Auksine žuvele po 2012 m. Londono olimpiados praminta Rūta Meilutytė tapo mums nepaprastai sava ir artima – tarsi šeimos narė. Kita vertus, ar daug apie ją žinome? Varžybų, spaudos konferencijų reportažai ir keli šykštūs interviu ne itin atskleidė žmogiškąją jos gyvenimo pusę. Užpildyti šią spragą vieną dieną ryžosi Londone gyvenantys mados fotografas Rokas Darulis ir vaizdo operatorius Ronaldas Buožis. Filmas „Rūta“ Lietuvos kino teatruose rodomas nuo kovo 2 d.
Kada, jei ne dabar?
Rokas ir Ronaldas pažįstami nuo mokyklos laikų – jiedu buvo klasės draugai. Vėliau studijavo tame pačiame Londono universitete: Rokas – fotografiją, o Ronaldas – kinematografiją, ir netgi gyveno tame pačiame bute. Vis dėlto keliai, atvedę juos pas Rūtą Meilutytę, skirtingi. „Su Rūta susipažinau 2013 metais, kai fotografavau „Moters“ žurnalui, – prisimena R. Darulis. – Susitikome Plimute, ten bendravome visą dieną. Vėliau, jau Londone, vyko viršelio fotosesija.“
R. Buožis su Rūta susipažino filmuodamas lietuviško mineralinio vandens reklamą, plaukikė buvo šios reklamos veidas. Plimute užsimezgę ryšiai pamažu peraugo į gražią draugystę. „Palaikėme su Rūta ryšius per feisbuką. Kai ji ketindavo atvykti į Londoną, pranešdavo mums, tada visi susitikdavome“, – sako R. Darulis. Prie kompanijos neretai prisijungdavo ir dainininkė Monika Liu, Roko mylimoji modelis Julija Steponavičiūtė, kiti lietuviai. Visi kartu pramogaudavo, švęsdavo gimtadienius ir šiaip šauniai leisdavo laiką.
Norėjome ne tradiciškai pasakoti apie praeitį, bet fiksuoti dabartį – tikras emocijas ir jausmus, o ne prisiminimus apie juos.
Idėja sukurti dokumentinį filmą apie Rūtą Meilutytę kilo 2016 metais Roko ir Ronaldo nuomojamame bute. „Vieną dieną sėdėjome virtuvėje ir kalbėjomės apie įvairius galimus projektus, – pasakoja fotografas. – Kažkuriam iš mūsų toptelėjo, kad artėja olimpiada, o mes gerai pažįstame Rūtą, tad būtų labai įdomu sukurti apie ją filmą.“ Netrukus šia idėja vaikinai pasidalijo su būsimo filmo heroje. „Nelabai tikėjome, kad pavyks ją įkalbėti, bet Rūta apsisprendė greitai, nesvarstė nė valandos. „Gerai, darom!“ – paprastai atsakė ji, – pasakoja Ronaldas. – Supratom, kad tai unikali proga įamžinti istorinius momentus, todėl iškart pradėjome ją įgyvendinti. Susiradau kamerą, ir nedelsdami nuvykome pas Rūtą į Plimutą. Nuo tada retas mūsų susitikimas vyko be kameros.“
Esame įpratę, kad dokumentiniai filmai apie daug pasiekusius asmenis kuriami jiems baigus karjerą. Tada herojus, patogiai įsitaisęs studijoje, gali apibendrinti nueitą kelią, išvardyti nuopelnus, o šis ramus pasakojimas papildomas archyviniais kadrais ir kitų prisiminimais. Šįsyk viskas buvo kitaip. Rokas ir Ronaldas pradėjo kurti filmą nežinodami, kaip jis baigsis ir kur link pasisuks Rūtos karjera. Stebint įsimintinus kadrus iš apleisto baseino, kur vyko pirmosios R. Meilutytės treniruotės, ir jos įspūdingą finišą Londone, atrodo, kad tai turėjo būti jaudinama amerikietiškos svajonės stiliaus istorija apie paprastą, niekam nežinomą mergaitę, vien savo atkaklumu ir juodu darbu pasiekusią neįsivaizduojamas aukštumas.
