Jaukių Svitojų namų vartai svetingai atverti. Namie – kone pedantiškai ideali tvarka ir švara. Nepaleisdama iš rankų kūdikio, Kristina ruošia arbatą ir atrodo tokia žvali bei laiminga, kad nejučiom imu abejoti, ar ši šeima tikrai turi tris vaikus, iš kurių du reikalauja nuolatinės priežiūros.
„Nežinau, kodėl žmonės sako, kad auginti vaikus sunku, – gūžteli pečiais moteris. – Man tai – vienas malonumas.“ Ant rankų čiūčiuojama mėlynakė mažylė – svetima. Kotryna (vardas pakeistas) į šiuos namus atvyko prieš tris mėnesius ir išsyk tapo visaverte šeimos nare. Iš mokyklos grįžusi 10-metė Svitojų dukra Ugnė pribėgusi pirmiausia pabučiuoja Kotryną. Akimis šios ieško ir iš pietų miego pakirdusi 1,4 metų Ernesta.
Atsiųsta dangaus
„Mažylės yra geriausios draugės, – sako Kristina. – Ernesta vos įėjusi į kambarį klausia: „Kur lialia?“ O ši, vos pamačiusi mano dukrą, išsišiepia iki ausų. Nežinau, kaip reikės Kotryną atiduoti kitai šeimai. Jau dabar apie tai galvojant širdis plyšta. Kotryna gimė neišnešiota, 26 savaičių, svoris buvo nukritęs iki 900 g. Tiesa, yra visiškai sveika. Šiame pasaulyje ji gyvena 5 mėnesius, bet jei būtų gimusi laiku, dabar jai būtų tik 1,5 mėnesio. Du mėnesius mažylė praleido neišnešiotų kūdikių skyriuje. Nuolat ją lankiau. Kai pasiėmėme, svėrė 2 kg. Tokia liesutė, kojytės – lyg siūliukai, tyli, be jokio balsiuko... Pas mus pradėjo pilnėti, gražėti, ir balsą jau parodo, šypsosi, juokiasi, ima žaisliuką. Auga akyse.
Vieną globotinę jau atidavėme įtėviams, pas mus pabuvo tik 3 savaites. Irgi atsivežėme neišnešiotą, neįprastai tylią. Nežinau, kodėl tie vaikai būna tokie nebylūs. Gal įpratę – verksi ar ne, vis tiek niekas tavęs ant rankų neims? Kai atvažiavo pirmoji globotinė, savo Ernestą dar maitinau krūtimi. Manoji užaugo per parą – atsisakė krūties, nustojo keltis naktimis ir pradėjo vaikščioti! Ji tapo didelė, nes į šeimą atėjo mažiukas. Paėmęs Kotryną ant rankų, vyras Nerijus pasakė: „Žinai, supratau, kad vaikai yra mano silpnybė.“ O juk iki tol į šią mano veiklą gana atsargiai žiūrėjo, vis klausė, ko man trūksta, kad to imuosi. Tai štai kur šuo pakastas – jis tiesiog bijojo pernelyg prisirišti.
Gaila būna tiek laiko čiūčiuotą vaiką atiduoti įtėviams. Žinau, kad manęs jis turbūt niekada neatsimins, bet jaučiuosi jam daug davusi.
Su Nerijumi susipažinome prieš 13 metų. Su drauge žiūrėjome televizorių ir skaitinėjome pažinčių skelbimus ekrano apačioje bėgančioje eilutėje. „Susipažinčiau su mergina ne vienai nakčiai“ – šis mums pasirodė įdomus. Pradėjau susirašinėti, Nerijus pakvietė kavos, aš atsisakiau. Po kelių mėnesių pati jam parašiau ir paklausiau, ar pasiūlymas tebegalioja. Susitikome ir neišsiskyrėme. Kai susituokėme, man buvo 27 metai, Nerijus – 7-eriais už mane vyresnis. Mūsų šeiminė patirtis gana skirtinga. Jis – vienturtis sūnus, o aš augau su dviem jaunesnėmis seserimis. Vaikystėje pavydėjau vienturčiams, kad jiems tenka visa tėvų meilė ir dėmesys, nereikia kiekvieno saldainio dalyti į tris dalis. Tik su amžiumi supratau, kokia didelė laimė yra augti būryje. Su Nerijumi planavome turėti ne vieną vaiką.
