rytų Europos regiono. Teko dirbti su CNN, BBC ir kitais žiniasklaidos gigantais, pasaulinio garso viešųjų ryšių agentūromis, – prisimena moteris. – Dirbdavau neskaičiuodama valandų. Labai svarbu, kad palaikė vadovai – tai yra didelė motyvacija. Jie ne tik pasitikėjo manimi, bet ir leido mokytis iš klaidų, kurti, įgyvendinti naujas idėjas.“
Monika įsitikinusi, kad nėra svarbiausia, kokią vidurinę ar aukštąją mokyklą esi baigęs. „Daug svarbiau yra dirbti ten, kur įdomu ir kur gali tobulėti“, – apibendrina moteris. Paklausta, ar pavadintų save karjeriste, griežtai papurto galą: „Kai dirbi mėgstamą darbą, žmonės pastebi tavo pastangas padaryti daugiau. Mano darbas sutampa su mano gyvenimo misija – ši sinergija teikia man daug jėgų.“
Nereikia turėti milijonų, kad padėtum menininkui, pradėtum kolekcionuoti meną ar taptum jo mecenatu. Net bilietas į parodą yra menininko paskatinimas.
Monikai jos darbas atrodo prasmingas, ji tiki, kad padeda gerinti žmonių sveikatą, jų gyvenimo kokybę. „Dirbu su įvairiomis sveikatos institucijomis, kurių tikslas – gerinti ligų prevenciją, diagnozavimą, gydymą. Mūsų specializacija – hepatitas C, ŽIV, Parkinsono, onkologinės, imunologinės ligos, ankstukai, – pasakoja pašnekovė. – Man svarbu, kad efektyvūs prevencijos ir gydymo metodai būtų prieinami žmonėms visame pasaulyje, kad jie turėtų visą reikalingą informaciją.“
Moteris pripažįsta, kad nėra magiškų vaistų, eilė veiksnių lemia, kad žmogus pasveiksta. Tai priklauso nuo jo gyvenimo būdo, genetikos, net placebo efektas gali būti lemiamas.
Už laiko ribų
Kaip energinga ir sėkminga sveikatos srities specialistė susidomėjo menu? „Vaikystėje lankiau dailės būrelį, vėliau mokiausi privačioje meno mokykloje, net galvojau stoti į Dailės akademiją, bet viena mokytoja paprotino, kad neturiu telento, – juokiasi Monika. – Tada kibau į skaičius.“
Vis dėlto susidomėjimas menu, nors ir pastumtas į paraštes, niekur nedingo. „Londono ekonomikos mokykloje (LSE) rašiau magistro darbą apie muziejaus efektą, tai yra kaip šios įstaigos, tarkim, Londone esanti galerija „Tate Modern“ ar Bilbao Gugenheimo muziejus Ispanijoje, prisideda prie tų vietų ekonominės ir socialinės gerovės, – prisimena pašnekovė. – Nuvykau į Bilbao susipažinti su į šią temą besigilinančia profesore Beatriz Plaza. Buvau pakerėta, koks šis miestas šiuolaikinis ir progresyvus, kad jį puošia žymiausių pasaulio architektų darbai.“
Pradėjusi giliau domėtis menu, susipažinusi su jį kuriančiais žmonėmis, pajuto, kad tai įkvepia ir keičia jos kasdienybę. „Menininkai yra už laiko ribų, – įsitikinusi moteris. – Jie išsamiai narplioja istorines peripetijas ir šių dienų aktualijas, prognozuoja ateitį. Pajuntu džiaugsmą, kai suvokiu, kokį naują klausimą man uždavė menininkas, kai tikiuosi suvokusi įžvalgą, kai patiriu naują emociją. Man ypač įdomus šiuolaikinis, konceptualus, menas. Dažnai – sunkiai apčiuopiamas, tarkim, garso, vaizdo, net kvapo instaliacijos, dirbtinio intelekto simuliacijos, performansai. Jis sudėtingas, nelengva jį gliaudyti, tai gera tiek proto, tiek intuicijos treniruotė.“
Monika iki šiol prisimena, kaip isigijo pirmąjį meno kūrinį. „Kai mąsčiau, ar pradėti kolekcionuoti meną, mano draugė, taip pat didelė meno mėgėja, davė puikų patarimą: „Labiausiai gailėsiesi to darbo, kurio pirmo nenusipirkai“, – sako pašnekovė. Vaikščiodama su tėčiu po parodą „Paris Photo“, galerijos „Galerie du Jour – agnès b“ stende pamatė Jono Meko nuotrauką, kurioje jis užfiksavo save, fotografuojantį Andy Warholą. Monika nedvejojo. „Su Jonu Meku bendravau per jo filmų ir knygų pristatymus Londone, Paryžiuje, Vilniuje, esame susitikę jo mėgstamoje kavinėje Manhatane, – prisimena moteris. – Atėnuose veikusioje parodoje „ Dokumenta 14“ mačiau Douglaso Gordono dokumentinį filmą apie J. Meką. Man gera turėti šio menininko darbą.“
Pašnekovė pasakoja įsigijusi dar kelis širdį šildančius meno kūrinius, tačiau galop supratusi, kad jai įdomiau prisidėti prie meno kūrimo ar eksponavimo. Moteris vengia žodžio „mecenatė“, nors jos pavardę mačiau ant kelių afišų ŠMC, vieno lietuvės autorės spektaklio programėlėje Paryžiuje, ant plakatų Venecijos bienalėje. Monika nemėgsta apie tai daug kalbėti, mano, kad tokie darbai turėtų būti daromi tyliai, tačiau kartu norėtų paskatinti nebijoti ir drąsiau padėti kūrybingiems žmonėms.
