Dalią Ibelhauptaitę pažįstu daugiau nei trisdešimt metų. Net baisu garsiai ištarti tokius skaičius, bet taip yra. Buvo metų, kai bendravome intensyviai, buvo periodų, kai nematėme viena kitos ir nieko viena apie kitą negirdėjome.
Daugeliui atrodo, kad pažįsta šią moterį geriau nei savo giminaičius. Be abejo, kai kalbama apie tokį viešą žmogų kaip Dalia – visi dažnai mato ją per televizorių, skaito interviu su ja, girdi per radiją, susidaro įspūdis, kad žinai apie jį viską, tačiau taip nėra. Naivu tikėtis, kad žmogus bus šimtu procentų atviras, juk kiekvienas, net tik viešas, dalį savęs turi paslėpęs po devyniais užraktais. „Kuo daugiau atsiveri, tuo daugiau į save įleidi išorinio negatyvumo, suteiki galimybę kitiems tave žeisti“, – atvirai sako režisierė. Vilniuje jos gyvenimas yra viešas, o Londone – uždaras. Koks šis? Dalia teigia negalinti plačiai kalbėti apie tai: „Niekas nepatikės, kitaip supras.“ Kai paklausiu, ar pavyksta išlaikyti balansą tarp šių dviejų pasaulių, ji atsidūsta ir atsako: „Tarp mano dviejų gyvenimų yra gana nemaža bedugnė, ir ji vis gilėja.“
Visi šią moterį mato lakstančią it raketa, anot jos pačios, „tokią turbo geležinę“, tačiau jei manęs kas paklaustų, kokia Dalia yra iš tikrųjų, atsakyčiau, kad Dalia yra intravertė, nemėgstanti triukšmo ir ryškių spalvų. Jai labai patinka tyla, pasislėpti ir turėti savo pasaulį. „Esu pažeidžiama. Taip, dažnai verkiu, bet ne iš liūdesio. Dažniausiai verkiu iš frustracijos, kad tikroji, vidinė Dalia, mano tikrasis „aš“, yra konflikte su išorine situacija“, – kartą prisipažino ji.
Pradėti interviu noriu nuo prieš dvejus metus spalį vykusios fotosesijos, kurioje dalyvavo tik du žmonės – Tu ir fotografas Rokas Baltakys. Tada taip ir nespėjome išspausdinti šių nuotraukų, nes lapkričio 30 d. netekome Roko. Kokia Tavo atmintyje liko ta spalio pabaigos diena?
Su Roku Baltakiu susipažinau neakivaizdžiai. Jis fotografavo „bohemiečių“ solistus, ir po kiekvienos fotosesijos visi nustebdavo pamatę nuotraukas. Roko sukurtuose portretuose visi atrodė tikri, atviri, jis pagaudavo vidinį žmonių grožį. Buvo smalsu, kas yra tas jaunasis fotografas, kuris be atlygio, iš širdies dirba su mano kolektyvu.
Kai vieną dieną pasakei, kad nori, jog Rokas mane nufotografuotų, nustebau – nemėgstu fotografuotis, ypač portretams, mat visada jaučiu spaudimą gerai atrodyti. Rokas paskambino ir pasakė, kad sugalvojo idėją – fotografuos mane už Gariūnų, kažkokiame žvyro karjere. Visiškoje dykynėje radau ant akmens sėdintį vaikiną, jis atrodė kaip paauglys. „Viešpatie, kaip toks vaikas darys mano nuotraukas?“ – pamaniau tada. Jis jaudinosi, kad neturi vizažistės, o aš net apsidžiaugiau. Pradėjo fotografuoti. Jis nepastebimai judėjo aplink mane, kalbėjo, tarsi režisavo mane... Supratau, kad Rokas labai aiškiai žino, ko nori. Atrodė, kad pažįstu jį nepaprastai seniai.
