Rūta Meilutytė, kai su ja pirmąsyk kalbėjausi prieš 4-erius metus, man pasirodė visai kitokia – santūri, uždara, mažakalbė, netgi šiek tiek šiurkštoka. Atrodė, kad kiekvieną žodį ar emociją turi traukte ištraukti. Šįsyk ji – lyg kitas žmogus, be galo nuoširdi, šilta ir atvira. Nežinau, kas lėmė šiuos bendravimo pokyčius – tai, kad susitinkame jau ketvirtą kartą ir kreipiamės viena į kitą „tu“, ar Rūtą subrandinusi gyvenimo patirtis, bet akivaizdu viena – po storu kiautu besislepianti kiek sutrikusi paauglė tikrai užaugo ir tapo savimi pasitikinčia, miela mergina. Su Rūta susitinkame vėlų vakarą, jai ką tik grįžus iš Europos čempionato Kopenhagoje, iš kurio parsivežė net du aukso medalius. Sportininkė vis dar sirguliuoja, yra mirtinai pavargusi ir alkana, bet vis tiek atrodo labai laiminga.
Rūta, neslėpsiu – sužinoję, kad į čempionatą išvažiuoji iki galo nepasveikusi po peršalimo, labai dėl tavęs jaudinomės ir net nelabai tikėjome, kad pavyks ką nors laimėti, todėl tavo pergalės mus nudžiugino dvigubai. Ar Tu pati tikėjai sėkme?
Žinojau, kad negali būti labai blogai, juk treniravausi tris mėnesius ir jaučiausi geros formos. Aišku, liga nusilpnina kūną fiziškai, bet didelis stresas padeda išspausti maksimumą. Svajojau laimėti, bet dariau tai slapta. Nenorėjau per daug tikėtis, kad nenusivilčiau. Kažkas yra labai gerai pasakęs: „Visada tikėkis geriausio, bet būk pasiruošęs blogiausiam.“
Sąmoningo svajojimo mokytojai teigia priešingai – esą apie blogiausia negalima net galvoti, turi mintyse regėti save tik ant aukščiausios pakylos.
Vizualizacija man padeda treniruočių metu, bet varžybose trukdo, nes užgožia realybę. Esu patyrusi, kad tuomet, kai plaukdama galvoju apie finalą ir įsivaizduoju, kaip laimiu, kad man ant kaklo kabina medalį, man visiškai nepavyksta. Manau, kai galvoji apie rezultatą, ne taip įsijauti į procesą, atsipalaiduoji, ir tos sekundės dalys viską nulemia. Turi maksimaliai išgyventi kiekvieną akimirką.
Manau, labai svarbu išmokti būti savimi, nesistengti įtikti visiems, antraip pritrauksi tų, kurie draugaus su tavo įvaizdžiu, o ne su tavimi.
Tavo sugrįžimas į sporto olimpą yra užfiksuotas ir dokumentiniame Roko Darulio ir Ronaldo Buožio filme „Rūta“. Kaip jauteisi daugiau nei metus nuolat stebima filmavimo kameros?
Manau, labai įdomu ir kartu sunku kurti filmą nežinant, kuo viskas baigsis. Kai pradėjome, buvau šlovės viršūnėje, o paskui daug kas keitėsi. Filmuotis nebuvo sunku. Roką ir Ronaldą pažįstu jau kelerius metus, mes esam labai geri, artimi draugai, daug bendravome gyvendami Didžiojoje Britanijoje. Kartą šnekėjomės apie šį bei tą, ir jie pasakė norintys sukurti apie mane dokumentinį filmą. Iškart sutikau. Jei būtų pasiūlę kiti žmonės, būčiau ilgiau svarsčiusi ir gal net atsisakiusi.
