Yra moterų, kurias motinystės instinktas aplanko itin anksti. Ieva – iš tokių. Ji jau paauglystėje, prižiūrėdama jaunesnę sesutę, pajuto, kad labai myli vaikus, kad moka su jais bendrauti, todėl baigusi vidurinę mokyklą ir įstojo į tuomet Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Edukologijos universitetas).
Kartą prieš Kalėdas bendrabutyje likę studentai nutarė surengti vakarėlį. Būtent ten Ieva ir išvydo Ramūną, prie kompiuterio užsikniaubusį vaikiną, kuris nerodė jokio susidomėjimo linksmybėms. Vos jį pamačiusi Ieva pajuto, kad tai nėra eilinis vaikinas. Su būsimuoju istorijos mokytoju susitikinėdavo, o kalbos jiems netrūkdavo iki pat paryčių.
Po metų jaunuoliai susituokė, šiemet minės dvyliktąją sukaktį. Dar metams praėjus jauna pora suplanavo kūdikį. Kai apsilankiusi pas gydytoją pora išgirdo, jog plaka dvi širdutės, be galo nustebo. Ar buvę giminėje dvynukų? Na Ievos senelis – iš dvynių, tačiau gausioje giminėje vienintelei Ievai nutiko laimė lauktis dviejų mažylių.
Būsimieji tėveliai nepanikavo, tik pajuokavo, kad likimas jiems atseikėjo po kūdikį už kiekvienus pažinties metus. Gimė išnešioti du berniukai, nors echoskopuojanti gydytoja buvo „žadėjusi“ sūnų ir dukrą. „Išvykau į gimdymo namus su dviem kraiteliais – žydru ir rožiniu“,– prisiminusi juokiasi Ieva ir pastebi, kad vienas sūnelis ir yra ramesnis. Taip namuose atsirado Mažvydas ir Džiugas.
Pirmaisiais mėnesiais nebuvo lengva – jaunos šeimos įsigytas butas buvo remontuojamas, tad teko glaustis kambarėlyje pas Ievos mamą. „Mano keliai buvo kruvini – ištisą dieną keliais ropodavau nuo vieno mažylio prie kito“, – nelengvą pradžią mena Cezario operaciją patyrusi moteris.
Persikėlus į nuosavą butą buvo erdviau ir lengviau. Ieva džiaugiasi, kad vaikai iš tiesų buvo gana ramūs. Dabar jau 9-erių metų broliukai jaučia labai stiprų tarpusavio ryšį. Nors ir turi dviaukštę lovą, dažnai tėvai randa juos abu miegančius pirmame aukšte – vienas be kito negali.
Nuojauta besilaukiančiosios neapgavo
Po studijų Ieva dirbo mokykloje, tačiau mintimis vis nuklysdavo į studijų metus, kai konsultuodavo drabužių pirkėjus parduotuvėje. Ypač gerai ji jausdavosi vaikų drabužių skyriuose. Tačiau dėl menko uždarbio Ieva nuvijo mintį apie drabužių salonus ir mažiesiems išėjus į darželį, pradėjo dirbti darželyje.
Po kelerių metų pora suplanavo dar vieną nėštumą – norėjo, kad berniukams pradėjus lankyti pirmą klasę, Ieva būtų namuose ir galėtų jais pasirūpinti.
Kaip ir pirmąkart Ieva netruko pasijusti besilaukianti. Nors vijo įkyrias mintis, Ievą vis persekiojo baimė, kad ir šįkart bus dvynukai. Mintis buvo tokia įkyri, kad moteris nutarė nelaukti ir apsilankyti pas gydytoją. Atvykusi neslėpė nuo medikės nerimo ir prisipažino tenorinti išgirsti, kad laukiasi vieno vaikelio, ir nusiraminti. Gydytoja nusijuokė, kad tokia tikimybė pasitaiko labai retai, tad nėščioji galinti būti rami. Tačiau, kai tyrimo metu medikė staiga nutilo ir reikšmingai žvilgterėjusi į nėščiąją ėmė šypsotis, Ieva negalėjo patikėti – ji vėl laukiasi dvynių!
Moteris neslepia: ji puikiai žino, kokią laimę teikia vaikai, kaip smagu ir nenuobodu juos auginti, tačiau būtent ji žinojo, kiek tai kainuoja energijos ir jėgų....
Tuo metu Ievos vyras buvo komandiruotėje Vokietijoje, ir telefonu išgirdęs, kad netruks tapti ketirių vaikų tėčiu, nuramino žmoną, tardamas, kad jei Dievas juos taip apdovanojo būtent šiuo metu, vadinasi, taip turi būti. Pora pokalbį baigė džiaugsmingai, pajuokavę, kad likimas juos ypatingai myli.
Lemtingi nutikimai
Tačiau jau kitą dieną pasaulis apsivertė aukštyn kojomis... Vakarėjant Ieva sulaukė keistos vyro kolegos, kartu buvusio komandiruotėje, žinutės – jis prašė Ramūno brolio telefono, neva Ramūnas savąjį telefoną pametęs ir nepamenąs brolio numerio. Vėliau paaiškėjo, kad Ievos vyras jau buvo spėjęs pasidalinti džiugiomis naujienomis, tad kolega nenorėjo nėščiai moteriai pranešti baisių naujienų. Kaipmat pajutusi kažką negera, Ieva netruko apskambinti pusę giminės ir po to, ką išgirdo, jai žemė susiūbavo po kojomis: Vokietijoje einant per perėją jos vyrą partrenkė automobilis. Smarkiai sužalotas sutuoktinis komoje.
