Neišsemiamuose savo pirmtako palikimo kloduose įkvėpimo ieško dabartinis mados namų „Balenciaga“ kūrybos vadovas skandalingasis Demna Gvasalia. Į praeitį, kad primintų, kaip gimė Balenciagos legenda, keliauja ir mados apžvalgininkas Arnoldas Remeika-Bomberis.
Vaikštant po prieblandoje paskendusią per du Londone esančio Viktorijos ir Alberto muziejaus aukštus išdėstytą parodą „Balenciaga: įtaka madai“ („Balenciaga: Shaping Fashion“) neapleidžia jausmas – šis talentas buvo toks didis, kad apie jo įtaką šiuolaikinei madai galima kalbėti be pabaigos. Skulptūriškos formos, manipuliacijos tūriu ir apimtimi, dramatiški audinių ir spalvų deriniai, pedantiškas dėmesys menkiausioms detalėms...
Šiandien Cristóbalio Balenciagos stilistinę tradiciją tęsia ne tik jo vardo mados namų dizaineris Demna Gvasalia, bet ir būrys žinomiausių mados kūrėjų – nuo avangardistų Ricko Owenso, Rei Kawakubo, Iris van Herpen iki klasikinės mados atstovų Pierre'o Cardino, Oscaro de la Rentos, Emanuelio Ungaro. Beje, pastarieji buvo ir maestro mokiniai, po dizainerio mirties jie perėmė dalį garsių klientų.
Nuo tos dienos, kai Balenciaga nedideliame kurortiniame Šiaurės Ispanijos miestelyje San Sebastiane įsteigė savo siuvimo ateljė, prabėgo jau šimtas metų, tačiau jo vardas minimas kaskart, kai imama kalbėti apie šiuolaikinės mados ištakas ir svarbiausius ją formavusius asmenis. Balenciagą jo amžininkai vadino maestro, o Paryžiuje pusiau juokais buvo kalbama, kad moteris, baigusi Dioro mokyklą, jau buvo pasiruošusi stoti į Balenciagos universitetą.
Kiekvienas drabužis – tylus kūrėjo talento ir naujo požiūrio į madą įrodymas. Nauji siluetai, nauji kirpimo bei konstravimo metodai, nematyti audiniai ir šiandien įkvepia garsiausius dizainerius.
Šis kūrėjas nedarė triukšmingų perversmų mados pasaulyje kaip vėliau kūrę Ch. Dioras ar Yves‘as Saint Laurent‘as, tačiau kiekvienas Balenciagos kūrinys buvo tylus kūrėjo talento ir naujo požiūrio į madą įrodymas. Nauji siluetai, nauji kirpimo bei konstravimo metodai, nematyti audiniai ir šiandien įkvepia garsiausius dizainerius. Jis buvo tylusis inovatorius, apie savo darbus kalbėjo mažai, bet priversdavo damas alpti iš susižavėjimo, – kalbama, kad per vieną jo pristatymą teko gaivinti sąmonės netekusią turtingą paveldėtoją Glorią Guinness.
Balenciagos amžininkė garsi italų dizainerė Elsa Schiaparelli – šiandien ji irgi minima tarp įtakingiausių praėjusio šimtmečio mados figūrų – apie Cristóbalį sakė: „Jis yra vienintelis dizaineris, drįstantis daryti, ką nori.“ Apie šio kūrėjo indėlį į madą dar 1962-aisiais žurnale „Vogue“ rašyta, kad Balenciaga buvo mados lyderis nuo pat tos akimirkos, kai atidarė pirmąjį savo saloną. „Tai, ką jis daro šiandien, kiti dizaineriai darys rytoj. Arba kitąmet, bet tada jis ir vėl bus juos visus aplenkęs“, – teigta įtakingame leidinyje.
Karaliui mirus
1968-aisiais Balenciaga vis dėlto uždarė vienus po kitų savo mados namus Paryžiuje, Madride, Barselonoje ir be skambių pareiškimų baigė savo penkis dešimtmečius trukusią dominavimo madoje erą. Jo ateljė lankėsi ir karališkosios personos, ir turtingiausios paveldėtojos, ir Holivudo divos aktorės Grace Kelly, Ava Gardner, Ingrid Bergman, Marlene Dietrich, JAV prezidento žmona Jackie Kennedy, kosmetikos imperijos įkūrėja Helena Rubinstein, kunigaikštytė Lee Radziwill, rašytoja Pauline de Rothschild, tačiau visuotinis pripažinimas nesustabdė Balenciagos nuo lemtingo žingsnio.