Man buvo svarbu ir tai, kad jie yra savo darbo profesionalai, ir tai, kad – mano draugai. Tai suteikia daugiau nuoširdumo ir atvirumo, nes ir jie mane geriau pažįsta, ir man lengviau bendrauti. Aišku, jaudinausi sėdėdama prieš kamerą, bet kuo toliau, tuo labiau atsipalaidavau. Iš pradžių buvo momentų, kai nenorėjau liesti vienos ar kitos temos, bet šiaip viskas klostėsi organiškai ir natūraliai. Nebuvo taip, kad jausčiausi nepatogiai, jausčiau spaudimą. Mane Rokas sužavėjo kaip žurnalistas. Jis buvo tas žmogus, kuris mane kalbino. Gerai, kad jie kartu važiavo su manimi į treniruočių stovyklas, buvo atvykę ir į Kopenhagą. Tai visai kitoks bendravimas, nei sėdint studijoje. Su jais ir savo broliu Mindaugu minėjome ir mano pergales Kopenhagoje. Jie atvyko manęs palaikyti ir nufilmavo paskutinius filmo kadrus.
Kas buvo smagiausia filmuojantis? Gal nutiko kokių kurioziškų, juokingų situacijų?
Patyrėme daug įvairių nuotykių, bet nenoriu visko išduoti, tai žiūrovai galės pamatyti filme. Mums buvo labai juokinga, kad aš vis netyčia rasdavau savo medalius, paslėptus kur nors drabužių krūvoje arba kuprinėje, tarp daugybės įvairių daiktų. Štai pasaulio čempionato medalį savo namuose Plimute radau rūbų krūvoje, o visai neseniai vykusio Europos čempionato – kuprinėje. Ronaldas viską nufilmavo. Gal atrodys kiek vaikiška, bet mes iš to smagiai pasijuokėm.
Ar peržiūrėdama nebaigtą filmą išsakei kokių nors pageidavimų, prašei ką nors iškirpti?
Man buvo siurprizas, ir pati nežinojau, ko tikėtis. Nemėgstu būti dėmesio centre, todėl pirmąsyk peržiūrinėdama filmuotą medžiagą, jaučiausi keistai. Mane iki šiol filmuodavo labiau kontroliuojamose situacijose – plaukiančią, lipančią ant pakylos, duodančią interviu. Niekada nebuvo fiksuojama mano buitis ir gyvenimas. Neįprastai man skamba ir mano balsas. Suprantu, kad neatrodau kiekviename kadre gražuolė, bet tikrai neprašiau kažką iškirpti. Man, kaip ir visoms merginoms, nuolat norisi koreguoti savo atvaizdus – oi, čia negražiai atrodau, čia stora... Filme kartais esu pavargusi ir suprakaitavusi, bet, manau, žmonėms labai svarbu pamatyti ir juodąją sporto pusę, alinamas treniruotes, o ne vien stovėjimą ant nugalėtojų pakylos. Tai, ką matome varžybose, yra nušlifuotas deimančiukas, tuo metu esi geriausios formos, bet niekas nežino, kiek darbo reikia įdėti, kad ją pasiektum. Dažniausiai tai žino tik komandos nariai ir treneriai.
Viename iš filmo epizodų matome Tave apsuptą žurnalistų, gerbėjų, įvairių keistuolių ir negalinčią nė vienam jų pasakyti „ne“. Tokią Tave prisimenu ir iš pirmojo mūsų pokalbio prieš 4 metus – tąsyk dėl daugybės atsitiktinių prašytojų liko mažokai laiko mūsų iš anksto sutartam interviu. Gal dabar jau esi geriau išmokusi atsirinkti?