Po fotosesijos, laukdami taksi, dar kone valandą sėdėjome ant akmens susirėmę šonais ir atvirai kalbėjomės. Rokas turėjo didelių problemų ir tą dieną kažkodėl man atvirai išsipasakojo. Jis buvo kitoks, o kitokiems Lietuvoje sunku. Labai skaudus ir tragiškas šio jauno žmogaus likimas – juk išėjo net nepradėjęs savo kelionės.
O kas Tave formavo, padarė didžiausią įtaką Tavo kelionei per gyvenimą?
Manau, didžiausią įtaką padarė mama. Ji sudėjo į mane visas savo svajones, visas žinias, intelektą, puikų skonį, išmokė mane būti stiprią, formavo mano pasaulėžiūrą remdamasi menu, – pradėjo nešioti mane į teatrą, kai buvau 18 mėnesių. Ėjome į visus muziejus, parodas, važiuodavome į keliones. Nors mūsų šeima gyveno neturtingai, keliavome daug – kiek buvo įmanoma tais laikais Tarybų Sąjungoje.
Mama skatino mane būti kitokią. Aš nemoku virti, puikiai atlikti daugelio buities darbų, nes nuo penkerių metų lankiau muzikos mokyklą, daugybę būrelių, dalyvaudavau pianistų konkursuose. Mama norėjo padaryti iš manęs supermeną. Ji troško, kad visada būčiau tik pirma, o kai užimdavau antrą vietą, jausdavosi nusivylusi. Kartais būdavo labai sunku. Iš tėvo paveldėjau intuiciją, ši man labai padeda kuriant, ir humoro jausmą. Tėtis mokė nežiūrėti į save labai rimtai, pasijuokti ir iš savęs, ir iš aplinkos. Ir dar abu sakė, kad tik sunkiu darbu gali viską pasiekti ir kad niekas tau niekada nieko nepadovanos.
Formuotis man kaip režisierei, asmenybei, menininkei labai padėjo ir režisierius Eimuntas Nekrošius. Ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Šis fantastiškas Lietuvos tautos genijus man visada buvo pavyzdys, guru. Ankstyvoje jaunystėje daugelį Nekrošiaus spektaklių mačiau po dešimtis kartų. Tada man, paauglei, didelį įspūdį darė jo pasaulėžiūra, pasaulis. Pirmą kartą su Nekrošiumi asmeniškai susipažinau būdama 15-os metų. Vėliau, kai jau dirbau Jaunimo teatre, porą metų turėjau galimybę būti šalia šio žmogaus, klausytis, matyti, kaip jis dirba. Tai buvo didžioji mokykla, mano universitetai.
Ryte mama vėl bandė mane įtikinti neiti į teatrą. Praradusi savitvardą išdaužiau visą krištolą, taures ir išėjau iš namų. Susitaikėme tik po keturių mėnesių.
Tais laikais naktimis stovėdavome prie „Jaunimo teatro“ bilietų kasų, kad pakliūtume į jį. Dabar, norėdama pritraukti į savo spektaklius publikos, turi kaskart kone išsirengti. Ar dėl to neapima neviltis, liūdesys?
Ką tu, dabar kiti laikai! Dėl savęs man neliūdna, liūdna tik dėl klasikinės kultūros Lietuvoje. Kad klasikinė kultūra galėtų konkuruoti su pramogų industrija, turi kone ant kelių atsiklaupti, apsinuoginti, padaryti keturgubą salto, atiduoti viską, kad tik prisiviliotum žiūrovų, įtikintum juos ateiti. Dėl to, aišku, skaudu. Pati dėl savęs į viešumą niekada neičiau, nes man to nereikia. Viską darau tik dėl „Vilnius City Opera“ (VCO), dėl „bohemiečių“. Man plyšta širdis, kai išgirstu, kad kituose Europos miestuose operos gerbėjai, norėdami pasiklausyti daugelio mūsų solistų, moka šimtus eurų, o Lietuvoje ir už 20 eurų sunku prisikviesti žiūrovų.
