Siūlome Jums 2015 metais žurnale „Moteris“ spausdintą interviu su rašytoja Jolita Skablauskaite.
****
Septynių romanų, kelių apsakymų ir apysakų bei poezijos rinkinių autorė, dailininkė, menotyrininkė Jolita Skablauskaitė (64 m.) – kitos prigimties būtybė, trapi ir efemeriška lyg elfas – talentingai kuria nepaprastą kerų, magiškų apžavų kupiną literatūrą. Sakoma, ne kiekvienas ištveria jos laukinę fantaziją. O jei vaizduotė remiasi į tikrovę?
Tą drėgną apniukusią popietę, kai svečiavausi mažame Jolitos kambarėlyje, sukrėtė ne tik vargana talentingos rašytojos buitis. Dar kraupesnė yra gyvenimiškoji vėjo perpučiamos silpnos sveikatos moters patirtis. Imi manyti, kad gotikiniai jos romanai gimsta iš egzistencinio siaubo.
Kodėl savo naujo romano „Žiežulės“ pagrindinius herojus – brolį Egilį ir seserį Glindą – pasirinkote raudonplaukius? „Mes – žiežulės. (...) Mūsų tamsiosios jėgos, brangioji, yra daug stipresnės nei paprastų žmonių.“
Ir jų tėvas toks. Visais amžiais raudonplaukius išskirdavo, jų bijodavo. Prisimenu, kai buvau maža, netoliese gyveno raudonplaukė mergaitė – už mane dar mažesnė, ir mama neleido su ja draugauti. Daugiau tokių žmonių neteko pažinoti, bet sakoma, kad jie pasižymi arba ypatinga teigiama, arba ypatinga neigiama energija. Vidurio nebūna. Mano romane raudonplaukiai šėlsta, yra laukinės prigimties, nesutramdomi, kaip ir pati gamta.
„Juk netapsiu staiga eiliniu žmogumi. Esu žiežulė“, – sako Glinda. Jos akys nuodingos, ji – šėtonė?
Ta moteris nemirtinga. Jos laikas visai kitoks. Mylimasis pasensta, miršta, o ji gyvena. Glindai laikas neegzistuoja, yra tarsi sustingęs. Kito gyvenimas praplaukia, viskas baigiasi, o jos mistinis grožis įgyja kitą pavidalą. Kai juokiasi, panėšėja į pabaisą. Mums juk tai nepriimtina. Man nepakanka pasakoti. Svarbu meninė galia. Kai buvau vaikas, mėgau mažesniems kaimynų berniukams porinti kraupias istorijas, kad išsigąstų. Iš siaubo jie palįsdavo po stalu, bet vis tiek lipte lipdavo prie manęs, kitą dieną prašydavo tęsinio.
„Jai niekad nepatiko viešumas. Liepsnojantys plaukai, aukštakulniai... – tik poza, nepriklausomybės demonstravimas. Visur jautėsi it budrus kareivis, tik savo narve galėjo atsipalaiduoti.“ Tai – apie Jus pačią?
Pagrindinė herojė yra dalis manęs ir dvi mano draugės. Viena jau mirusi, o kita turėtų sėdėti kalėjime iki gyvos galvos. Mus visas sudėjus, išėjo moteris baziliskė – pabaisa menininkė. Glindos mylimasis yra dvasinis grobuonis, – visi menininkai ką nors vieni iš kitų vagia. Jis – irgi mitologinė būtybė, tarsi velnias, piktadarys – vagia šviesą, kūrybą. Glinda dar stipresnė – žudo savo akimis, žvilgsniu jį nunuodija. Negaliu tikrovės pavadinti tikrove, nes kai kurie prototipai – gyvi. Po pirmos apysakos mane norėjo paduoti į teismą, tad tikrovę įvelku į vaizduotės rūbą.
Iš kur Jūs – tokia reta paukštė?