Mokausi to. Jau tikrai yra kažkoks progresas (šypsosi). Žmonės įprato matyti mane besišypsančią, bendraujančią, tad nesinori jų nuvilti. Atsirinkti, kas labiau vertas dėmesio, o kas ne, sunkus darbas. Stengiuosi visus išklausyti. Pati šypsojausi žiūrėdama tą filmo epizodą, kur kažkoks ekstrasensas demonstravo man mano bioritmų diagramas ir aiškino mano nesėkmės Rio de Žaneire priežastis. Bet jis taip nuoširdžiai tai darė!.. Reikia kartais leisti žmogui pasakyti tai, ką jis nori. Aišku, dažniausiai dėl to kyla tikras chaosas. Po Rio de Žaneiro buvo ypač sunku – norėjosi dingti, pabūti vienai, bet vis tiek visi kalbina, turi jiems atsakyti. Nepykstu dėl to, tai dalis mūsų darbo. Atsakyti į žmonėms rūpimus klausimus turi ne tik po pergalių, bet ir po nesėkmių.
Man labiau reikėjo ne dietologo, o psichologo pagalbos. Reguliariai lankausi pas psichologą ir dabar, jaučiu, kad man tai padeda. Psichologinis pasirengimas lemia 90 proc. sportininkų pasiekimų sėkmės.
Ko daugiau sulaukei po Rio de Žaneiro olimpiados – priekaištų ar palaikymo? Ar tiesa, kad esame žiaurūs savo herojams – lengvai juos užkeliame ant pakylos, bet dar lengviau nuvainikuojame?
Dauguma žmonių ir toliau mane palaikė, bet buvo ir tokių, kurie buvo suinteresuoti vien pergalėmis. Labiausiai nenorėjau, kad žmonės manęs gailėtųsi. Gailėtis čia nebuvo ko. Tai, kad išvažiavau į olimpiadą, jau buvo nemažas pasiekimas. Tai – sportas. Vieną dieną gali būti čempionas, kitą – ne. Stengiuosi visada žiūrėti pozityviai. Maniau, lietuviams kiek daugiau pozityvumo tikrai nepakenktų. Būdavo, prieina gatvėje žmogus ir sako: „Kas tau nutiko? Kodėl nebeplauki taip greit?“ Kitas klausia: „Rūta, kur dingo tavo forma?“ Skaudino ir vieši kai kurių sporto specialistų pasisakymai apie tai, kad mano karjera jau baigta. Kai pati jautiesi sutrikusi, bandai suprasti, kas įvyko, tokie komentarai nepadeda. Labiausiai tuo metu man norėjosi ramybės.
Minėjai, kad ir pačiai buvo kilę minčių pasitraukti iš plaukimo. Tąsyk, kai nutraukei treniruotes su Johnu Ruddu ir grįžai į Lietuvą, daug kam kilo abejonių, ar tai nėra Tavo sportinės karjeros pabaiga. Kas padėjo atsigauti?
Mačiau po olimpiados, kad visi manęs gailisi, nori man padėti, bet įsivaizdavau, jog privalau su tuo susidoroti viena ir visiems įrodyti, kokia esu stipri. Porą mėnesių nenorėjau nė pagalvoti apie plaukimą, svarsčiau netgi atsisveikinti su sportu. Buvau gilioje duobėje. Vėliau pavyko mintis šiek tiek atitraukti, vengiau apie tai galvoti, neanalizavau, kas įvyko. Man labai padėjo broliai, draugai. Su tėčiu apie tą periodą dar nesam kalbėję. Tuo metu daug keliavau. Iš pradžių su broliu Margiriu nuvykome pas draugus į Čilę, ten buvome beveik dvi savaites. Tai buvo labai spontaniška, nuostabi kelionė. Paskui su Mindaugu pasileidom tranzuoti po Europą – pradėjom Lenkijoje, o baigėm Ispanijoje.
