Ankstyvą rytą iš Paryžiaus Haussmano bulvaro kildama triukšmingomis populiaraus 9-ojo kvartalo gatvėmis Švč. Jėzaus Širdies bazilikos (Sacré-Cœur Basilica) Monmartre kryptimi stebiu pro šalį skubančią minią paryžiečių. Iš lauko kavinukių girdėti puodelių skambesys, triukšmą kelia gatvės remonto darbai, stengiuosi nepataikyti po visur zujančių mašinų ratais. Netikėtai pasuku į nedidelę, tykią gatvelę. Užvertusi galvą pamatau kelis dideliais vazonais su ilgais žaliais augalais apstatytus rantytus Haussmano architektūros balkonus. „Ar galiu padėti? – staiga paklausia šūsnimi laiškų nešina maloni moteris. Matyt, namo konsjeržė. „Aš – pas ponią Slimani, atėjau kiek per anksti“, – aiškinuosi. Ji supratingai šypsosi.
Praėjusių metų rugsėjį prestižinės prancūzų leidyklos „Éditions Gallimard“ išleistas antrasis Leïlos Slimani romanas „Lopšinė“ („Chanson douce“, lietuvių kalba šiemet jį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) vos per kelis mėnesius Prancūzijoje tapo bestseleriu, parduota beveik 300 tūkstančių jo egzempliorių. Praėjusių metų lapkritį rašytoja už „Lopšinę“ gavo Goncourt‘ų premiją ir tapo dvyliktąja moterimi, įvertinta šiuo garbingiausiu Prancūzijos literatūros apdovanojimu. Goncourt‘ų akademijos pirmininkas Bernard‘as Pivot interviu spaudai teigė, kad Leïla Slimani yra „jauna, talentinga moteris, taigi puikiai atitinka premijos dvasią“. Kaip kad kdaise ją atitiko rašytojos Simone de Beauvoir ar Marguerite Duras.
„Labai nustebau, nes tikrai nesitikėjau, – sako rašytoja šypsodamasi, mat 2014-aisiais išleista pirmoji jos knyga „Žmogėdros sode“ („Dans le jardin de l‘ogre“, lietuviškai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) apie nuo sekso priklausomą moterį sulaukė išskirtinio kritikų dėmesio. – Juk esu moteris, jauna, tai tėra antras mano romanas. Žinoma, visa tai tik dar labiau verčia džiaugtis apdovanojimu ir suteikia dar daugiau pasitikėjimo savimi. Prancūzijoje daug moterų rašytojų, nemažai jų ir įvairių apdovanojimų sąrašuose. Dauguma skaitytojų taip pat yra moterys, ir jos palaiko rašytojas. Situacija tikrai po truputį keičiasi, nors šioje srityje, kaip ir visose kitose, dominuoja vyrai.“
Vis dėlto prėjusių metų Frankfurto knygų mugėje L. Slimani buvo svarbiausia šiuolaikinės prancūzų literatūros ašis. Ją dažnai kviečia į garsias televizijos ir radijo laidos, interviu su ja spausdina reikšmingiausi Prancūzijos leidiniai.
Užgriuvus šlovei, net minutės autorės dienotvarkėje suskaičiuotos, tačiau ji sakosi jau mąstanti apie naują knygą. „Tikrai nejaučiu jokio spaudimo iš šalies ar baimės, – purto galvą ji. – Tačiau rašymas man visada yra sudėtingas dalykas. Visada yra jaudulys, kad nepavyks, kad bus negerai.“
Kova už teisę į kūną
Neaukšta, smulkutė, vilki pilkas flanelines kelnes, sniego baltumo marškinius ir kašmyrinį plytų spalvos megztinį, garbanos surištos į uodegą... Leïla Slimani man labiau panaši į studentę. Vis dėlto prieš mane – viena garsiausių šiuolaikinių Prancūzijos rašytojų, ir ji ką tik atvėrė duris į šviesų savo šeimos butą. Daiktais neapkrautas interjeras, puikiai dera ryškios spalvos – mėlyna ir geltona. Akies kraštu matau, kaip virtuvėje tvarkosi pagalbininkė, kiek tolėliau esančiame kambaryje paklotas vaikiškas kilimėlis su žaislais, – Leïla su vyru Antoine‘u augina šešerių metų sūnų ir šešių mėnesių dukrą. Rašytoja sako, kad Antoine‘as yra jos priešingybė: santūrus, ramus, tačiau juos sieja ta pati hedonizmo dvasia, šventės pojūtis. „Vyras mane labai palaiko, suteikia man tiek laisvės, kiek reikia“, – sako rašytoja.