Dar ir dabar Ieva negali ramiai kalbėti prisimindama tas dienas. Vėliau ji sužinojo, kad vyras išgyveno didelio atsitiktinumo dėka – tuo metu pro nelaimės vietą važiavo gydytojas, kuris ir suteikė nukentėjusiajam taip svarbią pirmąją pagalbą. Antraip, medikai neslepia, Ramūnas nebūtų išgyvenęs. Ligoninėje apžiūrėjus sužalotąjį konstatuota – iš vidaus organų nepažeisti tik širdis ir skrandis, daugybiniai kojų, šonkaulių lūžiai, plėštinės, kirstinės žaizdos, sumušimai.
Jau po kelių dienų artimieji budėjo Vokietijos ligoninėje prie nukentėjusiojo lovos, tik Ievai ne iš karto skristi vyro aplankyti. Baimintasi, kad jauna moteris neatlaikys siaubingos situacijos ir patirs persileidimą. Lietuvoje likusi Ieva, kai sūneliai būdavo užimti, užsidarydavo viena vonioje ir duodavo valią ašaroms.
„Būdavo, rėkiu šaukiu, ašaros nesustabdomai liejasi, o tuo pat metu glostau pilvelį ir prašau mažylių nepalikti manęs“, – pasakoja moteris. Tuo metu moteris prisiminė, kad likimas vis atimdavo iš jos žmones, kurie jai buvo itin brangūs, – paauglystėje ji neteko tėvo ir didžiąja drauge laikytos močiutės. Ieva bijojo net pagalvoti, kad istorija galėtų pasikartoti.
Džiaugsmas ir nerimas ėjo greta
Praėjus mėnesiui Ramūnas pamažu ėmė busti iš komos, tačiau į Lietuvą grįžo dar nereaguodamas į aplinką. Lietuviai medikai gyrė kolegų vokiečių darbą, tačiau optimistinėmis prognozėmis nesišvaistė.
„Kažin ar kalbės, – neslėpė nuo artimųjų. O griežtesnė medikė mestelėjo, kad vyras greičiausiai ir liks „daržove“.
Nepaisant visų baimių ir niūrių prognozių Ramūnas ėmė busti, pamažu gyti. Ieva neabejoja – jauno sportavusio vyro organizmas nenorėjo pasiduoti. Tik atmintis – lyg sutrūkinėjęs voratinklis – nenorėjo sugrįžti. Vyras puikiai atsiminė vaikystę, tačiau vėlesnius metus – kaip kada. Neatsiminė ir žmonos nėštumo, ir kai kurių draugų. Laimei, šypsosi Ieva, ją ir sūnelius pažino iškart.
Lankydama vyrą ligoninėje Ieva netruko sužinoti, kad laukiasi dukryčių. Tai buvo išsvajotos dukrytės, tačiau moters džiaugsmą temdė nerimas dėl vyro sveikatos ir jo ateities: „Ir mano berniukai.... Turbūt kai jie užaugs, paklausiu, kaip jie išgyveno tą laikotarpį...“
Visas gydymas ir reabilitacija truko apie 7 mėnesius. Vyras buvo ką tik grįžęs į namus, kai Ieva išvyko į ligoninę gimdyti. Po operacijos pasaulį išvydo išnešiotos Ūla ir Mėta. Sutuoktiniai verkdami dėkojo Dievui už dukrytes, kurios po tokio ilgo ir sunkaus laikotarpio gimė sveikos. Tiesa, mergaitės visai kitokio charakterio nei ramie jų broliai – jos energingesnės, emocionalesnės.
Ketvertukas – patys geriausi modeliukai
Mergaičių gimimas lyg nubrėžė liniją tarp niūrių ir šviesių dienų.
„Sau pasakiau: viskas, nuo šiol nebebus ko bijoti ir dėl ko jaudintis. Nuo šiol viskas mums visiems bus gerai,“ – Ieva net neabejoja, kad išgyventa tragedija šeimą dar labiau sustiprino ir išmokė vertinti tai, kas turima. Išmokė neatidėlioti gyvenimo.
Išgyventa patirtis pastūmėjo moterį imtis nuo seno puoselėtos svajonės – pradėti vaikų stilistės karjerą. Palikusi darbą darželyje Ieva pasinėrė į vaikų madą. Įkūrė vaikų mados ir stiliaus tinklaraštį „Two makes six“ ir neilgai trukus sulaukė gausaus skaitytojų palaikymo ir vertinimo.
„Visą gyvenimą eidavau iš proto dėl vaikų rengimo, jų puošimo. Nuostabus žaidimas – rūpintis suderinamumu, vientisumu“, – šypsosi svajonę išpildžiusi Ieva. Pasipylė moterų prašymai padėti išrinkti mažyliams rūbelius, stilingai aprengti vaikus gimtadieniams, įvairioms šventėms, fotosesijoms. Juk svarbu, kad ne tik mamai būtų gražu, tačiau ir vaikeliui patogu, jauku.
Ievos veikla tiek įsibėgėjo, kad netrukus pradės veikti ir internetinė drabužių parduotuvė, kur bus galima įsigyti vaikiškų rūbų. Moteris juokiasi, kad 9-mečiai sūneliai ir trečius metus skaičiuojančios dukrytės – patys geriausi jos modeliukai.
„Pradėjus šią veiklą net nepagalvojau, kad man gali nepasisekti. Neįtikėtina, kaip gerai jaučiuosi – koks malonus jausmas dirbti tai, apie ką tiek metų svajojai!“ – keturių vaikų mama 33 metų Ieva ragina skaitytojas neatidėliotų savo svajonių.
