Kas yra naujoviškas radijas arba tinklalaidės, pasaulyje vadinamos podkastais?
Podkastas – tai it radijo laida, pabėgusi iš tradicinio radijo arba niekada nenorėjusi jame būti. Mūsų NYLA startavo 2017 m. rugsėjį. Esame išleidę daugiau nei dešimt epizodų, jie pasirodo kiekvieną ketvirtadienį –12 valandą. Tai kaip savaitinė radijo laida, bet transliuojama ne radijo bangomis, o internete. Jos galima klausytis telefonu arba per kompiuterį patogiu laiku.
Kuo vadinamieji podkastai skiriasi nuo įprastų radijo laidų?
Savo laisve. Šį mūsų pokalbį galime įrašyti ir paleisti internete. Galime susitikti po savaitės, kalbėtis toliau... Jei žmonėms bus įdomu, jie klausysis. Tai bus podkastas. Jei nueitume į radiją ir pasakytume, kad norime transliuoti savo pokalbius, išgirstume atsakymą: „Ne. Kas jūs tokie ir kodėl tai turėtų būti įdomu? Kas jūsų klausys?“ Klausytis ar ne, sprendžia patys klausytojai. Gali sėdėti vienas savo kambaryje, kalbėti į mikrofoną ir transliuoti savo monologus internete. Tai tarsi radijo atidavimas visiems. Tinklaraščiai atvėrė visiems galimybę rašyti, „YouTube“ – būti televizijoje, o podkastai atvėrė garsą.
Patys sprendžiame, ką ir su kokiais žmonėmis kalbėtis, kokias temas nagrinėti. Svarbu, kad klausytojai mumis pasitiki. Pavyzdžiui, po to, kai aktorė Julija Steponaitytė paviešino, kad prie jos priekabiavo režisierius Šarūnas Bartas, panašia istorija su mumis pasidalijo ir dailininkė Paulė Bocullaitė. Merginos davė interviu būtent podkastui NYLA, nes pasitikėjo mumis. Tai labai vertiname.
Beje, jų pasakojimas pasklido ir per televizijų žinių laidas.
Neturėjome tikslo informaciją laikyti vien sau. Leidome naudoti mažas to epizodo ištraukas kolegoms žurnalistams, nes mums svarbu, kad žmonės išgirstų nukentėjusiųjų liudijimus. Klausydamas garsinio pasakojimo jauti – gali žmogumi tikėti ar ne. Intonacijos iškalbingos. Tikiu, kad garsas leidžia pajausti žmogų geriau nei tekstas. Pradėjau žurnalistinį darbą nuo rašymo ir lig šiol manau, kad geriau rašau nei montuoju garsą, bet tikiu garso paveikumu. Per interviu Julija paprašė išjungti kamerą, kad nesijaustų lyg filmuojama. Kai girdi tik balsą, kitaip priimi informaciją. Tai – radijo magija. Ji nenustoja manęs žavėti.
Kai girdi tik balsą, kitaip priimi informaciją. Tai – radijo magija. Ji nenustoja manęs žavėti.
Ar bandėte kalbinti ir Šarūną Bartą?
Bandėme, bet jis nesutiko.
Ką reiškia pavadinimas NYLA?
Agentūra „Nanook“ pavadinta pagal dokumentinį filmą „Nanukas iš šiaurės“. Tai pirma dokumentinė juosta kino istorijoje. Nanukas ir jo žmona Naila buvo pora, bandanti išgyventi šiaurėje ekstremaliomis sąlygomis. Mes savo kuriamais podkastais siekiame padėti žmonėms lengviau išgyventi šiandieniame pasaulyje. Maisto netrūksta, nešąlame, bet per daug dirbame, per mažai uždirbame, per daug streso patiriame. Norime kalbėtis su žmonėmis, kurie yra radę atsakymus į mūsų pasaulio egzistencinius klausimus, gyvena prasmingai, turi idėjų pakeisti ydingą sistemą. Norime, kad kiekvienas epizodas būtų it išgyvenimo vadovėlis.
Kai ką panašaus jau darėte – Žinių radijuje vedėte laidą „Man 20-keli“. Kodėl jos nebegirdime?