„Nereikia turėti milijonų, kad padėtum menininkui, pradėtum kolekcionuoti meną ar taptum jo mecenatu. Ne visi darbai brangūs, juk yra jų riboto tiražo, yra parodos katalogai, plakatai, net ir bilietas į parodą muziejuje ar galerijoje – visa tai yra menininko paskatinimas, – sako ji. – Kartais draugai Lietuvoje nustemba išgirdę, kad mecenatui nebūtina turėti specialių fondų. Kartais pakanka ir reikiamo kontakto.“
Monika informacijos apie meno procesus ieško įvairiuose šios srities renginiuose –stengiasi aplankyti didžiuosius, tarkim, Venecijos šiuolaikinio meno bienalę, mugę FIAC Paryžiuje, parodą „Documenta“, taip pat parodų atidarymuose, paskaitose. „Kuo galėčiau padėti, susižinau per įvairius žmones: menininkus, kuratorius, kultūros atašė. Remiuosi intuicija ir smalsumu“, – šypsosi moteris.
Savo aistra Monika įkvėpia šeimos narius, draugus. „Grįžusi į Lietuvą organizuoju meno pažintis, – emocingai pasakoja pašnekovė. – Šią vasarą į Nacionalinę dailės galeriją, į Kazio Varnelio parodą „Optika ir struktūros“ ir Onos Lozuraitytės kuruotą parodą „Formuojant peizažą“ susirinko apie keturiasdešimt žmonių. Menininkas ir kuratorius Vytenis Burokas buvo mūsų gidas. Paskui draugai kviečia į ekskursijas kitus ir tęsia meno pažinimo ciklą.“
Ji niekada nepamirš ir šiais metais gautos dovanos gimimo dienos proga. „Mano artimos draugės prisidėjo prie menininko Žilvino Landsbergo kūrinio pristatymo Venecijos bienalėje, – pasakoja pašnekovė. – Didelė laimė buvo matyti pilną aikštę žiūrovų iš viso pasaulio, kurie ten suvažiavo iš meilės menui.“
Monika mano, kad menas nebūtinai turi patikti, bet jis tikrai plečia akiratį. „Net diskusija, ar tam tikras kūrinys yra menas, ar ne, yra įdomi ir praturtinanti mūsų kasdienį gyvenimą“, – įsitikinusi moteris.
Sveikas žmogus – sveika visuomenė
Paryžiuje Monika turėjo ypatingą galimybę pagilinti pažintį su turiningu meno pasauliu, nors pripažįsta, kad prireikė maždaug poros metų, iki meno pasaulio atstovai priėmė į savo tarpą.
„Kolekcininkai, menininkai, galeristai – tai itin uždaras sudėtingas pasaulis su daugybe nerašytų taisyklių, kodų, privalomų statusų, svarbesnių viena už kitą vakarienių ir panašiai, – pasakoja pašnekovė. – Reikia daugiau kaip porą kartų susidurti įvairuose meno renginiuose, mugėse, atidarymuose, kokteiliuose, kad pagaliau būtum pakviesta į uždarą vakarienę ir galbūt pasodinta šalia garsaus šiuolaikinio menininko.“ Per šių metų garsiosios šiuolaikinio meno mugės FIAC , kuri vyksta spalio mėnesį Paryžiuje, atidarymą Monika jau labinosi ne tik su organizatoriais, bet ir draugiškai bendravo su galeristais, domėjosi kylančių šiuolaikinio meno žvaigdžių darbais.