Keliaudama kalbėjausi su žmonėmis, kurie manęs nepažįsta ir kurių nepažįstu aš. Tai buvo visai kitokia, labai naudinga patirtis, nes padėjo man suprasti, kas esu iš tikrųjų. Lietuvoje tas santykis visada yra kitoks – visi mane pažįsta, o aš jų – ne. Sunku, kai susitinki su žmonėmis, kurių tu nepažįsti, bet jie jau yra susikūrę tam tikrą nuomonę apie tave ir tu stengiesi pasąmoningai atitikti jų lūkesčius. Tuo metu dariau daug dalykų, kuriems anksčiau neturėjau laiko: ėjau į parodas, skaičiau, klausiausi muzikos. Atradau poeziją. Tai padėjo man nurimti. Nustumtos mintys apie tai, kas įvyko, vis grįždavo, bet manęs netrikdė. Priešingai, pamažu viskas pradėjo dėliotis į vietas. Į baseiną grįžau lapkričio mėnesį. Savaitė po savaitės jutau, kad vis geriau jaučiuosi vandenyje. Džiaugiuosi, kad nemečiau visko įsikarščiavusi, ta pauzė be plaukimo man tikrai padėjo.
Tai kas gi iš tikrųjų taip staiga nutiko, kad Rio de Žaneire likai septinta?
Tai nenutiko staiga, viskas tęsėsi gana ilgai. Labai iš vėžių išmušė mano lūžusi ranka. Tai nutiko likus vos 10 mėnesių iki olimpiados, per labai trumpą laiko tarpą turėjau pasiekti geriausią formą. Vis dėlto svarbiausi buvo psichologiniai dalykai. Nebegalėjau susitvarkyti su aplinkinių ir savo pačios susikurtu spaudimu. Tie metai man buvo labai sunkūs. Kai žinai, kad visa šalis iš tavęs tiek daug tikisi, o tau nesiseka, apima baimė, beveik panika. Londono olimpiadoje, kai iš manęs niekas nieko nesitikėjo, buvo lengviau. Visada buvau uždara, o po tų pergalių, kai visas pasaulis staiga panoro sužinoti, kas esu, ką jaučiu, apie ką galvoju, užsidariau dar labiau. Susikūriau aplink save tokį negatyvų lauką ir jame gyvenau.
Artimieji turėjo pastebėti, kad Tau kažkas vyksta.
Jie pastebėjo, bandė su manimi kalbėtis, broliai sakydavo: „Mes matom, kad tau yra blogai, sakyk, kas yra“, bet aš apsimesdavau, kad viskas gerai. Maniau, kad privalau būti stipri, su negatyviais jausmais ir problemomis tvarkytis pati, nors buvau dar vaikas. Buvo gėda prisipažinti, kad man sunku, liūdna. Išmokau užsidėti kaukę, esu įpratusi saugoti viską viduje. Maitintis stipriomis emocijomis yra sportinio charakterio bruožas. Kai buvau paauglė, visą pyktį ir blogumą išplaukdavau, tai suteikdavo man jėgų. Pasidarydavo geriau, problemos tarsi dingdavo. Tie jausmai yra tarsi parakas tavo kūnui, bet per giliai slepiami jie ne padeda, o kenkia.
Gal slėgė ir tai, kad buvai toli nuo tėvynės, gimtųjų namų, mylimos močiutės?
Ne, nesakyčiau, kad kitur būtų kitaip. Kartais atrodo, kad reikia keisti aplinką, bet pakeiti, ir vis tiek problemos nedingsta.
O gal tuo metu išgyvenai nelaimingą meilę?
Ne, ne, tikrai ne. Visi santykiai su žmonėmis tuo metu buvo geri. Pati sau buvau problema.
Sportininkai gana dažnai kenčia dėl mitybos. Tik apie tai niekas nekalba. Jų problema – ne maistas, o psichologinės problemos.
Kalbėta ir apie tai, kad esi per daug sustambėjusi, todėl negali pasiekti ankstesnio greičio. Gal dėl to kalta buvo netinkamai sudaryta tavo mitybos programa ar prastai parinkti raumenis auginantys jėgos pratimai?