Pamenu, būdama ketverių, sėdėdavau namie viena užrakinta, žiūrėdavau į aptrupėjusias sienas, dėmes ir kurdavau istorijas. Žaisdavau su kokia nors rasta šiukšle, įsivaizduodavau keistus pasaulius. Kartais pavykdavo pabėgti, tada pasislėpdavau tarp žolių, krūmuose. Augalai man buvo žmonės. Pienės lapas virsdavo personažu. Valandų valandas įsivaizduodavau, kaip jie gyvena, ką veikia. Lygiai tą patį darau dabar. Jokio skirtumo. Gyvenu prie vaikų darželio, kartais pagalvoju: jei vaikystėje mane būtų vedę į kolektyvą, ko gero, būčiau žlugusi kaip menininkė. Man reikėjo laisvės, vienatvės, erdvės, kad niekas netrukdytų.
Kaip dabar prisimenu: mažytė – gal nė ketverių neturėjau, aš naktį atsibudau. Stalinė lempa dega, mama skaito. Matau – keturios tokios pačios knygos. Ji skaitė „Karą ir taiką“. Paklausiau: „Kodėl skaitai tas pačias knygas?“ – „Viena būtų nežmoniško storumo.“ Pasižiūrėjau ir pasakiau: „Oi, aš dar ne tiek prirašysiu!“ Pašaukimas. Man niekas nepatarė – tiesiog žinojau, kad privalau baigti Dailės institutą. Mama labai bijojo, kad nepradėčiau domėtis muzika ir netapčiau dailininke, nes jai tai – nesąmonė. O va literatūra – jau rimtas dalykas. Mama pakišo man po nosimi V. Hugo „Vargdienius“, Ch. Dickenso „Deividą Koperfildą“, J. Galsworthy „Forsaitų sagą“ ir pasakė: „Jei nori rašyti, rašyk, kad būtų štai taip – konkretu, darbas padarytas, o ne kažkokios nesąmonės.“ Savo eilėraščius – turiu jų didelį maišą – slėpdavau. Ir apsakymų esu parašiusi daugybę – išeitų dvi storos knygos. Leidyklos reikalauja romanų – reikia pelno.
Genialūs kūrėjai pripažinimo sulaukia neretai per vėlai. Jie, nesuprasti ir neįvertinti, tiesiog skursta.
Literatūrologė Jūratė Sprindytė sakė, kad ateityje mano kūryba kam nors bus didelis lobis.
2013 metais skelbta, kad Vilniaus miesto savivaldybė žada rasti Jums socialinį būstą, bet iki šiol taip ir nerado.
Atėjo moteris iš savivaldybės ir pasakė: „Jūs darote gėdą Lietuvos rašytojų sąjungai. Važiuojame į prieglaudą.“ Netekau amo. Gal ji manė, kad esu degradavusi? Gyvenu šiame 8 kvadratinių metrų bendrabučio kambarėlyje (sovietmečiu čia buvo sergančiųjų izoliatorius), nes neturiu už ką įsigyti vieno kambario buto. Kenčiu per žiemą, laukiu pavasario, tada geri žmonės nuveža į sodybą Kuisių kaime – prie pat Latvijos pasienio. Tėvas man paliko savo gimtinės namą. Seneliai turėjo žemės. Kai nuosavybę grąžino, giminės dalį trobos atsiėmė. Nori, kad ją parduočiau, reikalauja didžiulės sumos pinigų, bet jiems ta trobelė nerūpi. Niekas ten nevažiuoja, nieko netvarko. Medinė perdanga įlūžo, remontavau viena.
O gyvenome Joniškyje. Man buvo trys mėnesiai, kai tėvą išvežė saugumiečiai. Tik mirus Stalinui, jį paleido. Toks pat ir mano mamos likimas. Ji slapstėsi su manimi, mažyte, ant rankų. Nakvodavo vis pas kitus žmones. Kartais mane palikdavo vienur, pati išeidavo kitur. Taip išvengėme tremties. Būčiau mirusi pakeliui į Sibirą. Mamos į jokią tarnybą nepriėmė. Turėjo pažįstamą eigulį, eidavo dirbti į mišką. Duris užrakindavo, mane vieną palikdavo.