Kartais tampi savo didelių svajonių įkaitu, bet kai pagalvoji, kokį didelį darbą esi nuveikęs, supranti, kodėl tokia sėkmės kaina. Žmonės mano, kad sėkmė ateina savaime, bet reikia įdėti labai daug juodo darbo, kartais net jautiesi kaip liūtų dresuotojas cirke, kai reikia vis giliau įkišti galvą liūtui į nasrus.
Ko gero, visi aktoriai, režisieriai, prodiuseriai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje turi užsiimti dvasine prostitucija, kad atkreiptų dėmesį į savo darbus. Meno rinkoje nepaprastai didelė konkurencija, dėl dėmesio kovoja visi. To anksčiau nebuvo.
Šiandien meno pasaulį krečia seksualinio priekabiavimo skandalai. Apie tai anksčiau niekas garsiai nekalbėjo. Ar Tau pačiai teko susidurti su kokia nors nemalonia situacija?
Esu moteris, režisierė, bet man niekada nereikėjo su kuo nors miegoti, kad prasimuščiau savo srityje. Dabar sklinda Holivudo istorijos apie seksualinį išnaudojimą. Manau, joks žmogus neturėtų būti verčiamas tenkinti kito žmogaus seksualinių poreikių. Man labai pasisekė, kad mokydamasi Maskvoje režisūros nepatyriau jokių panašių dalykų, tačiau mano gyvenime yra buvęs nemalonus epizodas. Kokių 16-os ar 17-os metų važinėjau po Lietuvos miestų teatrus – žurnalui „Moksleivis“ ir laikraščiui „Komjaunimo tiesa“ dariau interviu su aktoriais, režisieriais, įvairiais scenos grandais. Ir štai atvažiuoju į vieną miestą kalbinti garbaus žmogaus. Užeinu, pradedame kalbėtis. Staiga mano pašnekovas nusimauna prieš mane kelnes ir parodo pimpalą. Nežinau kodėl, bet nesutrikau. Atsistojau, išėjau pro duris ir niekada ten negrįžau. Nemaniau, kad tai normalu ir kad taip turėtų būti, tiesiog šitų žaidimų nežaidžiau. Nelaikau pykčio, net buvau pamiršusi šią istoriją, tačiau esu tikra, kad nuo to vyro nukentėjo ne viena jauna patikli siela.
Manau, šiandien visuomenė nekalba apie kitą šio žaidimo pusę. Esu žinomo aktoriaus, dabar ir režisieriaus (Dexterio Fletcherio – aut. past.) žmona, tad stebiu ją gerus 20 metų.
Prisimenu mūsų su Dexteriu draugystės pradžią. Kartą einame gatve, rimtai kalbamės, staiga man prieš pat nosį iššoka jauna mergina ir puola prie Dexterio. Stumtelėja mane taip, kad vos išsilaikau ant kojų, tik pamatau prieš akis švystelint ilgų plaukų uodegą. Nė sekundės nedvejodama griebiu už tos uodegos ir taip patraukiu iš visų jėgų, kad mergina nuskrenda ir plojasi tiesiai veidu ant šaligatvio. O mes ramiai nueiname tolyn. Tai buvo mano žinutė sau ir Dexteriui. Ir ne dėl Dexterio aš ją nuvožiau, bet dėl savęs (juokiasi).
Tiesą sakant, gyvenime prisižiūrėjau ir daug visiškai nerealių dalykų. Jauni žmonės kartais taip desperatiškai nori gauti vaidmenį, dirbti „didžiajame“ kine, kad yra pasiryžę sumokėti bet kokią kainą, kad tik pasiektų tikslą. Ne kartą esu mačiusi, kai merginos įvairiais užslėptais būdais kabinasi prie mano vyro, mūsų draugų režisierių, prodiuserių. Beje, pavojingiausios dažniausiai tos meniškos inteligentės – kuklios, intelektualios, nekaltai nudelbusios žemyn susižavėjusias akis. Noriu pasakyti, kad tai yra dviejų žmonių problema, – jei viena to nepriima, nenori, taip negyvena.
