Vienų gražiausių XIX a. pabaigos Vilniaus rezidencijų savininkės Klementinos Tiškevičienės gyvenimas ir toliau būtų menkai žinomas, jei ne grafų Tiškevičių paveldo tyrinėtoja menotyrininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, – iš senos spaudos, archyvinių dokumentų, laiškų, amžininkų prisiminimų ji kruopščiai sudėliojo šios neeilinės asmenybės portretą.
Mokslininkė teigia, kad imtis Klementinos Tiškevičienės biografijos labiausiai paskatino nuostaba, kad apie šią garsios giminės atstovę iki šiol niekas išsamiau nerašė. O juk ji savo laiku žibėjo ne tik Vilniuje, bet ir garsiausių Europos aristokratų namuose. Klementinos Tiškevičienės dėka rūmai prie Žygimantų ir T. Vrublevskio gatvių sankirtos ir mūsų dienomis yra itin reikšmingas sostinės akcentas.
Detektyvo gija
Iš pradžių A. Bimbirytė-Mackevičienė ketino patyrinėti visų Vilniuje gyvenusių Tiškevičių rezidencijas, mat jos gerokai skiriasi nuo užmiesčio ansamblių. Paaiškėjo, kad apie visus šios giminės rūmus informacijos – daugiau ar mažiau – yra, išskyrus Neries krantinėje stovintį gražuolį pastatą, kuriame veikia Vrublevskių biblioteka.
„Pajutau detektyvo skonį, todėl apsistojau ties šia rezidencija ir žymiąja jos šeimininke Klementina“, – juokiasi menotyrininkė. Didžiausias atradimas A. Bimbirytei-Mackevičienei buvo Klementinos Tiškevičienės korespondencija: „Žinojau, kad grafienė kilusi iš Potockių ir kad išlikęs milžiniškas Lancuto dvaro, kurį daugybę metų valdė Potockiai, archyvas buvo pervežtas į Varšuvą. Ten, senųjų aktų archyve, aptikau šimtus šios nuolat artimai bendravusios giminės laiškų, jie labai pravertė atliekant mokslinį tyrimą.“
Klementina Potockytė, būsimoji Tiškevičienė, gimė 1856 m. spalio 31 d. Sanguškų Slavutos dvare (dabar – Ukraina), Alfredo Juozapo Marijano Potockio ir Marijos Klementinos Sanguškaitės šeimoje. Tai buvo trečiasis šios poros vaikas. Kilmingoje šeimoje jau augo dukra Julija ir sūnus Romanas, o po Klementinos (beje, taip ji pavadinta prieš kelerius metus mirusios prosenelės Klementinos Sanguškienės garbei) dar gimė Potockių jaunėlis Juozapas Mikalojus Ksaveras. Klima vadinta mūsų herojė, menotyrininkės Aistės teigimu, buvo visiška tamsiaplaukių juodaakių mamos ir vyresniosios sesers priešingybė – mėlynų akių blondinė, labai panaši į tėvą.
Veikli motina, atviri, laisvi tėvų tarpusavio santykiai, nuo mažų dienų skiepytos aristokratiškos vertybės išugdė be galo išdidžią, dėmesio ir prabangos reikalaujančią, kartais net šiurkštoką asmenybę.
Šeimos galva Alfredas Juozapas Potockis – reikšminga to laiko figūra – dalyvavo politikoje, ėjo Austrijos žemės ūkio ministro, Galicijos ir Lodomerijos karalystės generalgubernatoriaus, Galicijos vietininko pareigas. Buvo puikiai išsilavinęs, kalbėjo keliomis užsienio kalbomis. Juo pasitikėjo ir visokeriopai rėmė pats Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I. Be to, Alfredas Juozapas Potockis buvo inovatyvus žmogus, nuolat dalyvaudavo įvairiose žemės ūkio parodose, itin domėjosi naujovėmis ir taikė jas savo dvaruose. Pavyzdžiui, jis pasitelkė moderniausią žemės ūkio techniką, vykdė melioraciją. Jam priklausęs Antoninų žirgynas garsėjo kaip vieta, kur veisiami geriausi arabiški žirgai. Ponia Aistė taip pat pasakoja apie šio aristokrato Lancute pastatytus cukraus, vermuto ir kt. alkoholinių gėrimų fabrikus, odos apdirbimo gamyklą, jo lėšomis Černichove atidarytą Žemės ūkio mokyklą.