Vasarą važiuosiu į kaimą. Laukai, miškai... Gamtoje atsigaunu. Būdavo, įsidedu į krepšį savo nykštukinę pinčerę Mulę, kompiuterį ir išriedu autobusu, o dabar geri žmonės automobiliu nuveža – nebeturiu jėgų. Seniau dviračiu numindavau dvylika kilometrų iki parduotuvės. Nuvykstu leisgyvė, į karstą guldytina, visi puola man padėti, ir aš atgyju. Ten visai kitas požiūris. Seniūnė manęs nepamiršta, atsiunčia padėjėjų. Kaimo žmonės mane gerbia, rūpinasi, atneša pieno, daržovių, iškepa pyragų. Vyrai nupjauna žolę, prineša vandens. Vilniuje nesusigaudau, kur ką pirkti. Visko, ko reikia, atsivežu iš tėviškės, kaimynė turguje nuperka. O bendrabučio kambarėlio nuomotojai nenori nei bendrauti, nei pažinti. Seniau mūsų laiptinėje gyveno vieni benamiai. Miegodavo koridoriuje ant grindų, rūsyje. Visi išmirė. Paskutinę benamę Tamarą rado rūsyje jau visai supuvusią.
Ir augote viena, ir dabar pati sau esate geriausia kompanija. Ar kada nors bandėte su kuo nors susidraugauti?
Kai studijavau, pirmame kurse buvo įdomu su visais bendrauti, nueiti į šokius, bet visa tai greitai atsibodo. Mėgstu viena sėdėti, rašyti, piešti, skaityti. Kad niekas netrukdytų, kad būtų ramu.
Kokie šaltiniai maitina Jūsų vaizduotę?
Labai mėgstu literatūrą. Man nieko, išskyrus knygas, nereikia. Jei ne žiemos – jas sunkiai ištveriu, galėčiau miške gyventi. Naudojuosi internetu, o televizoriaus nežiūriu daugybę metų, nes labai išblaško. Geriau yra savo pasaulis. Aš mąstau vizualiai.
Dabar man labai liūdna. Gal neberašysiu romanų, nes nieko už juos nemoka. Gal tiesiog savo malonumui seksiu ir iliustruosiu pasakas. Knyga „Liūnsargių moteris“ įtraukta į mokyklos programą. Galiu prirašyti daugybę baisių istorijų vyresnio amžiaus moksleiviams. Po „Žiežulių“ kaupiu gliaumą – tai yra renku medžiagą. Mano bendrakursės menotyrininkės, pamačiusios mano eskizus, pasakė: „Puiku.“ Galėčiau per savaitę parašyti ir iliustruoti pasaką, apsakymą. Kokia įdomi būtų stora knyga su piešiniais! O romanui rašyti reikia parako, penkerius metus dirbti.
Regis, esate viena, užsisklendusi, bet Jūsų patirtis byloja ką kita.
Du kartus buvau žiauriai užpulta, mirtinai sumušta. Tikslas – nužudyti. 26-erių buvau sudaužyta kaip kriaušė. Veidą surinko iš gabaliukų. Maniau, kad visą gyvenimą atrodysiu kaip šlykštynė. Gyvenau bendrabutyje su drauge, ji ištuštino vieno restorano gėrimų sandėlį, bet į kalėjimą pasodino savo nepilnametį brolį. Milicija iš karto suvokė situaciją, tačiau tyrimas nutrauktas, o teisme viskas apsivertė aukštyn kojomis. Turiu didžiulę patirtį, tad nerašau paprastų detektyvų. Mane domina psichologija. Aukos, budelio ir užsakovo... Po pirmo užpuolimo mano mama pasityčiojo: „Tai kokia tu rašytoja? Apie ką gali rašyti, jei nepažįsti žmonių?“
Po antro pasikėsinimo nužudyti, tai įvyko ne taip ir seniai, mane rado be sąmonės, sulaužytais kaulais. Jie sukabinti metalu, – štai randas per visą koją. Kaskart mano smegenys pradėdavo intensyviai dirbti, rasdavau išeitį, todėl ir išsigelbėdavau. Tai – samdomų žudikų darbas. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas – neva nustatyta, kad tai aš juos – du vyrus – užpuoliau, mušiau ir spardžiau. Ar galite tuo patikėti? Gruodžio antrą dieną įgrūdo mane į mašiną, tvojo per galvą, laužė rankas, kojas. Netekau sąmonės. Ketino vežti į mišką ir ten palikti. Manė, kad esu mirusi. Pusę metų gulėjau slaugos ligoninėje. Kaimynė kalaitei pro duris įmesdavo maisto.