Rašymas man visada yra sudėtingas dalykas. Visada yra jaudulys, kad nepavyks, kad bus negerai.
Leïla pasikviečia į mėlyną darbo kambarį. Prisėdu ant sofos ir, kol šeimininkė ruošia kavą, dairausi aplink. Pailgas darbo stalas stovi palei langą, pro šį atsiveria ramus kiemo vaizdas. Visur, kiek užmato akys, – knygos, ant grindų sukrauti žurnalai ir vėl knygos, tarp jų įsispraudę ir „Lopšinės“ tomai įvairiomis pasaulio kalbomis. Kituose interviu rašytoja yra užsiminusi, kad namuose turi net tris bibliotekas, nemažai knygų išvežta į namą kaime. Mano akis užkliūva už ant stalo gulinčios Stefano Zweigo knygos „Tolstojus“. Ir tai nė kiek nestebina, nes tarp jos mėgstamiausių rašytojų – Antonas Čechovas, Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus. „Nemačiau nė vieno tiek daug skaitančio žmogaus kaip mano tėvas“, – sako Leïla ir priduria, kad jos meilė knygoms gimė būtent vaikystėje.
Kai rašytoja kalba apie šeimą, tėvus, tradicijas, jos balse girdisi daug šilumos. Leïla užaugo Maroko sostinėje Rabate, pasiturinčioje, prancūziškai kalbančioje šeimoje. Tėvas bankininkas Othmanas Slimani ir prancūzų bei alžyriečių kraujo turinti mama Béatrice, viena pirmųjų moterų gydytojų Maroke, savo keturias dukras stengėsi auginti laisvas, meniškas asmenybes, nuo mažens aiškino, kad moters kūnas priklauso tik jai ir tik ji viena gali nuspręsti, ką su juo daryti. Maroke, kur moterų teisės iki šiol stipriai suvaržytos, o moters kūnas laikomas valstybės, tėvo arba vyro nuosavybe, taip auklėti buvo gana rizikinga. „Knygą „Žmogėdros sode“ skyriau būtent tėvams, – šypsosi Leïla. – Jie visada mane palaikė. Šis romanas buvo palankiai sutiktas ir Maroke, mat mano herojė Adelė yra vakarietė, o priklausomybė nuo sekso yra vakariečių liga.“
Rašytoja sako, kad dabar jai būtų sunku grįžti gyventi į šalį, kurioje ji, kaip moteris, nesijaustų laisva. „Bijočiau vilkėti sijoną gatvėje, lipti viena į taksi ar rūkyti cigaretę per ramadaną, – sako Leïla. – Visada kovoju už žmogaus teisę į orumą. Niekas neprivalo niekam atsiskaityti dėl savo intymaus gyvenimo, seksualumo: nei valstybei, nei kam nors kitam. Iki šiol Afrikoje, Rusijoje, daugelyje kitų šalių žmogaus teisės į jo seksualumą, kūną grubiai paminamos. Kova ilga, bet labai svarbu ją tęsti ir nebijoti apie tai kalbėti.“
Gal todėl autorė nepaisydama galimų gąsdinimų, neigiamų reakcijų drąsiai kalba apie moterų teises Maroke. Šiemet Prancūzijoje pasirodžiusioje savo knygoje „Seksas ir melagystės, intymus gyvenimas Maroke“ („Sexe et mensonges, La vie sexuelle au Maroc“) rašytoja gimtosios šalies moterų lūpomis kalba apie slapčiausius Maroko visuomenės tabu ir meta iššūkį veidmainiškai visuomenei, kurios moterys iki vedybų turi išsaugoti nekaltybę, intymų gyvenimą gali pradėti tik ištekėjusios. Kitu atveju jos išstumiamos į visuomenės paribį kaip prostitutės. „Draudimas, griežtos intymaus gyvenimo, seksualumo normos verčia eiti į pogrindį, slėptis, – emocingai pasakoja rašytoja. – Menininkai jautriai reaguoja į visuomenės veidmainiškumą. Maroko literatūra labai provokuojama, joje daug sekso, narkotikų ir smurto.“
Akistata su baime
Kai Leïlai sukako septyniolika, ji išvažiavo į Paryžių. Svajojo mokytis psichologijos, baigė prestižinį politinių mokslų institutą „Sciences Po“, bandė studijuoti aktorinį meną, vėliau dirbo žurnaliste žurnale „Jeaune Afrique“, tačiau kažkas jai vis nedavė ramybės, skatino ieškoti kažko kita.