Nemanau, kad treneris ar kiti specialistai gali tau kuo nors padėti, jei pats nesuvoki, ką darai. Jie mato tave per treniruotes, bet negali kontroliuoti, ką veiki po jų, savaitgaliais. Patyrę sportininkai labai gerai jaučia savo kūną, balansą, jie gali apsieiti ir be asmeniškai sudaryto mitybos plano. Man labiau reikėjo ne dietologo, o psichologo pagalbos. Sportininkai gana dažnai kenčia dėl mitybos sutrikimų – nuo bulimijos iki anoreksijos. Tik apie tai niekas nekalba. Jų problema – ne maistas, o psichologinės problemos. Tai, kad buvau labai nestabili emociškai, veikė ir mano valgymo įpročius. Nesaugojau savęs, mano mityba buvo chaotiška. Puldavau į kraštutinumus, esu turėjusi ir bulimijos epizodų – kartais persivalgiusi viską išvemdavau. Labai jaudinausi dėl to, kad atrodau sustambėjusi, nes iš visų pusių jutau spaudimą būti lieknai. Norėdama sulieknėti, puldavau be saiko sportuoti, bet galiausiai viskas baigdavosi persivalgymu. Prisikimšdavau visokio beverčio maisto, negalėjau atsispirti saldumynams. Vis dar mokausi rasti balansą, nes negali alinti savo kūno – turi gauti pakankamai energijos, kad per treniruotes kūnas stiprėtų, tačiau ne mažiau svarbu, iš ko tą energiją gauni – visaverčio maisto ar cukraus. Mano svoris sumažėjo, bet vis dar svyruoja. Svarbiausia, kad pradedu geriau suprasti save – ko man reikia, kaip mane veikia vienoks ar kitoks maistas. Daug eksperimentavau – valgiau vien baltymus, vien angliavandenius arba daugiau riebalų, bet radikalių pokyčių nedarau. Stengiuosi nekartoti tų klaidų, bet nuslysti vis dar pasitaiko.
Išsikapstei iš krizės pati ir padedama artimųjų ar vis dėlto reikėjo profesionalios psichologinės pagalbos?
Likus porai mėnesių iki olimpiados, pasiekiau tokį tašką, kai kreiptis pagalbos buvo būtina. Atvirai pasikalbėjau su salės ir plaukimo treneriais, pasakiau, kad turiu problemų ir man reikia kažką daryti. Jie iškart surado man psichologą, bet buvo jau per vėlu. Du mėnesiai – per trumpas laikas sutvarkyti tai, kas kaupėsi kelerius metus. Sveikimo procesas yra ilgas. Reguliariai lankausi pas psichologą ir dabar, jaučiu, kad man tai padeda. Kilus problemų, nebijoti apsilankyti pas specialistą patarčiau visiems, bet reikia pripažinti, kad sportininkai patiria itin didelį fizinį ir emocinį krūvį. Psichologinis pasirengimas lemia 90 proc. sportininkų pasiekimų sėkmės. Juk prie starto linijos stoja 8 geriausios pasaulio plaukikės, ir visų jų fizinis pasirengimas yra puikus. Vieną nuo kitos skiria sekundės dalys, tad psichologiniai dalykai tampa svarbiausi.
Gal būtent tuo tikslu įtampa tarp varžovių didinama ir dirbtinai? Kalbu apie tavo ir Julijos Jefimovos konfliktą. Ar jūs tikrai tokios mirtinos priešės, kaip bando nupiešti mūsų, o dar labiau – rusų spauda?
Tai labiau politinis žaidimas. Lietuvos ir Rusijos santykiai įtempti, tad natūralu, kad daugiausia dėmesio skiriama būtent mano ir Jefimovos kovai. Aišku, aš atvirai išsakiau savo nuomonę apie dopingą, bet lygiai tą patį būčiau pasakiusi, jei Jefimova būtų kitos tautybės. Jokio asmeninio konflikto tarp mūsų nebuvo. Ji yra šauni panelė. Padarė klaidų, bet tai nereiškia, kad ją dėl to reikia kalti prie kryžiaus. Žiniasklaidai irgi reikia intrigos. Stengiuosi nuo to atsiriboti. Priešiškumo jai nejaučiu, baseine matau ją kaip priešininkę, kurią reikia aplenkti, bet ji nėra mano priešė. Aš su visomis varžovėmis palaikau normalius, šiltus santykius. Stodama prie starto linijos, kurstai savyje tam tikrą sportinį pyktį, bet baigiasi plaukimas, baigiasi ir pykčiai.
