Su režisiere kalbėjomės likus savaitei iki kelionės į Kiniją, – spalį jos ir spektaklio „Mūsų klasė“ trupės laukė pasirodymai Udženo (Wuzhen) teatro festivalyje. Po gastrolių Kinijoje jau numatyti susitikimai dėl naujų spektaklių Islandijoje ir Vokietijoje, o kitais metais suplanuotos repeticijos Švedijoje ir Norvegijoje. Pati režisierė sako, jog labai didelė jos širdies dalis, kad ir kur vyktų dirbti, lieka Lietuvoje ir skirta naujausiam darbui – spektakliui „Trys seserys“. Šios Antono Čechovo pjesės interpretacijos premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko kovą. „Dėl šio savo kūdikio labai jaudinuosi ir abu kumščius laikau sugniaužusi, – sako Yana Ross. – Jis bando vaikščioti, bet dar reikia padirbėti, kad įgautų drąsos žengti tvirtu žingsniu.“
Bene 2011 m. „Moters“ žurnalui sakėte jaučianti, kad atsitiks kažkas lemtinga. Kokie buvo tie šešeri metai, ar pasitvirtino Jūsų intuicija?
Pajutau permainas ore, nerimą, man buvo kilusi nuojauta, kad pasaulis prarado pusiausvyrą, kad esame arti kažkokios katastrofos. Tai buvo gerokai prieš pabėgėlių krizę, JAV prezidento rinkimus. 2013 m. prasidėjo įvykiai Ukrainoje. Maždaug tuo metu ieškojau medžiagos spektakliui Lenkijoje statyti. Michailo Durnenkovo pjesėje „Ežeras“ – pagal ją stačiau spektaklį, premjera vyko 2016 metų kovą – ir kalbama apie tokį pajautimą. Vidutinės klasės atstovai važiuoja vasarnamį, geria arbatą, bendrauja, o iš tikrųjų tvyro nuojauta, kad tai gali būti paskutinė jų diena, – Apokalipsės nuojauta.
Prieš pradėdama Lietuvoje statyti Čechovo pjesę „Trys seserys“, patyriau tokį keistą įvykį. Kavinėje pastebėjau su lietuvaitėmis švenčiančius lenkų lakūnus. Pagalvojau, kad, kariuomenėms judant, panašūs tarptautiniai romanai Europoje mezgėsi ir prieš Antrąjį pasaulinį karą. Čechovas pjesę „Trys seserys“ – beveik visi jos personažai vyrai yra karininkai – rašė likus kiek daug nei 10 metų iki Pirmojo pasaulinio karo.
Mes, menininkai, turime labai atidžiai stebėti pasaulį, skaityti ženklus, kurių kitas žmogus gal ir nepastebi, bei kalbėti apie tai, ką jaučiame. Tai, kas mums atrodo pavojinga, gali įvykti, gali ir neįvykti, tačiau kalbėti apie tai yra mūsų atsakomybė.
Ar tai, kad „Trijose seseryse“ pakvietėte vaidinti gerokai vyresnes aktores nei A. Čechovo pjesės herojės, rodo, jog jums įdomi per 40 metų perkopusių moterų tema?
Man pačiai jau tiek, tad tai ir yra artimiausia. Kita vertus, negaliu sakyti, kad, galvodama apie personažą, svarstau, kas turi jį vaidinti – moteris ar vyras. Labiau rūpi, ar tai temai atskleisti tinka konkretus aktorius ar aktorė. Jei yra galimybė sukurti personažą gerai aktorei, moteriai, tai aš tik už. Juk klasikinės dramaturgijos autoriai yra vyrai – Čechovas, Ibsenas, Molière‘as, Shakespeare´as, ir jie dažniausiai kūrė personažus vyrus, moterims skyrė vos vieną kitą vaidmenį. Kita vertus, vaidmenį galima pakreipti taip, kad vyriškos lyties personažą galėtų vaidinti moteris, ir atvirkščiai. Aš dažnai tai darau. Jeigu nesikeičia santykis ar „svoris“, tai kodėl to nepadarius.