Aš nieko nesmerkiu, nes turiu savo nuodėmių. Baigdama studijas Maskvoje turėjau trumpalaikį, bet labai audringą romaną su vienu dėstytoju. Tiesa, jis dėstė ne mano kursui, bet buvo vedęs, egzotiškos prigimties ir tragiškai nelaimingas. Man iš jo nieko nereikėjo, tiesiog buvo įdomu. Kai supratau, kad tam vyrui tai rimta, o man – tik trumpas etapas, pasibaisėjau savimi, kad jį klaidingai suviliojau, ir pabėgau. Buvo 1990-ieji, man – 23-eji. Lietuvoje jau kvėpavome nepriklausomybės idėja. Mano profesorius Markas Zacharovas (tas pats, kuris sakė, kad moterų režisierių nebūna) siūlė stoti į aspirantūrą, bet aš norėjau... tik į Lietuvą. O likimas susiklostė taip, kad grįžusi prabuvau čia tik porą mėnesių.
Bandymas pramušti sieną – taip pavadinčiau Tavo gyvenimo kelią. Pirmiausia turėjai įrodyti mamai, kad gali įstoti į režisūrą, paskui – dėstytojams vyrams, kad moteris gali studijuoti šią profesiją, po studijų vėl turėjai sunkiai skintis kelią. Ar situacija nors kiek pasikeitė?
Bandymas pramušti sieną ir kova buvo nuo pat pradžių. Mama leido man bandyti stoti į režisūrą arba Maskvoje, arba Sankt Peterburge (tuometis Leningradas – aut. past.), nes tikėjosi, kad neįstosiu ir pasirinksiu kokią nors padoresnę profesiją. Tais laikais Lietuvoje režisūros studijų nebuvo, o moteris režisierė prilygo moteriai kosmonautei. Kai neįstojusi grįžau namo, staiga sužinojau, kad mama susitarė, jog man leistų vėliau pateikti stojimo į Universitetą – studijuoti žurnalistikos – dokumentus. Mes abi su mama buvome labai užsispyrusios, todėl dažnai tarp mūsų įsiplieksdavo dideli konfliktai. Tąkart laiką leidome sode, mama pradėjo kalbėti apie mano stojimą. Aš kategoriškai pasakiau, kad noriu būti tik teatre. Dėl to smarkiai susipykome, rėkėme viena ant kitos. Mama nesusilaikė ir vienintelį kartą gyvenime man sudavė per veidą. Šito nesitikėjau. Nesidairydama ėmiau bėgti ir trenkiausi į metalinę tvorą, smarkiai susibraižiau. Va tada mane ištiko pirmas didelis panikos priepuolis. Ryte mama vėl bandė mane įtikinti neiti į teatrą. Praradusi savitvardą išdaužiau visą krištolą, taures ir išėjau iš namų. Susitaikėme tik po keturių mėnesių.
Kai vėliau išvažiavau į Britaniją, tėvai niekada nepriekaištavo, nors nujautė, kad iš ten negrįšiu. Kai 1991-aisiais tavo vaikas vienas išvažiuoja į Vakarus, supranti, kad jo nepasieksi, negalėsi jam padėti... Visi mano pasiekimai pirmiausia yra tėvų pasiekimai. Jei ne tėvai, niekada nebūčiau tokia, kokia esu. Esu tėvų sukurtas Frankenšteinas. Labai džiaugiausi, kad mama, nors sirgdama ir jau beveik nesuprasdama, kas vyksta, dalyvavo iškilmėse Prezidentūroje, kai Prezidentė teikė man ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“. Tai diena buvo skirta mano tėvams. Tėtis jos, deja, nesulaukė.
