Pasikalbėjus su aktore, dėstytoja ir viešojo kalbėjimo mokytoja Adrija Čepaite norisi jos žodžiuose dar kurį laiką pabūti. Išjausti juos, įsiminti. Didžiulę transformaciją perėjusi moteris turi atsakymus apie sėkmę ir tikrąjį moteriškumą. „Aš esu pažinimo kelyje ir visą laiką ieškau pakeleivių“, – sako pašnekovė ir leidžiasi į atradimų kupiną istoriją.
Adrija, kas pastūmėjo jus, aktorę, keisti gyvenimą ir pradėti vesti viešojo kalbėjimo mokymus? Teko girdėti, kad tarp jūsų klientų – nemažai garsių politikų ir verslo lyderių.
Aš nuėjau į mokymus kaip visi – per bėdas. Geriausias mūsų mokytojas yra bėdos. Kažkada manęs paklausė, ko tau trūksta iki visiškos laimės. Atsakymas visada vienas ir tas pats – nelaimės.
Daug žmonių bijo nelaimių. O jūs sakote, kad jos reikalingos?
Mano gyvenime vienu metu įvyko toks didelis lūžis, kai visos gyvenimo sritys griuvo. Man grėsė netekti darbo, sunkiai sirgo mano šeimos nariai, mes neturėjome kur gyventi, nes statėme namą ir baigėsi paskola. Tapo akivaizdu, kad kažkas su manimi blogai. Tai pastūmėjo keistis. Aš pradėjau ieškoti, o kai mokinys pasiruošęs, ateina mokytojas.
Nuo ko pradėjote? Kaip keitėte savo gyvenimą?
Kiekviena randa savo kelią, aš turiu teisę pasidalinti tuo keliu, kuriuo pati perėjau ir kuris man davė rezultatus. Pirmiausia aš sėdau ieškoti įvairiausių meditacijos būdų, tačiau papuoliau į uždarą ratą. Pamedituoju, nusiraminu ir nebėra ką daryti. Lyg gavusi „atleidimo lapelį“ nuo fizinio pamokos. Tuomet aš supratau, kad meditacija tai nėra pasėdėjimas pusę valandos be minčių, o tai, kas vyksta kiekvieną sekundę. Ėmiau kurti savo ritualus, kaip išbūti meditacijoje nuolat.
Kaip tai padarėte?
Visų pirma, supratau, kad turiu išmokti klausyti. Kad pamatyčiau pasaulį, man reikia pirmiausiai jį išgirsti. Pradėjau klausyti žmonių kalbos taip, tarsi nesuprasčiau jos. Mėginau suvokti kiekvieną žodį iki galo, nepriimti jo automatiškai. Pasidariau nesveika klausinėtoja. Žmogus pasako abstrakčią sąvoką „stiprybė“. Tuomet aš jo klausiu: „O kas ta stiprybė tau?“. Kai pradėjau uždavinėti milijonus klausimų, atsivėrė pasaulis. Staiga suvokiau, kad žmonės, kuriuos maniau pažinojusi iki kaulų smegenų, man yra visiškai nepažįstami. Aš gyvenu savo sukurtose iliuzijose, turiu savo sukurtus žmonių paveikslėlius, padalijusi vaidmenukus. Tas žmogus visai kitoks ir jis to niekada neslėpė, aš tiesiog neklausiau.
Kitas dalykas, kurio vis dar sunkiai mokausi, – nevertinti žmonių. Priimti žmones tokius, kokie jie yra, ir situaciją tokią, kokia yra. Vienintelis svarbus dalykas – tai, kas vyksta tarp mūsų čia ir dabar. Visiškai nesvarbu, kas buvo prieš dvidešimt minučių ar prieš valandą. Įvyko įdomus dalykas. Kažkoku būdu mano smegenys pamiršo senas nuoskaudas, nes pradėjau koncentruotis į šią sekundę. Nevertindamas kito, lengviau priimi ir save. Tad jei nori užaugti, priimti save tokią, kokia esi ir jaustis stipri šitam pasaulyje, pirmiausia turi nustoti vertinti. Lengva pasakyti.
Teko girdėti, jog vienu metu sąmoningai nusprendėte sakyti tik tiesą. Koks pokytis įvyko jūsų gyvenime?
Tuomet labai daug mokiausi ir man norėjosi keisti pasaulį, bet pagalvojau: „Nori keisti pasaulį, keisk save“. Tada supratau, kiek daug meluoju, kaip stipriai skiriasi mano mintys, žodžiai ir darbai. Galvoju viena, sakau kita, darau trečia. Visiška beprotė. Normalus žmogus taip neturėtų daryti. Supratau, kad reikia grąžinti mano vidiniam pasauliui tvarką. Aš tiesiog lūžau. Buvo labai sunku. Pradėjusi sakyti tiesą, per vienreius metus „išskridau“ iš keleto vietų, tapau jiems nepriimtina.
Jūs vedate ne tik viešojo kalbėjimo mokymus, bet ir seminarus apie moteriškumą versle. Jums tai svarbi tema?
Šiandien manęs draugė paklausė: „Ar tau nenusibodo moterų tema? Dabar visi kalba apie moteris“. Aš manau atvirkščiai – dabar reikia investuoti į moteris. Dabar yra laikas, kai moterys atsibudo ir staiga suvokė, kad jos stiprios, protingos, gražios, atsakingos, jos švelnios, moka prisitaikyti ir gali priimti sprendimus. Jos gali valdyti verslus, valstybes. Tai yra tokia didelė jėga, ir ji bunda. Visas #metoo judėjimas, manau, gimė iš šitos bangos.
Aš tikiu, kad jei moterų era įsigalės, šitas pasaulis bus gražesnis. Juk moterys gimdo, joms ginklai nelimpa prie rankų. Aš tikrai neignoruoju vyrų, man labai patinka vyrų pasaulis, bet dabar yra moterų laikas. Ir mums reikia surasti toms moterims būdą kurti bendrystę, kurti ryšius – tiek socialinius, tiek darbinius, tiek verslo. Vyrai turi labai daug visokiausių klubų, man atrodo, kad reikia tokio judėjimo moterims, kur jos jaustųsi saugios, pasitvirtintų save.
O jeigu moteris renkasi būti tiesiog mama ir nedirbti?
Man atrodo, moterys turi nuspręsti, ko jos nori. Gal tikrai dalis moterų nori būti šeimos židinio saugotojomis, ir man tai be galo gražu. Išbūti toje pozicijoje, išgyventi ją, kai visuomenė spaudžia tave būti kažkuo, tartum motinystė yra niekas. Bet svarbu, kad moteris galėtų sąmoningai, laisvai rinktis, kad niekas jos nespaustų, kad ji pati darytų sprendimus, kurtų šį pasaulį. Neprisitaikytų prie vyrų pasaulio, o kartu su vyrais jį keistų.
Kiek jūs pati skiriate dėmesio savo moteriškumui puoselėti?
Per mažai. Visi suprantame, kad moteriškumas – tai ne šukuosena ar makiažas. Tai – jausmas, malonumas, kai gali sau leisti būti pažeidžiama, leisti kitiems pasirūpinti tavimi. Aš ant scenos visada jaučiuosi silpna. Kai esi pažeidžiama, tada salė serga už tave. O jei esi labai stipri ir kieta kalbėtoja, salė ieško tavyje trūkumų. Pažeidžiamumas nėra nusižeminimas. Tai yra tikrasis moteriškumas – leisti aplinkiniams būti savimi, tiesiog mylėti.