Pajutau permainas ore, nerimą, man buvo kilusi nuojauta, kad pasaulis prarado pusiausvyrą, kad esame arti kažkokios katastrofos.
Beje, visas stipriausias dramas A. Čechovas parašė būdamas apie keturiasdešimties metų. Tada jis jau sirgo tuberkulioze ir žinojo, kad miršta. O toks suvokimas labai mobilizuoja kūrybines galias. A. Čechovas rašo apie jaunas moteris, tačiau per jas vis tiek kalba apie save. Tai yra brandaus žmogaus mintys. Dėl to man buvo labai natūralu pakviesti kurti tuos vaidmenis aktores Rimantę Valiukaitę, Moniką Bičiūnaitę ir Vitaliją Mockevičiūtę.
Esate sakiusi, kad „Trys seserys“ – spektaklis apie prarastą tapatybę.
Man tai itin įdomi tema. Kad ir kur dirbčiau, visada iškyla klausimas apie identitetą – kaip žmonės vertina save, kaip tapatinasi su visuomene, tomis šalimis, kuriose gyvena, laiko save europiečiais ar pasaulio piliečiais, ar yra išsaugoję, ar jau praradę savo šaknis? Norėjau, kad trys seserys, kaip ir pjesėje, būtų rusės. Ir tada pradėjau galvoti, koks galėtų būti kontekstas, kaip tos seserys galėtų būti atsidūrusios Lietuvoje. Gimė mintis, kad galėtų būti sovietų laikais, dar paauglės, su tėvu kariškiu atvykusios iš Rusijos. Spektaklyje, kaip ir pjesėje, personažai tarsi užstrigę tarp dviejų erdvių. Išvažiavo iš sostinės į tolimą kraštą, kaip ir dabar žmonės išvažiuoja į užsienį, ir visgi negali tos kitos vietos vadinti savo namais.
Tėvas – jis galbūt buvo despotiškas – jau miręs. Seserys su broliu galėtų grįžti į vaikystės miestą, apie tai svajoja, bet kažkas laiko. Žmogus nepritampa, bet dėl tam tikrų priežasčių negali prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Tada labai patogu kaltinti visus aplinkui, atsiranda nepaprastai daug priežasčių, dėl ko nesiseka. Čechovas kalba apie nelaimę – kaip nuolatinę būseną, o jo pjesės personažai nori mums pasakyti – gyvenk ir nustok skųstis, ragina pagalvoti apie gyvenimo trapumą ir, kol ne per vėlu, paskubėti suvokti, kad smulkmenos nevertos gyvenimo.
Per kartas esate susieta su keliomis skirtingomis tautomis – lenkais, ukrainiečiais, žydais. Dabar Jūs – Lietuvoje, o gyvenote Amerikoje, lankydavotės pas senelius Mongolijoje. Ar pati susiduriate su tapatybės problema?
Gaila, kad ne tiek daug žinau apie savo kilmę. Viena žydiškoji giminės atšaka veda link Kijevo, kita – link Gomelio. Ukrainietiškai suprantu puikiai. Močiutė ukrainietiškai dainuodavo, atsimenu tas dainas. Tėvo giminė – lenkai. Kilę iš vietovių netoli Gdansko ir Krokuvos. Beje, prieš dvejus metus išmokau lenkų kalbą. Mano tėvo ir pavardė lenkiška – Pękerzik. Labai graži, bet jeigu mano tokia būtų, niekas, išskyrus tuos, kurie moka lenkiškai, neištartų. Savo pavardę Ross pati susikūriau Amerikoje.