Pirmaisiais bendro gyvenimo metais gimė Ugnė. Laiką po jos gimimo prisimenu kaip gana sunkų, nors, atrodo, turėjau visas sąlygas jaustis laiminga – ir santykiai sėkmingai klostėsi, ir darbas patiko. Gal ir juokinga, bet, manau, prastos mano nuotaikos priežastis buvo tas vieno kambario butas Fabijoniškėse, kuriame tuo metu gyvenome. Jis man atrodė tamsus, nejaukus, kartais net nenorėdavau grįžti namo. Kiekvieną savaitgalį tik ir dairydavomės, kur ištrūkti. Negana to, kilo sveikatos problemų. Maitindama kūdikį netekau apie 20 kg svorio, svėriau vos 46 kilogramus. Buvau 35-erių, kai gydytojai diagnozavo ankstyvą menopauzę ir pasakė, kad vaikų nebeturėsime. Ši žinia pribloškė – juk svajojome apie gausią šeimą! Pradėjome mąstyti apie įvaikinimą, bet vyras vis abejojo, ar gebės svetimą vaiką pamilti kaip savo.
Pokyčiai prasidėjo, kai prieš 4 metus persikraustėme į nuosavus namus Avižieniuose. Šviesa, vanduo, erdvė, kiemas, grynas oras, daržas... Taip gera, kai atidarai duris ir basomis išeini tiesiai ant žolės! Nežinau, kas padėjo, bet šiuose namuose akivaizdžiai atsigavau, pagerėjo savijauta, susireguliavo svoris ir... baigėsi menopauzė. Įvyko tikras stebuklas – pastojau! Netrukus pas mus atėjo Ernesta. Visiškai iš dangaus, vyras patikėti negalėjo, kiti – taip pat. Ypač džiaugėsi vyresnioji. Manau, ji sesutę ir prikvietė. Vis prašydavo: „Mama, noriu lėliuko. Aš jį labai mylėsiu. Prašau!“ Nenorėjome jos liūdinti, todėl nesakėme tiesos. Ernestą nešiojau kupina džiaugsmo ir vidinės ramybės. Gerai sakė Rūta Mikelkevičiūtė, kad visoms 40-metėms vertėtų pagimdyti vaiką. Tai visai kitokia patirtis – nešioji ir augini be jokio streso. Vaikas turbūt irgi tai jaučia, ramus, šypsosi, miega.“
Kam mums to reikia?
„Gimus Ernestai, noras pagelbėti svetimiems mažyliams niekur nedingo, tik dar sustiprėjo. Mano dėkingumas ir laimė tarsi atvėrė vartus. Vieną dieną visiškai atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad ieškoma globėjų. Pagalvojau, kad galėčiau paimti kūdikį ir apsaugoti jį nuo globos namų. Kaip tik buvau motinystės atostogose, tad galėjau ir savo vaiko auklėms neskubėti atiduoti, ir svetimam namus suteikti. Bijojome, kaip bus. Juk mūsų mažajai dar nebuvo metų. Bet tą akimirką, kai vaiką atvežusi moteris išėjo, ir mes likome su kūdikiu, baimė dingo ir prasidėjo nuostabus gyvenimas.
Gal mums pasisekė, nes tiek mano dukra, tiek globotinė yra nepaprastai ramios. Nežinau, kas yra bemiegės naktys ir pajuodę paakiai. Štai ir Kotryna – kaip didelė. Užmiega 11 valandą vakaro ir pabunda tik ryte. Namie puikiai susitvarkau. Esu truputį pedantė. Negaliu kavos gerti, jei grikių košė – ant žemės. Spėju ir susitvarkyti, ir sau kelias minutes rasti. Pietus gaminame kartu: viena mažylė – ant rankų, kita laurų lapą į puodą deda. Daug padeda vyriausioji dukra. Noriai pažaidžia su mažąja, mėgsta ją maitinti. Šeštadienį turiu laisvadienį. Su mažosiomis lieka Nerijus, o mudvi su Ugne traukiame į miestą – nuvežu ją į būrelį, pati susitinku su kitais globėjais, paskui su dukra apeiname parduotuves, pažiūrime filmą. Tiesa, kai su mažosiomis ruošiamės į lauką, reikia pagalbos, negaliu viena fiziškai dviejų vežimų pavežti, tad pasivaikščioti traukiame visi.