Gražuolė, su kuria nenuobodu
Jei tikėsime amžininkų liudijimais, tėčio numylėtinė Klementina savo charakteriu ir gyvenimo būdu vis dėlto atrodė panašesnė į mamą. Marija Klementina Potockienė buvo itin išdidi ir net kaprizinga, be to, reikli. Ko gero, šiandien ją galėtume pavadinti kone feministe, mat atkakliai gindavo savo nuostatas ir nė neketindavo nuolankiai nusileisti sutuoktiniui. Kai pora apsigyveno Vienoje, ši moteris greitai tapo Austrijos imperatoriškojo dvaro dama ir netgi buvo apdovanota Žvaigždėtojo Kryžiaus ordinu, – taip buvo pagerbiamos tik aukščiausios kilmės damos už „dorą religinį ir labdaringą gyvenimą“.
1875 m. A. J. Potockis buvo paskirtas Galicijos vietininku. Į Lvovą persikėlusi įtakingoji šeima pagal prancūzų architekto Louiso de Verny projektą pasistatė ištaigingus rūmus. Įrengiant šią rezidenciją grafienė grojo pagrindiniu smuiku. Netrukus ji tapo ir svarbiausių Lvovo renginių siela bei rėmėja. Moteris mėgo teatrą, ir mėgėjiški spektakliai buvo statomi tiesiog grafų rūmuose.
Štai tokioje aplinkoje kartu su seserimi ir broliu augo Klementina Potockytė. Jiems lavinti tėvai skyrė daug dėmesio. Mergaites auklėjo dvi guvernantės anglės ir Vienoje gyvenusi ponia Heinig. Kadangi grafas Potockis garsėjo kaip prisiekęs anglofilas, nekeista, kad Julija ir Klementina vaikystėje laiškus tėčiui rašė angliškai. Jos taip pat buvo mokomos vokiečių, prancūzų kalbų ir muzikos. Paaugusios panelės su tėvais dažnai dalyvaudavo aukštuomenės pokyliuose, ir šiems buvo nepriekaištingai paruoštos.
Grafienė buvo kaprizinga. Kai grafas norėdavo pas ją užeiti, klausdavo per liokajus, galima ar ne. Jeigu grafienė leisdavo, grafas užeidavo.
„Taigi aiškiai lyderiaujanti, veikli motina, atviri, laisvi tėvų ir likusių šeimos narių tarpusavio santykiai, nuolatiniai vizitai didžiųjų Europos miestų salonuose, taip pat nuo mažų dienų skiepytos aristokratiškos vertybės išugdė aikštingą, be galo išdidžią, dėmesio ir prabangos reikalaujančią, kartais net šiurkštoką asmenybę. Be visų šių savybių, grafaitė prisimenama kaip puiki, nuobodžiauti neleisdavusi ir juokauti labai mėgusi pašnekovė“, – taip jaunąją Klementiną apibūdina menotyrininkė Aistė. Jos manymu, prie grafaitės ankstyvo populiarumo nemažai prisidėjo ir daili išvaizda. Pasakojama, kad mergina buvo pagal tuos laikus gan aukšta, puikaus sudėjimo, turėjo ilgus šviesius plaukus.
Nuo kronprinco iki grafo
Sklandė gandai netgi apie Klementinos romaną su kronprincu Rudolfu – šis esą ją buvo taip įsižiūrėjęs, kad net ketino atsisakyti sosto. Patikimų tokios meilės įrodymų nėra, galbūt tai – tik graži Tiškevičių giminės legenda, tačiau tikra tiesa, kad grafaitė dažnai viešėdavo Austrijos imperatoriaus rūmuose ir kad iki pat mirties artimai draugavo su kronprinco seserimi Gizela. Beje, anot minėtos legendos, vienturtį įpėdinį Rudolfą turėjęs imperatorius Pranciškus Juozapas I esą buvo nuvykęs pas grafą Potockį ir pasiūlęs kuo skubiau išleisti Klementiną už vyro, kad ši nebegrėstų imperijos ateičiai.
1878 m. rugsėjo 4 d. Lvove įvyko Klementinos Potockytės ir grafo Jono Leono Tiškevičiaus jungtuvės. Potockiams jaunasis grafas buvo geidžiama partija, nes jau laikytas Biržų majorato savininku, taigi Potockiai gavo turtingą žentą. Anot amžininkų, Jonas Leonas pasižymėjo ir išvaizda, ir ambicingumu. Buvo pasaulio matęs sibaritas, į viską žvelgė lengvabūdiškai, pasišvilpaudamas. Jaunystėje tarnavo Peterburgo kavalerijos pulke, buvo jaunesnysis poručikas.