„Man 20-keli“ tikslas buvo suteikti balsą vadinamajai Y kartai – mano bendraamžiams. Jie kuria nuostabius dalykus, bet nepatenka į žiniasklaidos eterį, nes neva nėra įžymybės. Dariau tai pustrečių metų, į studiją buvo atėję 130 pašnekovų. Jutau, kad mano darbas atliktas, juolab kad panašią kryptį Žinių radijuje pradėjo plėtoti Beata Tiškevič, kiti vedėjai. Aš norėjau kažko daugiau.
Klausau daug britų, amerikiečių podkastų. Įdomu girdėti, kaip užsienio žurnalistai kuria garsinius pasakojimus, juos papildo dokumentiniais įrašais arba kalbasi su žmonėmis taip, kaip kalbėti radijuje nėra įprasta: užduoda asmeniškesnius, intymesnius klausimus, taip tarsi sujaukiami vedėjo ir pašnekovo vaidmenys.
Norėjau tai įgyvendinti, ir podkastas pasirodė tam tinkama erdvė. Mane išsunkė lietuviško radijo specifika. Esu dirbęs Lietuvos radijuje, šiuo metu per LRT „Opus“ vedu edukacinę laidą apie muziką. Autorinėse laidose esi vienas pats atsakingas už viską – nuo temos sumanymo iki pašnekovų kvietimo, tekstų redagavimo, publikavimo. Pasijunti vienišas. Man pasidarė liūdna. Vasarą kalbėjausi su Berta Tilmantaite ir Artūru Morozovu iš „Nanook“ komandos (juos abu buvau pakvietęs į savo laidą), Bertai pasakiau, kad norėčiau dirbti kartu. Labai apsidžiaugiau, kad ji sutiko.
Smagu dirbti su pašnekovais, kurių amžius nebėra „20-keli“. Turime parengę dar nepublikuotą podkasto epizodą su fotomenininku Antanu Sutkumi. Jis yra vyresnės kartos atstovas, kultinė asmenybė. Norėjosi išplėsti pašnekovų ir temų ratą, kartu būti patiems atsakingiems už savo projektą. Spręsti, kaip ir su kokiais žmonėmis dirbti. Pavyzdžiui, kavinėje prie manęs priėjo garso režisierė Kata Bitowt, pasakė, kad jai patinka mūsų podkastai, kad pati galvojo pradėti juos kurti. Buvo grįžusi į Lietuvą po garso meno studijų Škotijoje, dar nežinojo, ką veiks. Pakviečiau prisijungti, dabar dirbame kartu. Dirbdamas radijuje negalėčiau taip priimti žmogaus į komandą, nes ten veikia sudėtinga biurokratinė sistema. Dabar patys sprendžiame, su kuo dirbti, kaip išleisti pinigus. Man tai yra nauja, labai įdomi teritorija. Be to, nebesijaučiu vienišas.
„Nanook“ yra nepriklausomų žurnalistų susivienijimas. Mūsų podkastus kuria ir Berta, Artūras, Karolis Pilypas Liutkevičius, Laura Urbonavičiūtė, Mindaugas Drigotas, fotografai, videografai, podkastų muziką rašo kompozitorius Martynas Gailius. Nors mūsų pagrindinis produktas yra garsas, norime parodyti ir vaizdo. Pavyzdžiui, kai susitikome su menininkais Nomeda ir Gediminu Urbonais, nufilmavome jų prisistatymą, parengėme fotoreportažą.
Kaip Jums pavyksta įeiti į rinką? Ar NYLA turi daug klausytojų?