Pagaliau nugalėjau vandens baimę. Aš paniškai bijau, kai nematau dugno. Niekada nemėgau plaukioti jūroje ar ežere.
Kaip manai, ar didelę įtaką rezultatams daro treneris? Sutapimas ar ne, bet kai Johnataną Ruddą pakeitė Paulius Andrijauskas, tu vėl pradėjai skinti aukso medalius...
Aš plaukiau su Johnu 7-erius metus. Per tą laiką pasiekiau tikrai įspūdingų pergalių, todėl nė už ką nesutikčiau, kad jis yra prastas treneris. Problemas susikūriau savo galvoje. Jei nebūtų lūžusi ranka ir nebūčiau turėjusi psichologinių bėdų, manau, viskas ir toliau sektųsi gerai. Jis darė viską, ką galėjo, kad man padėtų, bet padėti gali tik tiek, kiek žmogus tos pagalbos priima. Supratau, kad, jei toliau sėdėsiu tame burbule, joks treneris man nepadės. Po Rio de Žaneiro pajutau, kad turiu kažką keisti, išvažiuoti iš Plimuto. Taip sutapo, kad Johnas gavo naują darbą, ir natūraliai išsiskyrėme – be pykčio ir be nuoskaudų. Manau, jis pats buvo kiek pavargęs nuo to chaotiško gyvenimo, juk turi šeimą. Iki šiol palaikome gerus santykius. Aišku, kiekvienas naujas treneris įneša naujų dalykų. Su Pauliumi mes mažiau dėmesio skiriame darbui sporto salėje ir daugiau koncentruojamės į plaukimą. Iš šio trenerio gavau daug naujų techninių žinių, pradėjome vos ne nuo pagrindų mokytis, kas yra plaukimas, kas vyksta su mano kūnu vandenyje. Jaučiausi, tarsi iš naujo mokyčiausi plaukti, bandžiau susigrąžinti tą jausmą, susidraugauti su vandeniu.
Su Pauliumi Andrijausku išmaišėte kone visą pasaulį – treniravaisi Ispanijoje, Turkijoje, Australijoje, Kolorado valstijoje JAV. Ar Lietuvoje nėra tam tinkamų sąlygų?
Deja, ne. Vilniuje nėra nė vieno 50 metrų baseino. Profesionalūs plaukikai treniruojasi komerciniuose baseinuose, jie perpildyti vaikų. Tau išnuomoja plaukimo takelį ir plauki kartu su visais. Tai tikrai labai sunku. Be to, gaudavau laiką tik labai anksti ryte arba vėlai vakare. Džiaugiuosi, kad mano įsteigto fondo veikla, suorganizuotos varžybos padidino vaikų motyvaciją plaukti, bet susidūrėme su kita problema – baseinai perpildyti, visur susidaro eilės, treniruotės gana brangiai kainuoja, tad gabūs vaikai, kilę iš nelabai pasiturinčių šeimų, neturi galimybių treniruotis. Dabar savo fondo reikalus esu kiek apleidusi, bet vėliau norėčiau prie to grįžti.
Plaukikui labai svarbu treniruotis su sau lygių varžovų komanda. Australijoje tokią galimybę turėjau. Ten susirinko sportininkai iš visų šalių, daugumą jų vėliau sutinku tarptautinėse varžybose. Australijoje praleidau tris mėnesius, nė nepajutau, kaip jie prabėgo. Gyvenome dideliame name, 10 minučių nuo paplūdimio. Išmokau plaukti banglente. Pagaliau nugalėjau vandens baimę.
