Iš Etiopijos Eskedar Tilahun pasitraukė dėl politinio persekiojimo – aktyviai studentų demonstracijose dalyvavusi 20-metė mergina nerimavo dėl savo gyvybės. Ji automobiliu įveikė Sacharą, Libiją ir karo apimtą Sudaną, nedideliu laiveliu su 25 bendrakeleiviais perplaukė Viduržemio jūrą ir kuriam laikui apsistojo Maltoje. Čia pasaulį išvydo jos pirmagimė dukra Hana. Šiai buvo vos mėnuo, kai Eskedar vieną šaltą žiemos dieną išlipo iš lėktuvo Vilniuje. Čia etiopė šaknis įleido giliai – ištekėjo už karininko Mindaugo, pagimdė du sūnus – Matijų (6 m.) ir Masajų (3 m.) ir visa galva pasinėrė į socialinę veiklą. Į interviu Eskedar Tilahun pavėluoja 40 minučių – netikėtai susirgo jos sūnus, tad pokalbį pradedame apie skirtingą laiko sampratą.
Ar tiesa, kad laikas Afrikoje teka visai kitaip nei Lietuvoje?
Man atrodo, kad dabar laikas greitai bėga visame pasaulyje. Tiesą sakant, jei gyvenčiau Etiopijoje, kaip tik nebūčiau pavėlavusi, nes ten visi šeimos nariai gyvena arti, visada rasi kam palikti vaiką. Aišku, skiriasi ir požiūris. Etiopams nėra labai didelė tragedija pavėluoti į susitikimą, nesame tokie punktualūs kaip vokiečiai ar lietuviai, bet ir nesame tokie atsipalaidavę kaip sudaniečiai ar egiptiečiai. Jei vienas jų sako: „Susitiksime rytoj devintą“, kitas atsako: „Inšalah“. Tai reiškia: „Jei Dievas duos.“ Kartais Dievas duoda susitikti ne devintą, o vienuoliktą valandą ar apskritai vakare, ir nieko baisaus nenutinka.
Susitinkame išsyk po Jūsų organizuotos kalėdinės akcijos „Padovanok suknelę“. Šios tikslas – padovanoti puošnių proginių drabužių ir aksesuarų sunkiau besiverčiančioms moterims. Papasakokite, kaip sekėsi.
Šią akciją rengiame jau trečius metus, 2017-aisiais ji buvo visapusiškai rekordinė. Dalyvavo net 12 miestų, surinkome 700–800 suknelių. Žaviuosi į šią veiklą įsitraukusiomis savanorėmis. Jos labai skirtingos – mokytojos, bedarbės, bendruomenių pirmininkės. Aš daugiau sukuosi Vilniuje, regionuose padėti moterims nelabai galiu, tik paskambinu paklausti, kaip sekasi, ar nieko netrūksta. Savanorės viską daro pačios – ir patalpų ieško, ir sukneles renka, ir renginį organizuoja.
Kartais mūsų namuose gyvendavo 19 žmonių. Etiopijoje niekas nesuprastų, jei giminaičio nepriimtum dėl vietos stokos.
Suknelė – labai simboliška ir graži dovana moteriai, bet pelenę princese paverčia tik vienai dienai.
Kiekviena moteris pirmiausia yra moteris, ji privalo atrasti laiko sau, pasilepinti. Ši akcija duoda daugiau nei drabužį. Mūsų renginiai tampa moterų solidarumo švente. Viešnios matuojasi sukneles, joms daromas makiažas, šukuosenos, bendraujame, vaišinamės, klausome muzikos. Ryšiai nenutrūksta ir akcijai pasibaigus. Moteris balta suknele – taip ji pati save vadina – į mūsų renginį atėjo iš krizių centro. Ten pateko su mažu vaiku, nes smurtavo partneris. Per Kalėdas vyras pasiėmė vaiką pas save, ir moteris liko visai viena. Pakviečiau ją pirmąją Kalėdų dieną pas mus papietauti, ir ji su džiaugsmu atėjo. Suprantu, kad negaliu pasikviesti visų, kurios yra vienišos, bet mūsų, galinčių tai padaryti, daug.
Įdomu, kaip reaguoja Jūsų lietuvis vyras, kai parsivedate namo nepažįstamų žmonių ir sodinate prie bendro stalo?
Nesakysiu (juokiasi). Mes daug kalbamės. Mindaugas yra tikras šaunuolis, nes toleruoja tai. Jis turi suprasti, kad užaugau veikiama kitokios kultūros, – žmonės, kur gyvenau, labai svetingi. Mano senelio namuose apsilankydavo kiekvienas į kaimą atvykęs žmogus. Senelis niekada neklausdavo močiutės, ar gali ką nors pasikviesti, – be ceremonijų atsivesdavo namo atvykėlį, pasodindavo prie stalo ir liepdavo žmonai atnešti valgyti, o ši svečius vaišindavo neniurnėdama. Lietuvoje, vos tik kur nors persikraustome, puolu pažindintis su visais kaimynais, nes man saugiau ir maloniau gyventi tarp pažįstamų žmonių. Būna, kažkas pabeldžia į duris, vyras žvilgteli pro akutę ir sako: „Čia kažkokia nepažįstama močiutė kažko nori“, o aš atsakau: „Kodėl nepažįstama? Čia gi Onutė iš gretimos laiptinės. Atėjo kavos išgerti.“
Tai gal vis dėlto nėra tie lietuviai tokie uždari, kaip kalbama?
Pirmo žingsnio lietuviai gal ir nežengs. Jie santūresni, bet nepasakyčiau, kad uždari. Nepuola labintis ar domėtis, kas ir iš kur esi, bet kai pakalbini, dažniausiai nustebina nuoširdumu ir atvirumu. Beje, nesutikčiau, kad vyresni žmonės ne tokie tolerantiški kaip jauni, nemėgsta emigrantų. Neretai jaučiuosi jiems netgi artimesnė nei jaunajai kartai, nes mano gyvenimo patirtis panašesnė į jų. Vyresni žmonės žino, ką reiškia gyventi nelaisviems, kovoti dėl laisvės, kas yra tremtis. Kaip ir aš, dar mena žibalinės lempos laikus, moka dirbti žemės ūkio darbus, matė tuščias parduotuves, yra įpratę gyventi kukliai, todėl labai greitai randame bendrą kalbą. Tiesa, jie kažkodėl bando su manimi kalbėti rusiškai. Labai nustemba išgirdę, kad kalbu lietuviškai.
O kokia kalba dažniausiai skamba Jūsų namuose?
Mūsų namuose – įvairiakalbė aplinka. Vaikai tarpusavyje ir su tėčiu kalbasi lietuviškai. Taip mažieji bando kalbėti ir su manimi. Su dukra kalbamės angliškai. Mes su Mindaugu – dviem kalbom. Kai ginčijamės, jis šaukia lietuviškai, o aš – angliškai. Galėčiau ir savo gimtąja kalba, bet noriu, kad mane suprastų. Gimtąja kalba kalbuosi su giminaičiais skaipu, tad vaikai ją girdi nuolat, Hana netgi supranta, apie ką kalbame. Nežinau, gal padariau klaidą, kad nekalbėjau su atžalomis nuo kūdikystės savo gimtąja kalba, bet manau, kad lietuvių kalbą reikia saugoti labiau, nes manajai negresia pavojus išnykti, ja kalba 90 milijonų žmonių.
Etiopijoje žmonės gyvena skurdžiau, bet moka dalytis. Man vis dar sunku suvokti, kodėl jūsų erdviuose namuose neatsiranda vietos beglobiams vaikams ir seneliams.
Papasakokite, kaip gyvenote Etiopijoje. Ar Jūsų šeima gausi?
Man labai sunku apibrėžti, kas yra šeima, nes biologinio ryšio nevertiname kaip svarbiausio dalyko. Biologine prasme turiu tik vieną jaunesnį brolį, bet iš tikrųjų mūsų šeimos narių yra daug daugiau, kartais tėvų namuose gyvendavo 19 žmonių. Čia visada būdavo pilna giminaičių vaikų, mat mūsų kaime yra mokykla. Kalnuose už 12–15 kilometrų gyvenančių giminių atžalos savaitės pradžioje apsigyvendavo pas mus, kasdien kartu eidavome į mokyklą, o savaitgalį jie pėsčiomis traukdavo namo. Buvome visi lygūs. Dėl to, kad namai priklausė mano tėvams, neturėjau jokių išskirtinių privilegijų ar pareigų. Kartu dirbome ūkio darbus, kartu sėsdavome prie stalo. Visiems užteko ir maisto, ir vietos. Etiopijoje niekas nesuprastų, jei sugalvotum giminaičio vaiko nepriimti dėl vietos stokos ar kitų priežasčių.
Tikriausiai Jūsų tėvams ir seneliams auklėti ir prižiūrėti tokį būrį nebuvo labai lengva?
Lietuvoje būtų nelengva, nes čia tėvams keliami labai aukšti reikalavimai. Etiopijos kaime viskas paprasčiau. Rytą išleidi visus į lauką, vakare susirenki. Tik vakare reikia pasistatyti prie durų kibirą vandens ir po vieną nuprausti, kad atpažintum, kuris kieno vaikas (juokiasi). Savo kaime jautėmės visiškai saugūs. Neatsimenu, kad būtume sirgę. Turėjome vieną augalą nuo visų ligų. Močiutė trindavo augalo lapus ir gydydavo mus išgautomis sultimis. Jų reikėdavo įtraukti per nosį, kai užpuldavo sloga, jomis gydė sumušimus ir trindavo kūną, kai pakildavo temperatūra. Pas gydytoją, iki sulaukiau 12 metų, esu buvusi tik du kartus, kaime jo net neturėjome, buvo tik seselė.
Kaip suprantu, Jūsų tėvai buvo gana pasiturintys žmonės?
Mes savęs tokiais nelaikėme. Senelis buvo labiau dosnus nei pasiturintis. Į mūsų kaimą atsikrausčiusiai vienišai moteriai su dviem vaikais jis atidavė nemokamai naudotis gabalą žemės. Ta moteris tapo mūsų šeimos nare, kartu švęsdavome Kalėdas. Pinigai kaime, kuriame gyvenau, neturėjo beveik jokios vertės, jų reikėjo labai minimaliai, vyravo mainų sistema. Mes auginome javus, turėjome karvių, avių, ožkų, o drabužius siuvome iš vietinių moterų rankomis nuaustų audinių. Iki šiol nelabai suprantu tą begalinį lietuvių nerimą dėl pinigų. Mindaugui dažnai sakau: „Nesijaudink, aš žinau šalį, kurioje galima gyventi ir be pinigų.“
Lietuvoje be pinigų turbūt būtų sunkiau...
Lietuva yra tarp skurdesnių Europos šalių, bet čia tikrai nėra taip blogai, kad nebūtų įmanoma išgyventi. Kiekvienas gali susikurti sau gyvenimą pagal kišenę, parduotuvės pilnos produktų. Mūsų šeima gauna vidutines pajamas, gyvename nuo algos iki algos, bet mums visko užtenka, nes mokame atsisakyti nereikalingų dalykų. Daugumos lietuvių problema, manau, yra ne pinigų trūkumas, o finansinis neraštingumas. Neseniai gulėjau ligoninėje dėl plaučių ligos, su manimi palatoje buvo dar trys moterys. Kai jos pradėjo dejuoti neturinčios pinigų, paklausiau, kiek gauna. Paaiškėjo, kad iš panašios sumos aš ne tik savimi pasirūpinu, bet ir prie šeimos išlaikymo prisidedu. Pinigai nepadaro mūsų laimingesnių. Vilniuje, „Carite“, sutikau vieną pabėgėlę iš Sirijos. Prieš tai ji dirbo finansines paslaugas teikiančioje įmonėje „Western Union“, bet iš ten išėjo. „Carite“ ji neskaičiuoja darbo valandų, susiduria su įvairiausiomis problemomis, mažiau uždirba, bet jaučiasi labai laiminga. Sakė, kad ankstesniame darbe nematė prasmės. Aš irgi niekada neatsisakyčiau savo socialinės veiklos dėl galimybės daugiau uždirbti.
Esate išbandžiusi daug darbų – padavėjos, pardavėjos, vertėjos, dėstytojos, turėjote net nuosavą drabužių parduotuvę. Papasakokite, ką veikiate dabar?
Mokau įmonių darbuotojus anglų verslo kalbos. Dirbu vertėja Migracijos departamente, „Carite“, padedu pabėgėliams integruotis. Nuolat lankausi moterų krizių centruose, nakvynių namuose, padedu, kuo galiu. Kartais nakvynės namuose tenka bendrauti su senais, vienišais, skurstančiais žmonėmis, kurių vaikai uždarbiauja užsienyje. Neįsivaizduoju, kaip galima ramiai gyventi svetur žinant, kaip vargsta likę vieni tavo tėvai! Tas pat ir su vaikais. Suprantu, kad vaikų namų reikia tokiose šalyse, kuriose siaučia karas, daug benamių, beglobių žmonių, bet man vis dar sunku suvokti, kodėl vaikams ir seneliams neatsiranda vietos jūsų erdviuose, patogiai įrengtuose namuose. Manau, lietuviai turi rimtesnių problemų nei skurdas. Tai – smurtas, alkoholizmas, susvetimėjimas. Etiopijoje žmonės gyvena skurdžiau, bet yra laimingesni, nes moka dalytis ir priimti. Jie visada žino, kad jei bus sunku, giminės, vietos bendruomenė ar net visai nepažįstami žmonės tau išties pagalbos ranką. Lietuvoje labai didelė atskirtis. Jūs iškart nurašote alkoholikus, teistuosius, mažiau išsilavinusius žmones. Kartą padaręs klaidą jau esi pasmerktas.
Mūsų vaikai atviri, aktyvūs ir myli kitus vaikus, todėl visur susiranda begalę draugų. Kartą mano vyras kieme žaidė futbolą su 20-čia.
Matau, kad labai ilgitės gimtosios šalies. Ar niekada nesvarstėte galimybės grįžti namo?
Tikrai pasiilgstu, bet kol kas negaliu sau leisti rizikuoti. Jei tapsiu Lietuvos piliete, gimtinę aplankyti bus paprasčiau. Nesigailiu savo politinio aktyvumo. Beje, kokia buvau teisybės ieškotoja, tokia ir likau. Vilniuje dažnai tenka važinėti visuomeniniu transportu. Į patyčias ar agresyvų elgesį reaguoju iškart. Tarkim, kartą pamačiau, kaip girtas vyras lindo prie moters – kalbino, o ji sėdėjo ir tylėjo nusukusi žvilgsnį į langą. Tylėjo ir visi kiti. Neištvėrusi patapšnojau jam per petį ir pasakiau: „Klausyk, gal duok jai ramybę? Ji nenori su tavimi kalbėtis.“ Tas atsisuko nustebęs ir paklausė: „Tai kodėl pati to nepasako?“ Atsakiau, kad galbūt bijo. Pradėjome bendrauti. Išlipdamas paspaudė man ranką ir pasakė: „O tu – šaunuolė!“ Aišku, galiu ir nukentėti, bet man būtų sunku gyventi su kaltės jausmu, kad nesustabdžiau smurto ar patyčių.
Turbūt tenka susidurti ir su rasizmu? Plačiai nuskambėjo istorija, kai padavėte į teismą Jus įžeidusį lietuvį, jis atsiprašė ir sumokėjo tūkstantį eurų moralinės kompensacijos.
Į teismą teko kreiptis tik kartą. Susidūrusi su rasizmu niekada nenutyliu. Kartą autobuse atsisėdau prie vieno vyriškio. Jis pašnairavo į mane, atsistojo ir demonstratyviai nuėjo į autobuso galą. Aš irgi atsistojau, nuėjau iš paskos ir vėl atsisėdau šalia. Išlipdama pamojau ranka. Jis parodė man vidurinį pirštą. Džiaugiuosi, kad supratome vienas kitą. Kitąsyk išgirdau, kaip iš paskos einantys paaugliai vadina mane negre. Užkalbinau. Jiems buvo šokas, kad suprantu lietuviškai.
Paaiškinau, kad esu kilusi iš Etiopijos, ten nebuvo vergovės, bet man labai skaudu dėl to istorijos tarpsnio, kai juodaodžių žmonėmis nelaikė. Paklausiau, ar supranta, kaip tokie dalykai skaudina, kad jautresnius vaikus tai gali privesti ir iki savižudybės. Paaugliai susimąstė, atsiprašė. Suprantu, kad Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės neturi tikslo šiuo žodžiu įžeisti, jiems jis įprastas. Štai neseniai Kalvarijų turguje viena mano užkalbinta moterėlė pradėjo visiems šaukti: „Paklausykit, kaip gražiai negriukė kalba lietuviškai!“ Nepykau ant jos, nes tokios klaidos kyla dėl neišmanymo. Žinau, kad „negras“ pagal žodžio semantiką reiškia tamsų žmogų ir nėra užgaulus, bet noriu, jog žmonės suprastų – dabar šis žodis įgijęs niekinamą reikšmę, mums tai – vergo sinonimas, tad nereikėtų šio žodžio vartoti.
Kaip sekasi išgyventi lietuvišką žiemą? Net mus, šiuose kraštuose augusius žmones, tamsiuoju ir šaltuoju periodu apima depresinės nuotaikos. Kaip ištveriate Jūs?
Sunkiai. Dar prieš trejus metus nuo lapkričio dėl saulės stokos mane apimdavo depresija, o dabar nėra kada depresuoti – porą mėnesių rūpinuosi suknelėmis, paskui vyras prigalvoja visokių veiklų. Štai neseniai užregistravo mus su dukra į televizijos dainų projektą. Matyt, įkvėpė mūsų sėkmė feisbuko projekte „Dainuojam Lietuvai“. Atlikom Erikos Masytės „Laisvę“, Bjelle‘ės „Brolužį“. Buvo labai smagu, kai Bjelle pasidalijo įrašu ir jį pagyrė. Toks įvertinimas ypač svarbus muzikos mokykloje besimokančiai Hanai. Dabar visa šeima repetuojame Vytauto Šiškausko dainą „Mūsų kaimas“. Sūnus Matijus iš pradžių norėjo kitos, bet kai jį prajuokino žodžiai „ūsus merkdavo į alų“, nutarė dainuoti kartu. Taip ir smaginamės. Man šaltis ne toks baisus kaip tamsa. Jei saulė šviečia, nors ir spaudžia 20 laipsnių šaltukas, širdyje šilta. Prisimenu, kartą viduržiemį nuvažiavau pas kaime Ignalinos rajone gyvenančią Stasę, ją vadinu savo lietuviška mama, o ji mane – dukryte. Susiruošėme pasivaikščioti. Apsivilkau storą striukę, trumpą sijonuką, apsiaviau žieminius batus, ir einam. Balta aplink, saulė plieskia. Staiga Stasė atsisuka, žiūri į mano kojas ir klausia: „Tu – be pėdkelnių?!“ O kam tos pėdkelnės, jei saulė šviečia? Šiek tiek kojas žnaibo, bet šiaip viskas gerai. Mūsų šeima dažnai lekia į šiltus kraštus saule pasidžiaugti. Važiuojam į Graikiją, Italiją, Kroatiją. Šiaurės Afrikos šalių privengiame, nes abu su vyru turime padidėjusį jautrumą rizikai. Esu pabėgėlė, Mindaugas – kariškis. Žinome, ką reiškia būti karštoje zonoje.
Čia galiu vaikščioti ir visai nepasidažiusi, vis tiek atrodau gana ryškiai. Jei taip atrodyčiau Etiopijoje, moterys laikytų mane apsileidusia.
Papasakokite apie savo vaikus. Ar jie tokie pat energingi nenuoramos, kaip ir Jūs?
Dar energingesni. Mūsų tėvelis yra būrelių fanatikas. Šešiametis Matijus jau yra išbandęs 12 sporto rūšių. Šiuo metu lanko gimnastiką, beisbolą, futbolą ir plaukimą, bet vis tiek grįžta kupinas jėgų. Hana lanko muzikos mokyklą, pramoginius šokius, plaukimą, žaidžia beisbolą. Mindaugas buvo beisbolo treneris, tad namie turime visą reikiamą įrangą, galime sudaryti komandą. Aš kol kas moku tik mesti ir gaudyti, mušti – dar ne. Mažasis Masajus lankyti futbolą pradėjo neturėdamas trejų metų. Jis spardo kamuolį kaip vijurkas, namuose pusę daiktų išdaužė. Tiesa, dar nemoka klausyti komandų, pasiima kamuolį ir bėga. Mūsų vaikai atviri, aktyvūs ir myli kitus vaikus, todėl visur susiranda begalę draugų. Kai persikėlėme gyventi į Baltupius, kaimynė pasakė, kad per 40 metų nėra mačiusi kieme tiek daug vaikų. Kartą mano vyras žaidė futbolą su 20-čia. Būna, ateina tų vaikų tėvai ir dėkoja, kad atplėšėm jų atžalas nuo kompiuterio.
Neslėpsiu, Eskedar, per visą pokalbį tiesiog negaliu atplėšti akių nuo Jūsų raudoniu žaižaruojančių plaukų galiukų, lygios odos, ryškių lūpų. Turbūt išvaizdai puoselėti skiriate nemažai dėmesio?
Turbūt juokaujate! Visiškai neskiriu dėmesio išvaizdai. Šiandien atėjau net nepasidažiusi, o lūpas patepiau tik blizgiu. Jei taip atrodydama vaikščiočiau Etiopijoje, moterys laikytų mane apsileidusia. Prisimenu, vaikystėje nuolat bėgiodavau sviestu ar aliejumi išteptais plaukais, riebalai varvėdavo per kaktą. Čia tokio aliejaus negaliu rasti, todėl prižiūrėti plaukus sekasi sunkiai. Jie taip susivelia, kad negaliu iššukuoti. Dažau juos pati. Negaliu rasti Lietuvoje ir mano odai tinkamos pudros, bet, tiesą sakant, mažai jos ir reikia. Čia galiu vaikščioti ir visai nepasidažiusi, vis tiek atrodau gana ryškiai. Labai patogu turėti tokią odą – nematyti, kai raustu, niekas nesupranta, kad esu be pėdkelnių. Kartą atėjau pas ginekologę (kad yra tokia specialybė, sužinojau tik Lietuvoje), atsiguliau ant stalo, nejauku, o gydytoja man sako: „Nusiimkit pėdkelnes.“ Nelabai supratau, ko ji nori. Pakartojo gal penkis kartus, galiausiai priėjo, pyktelėjusi čiupo pirštais už šlaunies ir tempdama odą tarė: „Nusiimkit šitą!“ Tik tada suprato, kad tai – ne pėdkelnės. Sutrikusi puolė atsiprašinėti.
Ką, išvertus iš Jūsų gimtosios kalbos, reiškia Eskedar Tilahun?
„Eskedar“ reiškia „begalinis“, o Tilahun – tėčio vardas, jis reiškia „būk pavėsiu“. Turiu teikti pavėsį – nuolat ir visiems. Tai ir stengiuosi daryti.