Kai įstojau mokytis režisūros į Maskvą, buvau vienintelė moteris Režisūros fakultete. Mano dėstytojas Markas Zacharovas pirmą dieną pasakė: „Moterų režisierių nebūna, na, bet jūs galite pabandyti.“ Prisimenu, išveža mus į kolūkį bulvių kasti, ir mane patalpina kartu su 40 vyrų į tokį kazarmą su dviaukštėmis lovomis – kaip armijoje. Juk niekas negalvojo, kad štai atsiras čia viena moteris režisierė. Buvau ir jauniausia. Vyrai mane visą laiką prižiūrėjo, susimetę pinigų nupirko gabalą audinio su gėlytėmis ir padarė iš jo užuolaidėles mano lovai užkabinti, kad turėčiau tarsi savo privatų kambarėlį.
Šiaip vyrai dėstytojai dažnai kritikuodavo mano darbus, sakydavo, kad viskas per daug moteriška, per daug emocinga. Kartais net žemindavo, todėl turėjau išmokti būti neutraliu žmogumi. Išmokau ir dirbti bei bendrauti kaip vyras (šypsosi). Jeigu ne ta Maskvos mokykla, tikrai nebūčiau tiek pasiekusi, tokia stipri. Jie laikėsi principo – tave reikia sulaužyti. Jei sulaužo, esi netinkamas atstovauti šiai profesijai.
Daug sunkumų išgyvenau ir Britanijoje. Pirmus penkerius metus jaučiausi tarsi sėdinti ant atsarginės kėdės. Kai Londono Karališkajame nacionaliniame teatre šalia tavęs yra Oksfordą ir Kembridžą baigę jauni režisieriai – Stephenas Daldry, Samas Mendesas, Nickas Hytneris (dabar jie – pasaulinio garso kino ir teatro kūrėjai), supranti, kad esi jiems tik mergaitė iš Tarybų Sąjungos, tačiau Maskvos mokyklą jie vertino pačiais aukščiausiais balais, kitaip manęs ten nebūtų laikę ir nebūtų leidę dirbti su geriausiais nacionalinio teatro aktoriais, suteikę nerealių galimybių. Aišku, turėjau įrodyti, kad ir aš galiu.
Ar situacija pasikeitė? Manau, pasikeitė požiūris į daug ką, ypač į moteris režisieres, o aš pati nelabai pasikeičiau (juokiasi). Kai pasiekiu savo didžiausią svajonę, sugalvoju dar penkias ir būtinai turiu jas pasiekti.
Kartais tampi savo didelių svajonių įkaitu, bet kai pagalvoji, kokį didelį darbą esi nuveikęs, supranti, kodėl tokia sėkmės kaina.
Prieš dvejus metus jau buvai priėjusi praktiškai kritinę ribą, kai viską Lietuvoje norėjai palikti. Sakei, kad „bohemiečių“ istorijos puslapį po dešimties metų galima užversti. Ar vis dar kyla tokių minčių?
Režisieriaus profesija – vienišiaus kelias. Nors dirbi su daugybe žmonių, esi visiškai vienas. Aišku, kartu su Gintaru Rinkevičiumi, Juozu Statkevičiumi, visais solistais, puikia komanda iš nieko sukūrėme fantastišką operos kolektyvą.
Kartais, kai suprantu, kad viena turiu daryti ir tą, ir aną, ir trečią ir kad niekas nesikeičia, apima neviltis, Be abejo, ir kiti žmonės daug aukojasi, dovanoja savo laiką, bet jie turi savo asmeninį gyvenimą, kitus darbus, kitų įsipareigojimų, o aš vienintelė negaliu turėti jokio gyvenimo, negaliu turėti to kito darbo, nes šitas yra toks didelis ir viską apimantis, kad kitiems dalykams tiesiog nelieka laiko. Tada, aišku, būna nepakeliama ir norisi viską baigti.