„Vyro kūnas nėra namai, ir net joks prieglobstis“, – sako Jūsų herojė Glinda. Ar kada nors buvote įsimylėjusi?
Pirmą kartą įsimylėjau sulaukusi brandaus amžiaus. Įsimylėjau be proto, be jokios logikos, planų, lūkesčių. Tai buvo taip nuostabu! Iki tol man rūpėjo ne meilė, o tėvai, pašlijusi jų sveikata. Kur juos slaugyti? Ar šiame kambarėlyje galėjau priglausti tėvą ar motiną? Važiavau slaugyti jų į kaimą. O dabar esu atsitvėrusi sienomis. Bendrauju tik su keliomis bendrakursėmis. Kai gulėjau ligoninėje, jos nešė man maisto, neleido mirti badu. Iki šiol padeda. Negalima sakyti, kad visi žmonės pabaisos, bet mano kūriniuose moterys yra būtent tokios – fatališkos, monstriškos, stichiškos, laukinės ir neprijaukinamos kaip gamta. Jos išgyvena keistas vizijas, vadovaujasi nuojauta ir pasąmonės impulsais.
Kodėl?
Nuo mažens jutau, kad moterys manęs baisiai nekenčia. Manęs, dar mažyčio vaikelio, žiauriai nemėgo pradinių klasių mokytoja. Eidavo pas tėvus, skųsdavo. Mama, ji buvo charizmatiška ir tikra cholerikė, neleido manęs skriausti. Svarstydavau: „Kodėl mokytoja manęs nekenčia? Gal kad aš – iš lūšnos?“ Šalia manęs sėdėjo nesipraususi mergaitė iš didelės šeimos. Kartą ją nutvėrė kraustančią kuprines. Gal įtarė mane? Prisirydavau sniego, ledokšnių, kad susirgčiau angina ir nereikėtų eiti į mokyklą. Pragaras. Esu pripratusi prie neapykantos. Užsigrūdinau, tapau stipri.
Baigėte Vilniaus dailės akademiją, menotyros specialybę, tačiau valdiško darbo nedirbote?
Tik baigusi studijas gavau paskyrimą į Kauną. Darbdavys, baisus mergišius, pareiškė, kad turiu jį aptarnauti kaip vyrą, tada esą gausiu butą. Miegodavau įstaigoje ant kėdžių. Paskui atsidūriau gatvėje. Kelerius metus badavau, svirduliuodavau leisgyvė. Po užpuolimo gulėjau ligoninėje, o paskui mane įkišo į landynę pas dešimt metų kalėjime sėdėjusią bobą. Mergišius jau buvo mane išboginęs iš darbo. Sau pasakiau: „Viskas, daugiau jokios tarnybos. Vien kūryba.“
Meilė? Juokinga. Aš tik drebėjau dėl savo kailio. Kaip paukščiukas, kuris tik dairosi į šonus, kad kas neužpultų. Šį kampą padėjo susirasti rašytojas Leonidas Jacinevičius. O kitas rašytojas kvatojosi: „Gavai karcerį.“ Rašytojai įsivaizdavo mane kaip būsimą Leonido žmoną, gelbėtoją. Baisi mirtis ištiko Jacinevičių. Tuo metu aš gyvenau pas tėvus.