Podkastų rinkos Lietuvoje nėra. Šiuo metu esame vieninteliai, turintys rėmėjų ir biudžetą. 75 proc. mūsų klausytojų yra Lietuvoje, 10 proc. – Vokietijoje, po 5 proc. Jungtinėje Karalystėje, JAV ir Olandijoje. Taigi maždaug ketvirtadalis mūsų klausytojų yra užsienyje. Nuostabu, kad svetur gyvenantys lietuviai domisi, kas darosi Lietuvoje. Sako, kad mūsų pasakojimai tarsi padėjo jiems atnaujinti ryšį su Lietuva. Podkastų klausytojų būrys nuolat auga, jų, žinoma, yra mažiau nei radijo laidų klausytojų, bet ir neturime tikslo, kad kiekvienas žmogus Lietuvoje mūsų klausytų. Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje podkastai irgi yra nišinė žiniasklaida, ji pasiekia mažiau žmonių, bet yra paveikesnė. Lietuvoje to profesionaliai anksčiau niekas nedarė, o mes nusprendėme dirbti profesionaliai – profesionaliai įrašinėti garsą, montuoti, daryti nuotraukas. Iš karto pradėjome ieškoti rėmėjų ir jų radome. Be to, podkasto kūrimą remia patys klausytojai per „Patreon“ sistemą. Šiuo metu yra 56 privatūs asmenys, kurie per mėnesį mums surenka 321 JAV dolerį. Naujų rėmėjų atsiranda po kelis per savaitę. Tai rodo, kad klausytojai internete pamažu pradeda mokėti už žiniasklaidą. Kai matai realius žmones, investuojančius į tavo projektą – kad ir porą dolerių per mėnesį, jauti didžiulę atsakomybę jų nenuvilti. Tai labai įkvepia dirbti.
Kokie pokalbiai Jums pačiam buvo ypač svarbūs, ko pasisėmėte iš pašnekovų?
Naują pasaulį man atvėrė epizodas apie Lietuvos romus. Norėjome geriau juos pažinti, ėjome pas vaikus į Vilniuje esantį dienos centrą, vykome į Eišiškes susitikti su dviem vaikinais, kurie kasdien važinėja dirbti į Vilnių. Jie pasakojo, kaip sunku gauti darbą, kai esi romas, nes į tave žiūri kaip į potencialų vagį. Buvome romų kalbos dienos šventėje, vaikai ir paaugliai šoko, dainavo, jutome gaivalingą energiją. Romai mūsų šalyje laikomi užribio žmonėmis, dauguma gyvena labai skurdžiai, vaikai nelanko mokyklos ne todėl, kad nenori, o kad mokykloje jaučiasi svetimi.
Su lietuvės ir siro šeimoje užaugusia Christina Kaghadou kalbėjomės, kaip priimti besikeičiantį pasaulį ir imigrantus. Kai kurie žmonės mano, kad imigrantai pakeis Europos demografinę padėtį, kad Europa taps musulmoniška. Christina sakė, kad reikia mąstyti apie vientisą pasaulį. Teritorijos yra sutartinės. Jei nuspręstume, kad sienos nereikia, jos ir nebūtų. Man patiko pašnekovės mintis, jog turėtume žmones vertinti pagal tai, kokie jie yra, o ne iš kur atvyko.
Buvo įdomu susitikti su gatvės menininku Ernestu Zacharevič. Jis atvyko į Malaiziją turėdamas vos porą šimtų dolerių, bet užsidirbdavo gatvėje žongliruodamas, o laisvu laiku labai daug piešdavo. Dabar jo piešiniai yra tapę fotografuojančių Malaizijos turistų objektais, jie puikiai vertinami ir brangiai perkami. Ernesto pavyzdys rodo, kad galima pradėti nuo nulio, džiaugtis gyvenimu, kurti, o rezultatas ateina savaime. Jis atvirai papasakojo, kaip pasipiršo savo draugei Azijos top modeliui – ant reklamos stendo, esančio pakeliui į Kauną, angliškai užrašė: „Tekėk už manęs, Sheena!“ Esu dėkingas visiems, kurie sutiko kalbėtis tikėdami podkasto idėja.
Esate muzikos gerbėjas, o tinklalaidė yra muzikos alternatyva. Pjaunate šaką, ant kurios sėdite?
Šiuo metu rašau apie muziką vienam portalui, žurnalams, vedu radijo laidą apie muziką. Tai yra paradoksas. Jeigu klausai podkasto, negali klausyti muzikos, bet aš tiesiog labai mėgstu garsą. Gal mano meilė muzikai išsiplečia iki mėgavimosi visais garsais? Rudenį Vilniuje koncertavo Benjaminas Clementine‘as. Jis sakė: „Skrendančio lėktuvo ūžimas man irgi yra muzika.“ Jeigu žmonės įpranta klausytis, nėra svarbu, ko jie klausosi: muzikos, paskaitų, pašnekesių. Jeigu kas nors nesiklausys muzikos, nes tuo metu klausysis podkasto, neliūdėsiu (juokiasi).