Leïla puikiai atsimena momentą, kai maitindama naujagimį sūnų žiūrėjo reportažą apie sekso skandalais pagarsėjusį įtakingą Prancūzijos politiką Dominique‘ą Straussą-Kahną. „Mane užbūrė ši istorija. Ramybės nedavė klausimas, kaip toks viešas žmogus, visada apsuptas žurnalistų, politikų, patarėjų, turėjęs planų tapti šalies prezidentu, šitiek metų gyveno slaptą dvilypį gyvenimą“, – pasakoja rašytoja ir priduria prisimenanti, kaip tarsi kokio apsėdimo stumiama sėdo prie kompiuterio ir pradėjo rašyti savo pirmąjį romaną. „Įsivaizdavau, kas būtų, jei toks personažas būtų moteris. Man įdomus pasirodė pats paslapties motyvas: kaip eilinės išvaizdos moteris, gyvenanti įprastą gyvenimą, gali turėti šitiek paslapčių. Kai pradėjau rašyti, supratau, kad kažko trūksta, personažas atrodė kiek banalus. Tada sumaniau, kad mano herojė Adelė turi stiprią priklausomybę nuo sekso. Seksas jai – it narkotikas, ji visą laiką tarsi apsvaigusi. Adelė kelia pasibjaurėjimą, tai – jos beprotybė. Ji, kaip ir Dostojevskio knygos „Lošėjas“ herojus, negali sustoti.“
Rašytoja, pati gyvenime vertinanti kuklumą ir diskretiškumą, leidžiasi paskui heroję, priklausomą nuo atsitiktinio sekso, melo, perversijų, gyvena dvilypį gyvenimą veidmainiškoje visuomenėje. Toks personažas meno istorijoje nėra naujas. L. Slimani sako, kad rašydama prisiminė ne tik rašytojo Gustave‘o Flaubert‘o „Ponią Bovari“, bet ir Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“, režisieriaus Luiso Bunuelio filmą „Dienos gražuolė“, kuriame vaidina Catherine Deneuve. „Net ne seksas žlugdo, griauna mano herojės gyvenimą, o pasyvumas, tingumas“, – teigia rašytoja.
Prisimename ir skandalingus panašios tematikos filmus – ekscentriškojo danų režisieriaus Larso von Triero „Nimfomanę“ ir britų Steve‘o McQueeno „Gėdą“. Rašytoja sako, kad pastarasis turėjo šiek tiek įtakos ir jos „Žmogėdrų sode“ Adelei, – ši, kaip ir Michaelo Fassbenderio vaidinamas herojus, jaučia nenumaldomą, aštrią gėdą. „Larso von Triero filmą pamačiau, kai mano knyga jau buvo išėjusi. Patiko pirmoji „Nimfomanės“ dalis, – sako rašytoja. – Tarp režisieriaus ir mano herojų yra panašumo: jos atstumiančios, nemokančios komunikuoti, yra vienos, tyloje. Tos moterys gyvena save trypdamos, žalodamos, o mes nesuprantame, kodėl jos taip elgiasi, norime šaukti: „Sustok, tai baisu, padėk sau!“
Toks pat troškimas sustabdyti beprotystę apima skaitant ir antrąjį rašytojos romaną „Lopšinė“. Šio herojai – vidurinės klasės paryžiečių šeima: muzikos prodiuseris Polis ir advokatė Miriam. Pagimdžiusi antrą vaiką, Miriam trokšta kuo greičiau grįžti į darbą. Štai tada scenoje pasirodo tobula auklė Luiza. Pamažu ji užima vis svarbesnę vietą šeimoje.
