Nuošali vietelė stoties rajone. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ namus nuo pašalinių žingsnių saugo geležiniai rakinami vartai, – svetimas pro juos neprasmuks. Pravėrus duris, ant laiptų pasitinka didžiulis draugiškas Berno zenenhundas Kanas. Taip ir norisi sukišti pirštus į juodus minkštus šiltus gaurus. Plūsteli jauki šiluma. Pakvimpa mamos virtuve, prie ilgo stalo pietauti sėdasi vienuolės ir šių namų gyventojai. Sukalbama malda. Atėjau užrašyti šio pagalbos centro įkūrėjo ir vadovo kunigo Kęstučio Dvarecko istorijos. Dėkoju už atvirumą.
Meilės trūkumas
Mano vaikystė buvo rami ir saugi. Žmogutis bendrauja ne tik su tėvais ar kitais šeimos nariais, bet ir mokykloje, kieme. Ir nebūtinai turi patirti baisią dvasinę traumą. Mano tėvai nuostabūs, bet, kaip dauguma lietuvių, mažai kalba apie jausmus. Pasakyti „myliu“ – didelis iššūkis tėčiui. Nepatyriau didelių traumų, nepriežiūros ar smurto, bet buvo smulkmenų, kurios nukreipė nuo tikėjimo, kad manimi rūpinamasi, kad esu mylimas. Atrodė, kad iš manęs vis ko nors reikalaujama ir mylima tik gražioji mano pusė. Kai gaunu dešimt, gerai, o dvejetas nuvilia, negaliu tikėtis rūpestingos artimųjų reakcijos, klausimo: „Kas tau nesiseka, kuo galiu padėti?“
Vaikai, o ir pažeidžiamos sielos suaugusieji, ypač jautrūs neteisybei. Jos yra visur – mokykloje, darbe, visuomenėje. Žmonės viena šneka, kita daro, kitiems krečia smulkias ir dideles kiaulystes. Vieniems šios nusirita kaip vanduo nuo žąsies, kiti giliai priima į širdį. Pas mus atėję tėvai klausia, ką daryti, kad vaikas netaptų narkomanu, alkoholiku ar lošėju. Iš bejėgiškumo juokaujame: „Tik storžieviškumas apsaugo“, bet ši savybė atima spalvas, pasaulis tampa nespalvotas.“
Be aiškaus alibi
„Nemanau, kad žmogus gali užaugti nepatyręs nesusipratimų, nuoskaudų. Nebuvau vienišius, turėjau draugų. Mūsų bendruomenėje yra narių, kurie vaikystėje, paauglystėje patyrė didelių dvasinių traumų. Po sunkių išgyvenimų išsivystė ši liga. Kiti nariai negali paaiškinti, kodėl tapo priklausomi. Vienas juokėsi: „Mes neturime ryškaus alibi – nei mane mušė, nei prievartavo.“
Socialiniai veiksniai turi įtakos. Mano jaunystėje alkoholis buvo populiarus. Eini į diskoteką, išgeri dėl drąsos. Dabar jau populiarios kitos psichoaktyvios medžiagos. Ne vienas jaunuolis pradeda vartoti skatinamas draugų, vedamas smalsumo. Pirmi kontaktai su kvaišalu įvyksta ne blogo sau norint. Pavojinga, kai, pirmąkart paragavus, neigiamų padarinių nebūna, o lieka patirtis, kad tai padėjo pabėgti nuo tuo metu slėgusių nemalonių emocijų. Kai vėl iškyla konfliktas, žmogus iš atminties aruodo traukia patirtį: „Va, žinau, ką nuveiksiu.“ Susibara su partneriu – puola gerti.
Priklausomybė vystosi individualiai, kaip greitai ji pasiglemžia, lemia psichologiniai ypatumai, genetika. Ne iš karto prasideda daugiadienės, kontroliuojamo vartojimo fazė gali trukti metus ar net kelerius. O tai tik pamaitina iliuziją, kad nieko baisaus, situaciją valdau, bet kada sustosiu. Tik ignoruojamas faktas, kad cheminės medžiagos veikia nervų sistemą. Retas pats pamato, kad atsirado problema. Tada prasideda neigimas. Yra posakis: „Alkoholikas, kad toks yra, sužino paskutinis.“ Aplinkui visi šnabždasi, o jis tikina: „Kiti daugiau geria, jei norėčiau, negerčiau.“ Bando įrodyti, laikosi blaivus mėnesį, du. Paskui pagalvoja: „Jei galiu negerti, kodėl negerti?“ Vėl stveriasi butelio. Tai ilgas ir sudėtingas procesas.“
***
Visą kunigo išpažintį skaitykite naujausiame žurnalo „Moteris“ numeryje.