Kitose šalyse žmonės, su kuriais bendrauji, pirmiausia klausia, iš kur, kas esi. Man vis sunkiau į tai atsakyti. Atsakau, kad esu „Lithuanian american“ (Lietuvoje gyvenanti amerikietė). Iš tikrųjų esu iš Lietuvos, čia gyvenu, kuriu, čia turiu šeimą, o šalis, kurioje užaugau ir tapau suaugusiu žmogumi, yra Amerika. Ten baigiau mokslus, ten formavosi ir mąstymas, supratimas. Kita vertus, yra ir mano „šizofrenija“ – tai ryšys su Rytų Europa. Lengvai bendrauju su lenkais, ukrainiečiais, žinau jų istoriją, suprantu mentalitetą ir humorą.
Mes, menininkai, turime labai atidžiai stebėti pasaulį, skaityti ženklus, kurių kitas gal ir nepastebi, bei kalbėti apie tai, ką jaučiame.
Kartais jaučiuosi taip, kad nenoriu nei ten, nei ten būti. Tada patogiausia lėktuve. Kita vertus, nei tapatybė, nei gyvenimo vieta man nėra taip svarbu kaip ryšys su žmonėmis ir kūryba. Kurti nuostabu ten, kur yra stiprus teatras, – tada jaučiuosi gerai. Tad mano tapatybė turbūt yra teatras.
Tai dėl šios tapatybės pasirinkote Lietuvą?
Taip. Teatrą ir visuomenę Lietuvoje sieja labai sveikas ryšys. Žiūrovai žiūri į teatrą kaip į savo gyvenimo dalį. Amerikoje taip nėra. Ten kitas supratimas, kita kultūra. Yra kitų puikių ryšių, bet ne su teatru. Teatras – pramoga, vyresnio amžiaus žmonių hobis. Kai išeini į pensiją, atsiranda laisvo laiko, pinigų bilietui nusipirkti, tada ir pradedi vaikščioti į teatrą. Amerikoje teatras atsirado kaip pramoga darbininkams, todėl prigijo ir pagrindiniai tapo kabareto, miuziklo žanrai. Į šį meną valstybė neinvestuoja, jis laikosi iš privačių pinigų, verslo. Europos požiūris į teatrą visiškai kitoks.
Puikiai kalbate lietuviškai. Tokio žodyno galėtų pavydėti ir neretas lietuvis. Kaip pavyko taip gerai išmokti?
Tai – savotiškas stebuklas, Lietuvos dovana man. Tikriausiai išmokau per repeticijas dirbdama su aktoriais. Klausa yra mano profesija. Kai stačiau Ibseną (2009 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Yana Ross pastatė Henriko Ibseno dramą „Meistras Solnesas“, – aut. past.), reikėjo skaityti lietuviškai, tada labai prasiplėtė mano žodynas. Pats geriausias mokymasis – tai knyga ir bendravimas. Lietuviškai pradėjau suprasti maždaug po metų, o drąsiai kalbėti – po dvejų ar trejų. Lenkų išmokau per pusę metų, bet mokiausi intensyviai. Dabar laukia vokiečių.
Kiek kalbų dabar mokate?
Gal dešimt, – jau lioviausi skaičiuoti. Anglų, vokiečių, prancūzų, švedų, truputį suomių, islandų, rusų, lenkų, ukrainiečių, lietuvių. Kai moki vokiečių, anglų ir kažkiek švedų, tada ir norvegų pradedi suprasti. Tik viskas man vyksta greitai – kai reikia, kalbą perprantu, vartoju, o paskui pamirštu. Kitą kartą vėl reikia žodis po žodžio „išsitraukti“. Man svarbiausia suprasti, ką skaitau ir ką sako aktoriai.
Keliuose spektakliuose nagrinėjate skaudžias holokausto, antisemitizmo temas. Kaip jos gimė?
Šios temos kilo iš labai geros pjesės „Mūsų klasė“, parašytos lenkų autoriaus Tadeuszo Słobodzianeko. Ji buvo statoma, apie ją kalbėta visame pasaulyje. „Mūsų klasę“ perskaičiau gyvendama čia, Lietuvoje, ir supratau, kad mūsų praeitis tokia pat sudėtinga, kaip ir kaimynų lenkų, taip pat žydų. Ir kad ta pjesė mums leidžia kalbėti apie savo istoriją. Kadangi nenorėjome nei kaltinti, nei girti, buvo labai sunku išlaikyti pusiausvyrą. Taip pat norėjome iš atstumo pažiūrėti į kaimynų santykius. Anksčiau Vilnius vadintas Šiaurės Jeruzale, čia gyveno daug žydų, buvo per 100 sinagogų. Kartais eidama senamiesčiu pagalvoju, koks miestas, kokia kultūra būtų dabar, jeigu tie žmonės būtų išlikę. Labai liūdna.