Noras kalbėtis, klausytis istorijų bus visada. O žurnalistika juk ir yra istorijų pasakojimo profesija.
Kas yra maištaujantis podkastas?
Kuris jaudina sustabarėjusias, pykčio gausias visuomenės sritis. Kuris parodo, kad pasaulis gali būti kitoks. Kad, užuot pykus ant imigrantų, reikia pabandyti suprasti, kodėl jie atvyksta. Užuot sakius, jog nenorime, kad šalia gyventų romai, verta su jais susitikti ir pasikalbėti. Norime kvestionuoti Lietuvoje paplitusius mitus. Kad ir priekabiavimo istorija: daugelis sakė, jog merginos pačios kaltos, apie netinkamą režisieriaus elgesį išsigalvojo ir t. t. Mes pateikiame atvirus merginų pasakojimus, visą įvykių kontekstą. Taip pat norime kalbėti apie tas idėjas, kurios dabartinėje visuomenėje laikomos marginalinėmis. Pavyzdžiui, Urbonų kritika mūsų ekonomikai. Menininkai sako, kad daugėja investicijų, ekonomika auga, bet nebūtinai daugelio žmonių gyvenimas dėl to gerėja. Tokia mintis tarp Lietuvos politikų ir bankininkų nėra populiari. Norime parodyti, kad šį pasaulį galima matyti visai kitaip, ir pasaulis būtų atviresnis, draugiškesnis, jei nebijotume nuomonių įvairovės.
Ar pažįstate savo klausytojus, žinote, kokie jų interesai?
Tyrimų nedarėme, bet stengiamės su klausytojais bendrauti internetu, o kartais ir tiesiogiai. Visus, kurie mus remia, esame įtraukę į slaptą feisbuko podkasto rėmėjų grupę, taip kuriame bendruomenę. Matau, yra daug jaunimo, taip pat ir vyresnių žmonių, kurie domisi technologijomis, nori diskutuoti apie tai, kaip geriau sugyventi mūsų visuomenėje. Su pirmu klausytoju, kuris mus parėmė 30 dolerių, susitikau ir padėkojau. Tai kompiuterinių žaidimų kūrėjas, buvęs Dailės akademijos dėstytojas Vaidas Bagonas, jis kurį laiką gyveno Suomijoje ir Danijoje. Susitikę supratome, kad kadaise matėmės parduotuvėje, tada jis man padėkojo už laidą „Man 20-keli“. Sakė, kad podkastas patiko ir nusprendė mus paremti.
Esate laisvai samdomas, dirbate per kelias darbovietes. Kaip planuojate savo laiką?
Turime pasidarę nemažai įrašų „į priekį“, žinome, kokia tema bus po savaitės ar po mėnesio. Esu NYLOS redaktorius, sprendžiu, koks epizodas kada bus publikuojamas, bet visada tariamės su komandos nariais. Puikiai dėl visko sutariame. Gal dėl to ir suradome vieni kitus, nes supratome, kad panašiai mąstome. Didžiausias iššūkis – spėti, ką esame suplanavę, padaryti gerai, juk visi dirbame ir kitus darbus. Galbūt reikėtų kai kurių atsisakyti ir susitelkti vien į podkastą, bet kol kas negaliu to sau leisti.
Laisvė turi savo kainą, bet laisvas žmogus yra laisvas, tuo viskas pasakyta. Smagu kontroliuoti savo laiką, temas. Laisvai samdomu žurnalistu dirbu ketverius metus. Jau galiu atsisakyti temų, kurios man neįdomios. Pernai atlikau praktiką Vokietijos „Deutsche Welle“ tinklalapyje, jiems parašau su Lietuva susijusių istorijų. Bendradarbiauju su festivaliu „Kino pavasaris“. Visos šios veiklos man patinka, tik atostogų neturiu. Tai visų frylanserių bėda. Atostogų niekas neduoda, nebent pats pasiskiriu tris laisvas dienas trumpai kelionei.