Populiariame to laiko laikraštyje „Gazeta Lwowska“ išsamiai aprašytos prabangios grafų vestuvės: „Apie 12 val. ištaiginga ir gausi vestuvių procesija pajudėjo iš grafų rūmų į bažnyčią. Iš visos vežimų eilės išsiskyrė puiki geltona jaunosios karieta su XVIII a. prancūzų stiliaus kostiumais aprengtais tarnais. Jau aplink rūmus susirinko didelė minia, o pati bažnyčia ir prie jos esanti aikštė buvo sausakimša susirinkusių žmonių. Einančius į šventyklą jaunuosius sveikino orkestras. Į presbiteriją išėjo Jo Ekscelencija kunigas arkivyskupas Viežchleiskis, asistuojamas kunigų prelatų Mosingo ir Moravskio, taip pat daugybė kitos dvasininkijos ir kalbėjo jauniesiems širdingais, laiminančiais žodžiais. Paskui Jo Šventenybė vyriausiasis ganytojas atliko santuokos ceremoniją ir palaimino jaunuosius. Muzikos draugijos vyrų choras atliko Dobžinskio sukomponuotą kantatą „Veni Creator“.“
Po iškilmingų kitos dienos pusryčių ir popietinės arbatos jaunieji išvyko į Lietuvą lydimi šeimos narių. Menotyrininkė Aistė sako, kad nežinoma, kiek laiko jaunavedžiai praleido Lietuvoje, tačiau aišku, jog netrukus leidosi į kelių mėnesių povestuvinę kelionę po Europą. Savo laiškuose tėvams grafienė Klementina dalijosi įspūdžiais iš Romos, Florencijos, Neapolio, rašė apie planus aplankyti Valensiją, Seviliją ir Alikantę. Paskui Tiškevičiai apsistojo Paryžiuje – mieste, kuris Klementinai buvo gerai pažįstamas nuo mažų dienų. Ketverius metus jaunieji grafai gyveno plačiai ir be jokių rūpesčių, – Biržų majoratas užtikrino dosnias pajamas. Tiškevičiai lankė operą, pramogavo Monte Karlo kazino, žymiajame Longchamp hipodrome, mat grafas buvo aistringas žirgų sporto mėgėjas.
Po ketverius metus trukusių statybos darbų naujuosiuose rūmuose Neries krantinėje užvirė išties aristokratiškas gyvenimas.
Rūmai, kuriems nebus lygių
Po kelerių Paryžiuje praleistų metų jaunieji grafai persikėlė į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje, prabangiuose apartamentuose. Deja, jų vieta, anot Klementinos gyvenimo tyrinėtojos Aistės, nėra žinoma. Iš kelių Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomų išlikusių sąskaitų viso labo matyti, kad naujųjų namų interjeru rūpinosi anuomet garsus vokiečių kilmės architektas Friedrichas Gustawas von Schachtas. Jis yra ir pirmųjų, neogotikinių, Lentvario rūmų projekto autorius. Dirbdamas grafams, šis architektas rūpinosi prašmatnių kilimų užsakymu iš užsienio. 1882 m. grafai susilaukė sūnaus Alfredo, jį pakrikštijo Šv. Jonų bažnyčioje.