Nenoriu susitikti su rašytojais. Esu nepageidaujama – esą iš Joniškio atvažiavusi. Mano romanas „Mėnesienos skalikas“ vienoje leidykloje pragulėjo daugiau nei septynerius metus, romanas vaikams, poezijos knyga dingo. Kai tokia gyvenimo patirtis, lieka visa galva nerti į kūrybą. Knygos yra mano vaikai. Už jas nieko negaunu, bet ką darysi... Juk nerėksi.
Ar tiesa, kad vaikystėje giminaitė buvo nuvedusi Jus pas būrėją, o ši pasakė: „Daug nuveiksite, jei gyvensite viena“?
Kai buvau septyniolikos, giminaitė nuvedė pas būrėją. Ši turbūt pajuto, kad turiu tikslą. Mano kelias, matyt, nulemtas iš aukščiau. Mano kraujas – retos grupės, o dar liga... Teko matyti jaunų reumatoidiniu artritu sergančių moterų, kurios po gimdymo net apsirengti pačios negalėjo. Visiškas neįgalumas. Vaikas būtų miręs kelerių metų, o pati būčiau tapusi invalide – jei būčiau pasidavusi vyrams. Užprogramuota buvo viskas – ir intuicija, ir žinojimas. O sąlygos... Kas gali poruotis narve? Mane taip auklėjo, kad tik už save turiu kovoti. Apie jokį atkištą petį niekada negalvojau.
Mano didžiausia svajonė – išsikapstyti iš šios landynės. Galiu tik pasvajoti apie tokią premiją, kurią gavusi galėčiau nusipirkti vieno kambario butą. Kitos išeities nėra. Po dešimties metų nebeužlipsiu laiptais, o vežimėlis čia netilps. Vienas rašytojas pasiūlė kiaules auginti. Pradėjau teisintis, kad neturiu sveikatos, esu viena... „Oi, aštuoniasdešimtmetė senikė karvę turi, prisišienauja!“ Taip baisu pasidarė, pasakiau, kad aš ne taip sudėta. O jis: „Nieko, nieko, užsigrūdinsi.“ Dabar jau pats po žeme. Tie mūsų senieji rašytojai visi iš kaimo išlindę. Sako, pirma inteligentų karta nuo žagrės – pati baisiausia. Vienintelis Grigorijus Kanovičius sakė: „Esi labai talentinga, rašyk romanus.“
Džiaugiuosi, kad negaliu toli vaikščioti, kad nereikia aiškintis, kodėl nebendrauju. Anksčiau patikdavo į parodą, į parduotuvę nueiti, ką nors nusipirkti, pasipuošti, o dabar nieko nebereikia. Kas mane mato?
Kas yra Jūsų gyvenimo šviesa?
Kūryba.
Jūsų kūrybai būdingi ir seksualinių santykių kraštutinumai – sadizmas, mazochizmas. Romanas „Sado sindromas“ 2010 m. pateko į geriausių knygų dešimtuką.
Pripaistė, esą kažkokį vyrą turėjau, kuris mane seksualiai tvirkino, kankino... Nesąmonės. Taip, šis romanas – iš patirties, tik ji paslėpta. Apie menininkus. Mano kailis kentėjo.
Brolį Egilį seksualiai provokuoja ir traukia sesuo Glinda. „Vėjai dusyk apsupo liemenį, suplonino jį lyg adatos smaigalį, iškilmingai nunešė koridoriumi ir bloškė brolio glėbin...“
Matote vyro nuotrauką (kampe, prie knygų, yra įrėminta didelė nepaprastai gražaus vyro nuotrauka – aut. past.)? Tai – Egilio prototipas. Du mėnesius Dzūkijos miškuose, ant aukščiausios eglės viršūnės, kabojo. Išėjo būdamas 42-ejų metų. Aš savo kūryboje savižudybę neigiu. Menininkai turi kūrybą, jiems nevalia kelti prieš save ranką. Šis vyras nebuvo menininkas, jo išėjimas labai sukrėtė.