Kai matai realius žmones, investuojančius pinigus į tavo projektą, kad ir porą dolerių per mėnesį, jauti didžiulę atsakomybę jų nenuvilti.
Ką patartumėte jauniems kolegoms, norintiems imtis savo projekto?
Žurnalistikos studijas baigiau 2012 metais, jau tada buvo kalbama apie neaiškią žiniasklaidos ateitį. Mane nuramina Aurelijaus Katkevičiaus mintis: „Žmonėms visada norėsis girdėti kitų žmonių istorijas. Šis smalsumas slypi pačioje žmonijos esybėje.“ Prie laužo kepdami sumedžiotą gyvūną, žmonės šnekėdavosi. Noras kalbėtis, klausytis istorijų bus visada. O žurnalistika juk ir yra istorijų pasakojimo profesija. Matau feisbuko keliamą grėsmę, regiu jį kaip didžiulį žurnalą, kuriam visi rašo nemokamai. Visi yra autoriai, ir niekas negauna pinigų. Šis modelis pražūtingas. Jauniems žurnalistams reikia suprasti, kad jų profesinis laukas nebus vieta pralobti.
Man baisu, kad žurnalistika dėl to taps elitine profesija. Panašiai yra su menu – gali kurti jį, jei kas nors užtikrina tau pragyvenimą. Gali būti, kad neturėsime žurnalistų iš mažiau pasiturinčios visuomenės dalies, ir kaip tada suprasime socialinės atskirties žmones? Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra nė vieno romų tautybės žurnalisto, patys romai apie save negali papasakoti. Apie Lietuvos kaimą rašo miestuose gyvenantys žiniasklaidos atstovai. Tai yra bėda. Apskritai reikia suprasti, kad tau turi rūpėti ši visuomenė ir noras ją analizuoti. Poetai irgi supranta, kad neuždirbs iš savo kūrybos, bet jaučia poreikį išsisakyti. Jeigu jauti vidinį degimą žurnalistikai, tai ir daryk. Neišduok savęs, ir viskas bus gerai. Nepervertink pinigų, nes jų reikia tik tiek, kad patenkintum savo pagrindinius poreikius. Ne pinigai keičia tavo gyvenimą, o pojūtis, kad prasmingai gyveni. Man šį pojūtį suteikia žurnalistika. Jei būčiau grafikos dizaineris ir kurčiau greitųjų kreditų reklamas, galėčiau turėti naujesnį telefoną, bet po metų išprotėčiau.
Jums nereikia radijo eterio, bet skatinate klausytojus neatsiplėšti nuo mobiliųjų telefonų. Ar ne per daug nuo jų esame priklausomi?
Per daug. Man pačiam norėtųsi mažiau būti prie kompiuterio ir telefono, bet dabar atsidūriau dar arčiau jo.
Taip, sutinku, kad podkastas yra dar vienas būdas pririšti žmones prie telefonų, bet jie jau ir taip prie telefonų prisirišę, tad kodėl nepasiūlius alternatyvos? Užuot naršius feisbuke arba kėlus nuotraukas į instagramą, galima įsidėti telefoną į kišenę ir klausytis, pakelti akis ir ką nors nauja pamatyti.
Kaip dėl rizikos? O jeigu mūsų šalyje podkastai nepasiteisins?
Tada grįšiu prie rašymo, bet tikiu „Nanook“ komanda ir tuo, kad mums reikia kokybiškos žiniasklaidos. Dalis žmonių dabartine žurnalistika yra nusivylę, tarp tokių – ir aš, matau, ką reikia keisti, ir noriu tai daryti. Mano atsakas yra podkasto kūrimas. Jei tai nepasiteisins, veiksime toliau. Kol kas nekuriame tarptautinio lygio podkastų turinio, užsienyje yra didesnės komandos, studijos. Mūsų susiformavo neseniai. Iriamės į priekį bandymų, klydimų, ieškojimų keliu. Kol kas nė vienu NYLOS epizodu nesu iki galo patenkintas, bet kai būsiu, tai reikš, kad laikas jų nebekurti.