Linksmiausia būna stebėti kaimynų reakcijas. Iš pradžių, jų akimis, viskas vyko lyg ir pagal planą: vaikščiojau nėščia, pilvas augo, paskui ėjau su vežimėliu, ir staiga – du vežimėliai! Iš kur?! Kada spėjome? Vienas kitas pagiria, kad esame šaunuoliai, tiek vaikų prisigimdyti spėjome... Mes ir nepuolame aiškinti, kas ir kaip.
Dauguma žmonių, tarp jų – ir artimiausi giminaičiai, išgirdę apie mūsų ketinimus globoti vaikus, reaguoja panašiai: „Kam jums to reikia?“ Arba pradeda pasakoti baisias istorijas apie globotinius, kuriems globėjai atidavė visą meilę, o šie juos apvogė, negerbia, iš namų varo. Tėvams ilgai nesakiau, kad ketiname to imtis. Apie tai močiutei pirmoji užsiminė Ugnė. „Gal tau visai galvoje negerai?“ – tokia buvo pirmoji mamos reakcija. Kai parsivežėme mergytę, mama atvažiavo mūsų aplankyti ir jau kitą rytą pareiškė: „Žinai, ji man pradeda patikti.“ Sakau: „Kodėl tu negali to imtis? Dirbi sunkų nemielą darbą, o galbūt galėtum globoti vaikus – suteikti laimės jiems ir gyvenimo prasmės sau?“ Ji susimąstė.
Mano vyras žiūri į Kotryną ir klausia: „Juk dabar ji mano, kad aš jos tėtis?“ Taip, kaip ir mane laiko mama, nes nuo pat gimimo buvau šalia, ji pripratusi prie mano kvapo, balso. Aš iš pradžių lyg bandžiau labai neprisirišti, nebučiuoti, bet paskui pamatai, kad tos sienos pastatyti neišeina. Turbūt ir neverta. Kūdikius globoti tam tikra prasme yra paprasčiau, nes jie neturi skaudžios praeities, susiformavusių įpročių. Mes esame to vaiko praeitis, ir tai, ką jam duosime, jis nusineš į gyvenimą. Lankydama globėjams ir įtėviams skirtus kursus, supratau, kokie svarbūs asmenybei yra pirmieji metai, mėnesiai, savaitės. Juk tuo metu formuojasi saugumo, prieraišumo jausmas, todėl labai svarbu, kad kūdikis tą laiką praleistų saugioje jį mylinčių žmonių aplinkoje. Kad ir kaip gaila būna tiek laiko čiūčiuotą ir pamiltą vaiką atiduoti įtėviams ar grąžinti į biologinę šeimą, žinau, kad tas laikas nepraėjo veltui, jaučiuosi jam daug davusi, nors manęs jis niekada neatsimins...
Mano tėtis taip pat, beje, nėra biologinis. Tą sužinojau tik būdama 10 metų.