Fiziškai sunku dešimt metų Vilniuje neturėti namų, blaškytis po viešbučius, draugų butus, dirbti nesuskaičiuojamas valandas. Mano namai, vyras, gyvenimas yra Londone. Taip susiklostė likimas. Sunku kaskart atsiplėšti nuo mylimo žmogaus, nuo įdomaus ir visapusiško mūsų gyvenimo ir važiuoti į Lietuvą juodai dirbti. Negaliu leisti sau Vilniuje ilsėtis, nes juk neįrašysi į spektaklio programėlę: „Spektaklis nebaigtas, nes režisierė turėjo gerą laiką.“ Reikia labai daug sveikatos ir nervų, tikėti tuo, ką darai, ir žinoti, kad to reikia ir kitiems. Kai į spektaklį ateina tūkstančiai žiūrovų, džiaugiasi, kai matai žibančias jų akis, supranti, kad to reikia.
Nors kartais pagalvoju – žiauru, kad, turėdami tokį VCO vokalinį, muzikinį potencialą ir galimybę dirbti su geriausiais pasaulyje dailininkais, scenografais, mes su Gintaru Rinkevičiumi statydami operas Kongresų rūmuose jaučiamės kaip Giedraičių žvyrkelyje įkalintas feraris.
Taip, likau su „Vilnius City Opera“. 10 metų praėjo, ir aš vis dar čia. Manau, Lietuvos kultūra daug prarastų, jei būtų išardytas šis kolektyvas. O man tai būtų pats baisiausias dalykas, todėl vis ieškau galimybių padaryti taip, kad VCO negulėtų tik Ibelhauptaitei ant pečių, kad galų gale galėtų funkcionuoti kaip savarankiškas organizmas. O kol taip nėra, turiu būti čia.
Pasirinkdamas kūrėjo kelią, neišvengiamai turi kažką paaukoti. Ar gali pasakyti, kurie Tavo gyvenimo apsisprendimai buvo sunkiausi?
Manau, pats sunkiausias apsisprendimas bus, kai nuspręsiu išvažiuoti iš Lietuvos. Tada, prieš daugelį metų, buvo lengva, nes niekas manęs nesiejo su Lietuva, išskyrus tėvus. Kai įgyvendinau savo svajonę, ji mane susiejo su šia šalimi. Galima sakyti, įkalino. Šiandien negaliu visko palikti ir išvažiuoti. Tai būtų absoliuti beprotybė. Ir tai yra sunkiausias apsisprendimas, nes asmeninė kaina yra beprotiškai didelė ir mokėti ją darosi vis sunkiau ir sunkiau. Kalbu ne apie režisierę ir prodiuserę Dalią Ibelhauptaitę, o apie Dalią, kaip žmogų, kurio vidiniai resursai senka. Tai – ne skundas, tai tiesiog – faktas.
Palikti tėvus buvo labai sunku, bet jie niekada manęs nelaikė. Kai mirė mama (tėtis jau buvo miręs anksčiau), buvo labai sunku įeiti į vaikystės butą ir suvokti, kad manęs absoliučiai niekas daugiau niekada šiuose namuose nelauks, kad mūsų mažos šeimos istorijoje esu paskutinė, už manęs – tik didelė tuštuma.
Be mano darbo, be VCO, su Lietuva mane sieja tik tėvų kapai. Ant jų stovi du ąžuoliniai kryžiai, žydi gėlės. Nestatau akmeninių paminklų, nes tos gyvos gėlės, mediniai kryžiai man yra nebaigtas variantas. Tą dieną, kai pastatysiu ant savo tėvų kapų paminklus, galbūt ir bus mano atsisveikinimas su Lietuva ir mano praeitimi.
Monsinjoras Vasiliauskas Tavo gyvenime suvaidino reikšmingą vaidmenį. Ėjimas Dievo, tikėjimo link kiekvienam yra itin asmeniškas. Ar tikėjimas Tau labai svarbus?