Kurdami spektaklį „Mūsų klasė“ nemažai bendravome ir su partizanais, ir su žydais, kurie buvo patekę į getą, su to laikotarpio liudininkais. Stiprūs, tvirti, mylintys, empatiški žmonės mus labai įkvėpė. Viena žydė Faina Brancovskaja, jai buvo 93-eji metai, lydėjo mus į Molėtus. Ta moteris, norėdama parodyti žydų sušaudymo vietą, tris valandas ėjo kartu per mišką. Sakė: „Mano gyvenimo tikslas yra papasakoti.“ O to spektaklio tikslas buvo pagauti tą momentą, užfiksuoti gyvą pasakojimą. Turime tiems žmonėms padėkoti, kad išgyveno ir gali mums papasakoti. Ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai... Tas Lietuvos istorijos tarpsnis komplikuotas, bet labai svarbus.
Ar tai, kas nugula į spektaklius, yra Jūsų fantazijos ar tikros istorijos?
Sunku atskirti. Vienas kertinių mano spektaklių – jis iki šiol sėkmingai rodomas Lenkijoje – tai monospektaklis „Pageidavimų koncertas“ pagal Franzo Xaviero Kroetzo kūrinį. Aktorė Lenkijos legenda Danuta Stenka ne vaidina, o tiesiog gyvena tam tikroje sukurtoje erdvėje. Ji visą spektaklį tyli. Žiūrovai vaikšto aplink tam tikrą erdvę – tarsi jos butą. Spektaklyje kalbama apie savižudybę, pabaigoje herojė pasitraukia iš gyvenimo. Kai kurie žmonės net nualpsta būdami taip arti jos, kai kurie ir rėkia, verkia, pyksta ar džiaugiasi. „Pageidavimų koncertas“ – tarsi nuogas, jame labai daug mūsų asmeninio gyvenimo smulkmenų. Sunku atskirti, kurios – iš mano, o kurios – iš jos gyvenimo. Šis spektaklis – pats nepatogiausias, pats rizikingiausias. Kaskart nežinome, kaip jis rutuliosis, kuo, kalbant apie žiūrovų reakciją, baigsis.
Reikia galvoti apie gyvenimo trapumą ir, kol ne per vėlu, paskubėti suvokti, kad smulkmenos nevertos gyvenimo.
O kaip, statydama spektaklius užsienyje, pasirenkate, kokias temas nagrinėsite?
Kai daug važinėji po užsienį, supranti, kad iš tikrųjų esame viena bendrija. Skirtumų tarp mūsų nedaug. Ir lietuviai, ir švedai verkia vienodai. Plačiau mąstant, esame viena šeima. Gal dėl to, kad esu svetimšalė, matau kitaip. Mane dažnai kviečia kaip žmogų, kuris neturi to krašto emocinio bagažo. Pavyzdžiui, vieno Vokietijos teatro vadovas sako: „Tu turi tokią reputaciją, kad ateini į vietinę kultūrą ir ją išjudini.“ Drąsos pasakyti tiesą atsirado su metais. Kai kurie teatrai nebijo jos klausytis ir mane kviečia.