Skaitytojas nuo pat pirmųjų knygos eilučių rankose laiko pagrindinės knygos intrigos kortas. „Vaikelis nebegyvas, – taip prasideda „Lopšinė“. – Pakako kelių sekundžių.“ Nuo pat pirmųjų puslapių skaitytojas tampa aktyviu ir akylu siaubo trilerio žiūrovu. Jis žino, kuo baigsis istorija, ir lėtai, puslapis po puslapio, stebi „tobulos vaikų auklės“ Luizos kelią iki beprotybės – dviejų jos globojamų vaikų žmogžudystės. Knygos siužetas paremtas tikra istorija: prieš ketverius metus Niujorke iš Dominikos Respublikos kilusi auklė vonioje peiliu nužudė du mažylius ir pati bandė nusižudyti.
„Žinoma, ši tema gąsdina daugybę žmonių, – sako rašytoja. – Norėjau, kad skaitytojas pasijustų nepatogiai, nejaukiai, norėjau jo akistatos su savo gyvenimu, kad pažvelgtų į akis vidiniams prieštaravimams, peržvelgtų santykius su darbuotojais, neretai veidmainiškus, paremtus aiškiais klasiniais skirtumais. Daugelį gąsdina ne vaikų mirtis, o tai, kad perskaitė apie save. Susijaudinu, kai skaitytojas man apie tai prisipažįsta.“
L. Slimani sako, kad mėgsta skaitydama jausti baimę, jaustis nepatogiai. „Juk vaikai skaitydami pasakas bijo raganų, milžinų ar vilkų, tačiau vis dėlto ir domisi labiausiai būtent jais. Neigiami personažai daug įdomesni už banalius nykštukus ar princeses. Aš noriu susidurti su didžiausia savo baime, noriu, kad ir skaitytojas pažvelgtų savo didžiausiai baimei į akis“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Tai, kas akivaizdu, iš tikrųjų gali būti tik apgaulė, – L. Slimani pasaulį mato kaip dėžę dvigubu dugnu. Tai, kas iš paviršiaus atrodo labai normalu, gali slėpti blogį, chaosą ir piktadarybes. Autorė teigia, kad neretai nežinome, kas yra tas kitas žmogus visai šalia. Galime kartu gyventi, net dalytis intymumu, tačiau žinoti daugiau dažnai nenorime, bijome patys savęs.
Neįsivaizduoju savęs sėdinčios su vaiku metus. Paleisčiau sau kulką į galvą. Labai svarbu, kad mane palaiko šeima, vyras.
„Rašydama „Lopšinę“ ėmiausi kontroversiškų temų, kad kiltų reakcija. Tai – vaiko nužudymas, mamos vieta šiuolaikinėje visuomenėje ir jos santykiai su žmogumi, kuris ateina jos pakeisti“, – sako rašytoja. L. Slimani visiškai nebijojo, kad knygos tema atbaidys kai kuriuos skaitytojus. „Negali suvilioti viso pasaulio, – šypteli ji. – Vis dėlto knygos jau parduota šeši milijonai egzempliorių, ji išversta į 37 pasaulio kalbas. Tikiuosi, kai nurims žiniasklaidos ažiotažas, „Lopšinę“ atras ir kitokie skaitytojai.“
Rašytoja nežino, kodėl būtent jos knyga yra tokia verčiama, kuo taip sudomino užsienio skaitytojus. „Juk leidėjai nelabai linkę ieškoti kitokių kūrinių. Jiems dažniausiai neįdomios moterys, rašančios gal kasdienio, buitinio turinio kūrinius, kurie nedomina užsienio skaitytojų. Visada „praeina“ klasikiniai variantai – knygos apie istoriją, karą, – svarsto pašnekovė. – O gal vis dėlto paspaudžiau kokį nors visiems bendrą mygtuką?“
Be pagražinimų
Priešingai nei „Lopšinės“ herojė Miriam, Leïla savęs tikrai nekaltina dėl to, kad per daug dirba. „Daug keliauju, pristatau knygą, susitinku su įdomiais žmonėmis, mažai būnu namie, tačiau toks yra šis mano etapas. Būtų keista nepasinaudoti tokia proga tik dėl to, kad esu mama ir moteris, – sako rašytoja. – Neįsivaizduoju sėdinčios savęs su vaiku metus. Paleisčiau sau kulką į galvą. Labai svarbu, kad mane palaiko šeima, vyras, nors jis irgi labai daug dirba.“