Tu bijojai vandens?!
Aš paniškai bijau, kai nematau dugno. Niekada nemėgau plaukioti jūroje ar ežere. Baseine viskas aišku, o, eidama maudytis į Kauno marias, bijojau skenduolių ir visokių monstrų, vandenynuose – ryklių.
Ispanijoje ir Kolorade išbandei aukštikalnių treniruotes. Papasakok, kas tai yra ir kam to reikia.
Aukštikalnių stovyklas yra pamėgę ištvermės sportininkai – atletai, bėgikai, plaukikai. Ten yra retesnis oras. Trūkstant deguonies, kūnas ima dirbti anaerobiniu režimu, gaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių, tai didina ištvermę. Tai gana skausminga treniruotė, bet aš mėgstu save pakankinti, dažnai persidirbu, reikia, kad koks nors žmogus iš šalies pasakytų: „Gal jau sustok.“ Kai nusileidi iš aukštikalnių, poveikis pasireiškia įvairiai. Vieniems – iškart, kitiems – po mėnesio, dar kitiems jo išvis nebūna, jiems tokios treniruotės netinka. Aš po šių treniruočių balandžio pradžioje plaukiau Stokholme, nuplaukiau nekaip, bet džiaugiuosi, kad dabar žinau, kaip mane veikia aukštikalnės. Net jei rezultatų iškart nematyti, įdirbis niekur nedingsta. Tai – kaip pinigai, įdėti į banką. Tokios treniruotės leidžia stipriai pagerinti formą. Šiais metais bandžiau daug naujų dalykų, tai padėjo man pažinti save. Pradedu paleisti tą pareigą ir atsakomybę, tiesiog stengiuosi daryti tai, ką noriu. Manau, kad į Tokijo olimpiadą atvyksiu jau visai kitokia, kur kas geriau pasiruošusi ir pergalėms, ir pralaimėjimams.
Turbūt visi tie pakilimai ir atoslūgiai gerai patikrino ir tavo draugų ratą. Ar daug jų turi?
Tikrų nedaug, bet manau, kad jų daug ir nereikia. Geriau vienas tikras nei šimtas netikrų. Net ir turimiems negaliu skirti pakankamai laiko. Manau, labai svarbu išmokti būti savimi, nesistengti įtikti visiems, antraip pritrauksi tų, kurie draugaus su tavo įvaizdžiu, o ne su tavimi. Aš vis dar mokausi susitaikyti su tuo, kad kam nors galiu nepatikti, ir atsirinkti tuos žmones, kurių man reikia.
PORTRETO ŠTRICHAI
Gimė. 1997 m. kovo 19 d. Kaune.
Zodiako ženklas. Žuvys.
Svaigus debiutas. 2012 m. Londono olimpiadoje, būdama 15-kos metų, tapo jauniausia 100 m plaukimo krūtine olimpine čempione.
Karjera. Iki 2013 m. pabaigos pasiekė tris pasaulio rekordus: 50 m plaukimo krūtine, 100 m plaukimo krūtine ir 100 m plaukimo krūtine trumpajame baseine, 57 kartus pagerino šalies plaukimo rekordus, ne kartą tapo pasaulio ir Europos čempione.
Pauzė. 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadoje liko 7-ta, paskui 4 mėnesius buvo pasitraukusi iš plaukimo.
Sugrįžimas. 2017 m. gruodį Kopenhagoje vykusiame Europos plaukimo čempionate pelnė du aukso medalius.
Mėgstamiausias filmas. „Vieno neturiu, bet paskutinis matytas Weso Andersono „Tenenbaumų šeima“ tapo vienu iš mėgstamiausių.
Vertina. Atvirumą, nuoširdumą.
Idealus savaitgalis – tai... „artimiausi žmonės, palapinės, gamta, vandenynas, banglentės, geras maistas.“