2016 m. Islandijoje, Reikjavike, stačiau spektaklį „Salka Valka“. Ši romantizuota istorija apie vienuolikmetės ir patėvio santykius parašyta prieš maždaug 70 metų, jos autorius – Nobelio premijos laureatas Halldóras Laxnessas. Kai statydami spektaklį pradėjome kalbėtis pedofilijos tema, paaiškėjo, kad beveik kiekvienas mano komandos narys – ne tik aktoriai, bet ir techninio personalo žmonės, yra su tuo susidūrę. Kai spektaklis pasirodė, teatro vos „nesubombardavo“. Tai, ką padarėme, manau, išjudino visuomenę. Žinoma, buvo ir tokių, kurie susierzino, supyko. Kai kurie susimąstė, kodėl Islandijoje klesti pedofilija ir kodėl reikia apie tai kalbėti.
Kad svarbu netylėti, kalbėti apie problemas, parodė ir paskutinis skandalas – kai iš darbo už priekabiavimą buvo atleistas vienas pagrindinių Holivudo prodiuserių Harvey Weinsteinas. Kai tai atsitinka tau esant dvidešimties metų, kalbėti labai sunku, bet kai tau 40, gali pažiūrėti atgal. Žmonės turi ką slėpti. Islandai nutyli savo bėdas, moterys nekalba apie savąsias. Kol nerasime drąsos kalbėtis, pasaulis nepasikeis. Tai labai svarbu – kad, jei ne tau, tai tavo dukrai būtų geriau. Dėl to verta.
Yana Ross apie...
...moters poziciją. „Kaip menininkė man labai artima Nobelio premijos laureatė austrė Elfriede Jelinek. Nuo jos kūrybos aš ir pradėjau savo karjerą (2007 m. Y. Ross pastatė pirmąjį savo spektaklį Lietuvoje „Bembilendas“ (Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir OKT/Vilniaus miesto teatro bendras darbas), – aut. past.). Jelinek daugiausia būna namie, žiūri televizorių, seka žinias ir greit reaguoja į pasaulio įvykius – pabėgėlių krizę, JAV prezidento rinkimus – skelbia manifestus, pjeses, kurios neturi personažų. Ji tyliai rėkia, kad turime apie tą pasaulį kalbėti atvirai ir garsiai.“
...teatrą. „Bijau užsistovėti vienoje vietoje. Teatras negali tapti rutina, man visada turi būti smalsu. Kiekvieną kartą – ir Lietuvoje, ir Švedijoje... – turiu įsimylėti konkretų spektaklį kuriančius aktorius. Labai vieni kitų pasiilgstame.“
...charakterį. „Kažkada maskvietė žurnalo „Teatr“ redaktorė teatro kritikė Marina Davydova pasakė, kad aš tokia rami gyvenime esu todėl, kad mano spektakliuose labai daug kataklizmų, peripetijų, net agresijos atspindžių. Turbūt viskas sudėta ten, spektakliai – galimybė viso to atsikratyti.“
...meilę. „Ji man – visur ir visada. Pirmiausia turi mylėti save, susitvarkyti savo vidinę būseną, tau turi būti gera su savimi. Meilė, kurią jauti artimam žmogui, nepalyginama su niekuo. Meilė tėvams – kitas dalykas. Tas ryšys unikalus. Kai tėvai išeina, tokios besąlygiškos meilės daugiau patirti negali. Visos sudėtinės meilės dalys turi savo vietą.“
...mamą. „Mama išėjo prieš metus. Ir to, ką patirdavau kaip vaikas, jau nebėra. Ryšys su motina – dvasinis. Su tėvu kiek kitoks santykis. Jis sunkiai serga.“
...vaikus. „Visada žinojau, kad mano gyvenime vietos vaikams nėra, ir tai nepasikeitė. Nebuvo blaškymosi – gimdyti ar negimdyti. Turbūt gerai, kad savo energiją nukreipiu kitur. Labai džiaugiuosi, kad mano vyras Algirdas (aktorius Algirdas Gradauskas, – aut. past.) turi sūnų. Jis – nuostabus žmogus. Dažnai bendraujame, kartu keliaujame.“
...gyvenimo trapumą. „Svarbiausia – nepamesti gyvenimo džiaugsmo, jausmo, kad esi čia ir dabar. Rytoj tavęs jau gali nebūti, tikrai neverta galvoti apie ateitį.“