Suvokdamas, kad jo kuriama aukštoji mada nesugebės konkuruoti su Ch. Dioro, Pierre‘o Cardino, Y. Saint Laurent‘o ir kitų rinkai siūlomais serijinės gamybos gatavais drabužiais, jis tyliai išėjo. Savo darbuotojoms ir nuo 1937-ųjų kartu dirbusiai ištikimajai madam Renée nekalbus maestro ant ateljė durų tepaliko raštelį, skelbiantį, kad salonas uždaromas.
Kai 1972-ųjų kovo 23 dieną pasaulio žiniasklaida išspausdino tokią žinią: „Mados karalius mirė“, niekam nekilo abejonių, kas tas karalius. Per Balenciagos laidotuves tuometė žurnalo „Vogue“ redaktorė Diana Vreeland pasakė: „Jis davė pasauliui madą. Jis davė pasaulio moterims drabužius. Nuo jo prasidėjo viskas – viskas, kas nauja.“ Pasak redaktorės, ištikima jo klientė grafienė Mona von Bismarck, sužinojusi apie maestro mirtį, tris dienas neišėjo iš savo Kaprio saloje esančios vilos miegamojo, o išėjusi pranešė, kad jos pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo.
Išskirtinai C. Balenciagos kūrinius dėvėjusi stilingiausia pasaulio moterimi ne kartą oficialiai skelbta grafienė per kelerius metus įsigijo daugiau nei 140 jo kurtų modelių. Maestro mirus, jo mokinys O. de la Renta apgailestavo, esą pasaulis neturi kuo pakeisti vienvaldžio mados karaliaus. Jam antrino garsus amerikiečių dizaineris Roy'us Halstonas, labiau žinomas tiesiog Halstono vardu: „Balenciaga buvo kiekvieno rimto kostiumo dizainerio herojus. Jis iškėlė madą į meno aukštumas – tokias, kokiose ji iki tol niekada nebuvo. Ir aukščiau, manau, jau niekada nebepakils.“
Vienintelis interviu
Nors apie jo kultūrinį palikimą prirašyta nemažai straipsnių ir amžininkų memuarų, sukurta dokumentinių filmų, pats Cristóbalis Balenciaga viešumo vengė. Per visą gyvenimą jis davė vienintelį interviu – 1971-aisiais, likus metams iki mirties. Tokia laimė nusišypsojo britų leidinio „The Times“ mados redaktorei Prudence Glynn. Niekada nesirodydamas ant podiumo po savo kolekcijų pristatymų, nedalyvaudamas ne tik viešuose renginiuose, bet ir primatavimuose, Balenciaga kurstė visuomenės vaizduotę ir gandus.
Spėliota, kokio amžiaus, ūgio yra maestro, kiek sveria, beje, daugelis nė neabejojo, kad už šios paslaptingo asmens slepiasi keli dizaineriai. Savo vieninteliame interviu Balenciaga prisipažino, kad eiti į viešumą jam absoliučiai nepriimtina ir net neįmanoma, nes privalo koncentruotis į darbą, o ne į tuščius pokalbius ir „kvailąją mados pusę“. Ir savo kolekcijų pristatymus – šie, anot amžininkų, vykdavo beveik sakralinėje atmosferoje, visiems tylint, šiugždant tik kietiems audiniams – Cristóbalis stebėdavo pro scenos užuolaidose jam specialiai padarytą skylutę.
Savo memuaruose buvusi žurnalo „Vogue“ mados redaktorė Bettina Ballard – ją 1937-aisiais į Paryžių atvykęs Balenciaga sutiko vieną pirmųjų – maestro prisiminė taip: „Lygios, blyškios, kiaušinio lukšto spalvos veido odos, tamsių tankių plaukų, tvarkingai sudėtų ant labai taisyklingos formos galvos. Balsas buvo švelnus tarsi plunksnos...“
Vis dėlto Balenciaga, nors ir garsėjo itin uždaru būdu, palaikė tikrai artimus ryšius su kai kuriomis garsiomis savo klientėmis. Dažnai juokaujama, kad dėl šio kūrėjo drabužių buvo galima ir numirti, tačiau kai kurios klientės tikrai rizikuodavo savo gyvybe leisdamosi iš JAV į Antrojo pasaulinio karo apimtą Europą tik tam, kad įsigytų drabužių Balenciagos salonuose.
Privatūs kolekcijų pristatymai vykdavo dukart per metus, išrinktosioms iš viso pasaulio per pusantros valandos būdavo pristatoma 150–200 modelių, iš jų patinkančių galėdavo išsirinkti net pačios išrankiausios. Kai kurios savo testamentuose prašė būti palaidotos aprengtos tik maestro kūriniais. Klientėmis tapdavo toli gražu ne visos – daugeliui dar iki susitikimo su dizaineriu būdavo parodomos durys.
Leido perlams kvėpuoti
Net ir turėdamas armiją ištikimų pagalbininkų, Balenciaga savo kūrinius dažnai baigdavo pats. Apie šią jo ypatybę Coco Chanel susižavėjusi sakė: „Jis yra vienintelis dizaineris, kuris drabužį pats gali sukirpti, sukonstruoti ir susiūti. Kiti šalia atrodo kaip tikri mėgėjai.“
Kaip ir Chanel, Balenciaga laikėsi nuomonės, kad drabužiai neturi varžyti kūno, todėl jo kurti buvo itin lengvai apsivelkami, dažnai – laisvesnių siluetų ir dosniai atidengiantys pečius bei kaklą. Žurnalo „Harper's Bazaar“ vyriausioji redaktorė Carmel Snow neslėpė – dizaineris gebėjo sukurti gulbės kaklo iliuziją, net jei kaklas buvo toks trumpas kaip jos.
Dizaineris drabužiais kūno defektus sugebėdavo paslėpti taip meistriškai, kad, jų savininkėms, atrodydavo, nutirpdavo papildomi kilogramai, išsitiesdavo nugara.
„Jis leido mūsų perlams kvėpuoti“, – juokavo turtinga paveldėtoja G. Guinness. Išties, Balenciagos sukurtos laivelio formos apykaklės ir švarkų bei paltų trijų ketvirčių rankovės ne tik leido lengviau judėti, bet ir atidengdavo prabangius kaklo ir rankų papuošalus.
Karališkumo jo gana minimalistiniams kūriniams, ypač suknelėms, suteikdavo ir pūstos, skulptūriškos formos. Visai neseniai rentgenu ištyrinėjus legendines Balenciagos sukneles paaiškėjo, kad kiekviena jų turi sudėtingą karkasą, savotišką skeletą. Daug nematomo darbo reikalavusi karkasų gamyba atsipirkdavo su kaupu: moterys vizualiai išsitiesdavo, sulieknėdavo, pagražėdavo.
Klientės sakydavo, kad yra priklausomos nuo Cristóbalio drabužių, nes šie padeda tapti joms idealiomis moterimis, nepriklausomai nuo amžiaus ar figūros tipo. Balenciaga dažnai rengdavo ištisų vienos šeimos kartų moteris, visada stengdavosi, kad jo kurti modeliai nepriekaištingai gulėtų net tobulu kūnu pasigirti negalinčioms klientėms. Drabužiais kūno defektus dizaineris sugebėdavo paslėpti taip meistriškai, kad jų savininkėms, atrodydavo, nutirpdavo papildomi kilogramai, išsitiesdavo nugara.
Buvęs maestro asistentas, vėliau garsus dizaineris H. de Givenchy žurnalui „Vogue“ pasakojo vieną tokį transformacijos atvejį: „Kartu žiūrėjome į manekeną, pagamintą pagal vienos pagyvenusios klientės kūno proporcijas. Manekenas turėjo pilvą ir stambias kojas, nugara buvo su kuprele. Maestro paėmė muslino gabalą, prisegė prie manekeno. Kirpdamas ir segdamas audinį Cristóbalis privertė klientės pavidalo figūrą „išsitiesti“, apvalūs klubai ir pilvas dingo. Proporcijos tapo beveik tobulos. Tai buvo tarsi stebuklas.“
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Balenciaga ėmė kurti kvadratinių formų drabužius, dažnai atsisakydavo ryškinti liemenį, – tai daryti buvo būdinga mados pasaulyje jau karaliavusiam Diorui.
Balenciagos kolekcijų pristatymų modeliai taip pat buvo ypatingi. Jos vadintos monstrėmis, nes nebūtinai atitiko anuomečius grožio standartus, nebūtinai buvo jaunos ir moteriškos, kai kurios – platesnių pečių, per lieknos ar per apvalios. Kaip ir salėje sėdinčios klientės. Maestro tikėjo, kad tikrai ypatinga moteris turi atrodyti stipri, turėti vidinės jėgos, todėl, anot amžininkų, mielai kurdavo fatališkajai Gretai Garbo, bet turbūt niekada nebūtų sutikęs aprengti saldžiosios Brigitte Bardot. Klientės žinojo – Balenciagos salonuose yra labai įvairių dydžių manekenų, o turėti netobulą figūrą nėra nuodėmė, nes maestro gražią sugeba padaryti kiekvieną moterį.
Atima žadą ir šiandien
Balenciaga gimė ir vaikystę leido žvejų kaimelyje, o siūti išmoko būdamas vos vienuolikos. Jau po metų Cristóbalis mokėsi siuvėjo amato kaimyninio San Sebastiano miestelio ateljė, vakarais padėdavo be vyro anksti likusiai motinai, – ji siuvo daugeliui ano meto Ispanijos aristokračių.
Paryžiuje Balenciaga atsidūrė bėgdamas nuo 1937-aisiais įsiplieskusio Ispanijos pilietinio karo. Tada gimtojoje Ispanijoje jaunasis kutiurjė jau turėjo tris salonus, tad juos prieš išvykdamas turėjo uždaryti. Atsisveikinti teko ir su tuzinu klienčių, tarp šių buvo ir Ispanijos karalienė Maria Cristina. Savo naujus mados namus dizaineris atidarė Paryžiaus centre, Jurgio V (Avenue George V) prospekte, 10 numeriu pažymėtame name. Iš čia jis nesitraukė net tris dešimtmečius.
Būtent čia gimė tokie šedevrai kaip garsioji suknelė vokas, paltas kokonas ar sijonas balionas, – apie juos plačiai rašoma visuose mados vadovėliuose. Būtent čia vykdavo garsieji kolekcijų pristatymai, kuriuose pašnibždomis su kaimynėmis kalbėdavo būsimoji Belgijos karalienė ispanų aristokratė Fabiola de Mora y Aragon. Būtent čia iš kito žemyno skubėdavo J. Kennedy. Tarp jos ir vyro JAV prezidento Johno F. Kennedy dėl milžiniškų sąskaitų už Balenciagos paslaugas nuolat kildavo konfliktai. Beje, šias sąskaitas dažniausiai tyliai apmokėdavo Jackie uošvis Josephas P. Kennedy. Šiame pastate, pasislėpęs nuo Paryžiaus šurmulio ir, kaip pats sakė, tuštybės, perfekcionistas darboholikas leido savo dienos. Ypač į darbą Balenciaga buvo įnikęs po savo ilgamečio verslo partnerio ir mylimojo prancūzų bei rusų kilmės aristokrato Vladzio Zawrorowskio d'Attainville'io mirties (1948 m.). Verslo tada neuždarė, nors ketino, nedaug trūko.
Paskutinis dizainerio darbas – garsusis salonas jau buvo uždarytas – Ispanijos diktatoriaus Francisco Franco anūkei kurta vestuvinė suknelė. Balenciaga mirė praėjus šešiolikai dienų po vestuvių, jam buvo 77-eri.
Beveik du dešimtmečius mados namai kone merdėjo, o 1986-aisiais teises į vardą „Balenciaga“ nusipirko kosmetikos gamintojas „Jacques Bogart SA“, ši 2001-aisiais perleido jas įmonei „Gucci Group“ (dabar – „Kering“). Cristóbalio Balenciagos tradiciją iš pradžių tęsė dizaineris Alexanderis Wangas, dabar tuo užsiima šių mados namų kūrybos direktorius gruzinas D. Gvasalia.
Šiandien mados namams „Balenciaga“ netrūksta įtakos pasaulinėje mados rinkoje. Šio prekių ženklo kolekcijų sulaikę kvapą laukia mados redaktoriai, kolegos dizaineriai ir, be abejo, visi tie, kurie pirmieji nori pamatyti, kaip tikroji mada atrodys ne tik rytoj, bet ir po metų. Nes, net ir praėjus 45-eriems metams nuo maestro karaliavimo mados pasaulyje, jo vardas ir toliau siejamas su gebėjimu aplenkti laiką ir pamatyti ateitį, o tai visada atima žadą ir net truputį gąsdina.
