Įtakingiausių meno kuratorių dvidešimtuke – profesionalai, vadovaujantys prestižinėms meno institucijoms, pavyzdžiui, Roterdamo šiuolaikinio meno centrui. Juste, kaip manote, kodėl buvote pastebėta ir pelnėte šį titulą?
Negaliu tiksliai atsakyti į jūsų klausimą, nes ekspertų komisijos narių pavardės ir pareigos neskelbiamos, nėra aiškių kriterijų, pagal ką atrenkama. Galima tik spėlioti, kodėl jie atsigręžė į Lietuvą, kuo mano vykdoma centro „Rupert“ programa juos sudomino. Daug nematomų veiksnių.
Šiuolaikinio meno srityje svarbus ne tik akademinis, bet ir alternatyvus mokymasis, kaip mąstai, generuoji idėjas, semiesi inspiracijų iš sričių, tiesiogiai nesusijusių su menu, ar gebi į meno projektus įtraukti mokslininkus ir t. t. Menas ieško inovacijų, o šis portalas – siūlančiųjų naujas meno kryptis, alternatyvią edukaciją, ieškančiųjų bendravimo su kitų sričių atstovais. Matyt, portalo „Artsy“ komisijai pasirodė įdomu tai, kaip dirbu. Straipsnyje paminėta ir viena jų dėmesį atkreipusi paroda – prancūzų menininkės prestižinio vaizduojamųjų menų apdovanojimo Turnerio premijos laureatės Laure Prouvost. Tada pasaulyje ji buvo ant bangos.
Pasisekė, kad ši menininkė susidomėjo mano pasiūlymu atvykti į Vilnių. Kai paklausiau, kokį projektą labiausiai norėtų įgyvendinti centre, Laure pasiūlė demonstruoti jos filmą iškastame tunelyje, kuris atrodytų ne kaip bunkeris, o kaip kurmiarausis, – ši idėja iš pirmo žvilgsnio man atrodė kaip iš fantastikos srities. Įropoji ir žiūri per projektorių rodomą juostą „Burrow me“. Laure atsiuntė piešinį, kaip turėtų atrodyti tas urvas, be jokių inžinerinių skaičiavimų. Pamaniau, kad tai tikrai neįgyvendinama. Pirmiausia centras neturi žemės. Esame tik viena iš organizacijų, įsikūrusių Valakampių paplūdimyje esančiame originaliame name – menų inkubatoriuje „Pakrantė“. Žemė aplinkui – Vilniaus miesto. Kur kasti tunelį? Nusiunčiau idėją statybininkams, architektams, į Vilniaus miesto savivaldybę. Šiam projektui įgyvendinti dar neturėjome nė cento. Rašėme paraiškas Lietuvos kultūros tarybai, Kultūros ministerijai, britų ir prancūzų kultūros institutams, prašėme ir privačių rėmėjų finansuoti, kartu su Nacionaline žemės tarnyba derinome leidimą kasti tunelį.
Laimėjo jaunatviškas avantiūrizmas?
Laikau save realiste. Kai siunčiau paraiškas į minėtas penkias vietas, tikėjausi neigiamo atsakymo, bet išėjo priešingai – ilgainiui gavome visų institucijų pritarimą. Taigi pavyko įgyvendinti labai įdomų projektą, tai atkreipė viso pasaulio dėmesį. Tunelis buvo kasamas smėlėtoje Neries pakrantėje. Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora pasiūlė betoną maišyti su juodžemiu, kad būtų saugu, o žmonės jaustųsi lyg autentiškame kurmio išraustame urve.
Kai pasaulio galerijos ar muziejai pakviesdavo Laure atvykti, ji pasiūlydavo šį projektą, o tada išgirsdavo atsakymą, kad įgyvendinti jį nėra galimybių. Džiugu, kad mums pavyko. Laure šį darbą kūrė laukdamasi antrosios savo atžalos. Taigi išnešiojo ne tik projektą, bet ir kūdikį. Į Vilnių atidaryti parodos ji atvyko su mėnesio mažyliu, sakė, kad šis projektas jai – kaip dar vieno kūdikio gimimas, asmeninės istorijos tęsinys.
Kokios charakterio savybės padeda sėkmingai vadovauti meno institucijai „Rupert“? Kokia vadovė esate?
Nesu griežta, tačiau esu labai reikli. Man netinka pusiau padaryti darbai ar darbai su klaidomis. Orientuojamės į geriausias pasaulio meno institucijas, siekiame aukščiausios kokybės. Niujorko portalas „Artnet“ yra įtraukęs „Rupert“ į geriausių Europos meno rezidencijų sąrašą. Jei norime lygiuotis į geriausiuosius, negalime sau leisti siųsti naujienlaiškių su klaidomis, tekstai turi būti atitinkamo lygio. Žinoma, neturime tokių išteklių kaip dauguma užsienio ar net Lietuvos meno institucijų, bet nesame ir taip suvaržyti biurokratijos kaip kiti. Londono galerijos „Tate“ darbuotojai prie vienos parodos (nuo idėjos iki pristatymo) dirba penkerius metus, o mes menininko, jei jis atrodo aktualus, parodą galime pristatyti jau po metų. Galime alsuoti laisvai, ir tai yra mūsų privalumas. Nevyriausybinėms organizacijoms, gyvenančioms iš projektų, sunkiausia rasti lėšų atlyginimų fondui suformuoti. Šiemet pirmą kartą Kultūros taryba ir Kultūros ministerija struktūrinėmis lėšomis parėmė aktyviausias nevyriausybines meno organizacijas, tad 2018 metus pradedame jau su šešiais darbuotojais, o turėjome tris. Turime ir dar daugiau planų nei anksčiau.
Palyginti jauna tapote centro „Rupert“ direktore. Kaip buvote pakviesta eiti šias pareigas?
Meno centro direktore tapau 26-erių. Tuo metu tai tikrai nebuvo įprasta nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Turbūt ne vienas žmogus tyliai ar garsiai svarstė, kaip pavyks šis eksperimentas. Beje, neseniai vienas vos 23-ejų metų mano pažįstamas kolega Kinijoje įsteigė savo muziejų. Talentingus menininkus meno erdvė įsuka gana anksti, o, kalbant apie meno srities administravimą, vyrauja hierarchija: jei dirbi muziejuje, iš pradžių esi praktikantas, vėliau – kuratoriaus asistentas, paskui – asistuojantis kuratorius, pagaliau – kuratorius. Kiekvienam tam laipteliui įveikti gali prireikti ir 5-erių ar 10-ies metų.
Mano kelias į „Rupert“ vedė per užsienį (iki tol Justė dirbo Londone, „Tate“ galerijoje, ir Niujorke, Jono Meko archyve, – red. past.). Iš Niujorko važiavau į Italiją padėti 2013-ųjų Venecijos bienalės Lietuvos paviljono kuratoriui Raimundui Malašauskui. Ten komisarais dirbo vieni idėjinių „Rupert“ pradininkų Jonas Žakaitis ir Aurimė Aleksandravičiūtė. Jie kartu su įkūrėju Dariumi Žakaičiu ir tarptautine dešimties žmonių taryba suformulavo pirmąsias šios institucijos idėjas. Norėjo, kad ji būtų tarptautinė, kad ne vien plėtotų veiklą Lietuvoje, bet ir eksportuotų lietuvių meną į užsienį, parengtų jaunąją Lietuvos menininkų kartą daryti tarptautinę karjerą. Reikėjo žmogaus, kuris galėtų megzti ir plėtoti tarptautines pažintis, – nepaprasta įsiūlyti lietuvių menininkus, kad ir kokie talentingi jie būtų, užsienio rezidencijoms ir parodoms. Turėjau darbo užsienio muziejuose patirties, taip pat šiai pozicijai itin reikalingų vadybos žinių, todėl mielai priėmiau pasiūlymą imtis veiklos.
Kas Jums padeda jausti šiuolaikinio meno pulsą?
Centre kas mėnesį priimame po tris menininkus iš užsienio, jie studijose plėtoja savo projektus. Atvyksta kūrėjų iš Pietų Afrikos Respublikos, Kinijos, JAV, Norvegijos, kitų šalių. Stebėdama kūrybos procesą, kalbėdamasi su menininkais, galiu matyti, kas bus ateityje. Per ketverius metus pas mus rezidavo 150 didelius konkursus įveikusių užsienio menininkų, padėjome jiems įgyvendinti savo projektus. Pastebėjau, kad mano darbas vis mažiau susijęs su darbo stalu, būna etapų, kai prisėdu prie jo gal tik kartą per savaitę, visas kitas jos dienas praleidžiu susitikimuose – ir Lietuvoje, ir užsienyje. Įdomu ieškoti idėjų už meno lauko ribų. Pavyzdžiui, dirbame ir su mokslininkais. 2016-aisiais į šalia Ženevos įsikūrusios Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos CERN Dalelių fizikos laboratoriją išsiuntėme konkursą laimėjusį menininką Julijoną Urboną atlikti mėnesio tyrimą. Jis 10 metų dirba dizaino, mokslo ir meno srityse, tyrinėja gravitaciją mikrolauke. Surinkta medžiaga, susitikimai su mokslininkais buvo labai naudingi abiem pusėms.
Ar pati esate meno kūrėja?
Dabar dažnai pamirštu, kad pradėjau būtent nuo kūrybos. Studijavau universitete. Tuo metu ir iškart po studijų mano fotografijos publikuotos užsienio šalių žurnaluose, eksponuotos Lietuvos fotomenininkų sąjungoje. Į meno lauką atėjau iš tiksliųjų mokslų. Vilniaus licėjuje buvau tiksliukė. Klausydamasi meno istorijos paskaitų, lankydama parodas, muziejus, žiūrėdama filmus supratau, kad meno kūriniai padeda geriau suprasti politiką, aplinkosaugą, kitas sritis. Dalyvaudavau ir istorijos olimpiadose. Atsimenu, buvau mokinė, kai pamačiau milžiniško Pablo Picasso paveikslo „Gernika“ reprodukciją. Pagalvojau, kad šis kūrinys daug giliau, stipriau ir jautriau atskleidžia Ispanijos pilietinio karo tragediją nei sausas istorinis tekstas. Mokydamasi 12-oje klasėje mąsčiau, ką toliau studijuoti. Tikėjausi, kad meno istorijos studijos man atvers galimybę pasimokyti ir ekonomikos, tarptautinių santykių, kalbų, filosofijos, psichologijos. Įstojau į Vilniaus universitetą, indologijos specialybę, ir kartu – į Škotijoje esantį Šv. Andriejaus universitetą, tad studijų Lietuvoje taip ir nepasirinkau. Patiko, kad Škotijoje galėjau rinkis studijuoti iš karto kelis dalykus: verslo vadybą, ekonomiką, meno istoriją ir filmografiją. Iš ryto krimsdavau buhalterijos bei kitas žemiškas disciplinas, o po pietų traukdavau į meno disciplinų paskaitas.
Dabar dirbu prie grupinės 25 menininkų parodos, ją ketinama atidaryti birželio mėnesį. Noriu, kad ji būtų kaip odė meno laukui, kūriniui ir šio kūrėjui. Juokingai nutiko: pakviečiau pirmus dešimt menininkų ir pamačiau, kad – vien moterys. Kaip keičiasi laikas! Anksčiau turėjai galvoti, kaip įtraukti bent vieną moterį, kad paroda nebūtų tik genijų vyrų, o dabar reikėjo pasistengti atrasti vyriškosios lyties atstovų. Toks įspūdis, kad pasaulyje tarp jaunosios kartos tapytojų dominuoja moterys.
Praktinės patirties įgijote Londone, galerijoje „Tate“?
Tik baigusi studijas laimėjau konkursą eiti kuratoriaus asistento pareigas. Man pasisekė, – į šią vietą pretendavo keli šimtai žmonių. Studijų metais rašiau straipsnius apie Lietuvos fotografijos istoriją, Antaną Sutkų, mano rašiniai patiko akademinei bendruomenei. Be to, praktiką atlikau ŠMC. Taigi buvau baigusi studijas Jungtinėje Karalystėje ir šiek tiek išmaniau Lietuvos meno kontekstą. Galerijos „Tate“ konkurso skelbėjams toks miksas patiko. „Tate“ dirbau prie italų dailininko Alighiero Boetti parodos, taip pat padėjau atrinkti kūrinius iš Rytų ir Vidurio Europos į nuolatinę galerijos kolekciją , rinkau medžiagą apie Latvijos, Rumunijos, Rusijos menininkus.
Kaip atsidūrėte Niujorke?
Kai mano darbas „Tate“ ėjo į pabaigą, susipažinau su galerijoje savo kūrybos retrospektyvą rodžiusia režisiere Barbara Hammer. Ji ieškojo asistentės, o man atrodė, kad bus įdomu padėti menininkei. Sutikau nuvažiuoti į Niujorką, kelis mėnesius padirbėti puse etato. Dar dirbdama Londone turėjau galimybę pabendrauti su Jonu Meku. Niujorke pasiūliau jam savo pagalbą. Iš pradžių priimti į darbą nenorėjo, bet supratęs, kad turiu muziejinės veiklos patirties, sutiko – puse etato įdarbino savo archyve. Tvarkiau jo penkių tūkstančių kūrinių kolekciją. Tai – žinomų menininkų laiškai, nuotraukos, piešiniai, plakatai, kiti J. Mekui dovanoti daiktai. Dalį kūrinių menininkas norėjo atidėti aukcionui – siekė surinkti lėšų filmų antologijai sudaryti ir trečiam archyvo aukštui statyti, – čia bus įkurtos biblioteka (J. Mekas nori, kad jo archyvu galėtų naudotis visuomenė) ir kavinė. 2012-aisiais skirsčiau ir aprašinėjau J. Meko kūrinius, o 2019-aisiais Vilniuje pagaliau kuruosiu jo parodą. Niujorke J. Mekas pristatomas kaip avangardinio kino pradininkas ir kūrėjas, o aš noriu pabrėžti jo, kaip lietuvių poeto, identitetą, sujungti poeziją ir vizualiuosius menus.
Nesu griežta, tačiau esu labai reikli. Man netinka pusiau padaryti darbai ar darbai su klaidomis.
Kokie prisiminimai iš bendravimo su J. Meku?
J. Mekui – 95-eri, bet energijos ir darbštumo jam gali pavydėti jaunimas. Man patiko jo sveika darbo ir poilsio rutina. Kasdien devintą valandą ryto J. Mekas sėdasi prie stalo ir montuoja filmus, rašo arba skaito. Po pietų ar vakare jo namuose renkasi svečiai, šeimininkas su jais diskutuoja. J. Mekas gali ir kasdien rimtai dirbti, ir nutrūktgalviškai linksmintis. Šis menininkas gauna daug pasiūlymų lankytis įvairiose šalyse, visada yra mielai laukiamas Paryžiuje, Londone, tačiau dabar jau griežtai atsirenka, kur tikrai turi būti. Apie Meką sukurta daug mitų, pavyzdžiui, kad jis mėgsta vyną, daug lėbauja. Iš tikrųjų šis menininkas metodiškai dirba. Jis ir gyvena, ir dirba tame pačiame lofte. Kaskart atėjusi į darbą rasdavau jau triūsiantį. Tada ir supranti, kad visa pasiekiama ne per taurę vyno. Tiesa, vakarėliuose sutikti kūrėjai J. Meko gyvenimui suteikė daug spalvų.
Kodėl nesiekėte įsitvirtinti Niujorke?
Nėra skirtumo, kur yra mano bazė. Džiaugiuosi gyvendama Vilniuje, čia galiu suderinti darbą, pomėgius ir galimybę plėtoti savo projektus. Londone ar Niujorke vien nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą kasdien sugaišti po keturias valandas. Pojūtis toks, kad esi nuolat įstrigusi grūstyse. Man gera būti Lietuvoje – kaip bazėje, čia daug progresyvių žmonių. Mano sūnui Vincui – jam metai ir penki mėnesiai – Lietuvoje gera augti.
Ar daug vilniečių ir sostinės svečių lankosi atokiau įsikūrusiame centre „Rupert“?
Neturime išteklių į renginius, paskaitas, performansus kviesti daug žmonių. Per metus organizuojame tik dvi dideles parodas. Nusprendėme, kad mums reikia ne dar vieno parodų centro, o meno edukacijos. Pradėjome paskaitų ciklą „Meno pokalbiai“. Kviečiame kolekcininkus, meno ir mokslo specialistus suteikti pradinius impulsus parodų lankytojams kitaip žiūrėti, matyti ir vertinti meno kūrinius. Dauguma mūsų darbų nematomi, individualūs – daug investuojame, kad Lietuvos menininkai turėtų gerus tarptautinius ir mūsų šalies mentorius, lėšų medžiagoms įsigyti, galėtų stažuotis užsienyje, nuvežti savo parodas į svečias šalis. Nuoseklus penkerių metų mūsų darbas lėmė, kad dabar daug lietuvių menininkų dalyvauja tarptautinėse bienalėse, festivaliuose. Beveik visi jie yra dalyvavę „Rupert“ edukacinėje programoje.
Jūsų vyras skulptorius Augustas Serapinas kuria įvairiose pasaulio šalyse. Kaip susipažinote?
Susipažinome skulptoriaus Gedimino Jokūbonio „Apvaliojoje“ studijoje vykusiame meno renginyje. Abu buvome ką tik grįžę į Lietuvą. Jis – iš Danijos, kur metus studijavo skulptūrą, aš – iš Venecijos. Tapome gerais draugais. Nebuvo ko nors daugiau, nes abu turėjome kitus žmones. Artimi santykiai įsibėgėjo gerokai vėliau, po ilgos bičiulystės. Nors man labai patinka Augusto darbai, kai susituokėme, beveik nustojome kartu dirbti, bet atradome daug kitų įdomių dalykų.
Abu labai daug keliaujate. Štai ir dabar vykstate į Balį. Ar dažnai susitinkate namuose Vilniuje?
Į Balį vykstame visa šeima, būsime tris savaites, džiaugsimės vieni kitais. Iš tikrųjų dabar namie dažnai būna tik vienas mūsų. Sūnų pirmus jo gyvenimo metus prižiūrėjome patys, visur veždavomės kartu. Dabar jis pradėjo bėgioti, nebenori sėdėti lėktuve diržu pririštas, mažyliui smagu žaisti futbolą, šokti ir dainuoti, todėl, kai sulaukė vienų metų, nustojome į darbo keliones skraidyti visi trys. Jei vienas išvyksta dirbti kitur, kitas būna su vaiku ir dirba iš namų.
Kaip sekasi derinti motinystės rūpesčius ir darbą, trunkantį ilgiau nei aštuonias valandas?
Kai Augustas būna išvykęs, susitikimus dažniau planuoju kavinėse, kuriose yra vaikų kampelis. Vincas eina žaisti, o mes kalbamės. Auklės kol kas nesame samdę, į tikrą darželį taip pat dar neleidome, kol kas padeda mano tėvai arba, kai būname Vilniuje, rytais Vincas eina pažaisti su kitais vaikais pas vieną nuostabią mamą Žvėryne.
Skaitėte paskaitas, dabar pradėjote įgyvendinti kelias naujas idėjas. Kokie Jums žada būti 2018-ieji?
Būtinai minėsime veiklos penkmetį. Kartu plėtoju ir asmeninę iniciatyvą – vėlyvą pavasarį planuoju atidaryti savaitgaliais veiksiančią galeriją „Tema“. Joje savo idėjas galės įgyvendinti jauni kūrėjai. Pastebėjau, kad žmonėms įdomu, ką menininkai savo kūriniais nori pasakyti. Reikia edukacijos, todėl visą žiemą skaitysiu paskaitas, o nuo balandžio rengsiu parodas.
Galeriją atidarau ne asmeninių ambicijų vedama, o norėdama padėti menininkams įsitvirtinti meno rinkoje. Matau, kad kai kurie jų populiarūs muziejuose, bet meno rinkoje kelią skinasi sunkiai. Lietuvoje nėra galerijų, kurios progresyviai vertintų menininkų kūrybą, tad kūrinių pardavimas prisidėtų prie tolesnio jų kūrybinio kelio. Juk menininkai, kol jauni, gali sau leisti kurti dėl kūrybos, o kai sukuria šeimas, susilaukia vaikų, privalo pradėti mąstyti, kaip išgyventi. Dar pradedu įgyvendinti fotografijos projektą, kad tokie fotomenininkai kaip Algirdas Šeškus, kurių darbus jau yra pripažinę pasaulio muziejai, tačiau retą atrasi privačiose mūsų tautiečių kolekcijose, toliau kurtų ir matytų perspektyvą. Noriu parodyti, kad jų kūryba vertinama visame pasaulyje, tad atėjo laikas palaikyti juos ir Lietuvoje. O palaikyti galima ateinant į parodas, perkant kūrinius.
Pavasarį taip pat pradėsiu įgyvendinti savo meno kelionių iniciatyvą – Lietuvos ir Baltijos šalių meno mėgėjus lydėsiu į privačias meno kolekcijas bei specialius uždarus meno renginius visame pasaulyje.
Keliais štrichais
„Esu ambicinga, užsispyrusi, drąsi ir paprasta.“
Credo. „Turi idėją – daryk! Ir gyvenk, kaip tau patinka.“
„Norėčiau įsigyti Cy Twombly paveikslą. Šio autoriaus darbai kol kas – ne mano kišenei, bet jų energija man labai patinka.“
„Žaviuosi savo kartos kūrėjomis.“
„Man artima 7-ojo dešimtmečio minimalizmas skulptūroje. Nes skulptūrą šios kartos menininkai nuėmė nuo pjedestalo, pastatė mums po kojomis, ir galėjome ant jos pasivaikščioti.“
„Vertinu tikrumą, paprastumą ir originalumą.“
„Nemėgstu, kai vengiama prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.“
„Mėgstu rengtis patogiai, paprastai, ryškiai.“
„Mane prajuokina mano vaikas – kiekvieną dieną po daug kartų.“
„Susigraudinu, kai žiūriu dabartinių karo zonų vaizdus, – suprantu, kad nieko negaliu padaryti.“
„Su savo ydomis susigyvenau, visai nenorėčiau jų atsisakyti.“
„Mano fotografijos objektas – meno kūriniai, kad nepamirščiau, kelionės ir vaikas.“
„Motinystė – tai pasaulį atrasti kartu.“
„Pirmiausia reikia mylėti save. Tik mylėdamas savo gyvenimą gali suteikti meilę ir kitiems.“
„Mane įkvepia gamta ir kasdien sutikti žmonės.“