Mano mama pagimdė mane nebejauna. Tėvo brolis su žmona neturėjo vaikų. Kalbėjo, kad – dėl jo kaltės. Mama su brolio žmona susirašinėjo, draugiškai bendravo. Sužinojusi, kad mano mama laukiasi, dėdienė (tada jai buvo per keturiasdešimt) mirtinai panoro kūdikio. Ir pastojo. Gimė mano pusbrolis, nors joks jis man – pusbrolis. Tai sužinojau po jo mirties, kai, prirėmusi dėdienę, pareikalavau pasakyti, kas buvo jo tėvas. „Nežinau. Gulėjau su visais, kad tik pastočiau“, – atsakė ta. Mūsų mamos nuolat siųsdavo viena kitai mūsų nuotraukas. Jis buvo man tarsi jaunesnis broliukas, tačiau mane įsimylėjo. Pasakiau, kad tai neįmanoma, juk esame giminės.
Po LRT laidos „Brydės“ be galo karštą rugpjūčio dieną atvyko pirštis. Buvo nusipirkęs naują brangią mašiną, mūvėjo šviesius šortukus. Aukštas, gražus, barzdotas vyras. Lyg niekur nieko atidarė duris ir įėjo – jis ir jo mama. Šampanas, dovana. O aš buvau pametusi galvą dėl kito. Pažvelgiau šaltu veidu, ir jis iškart suprato. Tik mums abiem žinomą dieną jis aplankė kapines, nunešė gėlių, o grįžęs persirengė, pasiėmė skalbinių virvę, brūkštelėjo sarkastišką laiškutį... Šį vėliau atvežė jo buvusi žmona. Buvo vedęs, turėjo du vaikus, žmoną metė... Esą jam reikėjo tik manęs. Kraupi istorija. Kareiviai ilgai jo ieškojo. O rado medžiotojai. Stirna įstrigo, vyrai pakėlė galvas ir pamatė juodulį eglės viršūnėje. Karste veidas buvo uždengtas šydu. Naktį jo motina nuėjo į savo kambarį, o mane su palaikais paliko. Tikrai žinau, kad siela buvo tame kambaryje. Sėdėdama išgirdau įsakmų reikalavimą: „Prieik ir pabučiuok į kaktą.“ Į tarpelį tarp šydo. Kadaise buvau apsinuodijusi mėsos kombinato kvapu, įsitaisiusi alergiją. Metus sirgau. Galvojau: „Jei ką nors užuosiu, susirgsiu.“
Laikiausi įtempusi visas jėgas. Tai buvo pati kraupiausia naktis mano gyvenime. Ir nepriėjau, nepabučiavau. Galvojau, kad tik greičiau palaidotų, užkastų žemėmis, – tada viskas baigsis. Kaip klydau! Jo motina prašė, kad nuvažiuočiau prie tos eglės. Po keturių mėnesių aplankiau jo kapą. Kai dėjau vainiką, staiga kažkas terkštelėjo – nuplyšo mano karakulių kailinukų rankovė. Pagal planą turėjau iškart grįžti į Vilnių, bet teko užsukti pas jo motiną prisisiūti rankovės. Maniau, širdis sustos. Grįžusi paplūdau ašaromis, dvi dienas iš lovos išlipti negalėjau. Jis po mirties nepaliko manęs ketverius metus ir du mėnesius. Vaidendavosi košmarai, išgyvenau neapsakomą siaubą, o vieną dieną šast ir viskas baigėsi. Privalėjau rašyti knygą.
Tapybiškais sakiniais piešiate keistą, paslaptingą, kerų ir mistikos kupiną pasaulį. Personažai skaitytojus pasiglemžia, veda iš proto, įtraukia, įklampina. Kūrinio atmosfera Jums svarbesnė už siužetą?