Deja, sukūrus pusę filmo, situacija staiga pasikeitė. Rio de Žaneire Rūta liko septinta. Tad pradinė idėja virto istorija apie merginą, patyrusią svaigų šuolį aukštyn ir netikėtą kritimą, lydimą nugalėtoją šlovinančios, bet sunkiu metu nuo jos nusisukančios minios gerbėjų. Laimė, sėkmingi plaukikės finišai Kopenhagoje lėmė laimingą filmo pabaigą, o jo kūrėjai džiaugiasi turėję galimybę užfiksuoti visas šias akimirkas.
„Daugelis sakė, kad filmą kuriame per anksti, nes Rūta dar nebaigusi karjeros, bet pagalvojome, kad norime ne tradiciškai pasakoti apie praeitį, bet fiksuoti dabartį – tikras emocijas ir jausmus, o ne prisiminimus apie juos, – sako R. Darulis. – Tai suteikia filmui ypatingos vertės, nes tai, kas vyksta dabar, niekada nepasikartos. Turi labai jautriai ir greitai reaguoti, nes daugybės dalykų negali surežisuoti.“ Šia unikalia galimybe džiaugiasi ir R. Buožis: „Buvome šalia Rūtos ir per jos pakilimą, ir per nuosmukį, matėme, kaip ji jaučiasi prieš olimpiadą ir kaip – po jos. Viskas buvo tikra. Toks darbas kupinas netikėtumų, nes niekada nežinai, ko sulauksi, negali tam pasiruošti. Tiesiog filmuoji ir viskuo džiaugiesi.“
Bėgte marš!
Filmo kūrėjai neslepia, kad, į jų trijulę įsiterpus ketvirtai dalyvei – filmavimo kamerai, bendravimas kiek pasikeitė, o ribos tarp asmeninio gyvenimo ir darbo išsitrynė. „Su Rūta praleisdavome ir taip mažai laiko, matydavomės kokį kartą per tris mėnesius, o filmuojant šis laikas dar labiau susitraukė. Susitikę stengdavomės kuo daugiau nufilmuoti, tad lengvai, draugiškai pabendrauti beveik nebuvo kada, – pasakoja Rokas. – Buvo gaila ir Rūtos. Ypač kai atvykdavo paviešėti į Lietuvą. Žinojom, kad vagiam iš jos brangų laiką, kurį norėtų skirti artimiesiems, bet brangus tas laikas buvo ir mums.“
Laimė, bendravimas pro kameros akį trijulės neatitolino, veikiau priešingai – dar labiau suartino, nes vaikinai turėjo galimybę pamatyti Rūtą pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis ir paklausti, ko kitu atveju gal ir nesugalvotų. „Ji nieko nebandė nuo mūsų slėpti, buvo atvira ir nuoširdi, tik kartais paprašydavo kai kuriuos klausimus atidėti ateičiai, – prisimena Ronaldas. – Rūta gana introvertiška. Kai kuriems atsakymams reikėjo tam tikros aplinkos ir laiko.“
Rokas draugui pritaria: „Kartais jausdavome, kad gal geriau palikti ją kurį laiką ramybėje, leisti pailsėti nuo visko. Visada Rūtos atsiklausdavome, ar neprieštarauja būti filmuojama, bet per visą tą laiką ji nė karto nepaprašė to nedaryti.“ Draugystė kuriant filmą tikrai padėjo. Vargu ar visiškai svetimi žmonės būtų prikalbinę R. Meilutytę atvirai papasakoti apie mamos netektį, santykius su tėvu ar kitus jautrius dalykus.
Mus apstulbino, kaip kiekvienas žmogus nejausdamas jokių ribų prieina prie Rūtos pasikalbėti, ir ji visiems be atrankos skiria dėmesio.