Tikėjimas man yra labai svarbus. Manau, kad be pagalbos iš aukščiau viena nebūčiau nuėjusi tokio kelio, kurį nuėjau. Aš tuo labai tikiu. Mano santykis su bažnyčia visada buvo labai savotiškas, netradicinis. Pavyzdžiui, sekmadieniais nevaikštau į mišias, labiau mėgstu būti bažnyčioje, kai ten žmonių nėra arba kai jų mažai. Maldai man nereikia bendruomenės, raginimo ar paaiškinimo, aš tai darau viena pati, ir mano malda nėra tradicinė. Monsinjoras Vasiliauskas juokaudavo: „Oi, tu tokia eretikė, bet jeigu visi būtų tokie, tai bažnyčia būtų gyva.“ Monsinjoras man buvo labai svarbus žmogus daugelį metų, jis padėjo man apsispręsti grįžti į Lietuvą statyti spektaklių, o prieš tai, kai išvažiavau į Londoną, pirmus metus prisidėdavo ir duodamas keletą dolerių, kad pavalgyt turėčiau. Ir darydavo tai visada tyliai, subtiliai ir kukliai.
Esu giliai tikintis žmogus, nors išpažinties nevaikštau. Man nesuprantama – štai nuėjai išpažinties, ir tau jau viskas atleista, gali sau keliauti ir vėl nusidėti. Aš pati esu sau didžiausias teisėjas ir kritikas, tačiau kasdien stengiuosi gyventi taip, kad nereiktų gailėtis. Gyvenimo pabaigoje jau kažkas ten aukštai galės visas mano nuodėmes vienu ypu suskaičiuoti (juokiasi).
Ar moki atleisti? O atsiprašyti, jei jautiesi ką nors įskaudinusi?
Atleisti moku, nors labai gerai turiu suprasti ir savo viduje pateisinti aplinkybes, kodėl žmonės pasielgė vienaip ar kitaip. Taip, atleisti moku, bet, deja, nesu iš tų žmonių, kurie pamiršta. Kad ir kaip norėčiau pamiršti ir save įtikinti, kad reikia judėti pirmyn ir nelaikyti absoliučiai nieko iš praeities, man nepavyksta. Labai stengiuosi, kad, atlėgus skausmui, net ir prisiminimas nepaveiktų santykių ateityje. Kartais tai pavyksta geriau, kartais – blogiau. Atsiprašyti neturiu problemos. Dažnai atsiprašau, kad kažką ne taip padariau, nebijau pasakyti, jeigu ko nors nežinau. Man tai nėra silpnybė.
Esu moteris, režisierė, bet man niekada nereikėjo su kuo nors miegoti, kad savo srityje prasimuščiau, tačiau mano gyvenime yra buvęs nemalonus epizodas.
Eimuntas Nekrošius kartą pasakė, kad svajonės žmogų šildo, yra šilumos šaltinis. Kokios Tavo svajonės?
Svajonių turiu nepaprastai daug. Pirmiausia svajoju sulaukti, kada galėsiu praleisti daugiau laiko su Dexteriu, būti su žmogumi, kurį myliu. Taip pat turiu didelę svajonę daugiau laiko skirti kelionėms, nes dar yra daug nepamatytų vietų, nepatirtų potyrių. Dar yra didysis operų sąrašas, kurį sudarėme kartu su Gintaru Rinkevičiumi ir tiesiog privalome įgyvendinti.