„Man pasisekė, kad dirbdama kompanijos „AbbVie“ Paryžiaus biure susipažinau su garsiais meno kolekcininkais, – šypteli pašnekovė. – Kolegos Iordanis Kerenidis ir Piergiorgio Pepe kuruoja Graikijoje, Anafio saloje, kasmet vykstančią šiuolaikinio meno iniciatyvą „Phenomenon“. Tai jų dėka Paryžiaus meno pasaulis tapo artimesnis. Svajoju, kad į „Phenomenon“ būtų pakviesta ir lietuvių menininkų, šiuo metu rengiame susitikimus su galerijomis, menininkais. Tikiuosi, kad taip ir bus.“
Kartu su dviem kolegomis kolekcininkais Monika kompanijoje „AbbVie“ įkūrė šiuolaikinio meno entuziastų klubą. „Pradėjome įmonei rinkti meno kolekciją, kurios temos yra gyvenimas, tyrimas ir inovacijos, – pasakoja moteris. – Visi kolegos kartą per metus gali balsuoti už jiems labiausiai patinkantį menininką ir jo darbai vėliau eksponuojami musų biuro patalpose. Čia ta proga organizuojame vernisažą. Štai prancūzė menininkė Morgan Tschiember, kurios darbas pristatomas mūsų posėdžių salėje, pasirodo, buvo ir Vilniuje, eksponavo darbus Šiuolaikinio meno centre. Tai sužinojau lankydymasi jos įspūdingoje Paryžiaus studijoje.“
Kompanija darbuotojams rengia vizitus į muziejus, turi minčių organizuoti bendras dirbtuves su menininkais. Vieno vernisažo metu Paryžiuje moteris susipažino su Prancūzijos kultūros ir komunikacijos ministerijos darbuotoju. Jis susidomėjo kompanijos „AbbVie“ meno iniciatyvomis ir nusprendė apie tai papasakoti specialiame ministerijos leidinyje, skirtame skatinti privačias kompanijas prisidėti prie meno platinimo ir rėmimo. „Leidinys buvo pristatytas garsiame Pompidou meno centre“, – neslėpdama pasididžiavimo pasakoja moteris.
Monika svajoja, kad ir Lietuvoje kultūra, menas taptų prioritetu. „Juk investuodami į kultūrą, investuojame į šalies socialinę ir ekonominę gerovę“, – sako pašnekovė. Ji tikra, kad įmonės, asmenys taip galėtų padėti kurti pozityvią šiuolaikinę visuomenę. „Kultūra, menas turi didelę galią. Išsilavinęs, smalsus, visapusiškas žmogus yra sveikesnis, o sveikas žmogus spinduliuoja gera nuotaika, dalijasi įkvėpimu su šeima, visuomene, – įsitikinusi moteris. – Mano svajonė yra rasti būdų, kaip apjungti visas meno sritis su sveikatos sistema, rasti tvarių sąlyčio taškų. Tikiu, kad vieną dieną taip ir bus.“
Monika tikisi, kad Lietuvoje pamažu keisis požiūris į sveikatos iššūkių turintį žmogų. Šią vasarą Palangos gatvėse ji išvydo daugiau žmonių su negalia nei anksčiau. „Vakaruose sudarytos sąlygos visiems įvairių galimybių žmonėms lankyti parodas, bibliotekas, dalyvauti visuomenės gyvenime. Sveikatos iššūkių turintys žmonės yra labai svarbi neatskiriama visuomenės dalis“, – sako pašnekovė.
Moteris stengiasi dalyvauti Lietuvos kultūriniame gyvenime, tačiau apie gyvenimą gimtinėje kol kas negalvoja. „Kiekvieną kartą keisdama miestus, šalis labai jaudinuosi, nors man patinka iššūkiai. Pirmi metai visada būna labai sunkūs – kol randi namus, draugus, mėgstamas meno galerijas, kol supranti naujo pasaulio sistemą, – dalijasi patirtimi. – Geriausiai jautiesi kokiais ketvirtaisiais metais. O kai pasieki komforto zoną, tada laikas pradėti galvoti, ar likti čia, ar ieškoti naujo iššūkio.“
Pokalbį Monika baigia pačią įkvepiančiu kvietimu: „Kiekvieną dieną padaryk ką nors drąsaus.“
Ji pati to šventai laikosi.