Pasak Ronaldo, tai, kad filmą jie kūrė tik dviese, – ir privalumas, ir trūkumas. „Iš dalies gerai, kad mūsų komanda buvo tokia kompaktiška – lengviau patekome į uždaras erdves, galėjome arčiau prieiti prie Rūtos, nes mažiau trukdėme, buvome ne tokie pastebimi, bet kai viskas – ir filmavimas, ir organizaciniai reikalai – gula tiems patiems žmonėms ant pečių, situacija tampa gana sudėtinga, – sako Ronaldas. – Kai pradėjome tvarkyti visus licencijų, rėmimo, filmo platinimo reikalus, supratome, kad vienas iš mūsų būtinai turi būti Lietuvoje. Kurį laiką Lietuvoje buvau aš. Tuo pačiu metu čia su režisieriumi Tadu Vidmantu filmavome juostas „Trys milijonai eurų“, „Gautas iškvietimas“, o darbus Didžiojoje Britanijoje teko pristabdyti.“
R. Darulis sako, kad sunku buvo ir fiziškai: „Visur tampėmės ant pečių sunkią įrangą. Aš viską sustatydavau, sujungdavau mikrofonus, atlikau ir žurnalisto vaidmenį. Ronaldas filmuodavo. Keldavomės labai anksti ir tikrai pervargdavome, nes Rūtos tvarkaraštis skirtas stipriems žmonėms. Ji keliasi apie ketvirtą valandą, penktą jau būna baseine. Ten praleidžia 2,5 valandos. Tada grįžtam, nusnaudžiam, pavalgom ir vėl – į baseiną porai valandų. Vėl grįžtam, pavalgom ir iškart traukiam į treniruotę sporto salėje. Taip gyvenom kokias 4 dienas, bet Rūta taip treniruojasi 6 dienas per savaitę! Mes net nesitreniruodami vos patempdavom.“
Ronaldas juokauja, kad per tą laiką jiedu tapo tikrais plaukimo ekspertais, išmoko daugybę terminų ir kitų techninių niuansų. Pokalbiai su treneriais ir treniruotės padėjo atskleisti ir kitą sportinės šlovės pusę. „Iki šiol niekada nebuvo taip detaliai parodyta Rūtos darbo virtuvė, tik – varžybos, rezultatai ir specialistų komentarai. Niekam neįdomus juodas darbas. Mes siekėme parodyti, kiek pastangų tenka įdėti, kad užkoptum ant nugalėtojų pakylos“, – sako Ronaldas.
Visus metus filmo kūrėjai sekiojo paskui R. Meilutytę, kur tik galėjo: filmavo Plimute, Lietuvoje, kartu su ja vyko į treniruočių stovyklą Tenerifėje ir Europos čempionatą Kopenhagoje. Kadangi visur galioja skirtingos taisyklės ir jas išsiaiškinti ne visada paprasta, kūrėjai kartais elgdavosi kaip tikri paparacai – pakeldavo droną su filmavimo kamera virš baseino nelaukdami jokio leidimo ar draudimo ir stengdavosi kuo daugiau nuveikti, iki pamatydavo apsaugininkai. Ir, sako, kur kas dažniau susidūrė su žmonių geranoriškumu nei priešiškumu.
Ji nieko nebandė nuo mūsų slėpti, buvo atvira ir nuoširdi, tik kartais paprašydavo kai kuriuos klausimus atidėti ateičiai.
„Tenerifėje priėjęs apsaugininkas tik pasmalsavo, kaip toli mūsų dronas gali nuskristi, kaip aukštai kyla, bet nė nemanė drausti filmuoti. Plimute leidimus taip pat gavome lengvai. Užtenka Rūtai nueiti paklausti, ar galima filmuoti, ir iškart visos durys atsiveria“, – pasakoja R. Darulis. Sudėtingiau reikalai klostosi čempionatuose ir olimpiadose. Ten net į užkulisius patekti nelengva, ką jau kalbėti apie varžybas, tad jų kadrus teko pirkti.