Aišku, mums labai rūpi, kaip tiems vaikams toliau sekasi. Ar pavyks palaikyti ryšį, labai priklauso nuo naujosios šeimos. Su pirmosios mergaitės įtėviais bendraujame. Atidaviau jiems pirmuosius rūbelius, su kuriais parsivežėme mažylę iš ligoninės, pirmąsias nuotraukas – juk tai labai svarbūs vaiko gyvenimo dalykai. Tą vakarą, kai ją atidavėme, išėjome pasivaikščioti ir grįždami pajutome, kad nenorime grįžti į namus – atrodė, kad jie tušti! Užsukome pas kaimynus, išgėrėme arbatos, išsikalbėjome ir tik tuomet parėjome. Atiduodami pirmąją jau žinojome, kad savaitės pabaigoje važiuosime pasiimti antrosios. Dabar ir vėl kiekvieną dieną laukiu skambučio. Jei pajusime norą pasilikti kūdikį visam laikui, taip ir padarysime. Mano vyras labai nori berniuko...“
Apie tikrus ir biologinius tėčius
„Žinau, kad tie vaikai, kurie į naują šeimą ateina iš vaikų namų, ir tie, kurie ateina iš globėjų, labai skiriasi. Šeimoje pabuvę greičiau prisitaiko, jų socialiniai įgūdžiai geresni, jie prieraišesni. Vaikystės patirtis – labai svarbi. Mano šeima buvo paprasta, tėvai – darbininkai, bet mūsų tarpusavio santykiai visada buvo pagarbūs, nesu mačiusi savo tėvų besipykstančių. Augome trys seserys, aš esu vyriausia. Tiesa, akivaizdžiai pabrėžiamos meilės nejutau, mūsų šeimoje nebuvo įprasta kalbėti apie jausmus, o aš esu iš tų, kuriems svarbu nuolat girdėti meilės prisipažinimus, todėl saviesiems nesiliauju kartoti, kaip juos myliu. Labai daug laiko leidau pas močiutę. Mano seneliai mane nepaprastai mylėjo. Senelis nebuvo susijęs su manimi kraujo ryšiais, bet aš to nejutau. Mano tėtis taip pat, beje, nėra biologinis. Tą sužinojau tik būdama 10 metų. Aišku, kad supykau – visi viską žino, tik tau nieko nesako. Jis mane augino nuo pusės metų, visada laikiau jį savo tėčiu.
Nesijaučiau nė kiek mažiau mylima už seseris, mane tik stebino, kodėl mano pavardė kitokia nei jų. Tiesą sužinojau, kai reikėjo tvarkyti dokumentus, ir tėtis turėjo mane įsivaikinti oficialiai. Mama paklausė, ar sutikčiau, bet aš griežtai atsakiau „ne“. Vien iš pykčio, kad buvau apgauta. Nežinau, kada geriausias laikas vaikui atskleisti tiesą. Juk visai mažam nepaaiškinsi, kad šitas tėtis yra ne visai tikras, nes yra dar kažkoks kitas, kurio tu net akyse nesi mačiusi… Vis dėlto reikia rasti būdą, kaip apie tai su vaiku pasikalbėti, kol neišgirdo iš kaimynų.
Esu nesantuokinis vaikas, mano biologinio tėčio ir mamos keliai išsiskyrė dar laukiantis manęs. Vos mane pagimdžiusi rado gyvenimo draugą, už jo ištekėjo ir iki šiol laimingai gyvena.
Būdama 17-os sugalvojau rasti tikrą tėvą. Jo adresą nusirašiau nuo perlaidos kvito, jis siuntė man alimentus. Nuvykome su pussesere. Pabeldėme į duris. Jas atvėrusiam vyrui pusseserė tarė: „Laba diena, pas jus į svečius atvyko dukra.“ Vyras pakvietė užeiti. Paklausė, kaip sekasi. Trumpai atsakiau, bet jaučiausi labai sutrikusi, nežinojau, ko galėčiau jo paklausti, todėl pokalbis nesivystė. Pastovėjome kurį laiką koridoriuje... Kiek pamenu, tėvas net prisėsti nepasiūlė. Išėjome. Iš pažiūros – normalus vyras, tik visai svetimas. Buvo sukūręs kitą šeimą, bet kai lankėmės pas jį, jau buvo išsiskyręs. Kiek žinau, lyg turiu brolį... Nejaučiu biologiniam tėvui nieko, net nuoskaudos, kad jis manęs nelankė. Gal todėl, kad visada turėjau normalų, rūpestingą, gerą tėtį, todėl man nieko netrūko.
Ką reiškia būti vienišam ir paliktam, žinojau nuo pat vaikystės. Esu lankiusi savaitinį darželį, tiesa, pati jame nakvoti likdavau labai retai. Taip nutiko, kad mane visiškai mažą užpuolė gaidys. Pradėjau mikčioti, tad vaikščiojau į specializuotą darželį, jis kartu buvo ir savaitinis. Tas darželis buvo mūsų namo kieme. Nakvoti jame likdavau tik vieną dieną – trečiadienį. Tądien palikti savo vaikus buvo galima tik ypatingais atvejais. Aš likdavau, nes man būdavo gaila vieno berniuko – jį mama į darželį atiduodavo visai savaitei. Mums būdavo labai smagu, darželis tuščias, visas – mūsų. Šalia mūsų namų buvo ir vaikų globos namai, pro juos visada eidavome į miestą. Kartais pro tvorą žiūrintys vaikai imdavo kalbinti mano mamą: „Teta, ar galėtum būti mano mama?..“ Ji nusukdavo ašarų pilnas akis, tvirčiau suspausdavo mano ranką ir pagreitindavo žingsnį.“
Laimė duoti
Beveik 10 metų dirbau su specialių poreikių turinčiais vaikais, nuo pat gimimo gyvenančiais globos įstaigose. Ši patirtis dar labiau sustiprino mano norą suteikti beglobiams vaikams nors ir laikinus, bet tikrus namus. Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje etnomuzikologiją, buvau pakviesta padirbėti muzikos mokytoja Vilniaus miesto vaikų ir jaunimo pensione. Jo gyventojai – neįgalūs vaikai. Niekada nebuvau tokių mačiusi ar su jais bendravusi, juk mūsų visuomenėje jie yra paslėpti nuo žmonių akių. O čia ateini – ir vien tokie: nuo Dauno sindromą turinčiųjų iki visiškai paralyžiuotų. Pirmąją dieną per pietų pertrauką važiuodama namo maniau, kad tikrai atgal nebegrįšiu, bet pamiegojau gerą valandą, atsigavau ir grįžau. Ir nuo tada nekilo jokių abejonių. Esu gavusi porąsyk ir per kuprą, juk jie nevaldomi, bet moku susitvarkyti su savimi, savo mintimis. Turbūt esu stipri. Su tokiais gyvenimo nuskriaustais vaikais dirbau specialiojo ugdymo dienos centre „Aidas“, Verkių daugiafunkciame centre, iki motinystės atostogų.
Užmegztas saugus ryšys su laikinais globėjais vaikui padeda greičiau pritapti ir kitoje šeimoje, jis labiau pasitiki žmonėmis.
Daugumos tų vaikų klausa yra absoliuti, jie yra labai ritmiški – kad ir koks šalia vyktų chaosas, niekas jų iš to ritmo neišmuš. Tie, kurie negali dainuoti, groja dūdelėmis, lumzdeliais ar tiesiog muša ritmą. Pasiekti rezultatų, tarkim, pasiruošti pasirodymui, su tokiais vaikais kur kas sunkiau nei su sveikais, bet tai ir nebuvo mano tikslas. Nors koncertus rengėme visame Vilniuje, svarbiausias mums buvo pats procesas, muzikos terapija. Matai, kaip jie tavęs laukia, šypsosi pamatę, kokie laimingi jaučiasi galėdami pasirodyti scenoje. Kiekvienos pamokos jie laukia kaip šventės ir viską daro iš visos širdies – šoka, groja, juokiasi, pyksta. Net visiškai paralyžiuoti reaguoja į muziką – atsipalaiduoja jų veidai, atgniaužia rankų pirštus. Dirbdama su specialiųjų poreikių vaikais turėjau daugiau veiklos laisvės, nes nėra iš viršaus nuleistos ugdymo programos, jokios monotonijos, gali daug visko prigalvoti.
Mano kolegės – kaip reta nuostabūs žmonės. Visos stengėmės, kad vaikai nesijaustų tokie izoliuoti. Kiekvieną savaitgalį važiuodavome į kokį nors renginį, spektaklį. Būtinai troleibusu. Vaikams tai – įdomi patirtis, o mūsų tikslas – pripratinti visuomenę prie visokių žmonių. Būdavo labai įdomu stebėti, kaip aplinkiniai reaguoja. Retas išsėdi kėdėje šalia pirmyn atgal siūbuojančio vaiko. Ko norėti iš svetimų, juk tų vaikų atsižadėjo jų šeimos. Kai kurios jų – gana žinomos, garsios, pasiturinčios. Matyt, turėti tokią atžalą jiems buvo nepatogu, gėda. Dažnas atvejis – gimus neįgaliam vaikui, tėvelis papusto padus, mama kurį laiką mažąjį augina viena, bet… sukuria naują šeimą ir joje neįgaliam vaikeliui vietos nebelieka. Iš pradžių dar lanko, o paskui pamiršta. Tokie vaikai nežino, kaip atrodo namai, šeima. Kai kurie darbuotojai per šventes ar savaitgaliui parsiveždavo ugdytinį į savo namus, bet vaikai juose jausdavosi pernelyg sutrikę. Juk jie įpratę, kad viskas būtų atnešta, paduota, valgyti išvirta. Iš tokio pensiono jie keliauja į suaugusiųjų žmonių pensionatus, nes be priežiūros negali gyventi, nemoka savimi pasirūpinti.
Kartais pro tvorą žiūrintys vaikai imdavo kalbinti mano mamą: „Teta, ar galėtum būti mano mama?..“
Kartais žmonės stebisi, kaip galiu dirbti tokį sunkų darbą, bet man jis toks nėra. Darau tai, ką moku geriausiai. Matau, kad man sekasi, šis darbas – mano gyvenimu. Jaučiuosi atradusi savo sritį. Man nereikia savęs laužyti, nejaučiu baimės, kad ko nors nepajėgsiu. Kvietė mane ir į paprastą mokyklą dirbti, bet atsisakiau.
Dar nežinau, ką veiksiu, kai baigsis motinystės atostogos – grįšiu į darbą ar toliau globosiu vaikus. O gal pavyks abi veiklas suderinti? Ir vieniems, ir kitiems vaikams jaučiuosi labai reikalinga, o tai yra nuostabus jausmas. Visiems linkėčiau tai pajusti. Ir nereikia bijoti, kad galite pritrūkti meilės svetimam vaikui. Meilė yra paradoksalus dalykas – kuo daugiau jos duodi, tuo daugiau turi.“
Kaip tapti laikinu globėju?
Į klausimus atsako Vaikų ir paauglių socialinio centro Globėjų ir įvaikintojų tarnybos psichologė Rugilė Ladauskienė.
Papasakokite, kas yra tie socialiniai (laikinieji) globėjai? Ar daug jų yra?
Socialiniai globėjai – tai laikinieji vaiko globėjai. Jie priima savo šeimose nesaugiai besijaučiantį vaiką ir globoja, iki išsisprendžia tolesnis jo likimas: jis arba grįžta į biologinę šeimą, arba, jeigu šios sunkumų nepavyksta išspręsti, jį paima nuolatiniai globėjai ar įtėviai. Šis modelis padeda vaikams išvengti vaikų globos namų ir gyventi taip, kaip turi gyventi vaikas – šeimoje, bendruomenėje. Šiuo metu esame parengę 16 socialinių globėjų šeimų. Aišku, šis skaičius nuolat keisis: vieni galbūt paims vaikus globoti nuolat ar įvaikinti, kiti pamatys, kad tokia veikla – ne jiems. Tad nuolat ieškome ir šiam darbui ruošiame naujus globėjus.
Kokie reikalavimai keliami norintiesiems imtis šios veiklos? Ar sunku juos atitikti?
Pirminiai reikalavimai globėjams nėra sudėtingi: jie turi pristatyti tam tikros formos sveikatos pažymą, turėti būstą (gali būti ir nuomojamas), būti neteisti, turėti vidurinį išsilavinimą. Šeiminė padėtis nesvarbi. Tikrai nebūtina turėti itin prabangų ar didelį būstą. Tarkim, naujagimiams net nereikia atskiro kambario, jie gali miegoti tame pačiame kambaryje kaip ir globėjai. Tiesa, vyresni kaip 7 metų skirtingų lyčių vaikai negali gyventi kartu. Globėjai tris mėnesius lanko kursus, o po jų specialistai parašo išvadas, ar tie žmonės tinka globoti vaiką. Norinčiųjų globoti sunkios asmeninės patirtys ar netektys nėra kliūtis, veikiau priešingai – jei žmogus įveikė netektį, jis kaip tik gali geriau suprasti vaiką. Juk šis atkeliauja netekęs artimų žmonių, namų.
Ar šis darbas yra mokamas?
Tai nėra būdas uždirbti, bet socialinis globėjas gauna atlygį ir vaikui išlaikyti skirtus pinigus. Kai kurios savivaldybės su globėjais sudaro nuolatinio darbo sutartis. Tokiu atveju žmogus gauna apie 500 eurų (atskaičius mokesčius) nuolatinį atlyginimą ir turi būti visuomet pasirengęs priimti 1–3 vaikus. Mūsų globėjai dirba pagal individualios veiklos sutartis. Mes už vieną vaiką skiriame 10 eurų per parą (neatskaičius mokesčių). Be to, kiekvienam vaikui skiriami papildomi 304 eurai per mėnesį. Šeimos gali laikinai globoti iki trijų vaikų.
Kaip sprendžiate laikinumo problemą? Ar vaikams nėra trauma palikti globėjų šeimą?
Vaikui būti atskirtam nuo biologinės šeimos yra didžiulė netektis, bet greta iš šeimos į šeimą perkeliamų vaikų visada yra jautrūs ir profesionalūs suaugusieji, jie tenkina visus mažųjų poreikius, jie nepatiria žalojančios aplinkos poveikio. Užmegztas saugus ryšys su globėjais vaikui padeda greičiau pritapti ir kitoje šeimoje, nes jis labiau pasitiki žmonėmis, žino, kas yra šeima, kaip joje bendraujama. Vyresni vaikai į įtėvių ar nuolatinių globėjų šeimą pereina pamažu: iš pradžių susitikinėja, svečiuojasi pas juos. Jiems iš karto pasakoma, kad jį priėmę žmonės yra laikini globėjai, – tai daroma siekiant nežadinti nereikalingų vilčių ir pamestumo jausmą. Globėjams, aišku, kiekvieno vaiko išėjimas yra netektis, reikia dirbti ir su savimi, riekia turėti padėti gebančių artimųjų, suprasti savo vaidmenį ir svarbą. Globėjams ir vaikams yra nuolat siūloma ir prieinama psichologų, kitų specialistų pagalba.
Neretai vaikai grįžta pas biologinius tėvus. Ar nebaisu, pagyvenus darnioje šeimoje, gražioje aplinkoje, vėl grįžti ten, iš kur buvai paimtas?
Biologinė šeima esi tu. Tai tavo šaknys ir kilmė. Niekada rožinis kambarys ir naujausi žaislai neatstos vaikui tėvų ir namų, kuriuose jis augo. Siūlyčiau nesureikšminti gyvenimo sąlygų ar kitų galimybių, kurias turtingesni globėjai gali suteikti. Namų kvapas, krosnis ar lauko tualetas vaikui yra jo savasties dalis. Svarbiausia, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai, kad jis būtų saugus. Todėl socialinės tarnybos stengiasi kuo labiau padėti šeimoms, jas stiprinti, ir vaikas iš šeimos yra paimamas tik tuomet, jei jos nesitaiso ir kyla grėsmė vaiko saugumui bei sveikatai. Prieš grąžindami vaiką biologiniams tėvams labai atidžiai tikriname situaciją. Nuo šių metų gegužės mėnesiomūsų 6 globotiniai grįžo į dvi biologines šeimas, 6 apsigyveno būsimų įtėvių šeimose ir 3 vaikai buvo apgyvendinti nuolatinių globėjų šeimose. Kūdikis, aišku, dar nėra taip prisirišęs prie savo tikrųjų namų, bet biologinės motinos pieno, kūno kvapas, balsas, širdies plakimas yra kur kas svarbiau, nei mes įsivaizduojame. Tiesa, kalbant apie kūdikių saugumą, šiuo atveju keliami kur kas aukštesni kriterijai – tos sąlygos, kuriomis gali gyventi 16-metis, mažyliui gali ir netikti, todėl mažamečių daugiau gyvena pas socialinius globėjus.
Ką darote, jei globėjai nutaria pasilikti vaiką?
Mes, aišku, netenkame paruoštos profesionalų šeimos, tenka ieškoti naujų laikinų globėjų, juos paruošti darbui, bet labai dėl to nenusimename. Kur kas svarbiau yra tai, kad vaikas rado visą laiką jį pasirengusią mylėti šeimą.