L. Slimani pripažįsta, kad jos, kaip dirbančios mamos, sprendimai ir gyvenimo būdas priimtini ne visiems. „Ypač dažnai Rytų Europoje per susitikimus su skaitytojais išgirstu klausiant, kam gimdyti vaikus, jei juos augina auklės, juk tada jie esą auga nelaimingi, apleisti, visko bijo, dėl visko nerimauja... Apie tai pasakojama net televizijos laidose, – pastebėjo rašytoja. – Vis dėlto manau, kad kiekvienas turi daryti taip, kaip nori. Nieko nėra privaloma. Galime būti geros mamos ir daug dirbdamos, ir likdamos su vaikais namuose. Taip pat galime būti ir blogos mamos, kurios daug dirba ar sėdi su vaikais namuose. Vis dėlto svarbiausia – pačiai būti laimingai. Tada bus laimingi ir vaikai. Reikia suvokti savo pasirinkimą ir nekaltinti savęs dėl jo.“
Rašytoja sako, kad kartais ji visą dieną skiria tik sau ir vaikams, juk ne visada rašo ar pristato knygas, tačiau kai rašo, rašo visą laiką. „Turiu savo griežtą dienotvarkę, tapau labai disciplinuota. Pavalgau pusryčius ir pradedu dirbti. Stengiuosi paimti Emilį iš mokyklos, pabūname kartu. Kai vaikai suminga, vėl dirbu, – pasakoja Leïla. – Rašau be jokios tvarkos. Jei scena nepavyksta, imuosi kitos. Kad nenusibostų, vieną dieną rašau finalą, kitą dieną – pradžią, kokią sceną iš vidurio knygos. Siužeto siūlo nepametu, nes tai – kaip apsėdimas: visą laiką mąstau apie savo knygos pasaulį.“
Kritikai išskiria itin specifinį, sausą, nepagražintą Leïlos Slimani stilių. Jis suteikia romanams žavesio, yra labai paveikus, ypač tai pasakytina apie romaną „Lopšinė“. Ar tam turėjo įtakos žurnalistika? „Gali būti, nes juk gyvenime esu parašiusi nemažai reportažų. Mus mokė laikytis atstumo, būti dėmesingus detalėms, tikslius, stebėti, kaip žmonės juda, kalba, pateikti daug informacijos, – svarsto moteris. – Gal tai ir padėjo išsiugdyti savo stilių, vengti plepumo. Kita vertus, man patinka kinematografinis rašymas. Visada stengiuosi įsivaizduoti sceną, lyg žiūrėčiau kino filmą, ir ją aprašyti, papasakoti apie personažus, nusakyti jų išvaizdą. Be to, toks mano skonis. Man patinka, kai prancūzų kalba yra labai aiški, sausa, paprasta.“
Aš, kaip ir tikra paryžietė, nenoriu ilsėtis. Mėgstu didmiesčio stresą ir nerimą, man jo reikia.
Gal todėl pasiūlymai ekranizuoti abi knygas rašytojos nenustebino. „Džiaugiuosi dėl to. Nesikišiu į procesą, nes paleidžiu knygas gyventi savo gyvenimo, bet nekantriai lauksiu rezultato“, – sako ji. „Lopšinę“ norėtų kurti prancūzų kino aktorė ir režisierė Maïwenn, o filmą pagal romaną „Žmogėdros sode“ – garsus prancūzų scenaristas ir režisierius Jacques‘as Fieschi.
Intymiausias klausimas
Stebiu, kaip Leïla Slimani kalba: jausmingai, raiškiai, užburiančiai. Ji sukuria nuoširdaus, ištikimo sau, jautraus, o kartu ironiško, savikritiško ir be galo stipraus žmogaus įspūdį. Šios moters gali klausytis ilgai, tačiau interviu laikas eina į pabaigą. Norėčiau vėl prisiminti Maroką. Ar rašytojos pasaulėjautai turėjo įtakos vaikystėje matyti du visiškai skirtingi Maroko pasauliai?