Netikėti iššūkiai
Dokumentinio filmo „Rūta“ kūrėjai prisipažįsta, kad šis darbas jiems kainavo kur kas daugiau laiko ir pinigų, nei tikėjosi. „Dar iki Kopenhagos turėjome 30–40 valandų filmuotos medžiagos, o kiek laiko praleidome prie „Rūtos“ iš viso, nė neskaičiavome“, – šypsosi R. Buožis. Pradėję šį darbą savo lėšomis kaip asmeninį projektą draugai neskaičiavo savo darbo valandų vertės ir nesitikėjo atlygio už tai, tačiau taip pat nesitikėjo, kad bus tiek papildomų išlaidų. „Nemanėm, kad tiek daug kainuoja olimpinė medžiaga, o filmo be jos neįsivaizdavome, – atvirai sako Rokas. – Trys Londono olimpiados minutės yra brangiausia viso filmo medžiaga. Dar naudojome kadrus, kai pasiekiamas pasaulio rekordas. Jie šiek tiek pigesni, bet irgi nemažai atsiėjo.“
Vaikinus nustebino ir tai, kad jie gana sunkiai rado archyvinės medžiagos apie R. Meilutytę. „Pasirodo, didesnis iššūkis buvo surinkti kitų medžiagą, nei nufilmuoti savo. Tai labai nustebino, – sako Rokas. – Manėme, kad tai bus lengviausia dalis, nes apie Rūtą sukurta šimtai žinių reportažų, televizijos laidų. Pasirodo, tos laidos nėra saugomos ir archyvuojamos, kai kuriuos epizodus įmanoma rasti tik kanale „Youtube“. Daug savaičių praleidom prie archyvinės medžiagos. Rinkom po gabaliuką. Jų rodymo sąlygos skirtingos, tad naudodamas filme turi į tai atsižvelgti – juk po metų, pasibaigus tinkamumo naudoti terminui, to epizodo iš filmo neištrinsi.“
Paklausti, ar po Rio de Žaneire patirtos nesėkmės pasklidusios kalbos apie R. Meilutytės sportinės karjeros pabaigą nesukėlė abejonių dėl šio projekto prasmės, filmo kūrėjai pripažįsta, kad toks posūkis ir jiems buvo netikėtas, tačiau ši nesėkmė nenubraukia visų Rūtos jau pasiektų pergalių. „Tai, kad kai kurie žmonės nuo jos nusisuko, mums, kaip filmo kūrėjams, buvo įdomu, – sako Ronaldas. – Iki tol Rūtą visi dievino, ji suvienijo tautą, bet vos viena nesėkmė viską pakeitė. Norėjome parodyti ir tą šlovės pusę.“ Filme pakomentuoti žinomumo kainą sutiko dainininkas Marijonas Mikutavičius. „Marijų prisiminėm, nes jis dainavo per Rūtos sutikimą, kai ji grįžo iš olimpiados. Jis irgi viešas asmuo, visų mylimas, nors ir ne sportininkas, bet yra patyręs tai, ką dabar išgyvena Rūta“, – sako Rokas.
„Koks iš tikrųjų yra olimpinės čempionės žinomumo mastas, geriausiai pajutome atvykę filmuoti jos, kai grįžo iš Rio de Žaneiro, – prisimena Ronaldas. – Tikrai nesitikėjom tokios žmonių apsupties ir tokio chaoso. Mus apstulbino, kaip kiekvienas žmogus, nejausdamas jokių ribų, prieina prie jos pasikalbėti, ir ji visiems be atrankos skiria dėmesio, nesvarbu, kas jis – garsus televizijos žurnalistas ar bioritmus sudarinėjantis keistuolis. Net vaikščiodami su Rūta po miestą jausdavome, kad ją stebi, komentuoja. Bendraudami Londone tos jos gyvenimo pusės negalėjome pamatyti.“
Į atvirą klausimą, ar tikisi iš šio filmo uždirbti, kūrėjai atsako šypsena. Pasak jų, dokumentika nėra tas žanras, kuris galėtų atnešti daug pajamų. Būtų gerai, kad bent atsipirktų, bet nei R. Darulis, nei R. Buožis nesigaili išbandę save nauju amplua, nes tai ne tik buvo įdomu jiems patiems, bet ir turi išliekamąją vertę.
O kaip į pirmąją filmo peržiūrą reagavo Rūta? „Ji yra labai kuklus žmogus, nemėgsta viešumo, tad jai buvo labai keista žiūrėti filmą vien apie save, – šypsosi Rokas. – Be to, Rūta niekada nėra mačiusi savęs iš taip arti, todėl žiūrėjo su pagalve rankoje ir kartais į ją įsikniaubdavo.“
Nuotraukos – Tomo Adomavičiaus