Biržų muziejuje saugomi Anelės Klikavičiūtės-Šarkūnienės – šiai vaikystėje teko padėti pas grafus Tiškevičius skalbėja dirbusiai mamai – prisiminimai apie grafienę Klementiną: „Grafienė Tiškevičienė gyveno kartais Paryžiuje, kartais Biržuose. Astrave grafienės kambariai buvo iš ežero pusės, ji turėjo boną, kuri auklėjo vaikus, buvo tarnaitė, kuri ją aprengdavo ir sušukuodavo, o ta tarnaitė turėjo paną, kuri dar padėdavo... Prie grafų liokajams nebuvo galima nešioti ūsų.“
O štai ką prisiminė Paežerių kaimo gyventoja Aldona Kazlauskienė: „Grafienė kelis kartus per dieną keisdavo drabužius. Po pietų ji eidavo spacero su svečiais. Buvo kaprizinga, kalbėjo lenkiškai. Palociuje buvo kambariai, vadinami pakajum. Kai grafas norėdavo užeiti pas grafienę, klausdavo jos per liokajus, galima ar ne. Jeigu grafienė leisdavo, grafas užeidavo.“
Vis dėlto atrodo, kad nei prašmatnus butas Vilniuje, nei išpuoselėtas užmiesčio dvaro ansamblis Astrave neatitiko grafų poreikių. Ponios Aistės nuomone, Vilniuje analogų neturinčius naujus rūmus Neries krantinėje 1884–1888 m. jaunieji Tiškevičiai pasistatė labiausiai vedini siekio gyventi ne prasčiau nei Vienoje ar Paryžiuje, mat buvo įpratę prie imperatoriškų standartų. 1884-aisiais grafienės įgaliotinis jau rūpinosi statybos leidimais, o būsimosios rezidencijos projekto autoriumi buvo pasirinktas miesto architektas Kiprijonas Maciulevičius.
Po ketverius metus trukusių statybos darbų naujuosiuose rūmuose Neries krantinėje užvirė išties aristokratiškas gyvenimas. Pirmiausia buvo surengtas įspūdingas rezidencijos atidarymo pokylis, į jį susirinko visa lenkiškoji Vilniaus ir jo apylinkių aukštuomenė. Vėliau pagal nusistovėjusią dienotvarkę grafienė popiet lankydavo pažįstamus, o vakare savo rūmuose rengdavo vakarienę bent keliolikai svečių.
„Viskas vykdavo tokiu pačiu principu, kaip ir didžiųjų Europos miestų saloninės pramogos: būdavo diskutuojama aktualiomis politinėmis, istorinėmis ar tiesiog kasdienėmis temomis, šokama, žaidžiama tuo metu itin populiarų biliardą, lošiama kortomis, atliekami muzikiniai, vaidybiniai pasirodymai, „gyvieji paveikslai“. Beje, pastaruosius Klementina labai mėgo“, – pasakoja ponia Aistė.
Kai susižadėjau su padoria panele, mane ėmė kankinti mintis, kaip apsaugoti savąjį šeimos židinį nuo pavojingos įtakos ir pavyzdžio tokios liūtės?
Pavojus „padorioms panelėms“
Mokslininkės pastebėjimu, grafienės Klementinos gyvenimo būdas sulaukdavo ir aštrios kritikos, ir net iš artimųjų. Štai grafas Benediktas Tiškevičius, ukrainietiškos giminės šakos atstovas, aplankęs savo giminaičius Vilniuje rūstavo: „Jie tarytum norėjo karaliauti Vilniuje ir tuo tikslu pasistatyti ten rūmus, kur jiems pavyko įskiepyti madingą dykinėjimą, Vienos-Paryžiaus demimondinį „Klimos“ ir ją mėgdžiojančių damų gyvenimo būdą. Ji kartu su savo vyru sibaritu, epikūrininku tuo pačiu stiliumi emancipavo Lietuvą.“
O štai ką sakė vienas grafienės priėmimų lankytojų I. Korvinas-Milevskis: „Jos salonas tapo labiau linksmybių nei pavyzdingo elgesio vieta. Kol buvau kavalierius, man tai visiškai nerūpėjo. Bet kai susižadėjau su padoria panele, mane ėmė kankinti mintis, kaip apsaugoti savąjį šeimos židinį nuo pavojingos įtakos ir pavyzdžio tokios liūtės?“
Ponia Aistė teigia nė kiek nesistebinti, kad veiklioji ponia šokiruodavo prie moterų emancipacijos dar tik besipratinančią Vilniaus aukštuomenę, ypač – patriarchališkai nusiteikusius didikus: „Jie mieliau aptarinėja ne Klementinos kultūrinę veiklą, o tikrus ar tariamus jos meilužius, užjaučia jos dorą tėvą dėl „gėdingos dukters“ ir kaip susitarę vadina ją liūte.“
Anot menotyrininkės, to laiko Vilnius gerokai skyrėsi nuo miestų, prie kurių buvo pripratusi grafienė Klementina. Krokuva, Lvovas, kiti Galicijoje buvę Lenkijos miestai anuomet buvo pavaldūs gan liberaliai nusiteikusiai Austrijos valdžiai, todėl išsaugojo kultūrinės plėtros bei asmenybės raiškos galimybes. O štai carinė Rusija Vilnių vertė eiliniu imperijos provincijos miestu, čia vėlavo bet kokia pažanga, moterų emancipacija – taip pat.“
Deja, dėl prašmatnių puotų ir dažnų išvykų į užsienį Tiškevičių finansai ėmė sekti. Sumažėjo ir įplaukos iš valdomų dvarų, mat gerokai nukrito žemės ūkio produktų kainos, tad dvaro žemių nuomininkai nebepajėgė sumokėti už nuomą, kai kurie jų apskritai apleido palivarkus. O ir patys grafai 1898 m. nebeįstengė sumokėti prievolės valstybei už Biržų majoratą. Kaip neretai nutinka, vienų turtingiausių Lietuvos žmonių bankroto grėsmė pakirto ir jų tarpusavio santykius. Ponia Aistė sako, kad grafienė net mąsčiusi apie skyrybas. Panašu, kad jai nebuvo paprasta susitaikyti su nauja realybe, pradėti gyventi kukliau. Viename iš to laiko laiškų motinai Klementina skundėsi, kad „gyvenimas, pokyliai ir iškilmingi pietūs Vilniuje labai brangiai kainuoja“.