„Galbūt, tačiau nerašau pasidėjusi šalia paso, – sako Leïla. – Kai rašau, mano etninė priklausomybė neturi jokios reikšmės. Rašytojas ieško to, kas jį jungia su pasauliu, o išskirtinumą nustumia į šoną. Man svarbu sukurti tokį personažą, kuris kerta sienas, peršoka amžius, kurio jausmai universalūs. Kai skaitau „Aną Kareniną“, aš esu Ana Karenina, o ne marokietė. Gal ir būtų įdomu, kad mano istorijos herojė būtų kilusi iš Artimųjų Rytų, tačiau man svarbiausia yra ne kilmė, o istorija, kad ji užkabintų.“
Maroko kultūrą L. Slimani itin vertina kasdieniame gyvenime. „Mums yra labai svarbi šeima. Būtinai perduosiu šią vertybę vaikams, – emocingai sako Leïla. – Štai šį savaitgalį pas mus buvo susirinkusi didelė giminė – pusbroliai, pusseserės, tetos, senelės, buvo daug maisto, triukšmo. Maroko kultūra – svetinga kultūra, mes visada turime papildomų lėkščių, jei ateitų daugiau svečių. Esame dosnūs, atviri, daug kalbame, juokiamės. Labai mėgstame su vaikais ruošti maistą.“
Kai pasakau, kad neatrodo, jog dažnai sukiotųsi virtuvėje, mat yra itin liekna, Leïla tik šypteli: „Marokiečių maistas – tai daug daržovių ir alyvuogių aliejaus. Gaminti mane išmokė mama, ji tai daro puikiai.“ O kaip sekėsi pritapti Paryžiuje? „Paryžiečiai yra tikrai labai uždari, ypač kai susiduria su tuo, ko nepažįsta. Niekas tavęs iš karto nepakvies vakarienės, nors matys, kad esi vienas. Maroke taip niekada nenutiktų, – sako rašytoja. – Didžiuojuosi išmokusi suvaldyti situacijas, kurios ankščiau mane gąsdino, nors kartais pagaunu save galvojant, kad pati perėjau į kitą barikadų pusę ir tapau bjauria kale paryžiete.“
Kita vertus, tai – didelio miesto fenomenas. „Čia kiekvienas už save ir jam nusispjauti į kitus, bet radęs čia savo vietą atrandi aistringą miestą. Paryžiuje tikrai yra daug pamatyti, pažinti vertų dalykų, daug galimybių, – sako pašnekovė. – Net mano drabužių stilius pasikeitė. Kai prisimenu, kaip rengiausi čia atvykusi, norisi rankomis užsidengti veidą. Atrodžiau klaikiai. Ilgainiui išmokau bėgioti – iki metro ir atgal – avėdama batelius su 10 cm pakulne.
Tokia ir yra tikra paryžietė. Ji ambicinga, daug dirba, bet kartu rūpinasi ir vaikais, sportuoja, eina į teatrą, kiną, taurės vyno su draugėmis, keliauja. Ji nereali! Ir man labai patinka. Aš, kaip ir paryžietė, nenoriu ilsėtis, noriu susipažinti su žmonėmis, eiti į visus filmus, teatrus. Mėgstu didmiesčio stresą ir nerimą, man jo reikia.“
O kaip Leïla susitvarko su netikėtai užklupusia šlove? „Juk paskui grįžtu į savo kambarį, sėdžiu ir rašau, – šypteli Leïla. – Tiesa, dabar stengiuosi mažiau rodytis viešumoje, noriu vėl atgauti savo laisvę.“
Rašytoja prisipažįsta, kad laiminga ir saugi jaučiasi būdama su šeima namuose, su draugais ir rašydama. „Mane įkvepia knygos, daug stebiu, klausausi, įsimenu. Kodėl jas rašau? Niekas negali atsakyti į šį klausimą. Tarsi prašytumėte mane išsirengti nuogai. Galiu jums ką nors atsakyti, bet tai bus dirbtinis atsakymas. Tikra priežastis labai paslaptinga, mistinė. Gal tai yra intymiausias klausimas, kokį galima užduoti rašytojui?“ – klausimu mūsų pokalbį baigia Leïla Slimani.