O didžioji mano svajonė yra prodiusuoti didelius, rimtus filmus kartu su Dexteriu. Man atrodo, kad jau esu sukaupusi žinių, jėgų, energijos, išminties, ir norėčiau turėti galimybę sužaisti didelėje aikštelėje su labai dideliais berniukais ir mergaitėmis, kurie daro didįjį kiną. O žaisdama toje didelėje aikštelėje norėčiau susitikti su tikrais šios profesijos rykliais. Manau, pirmą kartą gyvenime pagaliau jaučiuosi labai stipri ir jau galėčiau būti lygiavertė partnerė. Prieš porą metų vienas įtakingas prodiuseris norėjo mane „perpirkti“ iš mano pačios darbo Lietuvoje (kvatoja). Dexteris vos nemirė iš juoko: „Juk neturi jokios tave laikančios sutarties, išskyrus moralinį įsipareigojimą.“ Teisinausi prodiuseriui, kad negaliu palikti Lietuvos, ėmiau vardyti visus darbus, o jis suglumęs į mane pasižiūrėjo ir gūžtelėjęs pečiais paklausė: „Ar nemanai, kad esi per aukštos kvalifikacijos visam šitam?“ Ko gero, jam geriau matyti...
Baigsiu šį interviu klausimu, kurį pokalbio pabaigoje savo herojams dažnai užduodavo Jurga Ivanauskaitė: ar bijai mirties?
Apie mirtį negalvoju, nes mirtis, manau, ateis, kai jai bus laikas, ir kažkaip ypatingai jos šauktis ar galvoti apie ją tikrai neverta. Jaunystėje buvau dramatiška asmenybė – esu prikrėtusi visokių nesąmonių, pavyzdžiui, kartą lipau per balkoną 8-ame aukšte, ir, ačiū Dievui, mano artimiausia draugė Audra Žukaitytė laikė įsikibusi man į koją, ir aš neiškritau.
Jeigu mirčiau šią sekundę... Žinau, kad gyvenime padariau viską, ką galėjau geriausia, todėl neturiu dėl ko baimintis. Iš tiesų, taip neturėčiau sakyti, bet išėjimo į kitą pasaulį, sakyčiau, net laukiu. Taip jau susiklostė, kad daugybės man labai artimų, šviesių, fantastiškų, gražių žmonių, padariusių man didelę įtaką, jau nebėra šiame pasaulyje, bet esu žmogus, tikintis, kad su šiuo gyvenimu šioje žemėje viskas nesibaigia.
Vėl sutiksiu savo nuostabią draugę Jurgą Ivanauskaitę, scenografę Mariją Bjornson, aktorių Alaną Rickmaną, – jis pirmus dešimt metų Londone man labai daug padėjo, be to, suvedė su Dexteriu ir iš tiesų padovanojo man nuostabų gyvenimą ir gyvenimo meilę, taip pat savo tėvus, monsinjorą Vasiliauską. Įsivaizduoji, kokia fantastiška puota bus, kai visi kartu susitiksime, kiek daug istorijų vienas kitam galėsime papasakoti?!
Pamenu, sėdėjau prie jau sunkiai sergančios Jurgos Ivanauskaitės lovos, ir mes ironiškai juokavome: „Žinai, Jurga, kai ten nueisi, būtinai užimk man pirmoje eilėje gerą vietą. Laikyk kėdę, nes kai aš ateisiu, norėsiu būti su visais jumis ir matyti gerą vaizdą į ten kažkur vykstantį sekantį mūsų naujos būties spektaklį.“
Svarbu į viską žiūrėti su humoru, tikėti tuo, ką darai, mylėti žmones aplink save ir tikėti, kad jie neišeina visam laikui. Savo kelią pradėjau labai jauna, tada žiūrėjau į didelius talentus, mokiausi iš jų, jie darė man įtaką. O dabar net nepastebėjau, kaip viskas apsivertė, kiek daug jaunų akių žiūri į mane. Dabar – mano laikas.
„Rokai, dabar visi pasidaro selfius, pasidarykime ir mes“, – per fotosesiją paprašė Dalia. „Ne, nenoriu. Jūs turėsite su manimi nuotrauką“, – atsakė jis. Tik vėliau, po Roko mirties praėjus kuriam laikui, Dalia atsitiktinai pasididino vieną nuotrauką ir savo akinių stikle pamatė Roko atspindį – labai tiksliai, meniškai įkomponuotą autoportretą.
