Menininkų namus žmonės kažkodėl mėgsta įsivaizduoti kaip paslaptingas amžinos prieblandos, dvasingų dulkių ir kilimų, žvakių ir smilkalų, knygų ir vyno butelių virtinių erdves. Turiu nuvilti – daugumos mano pažįstamų menininkų namai šviesūs, švarūs ir tvarkingi. Neretai net kiek asketiški, kaip ir Andriaus Jakučiūno svetainė naujame daugiabutyje, kuriame lankiausi rengdama šią rubriką, Antakalnio pakraštyje. Du pagrindiniai akcentai su virtuve sujungtoje erdvėje – rašytojo darbo vieta tapusi sodriai mėlyna sofa ir priešais ją ant baltos sienos kabantis pilkšvas paveikslas. Jo antrame plane – nuobodžiai lygi žema horizonto linija ir aukštas monotoniškas dangus, tačiau foną pamatai vėliau, nes iš pradžių akys laksto tarp naivia maniera pavaizduotų dviejų lygiaverčių personažų – ant kėdutės kukliai sėdinčio, regis, kiek paklaikusio filosofo Friedricho Nietzsche‘ės ir branduolinio sprogimo.
„Šis paveikslas – visateisis šių namų gyventojas. Kartais korektiškai stengiasi išlikti nepastebėtas, netrukdo man kuistis arba dirbti. Kartais užima svečius. Žodžiu, sutariame. Esu susidūręs su atvejais, kai į namus patekęs meno kūrinys įgrysta per neįtikėtinai trumpą laiką. Su šiuo darbu problemų nekyla, nė karto nebuvo šmėstelėjusi mintis jį iš čia išboginti“, – sako jau ketverius metus su paveikslu gyvenantis Andrius.
„Bendro gyvenimo“ formuluotė šiuo atveju kiek neįprasta, tačiau juokinga ar išgalvota ji gali atrodyti tik niekada mėgstamo meno kūrinio namuose neturėjusiam žmogui. Juo labiau kad Andrių su paveikslu sieja ne tik kasdienis būvis, bet ir bendra, abiem svarbi istorija.
Laiminga pabaiga
Pirmą kartą jiedu susidūrė meno galerijoje, Konstantino Gaitanži (g. 1977) parodoje. Menininkas tada pristatė ciklą paveikslų, kurių pagrindinis personažas – Dievo mirtį paskelbęs Nietzsche. Miręs filosofas cikle „Konstatacija“ konstatavo visko, kas gyva, mirties neišvengiamumą. Tąsyk Andriui iš viso ciklo labiausiai įsiminė būtent šis kūrinys. Po kurio laiko jiedu vėl atsitiktinai susidūrė. Šį kartą – laikinoje tapytojo dirbtuvėje, kur paveikslas stovėjo liūdnas šaltyje ir drėgmėje.
„Jis atrodė tikrai prastai. Tuo metu menininkas dažnai kraustėsi iš studijos į studiją, per kažkurias kraustynes paveikslas buvo pažeistas – vienoje vietoje drobė (beje, irgi plonytė, labai nekokybiška; akivaizdu, menininkas taupė) buvo plyšusi. Porėmis – persikreipęs. O juk tai buvo, bent jau kaip man atrodė, vienas įtaigiausių, ironiškiausių ciklo paveikslų. Kadangi kaip tik tada buvau įsigijęs butą, pradėjau aptakiai kalbinti menininką, kad gal paveikslas kurį laiką galėtų mano namuose pakaboti. Ir... gavau jį dovanų. O kartu – ir visus jo atgaivinimo rūpesčius. Paveikslą teko pergruntuoti, užlopyti skylę, ištiesinti porėmį, įrėminti. Manau, jam visai pasisekė, juk, užuot vegetavęs arba sunykęs, atliko salto į mano butą, o dabar – ir į „Moters“ žurnalą“, – pasakoja Andrius.
K. Gaitanži paveikslas buvo vienas pirmųjų A. Jakučiūno naujojo buto elementų. Anot šeimininko, svetainės interjeras kurtas atsižvelgiant į šį kūrinį, o ne atvirkščiai. Tarkim, kiek banguota pilkų spintelių faktūra atsirado kaip reakcija į horizontalius paveikslo potėpius, o sofa – vienas svarbiausių baldų namų gyvenime – įkurdinta priešais paveikslui skirtą sieną. Iš čia patogu leistis nuraminamam monotoniškų potėpių ir kolorito, dirsčioti į keistą filosofo ir sprogimo duetą. Arba – stebėti paveikslo netobulumus. Taip, plika akimi matoma drobės siūlė ir kiti maži nesklandumai Andriaus neerzina: „Man patinka paveikslo netobulumas, ypač šiame kontekste – šalia Nietzsche‘ės. Ir svečiams siūlę demonstruoju kaip papildomą „bonusą“, nebandau jos slėpti. Man patinka, kad šiame paveiksle matyti jo istorija.“
Nenuostabu, kad net ir menu nesidomintys svečiai nelieka abejingi K. Gaitanži kūriniui. Įtraukia ne tik jo biografija. Dėmesį traukia lengvai visiems atpažįstamas Nietzsche, garsus sudėtingo likimo filosofas, šiandien tapęs populiariosios kultūros personažu. Prie jo taip smagu fotografuotis...