Kartais mano kūrybos nesupranta. Pavyzdžiui, apie medkirtį rašė kaip apie naują personažą, bet tai – ne personažas, o pakaruoklis, jo šmėkla. Kai jauti, kad žmogaus gyvo nėra, kūno – irgi, regi kažką baisaus, materialaus ir kartu žinai, kad tai – ne jis. Galūnės neryškios, iš prieblandos, iš miško išlenda, vaidenasi. Aš tai patyriau. Varnos mane varydavo iš proto – karkdavo, tūpdavo ant jo. Jis ten ilgą laiką kabėjo. Aš gi nežinojau, kur jis, bet varnos man tarytum pranešdavo. Šiurpdavau girdėdama krankimą, jutau nerimą ir siaubą iki kraupiausių haliucinacijų. O redaktoriui tai – nesąmonė, nelogiška, iš piršto laužti siaubai. Kas yra patyręs baisių nelaimių, iškart pajus, apie ką kalbu.
Tikrovė slogi, niūri, reikia virš jos pakilti. Kai pabundu ir viską skauda, jaučiu neapykantą toms konkrečioms žudikų fizionomijoms, matau jas prieš akis. Ir kaip nuo viso šito išsivaduoti? Jei būčiau kuo nors kalta, o dabar žmonės ima ir tave suluošina. Tyčia. Dvasinis skausmas aprimsta, bet kaip išsivaduoti iš fizinio? Blogas oras – diegia visą kūną, net knygos negaliu skaityti. Klausausi muzikos, piešiu. Nuolat geriu skausmą malšinančius vaistus, jie man skrandį suėdė. Sena gydytoja skyrė agresyvių medikamentų. Vieną dieną skrandis plyšo, paplūdau krauju, vos nušliaužiau į koridorių pasikviesti pagalbos. Atvyko greitoji, įkišo į burną tabletę ir išvažiavo. Antrą kartą jau maldavau: „Aš jums sumokėsiu, tik nuvežkite į ligoninę.“ Ilgai ten gulėjau. Du kartus perpylė kraują. Jei ne mano draugės, būčiau badu numirusi. Pasikeisdamos nešė man maisto, žemuogių. Iš mažakraujystės ištempė, tada sutvarkė dokumentus, paskyrė socialinę darbuotoją. Buvau visai išsekusi, vieni griaučiai. Kėblinu į parduotuvę, žmonės sustoja, žiūri išsigandę. Siūlydavosi pavežti, panešti. Paaugliai prašydavo: „Padovanokit mums šuniuką, vis tiek tuoj mirsit.“
Mažas Jūsų kambarėlis, bet jaukus. Ten, kur daug knygų, visada gera.
Laukiau Rašytojų sąjungos žadėto buto. Taupiau remontui pinigus, jie nuvertėjo. Viską man čia sutvarkė režisierės Agnės Marcinkevičiūtės vyras (režisierė A. Marcinkevičiūtė sukūrė dokumentinį filmą „Vienatvės gaudesys“ apie Jolitą Skablauskaitę – aut. past.). Atvežė sofą, veidrodį, senus daiktus pašalino. Dabar daugiau vietos, bent praeiti galiu. Kai turiu reikalų su pabaisomis, stebiuosi, kad yra ir gerų žmonių. Tada akyse šviesos atsiranda.
Mane kviečia į Palangą, bet nenoriu kam nors ant sprando užsikarti. Jei turėčiau pinigų, važiuočiau, o išlaikytine jaustis nesmagu. Norėčiau kokią dieną pabūti Paryžiuje. Daug ko norėčiau...
Kas, jei ne rašytojai, dvasinio fronto darbuotojai, galėtų geriausiai suprasti savo gildijos narę?
Oi, kokia jūs juokinga! Kaip anksčiau būdavo? Juk laukdavo, kad tik kuris numirtų, kad jo butą gautų. Sąlygas pasigerintų. Taip, reikėjo man tada Kaune paklusti... Kiek moterų sovietmečiu gavo butus, kūrybines dirbtuves per įtakingų diedų lovas. Pačios man pasakodavo: „Gėrimų pripirkau, o Jėzau, kaip šlykštu buvo su juo gultis. Turėjau gerokai išgerti, kad nesupykintų.“ Atsidūriau pragare. O juk galėjau ne vieną prie valdžios esantį poną rašytoją parsitempti, ar ne? Būčiau gėrimų pripirkusi...