Vilnius toli, bet neužmirštas
Neilgai trukus grafienė patyrė, kad bėdos po vieną nevaikšto. „Iki tol laiškuose gana dažnai užsimenama apie išvykas į pamėgtą Karlsbadą, nuolatinį daktarų lankymąsi, gana dažnus grafienės negalavimus ir nuo pat gimimo besikartojančias sūnaus Alfredo ligas. Vis dėlto vėliau padėtis tapo kur kas rimtesnė. Be to, kad dėl užgriuvusių bėdų susirgo vyras, negaluoti ėmė ir vienintelė grafų dukra Klementina, namiškių vadinta Klimcia“, – pasakoja p. Aistė. Galop grafienę ištiko dviguba tragedija – beveik tuo pačiu metu ji neteko ir vyro, ir dukters. Paryžiuje mirusio Jono Leono Tiškevičiaus kūnas į Biržus parkeliavo cinkuotame karste. Vyro ir dukters laidotuvės vyko tą pačią dieną.
Įspūdingosios rezidencijos Neries krantinėje aukso amžius baigėsi... Nuo 1901-ųjų grafienė Klementina daugiausia laiko praleisdavo užsienyje, dažniausiai – Paryžiuje, o į Vilnių atvykdavo nebent kartą per metus porai mėnesių, tačiau kultūrinę ir mecenatės veiklą Vilniuje tęsė ir būdama toli nuo Lietuvos, o jos pastatyti rūmai atsivėrė plačiajai visuomenei. Naujo pobūdžio renginiuose buvo plėtojama labdaros tradicija, per pokylius surinktos lėšos atitekdavo šalpos organizacijoms. Nemažai pinigų grafienė paaukojo Vaikų globos draugijai, solidžiai parėmė pačios inicijuotas Globos namų statybas. Be to, Klementina buvo ir Moterų globos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė.
Galop grafienę ištiko dviguba tragedija – beveik tuo pačiu metu ji neteko ir vyro, ir dukters. Paryžiuje mirusio Jono Leono Tiškevičiaus kūnas į Biržus parkeliavo cinkuotame karste.
Mokslininkės Aistės teigimu, Tiškevičienei ypač rūpėjo lenkų kultūros sklaida: „Dar 1904 m. žiemą Klementina į savo rūmus priėmė Emą Jelenską ir jos mėgėjiško teatro trupę. Ši, gavusi išimtinį valdžios leidimą, čia surengė viešą pasirodymą. Grafienė rūpinosi ir lenkų kilmės dailininkais. Jau 1907 m. jos rūmuose, erdviame vestibiulyje, buvo surengta Verkiuose dirbusių Varšuvos dailės mokyklos mokinių kūrinių paroda. Netrukus rūmuose buvo galima išvysti dar vieną vietinių ir Lenkijoje lenkų darbų ekspoziciją. Apskritai XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje grafienės rezidencija buvo tapusi tikru meno prieglobsčiu.