Šis paveikslas – visateisis namų gyventojas. Kartais korektiškai stengiasi išlikti nepastebėtas, netrukdo kuistis arba dirbti. Kartais užima svečius.
Antiutopija nuotaikos negadina
Paklaustas, ar nėra nejauku kiekvieną dieną žiūrėti į branduolinį sprogimą, Andrius gūžtelėja pečiais. Sutinka, kad antiutopinis paveikslo siužetas gali kelti minčių apie pasaulio trapumą ir žmonijos laukiančius iššūkius. Juokdamasis siūlo paskambinti Kostui ir pasiklausti, ką šis galvojo kurdamas paveikslą, nes ilgainiui autoriaus kūrinio interpretacija tiesiog pasimiršo. Ką ten interpretacija, – Andrius prisipažįsta neatsimenantis net ir ciklo pavadinimo bei kūrinio numerio. Anot šeimininko, paveikslas, atskirtas nuo kitų ciklo kūrinių ir įkurdintas privačioje erdvėje, pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą – lyg užaugęs vaikas.
Sutinku, kad toks požiūris įmanomas. Juo labiau nemanau, jog naujojo šeimininko ir paveikslo autoriaus interpretacijos stipriai skiriasi. Andrius linkęs į paveikslą žvelgti per šmaikštumo ir ironijos prizmę. „Kadangi Nietzsche nuo sienos kiekvieną akimirką mane kvestionuoja, turiu nuolat jam įrodinėti, kad esu šio to vertas“, – juokiasi Andrius ir priduria, kad jam artimas požiūris į meną kaip į intelektinį žaidimą, leidžiantį pažvelgti į tam tikras duotybes kitu žvilgsniu. Andriui veikiausiai pritartų ir kūrinio autorius. Viename interviu jis teigė:
„Mano kūryboje tiesioginės kritikos nėra. Mano tikslas gerokai kuklesnis. Noriu bent kartais nukrypti nuo šablono. Sukurti ir parodyti nuorodą į kažką, kas gali būti už šiuolaikinės visuomenės, už vartotojiškumo.“
Ironiškas, o kartais ir šmaikštus ateities scenarijų kūrimas nesvetimas ir Andriui, tad teiraujuosi, ar visada iš meno kūrinio jis tikisi šmaikštaus pasakojimo. Ne. Sako galintis mėgautis labai įvairiu menu, tačiau pripažįsta, kad kai skaito šiuolaikinio konceptualaus meno aprašus, jį kartais pagauna neviltis, – tekstinė kūrinių dalis pašnekovui neretai atrodo pati silpniausia. Taip pat Andrius bodisi infantilia („visokius didžiagalvius žmogeliukus vaizduojančia“) tapyba ir simbolika piktnaudžiaujančiais kūriniais.
„Pavyzdžiui, man tikrai sunku mėgautis Šarūno Saukos kūryba. Jo paveikslus matau kaip klišių rinkinius, ten pernelyg daug to, ką vadiname literatūriškumu. Tiesa, reikia pripažinti, kad daug tos kartos atstovų – tapytojų, rašytojų, režisierių – mąsto metaforiškai. Gal tai Ezopo kalbos sovietmečiu palikimas?“ – svarsto rašytojas, bet dėl vieno dalyko jis yra tikras – meno namuose turi būti.
Nors Andriaus vaikystės namuose meno kūrinių nebuvo, vėliau tai tapo tarsi savaime suprantama. Kaip knygos, muzika ar vaza gėlėms pamerkti. „Namų be paveikslo neįsivaizduoju. Pats principas, kad butas gali būti be meno kūrinio, yra įžeidžiantis. Jei yra butas, jame turi būti meno kūrinių, geriau – ne vienas. Esu vangus ieškotojas, tad antro kol kas dar neturiu, bet jau turiu planą, kas galėtų kaboti virš mano lovos. Juk meno paskirtis yra ne tik būti kažkur toli – galerijose. Viena jo paskirčių, manau, – džiuginti mus kiekvieną dieną“, – svarsto Andrius. Suprantu, kad žodis „džiuginti“ šiuo atveju turėtų būti suprantamas labai plačiai – kaip „stebinti, inspiruoti, provokuoti, raminti ir tiesiog būti kartu“. Geri meno kūriniai tai puikiai ir daro.