Tuo pačiu metu pirmame aukšte vyko minėtos parodos, o antrame grafienė sutiko priglausti vyro giminaičių Vladislovo ir Antano Tiškevičių inicijuotos Vilniaus meno ir mokslo muziejaus draugijos rinkinius. Jie čia buvo perkelti 1907-aisiais iš grafų motinos Sofijos Tiškevičienės namų Trakų gatvėje.“ Taigi šiuose rūmuose septynerius metus veikė Mokslo ir meno muziejus. Viena reikšmingiausių kultūrinių grafienės iniciatyvų, menotyrininkės nuomone, buvo Lenkų teatro įsteigimas, tam Klementina skyrė solidžią sumą.
Įkalinta kompanionė
Audringa kultūrinė ir filantropinė grafienės Klementinos veikla Vilniuje staiga baigėsi 1913 m., kai ji galutinai išvyko į Paryžių. Šio straipsnio pašnekovė Aistė sako, kad jai tai atrodo pati didžiausia garsiosios didikės gyvenimo intriga, susijusi su itin keistu, iki galo taip ir neišsiaiškintu skandalu: „1913 m. gruodžio 2 d. „Kurjer Krajowy“ pasirodė žinutė apie grafienės rūmuose įkalintą Anną Sahut. Pasak laikraščio korespondentų, prancūzų kilmės panelė Sahut su grafiene susipažino Paryžiuje. Pastaroji už nemenką sumą pasisiūliusi merginą lydėti kelionėse ir tapti jos dame de companie. Anot nukentėjusiosios, kurį laiką grafienės elgesys nekėlė įtarimų, tačiau ilgainiui, ypač kai atvyko į Vilnių, jų santykiai ėmė kardinaliai keistis. Ponia savo palydovę ėmusi nuolat žnaibyti, o teisindavosi, kad daro tai iš meilės, bei liepusi pildyti „užgaidas, kurias buvę sunku įvykdyti nesugadintai merginai“.
Vieną dieną tarp jų kilo konfliktas, ir panelė Sahut buvo užrakinta pirmo aukšto kambaryje, maisto gaudavo tik kartais, ir tai – tik duonos bei vandens. Prancūzė mėgino išsilaisvinti, parašė raštelį ir išmetė jį per langą.“ Tąkart nesulaukusi pagalbos, mergina suskrebeno antrą SOS raštelį. Šį rado ir pareigūnams perdavė praeivis. Kalinė raštelyje grasino nusižudyti, jeigu nesulauks pagalbos. Kitą dieną ji buvo išvaduota – esą išvargusi ir sulysusi.
Tiškevičių rūmų paslaptis, pasak ponios Aistės, sukėlė ant kojų pareigūnus ir visuomenę: „Vyko nuolatiniai ginčai, buvo apklausiami liudininkai, grasinama teismais žinią paskelbusiam leidiniui. Kurstydama susidomėjusių skaitytojų smalsumą spauda net prisiminė 1911 m. žiemą grafienės sode rastą nupjautą merginos galvą (!). Pasklido kalbos ir apie mėginimus papirkti nukentėjusiąją, idant ši tyliai išvyktų iš šalies. Galiausiai istorija baigėsi taip, kad byla buvo nutraukta. K. Tiškevičienė pati išvyko iš Lietuvos.“
Po šio mįslingo nutikimo grafienė Klementina pragyveno dar aštuonerius metus – Paryžiuje. Jos vardas dažnai aptinkamas to laiko „La Figaro“ ir „La Gaulois“ aukštuomenės kronikose. Deja, paskutiniai šios moters gyvenimo metai buvo paženklinti ligų, apie tai laiškuose savo vyrui Klementinos broliui Juozapui pasakoja Elžbieta Potocka, – ji dažnai lankė brolienę Paryžiuje.
„Vilniaus liūtė“ mirė 1921-ųjų birželį. Liūdna žinia apie grafienę Klementiną Tiškevičienę pranešta Paryžiaus spaudoje, be kita ko, rašyta: „Dėl savo giminystės ryšių ji spindėjo didžiosiose Europos sostinėse, o elegancija ir grožis iškeldavo ją į pirmąsias visuomenės gretas. Paryžius kelerius metus buvo tapęs jos namais. Per visą karą ji nepaliko šio miesto, gyveno jame apsupta šeimos meilės ir laiko patikrintų draugų. Paskutiniais metais grafienė sunkiai sirgo. Liga progresavo lėtai ir buvo lemtinga, tačiau Klementina Tiškevičienė rodė pavyzdinę drąsą ir ramybę tol, kol visiškai apleido jėgos. Mirė taurios dvasios, didi ponia, kokia visada buvo.“
Nuotraukos – Kretingos muziejaus ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyvų
