Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primarijus Martynas Rimeikis (37 m.) atsiskleidė ir kaip talentingas, gilus, savito braižo choreografas. Praėjusių metų gruodį vykusi M. Rimeikio šokio spektaklio „Procesas“ (pagal Franzo Kafkos romaną) premjera parodė kūrėjo drąsą rizikuoti, rinktis sudėtingas ir skausmingas temas, baleto meną priartinti prie egzistencinių slėpinių.
Šiuo metu ir šokate, ir kuriate choreografiją. Regis, pastaroji veikla Jus vis labiau pasiglemžia. Pajutote malonumą kurti savarankiškai?
Džiaugiuosi, kad man vis dažniau tenka statyti baleto spektaklius, atradau kelią, kuriuo noriu eiti toliau. Prieš karjeros pabaigą šokėjai išgyvena lūžį, jausmą, kad priartėjai prie prarajos ir nebežinai, ką toliau daryti. Nemažai tragedijų ištinka. Daug metų vien baletą šokusiam žmogui sunku atrasti save kokioje nors kitoje srityje. Pasisekė, kad mums vadovauja Krzysztofas Pastoras. Jo inicijuotas „Kūrybinis impulsas“ padėjo man atsiskleisti kaip choreografui. Kitaip gal niekada ir nebūčiau išdrįsęs to imtis. Kai baleto trupės meno vadovas pasiūlė kurti šokio miniatiūras, iškart sutikau, nors nežinojau, nei ką, nei kaip daryti. Buvo baisu, bet pirmas darbas „Belaukiant Godo“ pavyko, atsirado drąsos. Vėliau sukūriau „Kelionę“, „Adagio styginiams“, „Vieną“, vieno veiksmo baletą „Visur, kur mes nebuvom“ ir pagaliau dviejų veiksmų šokio spektaklį „Procesas“.
Sukūrėte nemažai pagrindinių baleto spektaklių vaidmenų – Otelo, Espados, Žygimanto Augusto, Don Chosė, Vronskio ir kt., šokote choreografinių projektų, Anželikos Cholinos šokio teatruose, graži partnerystė siejo su legendine Egle Špokaite. Ar esate patenkintas šokėjo karjera?
Kažin ar įmanoma būti visiškai patenkintam? Šokėjo kelias man padovanojo daugybę šviesių, gražių akimirkų. Jame buvo visko: kūrybinio polėkio, atradimų džiaugsmo, bet ir sunkaus darbo, abejonių, savigraužos. Vienas įsimintiniausių ir vertingiausių laikotarpių – kūrybinė partnerystė su Egle Špokaite. Klausiate, ar vyras šokėjas gali semtis patirties iš moters šokėjos. Netgi labai daug. Pamenu, su Egle dirbome Petrozavodske – Kirilo Simonovo trupėje šokome „Romeo ir Džuljetą“. Stebėjau, kaip Eglė ruošiasi vaidmeniui, kaip kuria ir transliuoja vaidmenį. Aukštasis pilotažas. Man tai buvo didžiulė mokykla. Labai džiaugiuosi, kad teko pamatyti kantrų didelės Lietuvos baleto šokio asmenybės darbą, aukščiausius reikalavimus sau, būti jos partneriu.
Ar kurdamas šokio personažus remiatės literatūra?
Gavęs vaidmenį, pirmiausia perskaitau kūrinį. Mėginu įsivaizduoti, kaip kūno kalba, judesiu perteiksiu herojaus mintis, charakterį. Jei nežinotum, apie ką kalbi, kaip įsikūnytum į personažą? Vaidmeniui pasiruošti reikia laiko, nors pats darbas nematomas, – skaitai, kalbiesi su choreografu, išklausai jo pasiūlymus ir pateiki savo svarstymus, kaip įsivaizduoji kūrinio herojų. Dirbame panašiai kaip dramos teatro aktoriai, tik kalbame kūnu – ne žodžiais.
Ar seniai laukėte galimybės kurti savarankiškai? Ar daug drąsos reikia nerti į naują sritį?
Drąsa veikti tai, kas tau patinka, formuojasi vaikystėje, kai augi nevaržomas, tavo laisvė niekam neužkliūva. Buvau nepaklusnus vaikas, bet mano polėkių tėvai neribojo. Darau tai, ką sugalvoju. Ar tai drąsa? Nežinau. Gal. Visada baisu pradėti kurti ką nors nauja. Iš pradžių ištinka egzistencinė krizė, atrodo, kad nieko nemoki, nieko reikšminga nepasakysi. Nors mažai pažįstamoje kūrybinėje erdvėje jaučiausi gana nedrąsiai, viskas, manau, susiklostė gana sklandžiai. Choreografinė kūryba mane išlaisvino. Dabar kurdamas choreografiją jaučiuosi laisvesnis, nei kurdamas personažus kaip šokėjas.
Užaugote Vilniuje, Pilies gatvėje, teatralų šeimoje. Scena – kaip užprogramuota lemtis? Kodėl šokis, o ne teatras, muzika?
Turbūt scena man numatyta likimo. Augdami dalyvaudavome tėvų repeticijose, kartu su jais važinėdavome į gastroles. Teatras mus lydėjo nuo mažens, tačiau mokytis baleto ėjau net nežinodamas, kas tas baletas. Kartą, kai ėjome pro jaunimo sodą (tėvai jau buvo išsiskyrę), patėvis pamatė seną skelbimą, kad yra renkami vaikai į baleto mokyklą. Berniukų visada trūksta, tad mane, nors ir pavėlavome, priėmė. Ypatingų duomenų šokti baletą neturėjau. Mama, kai dar mokėsi akademijoje, nusivedė vyresnį brolį ir mane, penkiametį, į svečius pas Aliodiją Ruzgaitę, ji tada aktoriams dėstė klasikinį šokį. Baleto primadona patikrino brolį (dabar jis – muzikantas, turi savo grupę) ir pasakė, kad jis baletui netinkamas, o man patarė šokti.
Visada baisu pradėti kurti ką nors nauja. Darau tai, ką sugalvoju. Ar tai drąsa? Nežinau. Gal.
Mokytis baleto nelengva, be to, tenka atsisakyti mėgstamo maisto. Ar dažnai pakeiksnodavote patėvį, kad nuvedė Jus į M. K. Čiurlionio meno mokyklą?
Man niekada nereikėjo riboti maisto. Galiu valgyti viską – svoris neauga. Kviečiu berniukus nebijoti pasirinkti baletą. Netiesa, kad tai – mažiau vyriška specialybė. Baleto mokykloje daug dėmesio skiriama fiziniam parengimui, išsiugdoma savidisciplina, režimas.
Iki devintos klasės jaučiausi taip, tarsi mokyčiausi sporto mokykloje. Konkuruodavome, kuris aukščiau pašoks ar geriau atliks kokį kitą pratimą. Tik mokydamasis vėlesnėse klasėse supratau, kad baletas suteikia tokias pačias galimybes kurti, kaip ir dailė ar muzika, – prieš stodamas mokytis baleto, lankiau dailės būrelį.
Patėvio nekeiksnodavau, esu jam dėkingas. Tiesa, kiekvienais metais norėdavau išeiti iš M. K. Čiurlionio meno mokyklos. Buvau sunkus vaikas, mokytojai turėjo su manimi vargo. Maištaudavau, teigdavau, kad man neįdomu, viską mesiu, bet gelbėjo mokytojų kantrybė. Dėkoju specialybės mokytojui Danieliui Kiršiui – jis daug padarė, kad būčiau tas, kas esu.
Kas Jums yra šokis?
Šokis man yra galimybė kurti. Šoku nuo šeštos klasės. Lūžis įvyko tada, kai charakterinio šokio mokytoja Aušra Gineitytė pradėjo kviestis mus į svečius ir rodyti šokio vaizdo įrašus. Tada pirmą kartą pamačiau Matso Eko „Karmen“. Pasijutau priblokštas įspūdžio. Supratau, kad ir pats norėčiau taip kurti, kad šokio kalba yra nepaprastai gili. Iki tol šokis man neteikė didelio malonumo, nes nuolat kovojau su savo fiziniais duomenimis, trūkumais, judesiai varžė. Neretai pagalvoji, koks stiprus galėtų būti tavo personažas, jei neribotų kūnas. Šokdamas nuolat išgyvendavau vidinę kovą.
Šokis palieka daugiau suvokimo laisvės nei literatūrinis tekstas. Kartais man atrodo, kad neverbalinė kalba leidžia labiau interpretuoti, pajusti intuiciją, atmosferą. Jei kūną valdai kaip mintį, šokis turi didelę galią.
Praėjusių metų pabaigoje vyko Jūsų baleto spektaklio „Procesas“ premjera. Kodėl pasirinkote šį sunkų ir niūrų Franzo Kafkos kūrinį?
Perskaitęs Kafkos „Procesą“, o tai padaryti pasiūlė patėvis, supratau, kad statysiu būtent šį kūrinį. Antrą kartą perskaitęs pamaniau, kad nesugebėsiu jo perteikti šokio kalba, tačiau po trečio karto nusprendžiau rizikuoti. Kafkos kuriamas pasaulis man artimas, „Procese“ nagrinėjamos egzistencinės temos šiandien ypač aktualios. Nenorėjau vaizduoti meilės trikampių, norėjosi praplėsti mūsų teatro repertuarą šiuolaikiškesne dramaturgija. Supratau, kad rizikuoju, – didžiulis iššūkis nepasiklysti Kafkos siužeto vingiuose, metaforose.
Kiekviena karta klasikos kūrinius perskaito, interpretuoja savaip, randa sau svarbių dalykų. Kuo „Procesas“ svarbus Jums?
Šis prieš šimtą metų parašytas kūrinys nepasenęs. Žmonės visais laikais susiduria su klystkeliais, kitų primetamomis tiesomis, kaltėmis. Ir šiandien žmogus neretai sutrinka, paklysta, pranyksta. Man buvo įdomu tyrinėti asmenybės laisvės problemą, kaip individą keičia kitų sugalvoti labirintai ir kaip, pakliuvus į minčių bei kaltės pinkles, pavyksta išsilaisvinti.
Su Laurynu Katkumi ruošdami libretą nuosekliai rėmėmės šia knyga. Deja, neįmanoma sušokti viso kūrinio. Vengdamas vien atkartoti siužetą, interpretavau. Manau, pavyko scenos veiksmo nepaversti visiška abstrakcija, taip pat – išvengti iliustratyvaus pantomimos teatro. Atsisakiau mėginimų nuosekliai atkartoti šokiu romano siužetą. Šokio leksika kalbėjome apie laisvę ir kaltę. Ir šiais laikais neretai asmenybei įkyriai peršama kaltė, tai varžo kūrinio veikėjo Jozefo K. laisvę. Taip, Kafkos „Procesas“ asocijuojasi su niūriu, tragišku reginio įspūdžiu, bet kūrinyje jaučiama viltis, o ji labai svarbi kiekvienam iš mūsų.
Ar „Procesas“ gimė mintyse, kai dar neskambėjo muzika?
Mindaugo Urbaičio muzika gimė paraleliai su šokio partitūra. Aiškiai žinojau, ką kokia scena noriu pasakyti. Kai kurie kolegos pirmiau sugalvoja choreografinį tekstą ir tada rodo šokėjams. Man įdomiau dirbti iškart su artistais, judesys gimsta čia ir dabar. Vienas iš gražių kūrybos stebuklų – matyti, kaip kas nors lipdosi, mintis pavirsta kūnu. Aiškiai žinojau, apie ką kalbėsiu. Galvoje turėjau viziją, atmosferos pojūtį ir, skambant muzikai, dirbau su šokėjais. Jiems turbūt daug lengviau, kai choreografas ateina jau sugalvojęs šokio tekstą. Aš dirbu atvirkščiai – choreografiją kuriu čia ir dabar kartu su artistais. Kartais varginu juos, nes nuolat ieškau, keičiu... Toks kūrybos būdas man priimtinesnis ir įdomesnis.
Pagrindinis Jūsų sukurto baleto personažas Jozefas K. kone visą spektaklio laiką praleidžia scenoje. Ši šokio partija – viena sudėtingiausių ir fiziškai, ir emociškai. Ar pats norėtumėte atlikti Jozefo K. vaidmenį?
Tiesą sakant, jau gal ir nebesušokčiau. Sukūriau techniškai ir emociškai labai sudėtingą partiją, abejoju, ar pats įveikčiau ją. Jozefo K. vaidmenį puikiai sušoko mano jauniausias brolis Jeronimas Krivickas.
Sakoma, savame kieme pranašu nebūsi. Ar nesudėtinga kurti choreografiją su seniai pažįstamais kolegomis? Ar neiškyla klausimų dėl autoriteto?
Nereikėjo imtis ypatingų veiksmų, kad ką nors įrodyčiau, kad manimi patikėtų. Prieš tai buvau sukūręs šokio miniatiūrų, baleto spektaklį. Jutau didelį palaikymą, pagarbą, šokėjai tikėjo tuo, ką darau, aktyviai įsijungė į kūrybinį procesą. Daugelis manęs klausė: „Kaip čia tau su savais? Ar ant galvos nelipa?“ Tikrai ne. Žinoma, per repeticijas būna visko, kartais ir pasibarame, bet noriu padėkoti artistams už pagarbą kūrybai.
Kaip Jums atrodo, ar pavyko „Procesą“ perkelti į sceną? Ar pačiam patiko tai, ką sukūrėte?
Esu savikritiškas, perfekcionistas, niekada žiūrėdamas savo kūrinį nebūnu visiškai patenkintas. Visą laiką matau, ką galima padaryti kitaip, geriau. Per „Proceso“ premjeras rūpėjo techniniai dalykai, kad viskas vyktų sklandžiai. Manau, spektaklis pavyko, bet satisfakcijos kol kas nejaučiu. Sesuo man sako: „Turi išmokti savimi pasidžiaugti.“ Kol kas dar mokausi. Smagu, kad ir žiūrovai, ir teatro vadovybė, ir K. Pastoras – žmogus, patikėjęs man statyti „Procesą“, rezultatu nuoširdžiai džiaugėsi.
Ar neužmigsite ant laurų?
Neturiu tokio bruožo. Tikiuosi, žvaigždžių liga man negresia. Aiškiai ir realiai matau save iš šono. Pats sau esu nuoširdus kritikas. Pagyros manęs neveikia, komplimentus perfiltruoju per save. Yra šokėjų, kurie skelbiasi geriausiais ir vieninteliais, bet man visa tai atrodo tuščias muilo burbulas.
Tikiuosi, žvaigždžių liga man negresia. Aiškiai ir realiai matau save iš šono. Pats sau esu nuoširdus kritikas.
Anksčiau savo spektaklius stebėdavote iš kabineto, kur yra šviesų valdymo pultas. Kodėl ne iš žiūrovų salės?
Ir dabar iš ten stebiu. „Proceso“ premjeros pradžios net nežiūrėjau – turbūt pernelyg jaudinausi. Supranti, kad nuo tavęs jau niekas nepriklauso, stovi tik kaip stebėtojas ir nieko negali pakeisti. Sunkus jausmas. Šokti lengviau, dabar jau galiu tvirtai tai pasakyti. Šokdamas esi atsakingas tik už save, atlieki tam tikras choreografo užduotis ir savo interpretacijas, gali pasislėpti už vaidmens, o čia esi nuogas, išleidi savo vaiką ir stebi, kaip jis auga.
Sakote, spektaklis gyvuoja tol, kol auga. Kas lemia tą augimą?
Šokėjų susidomėjimas kūriniu, choreografo noras jį plėtoti, žiūrovų gausa. Dažniausiai choreografai pastato spektaklį ir išvažiuoja, pasirodymus prižiūri repetitoriai. Aš turiu galimybę tai daryti pats. Stengiuosi įkvėpti artistus, kad spektaklis ir toliau gyvuotų. Nuo jų priklauso, į ką šis pavirsta.
Pasaulyje jau išrasti visi šokio žingsniai. Kaip vystoma individuali šokio kalba?
Man padeda visas sukauptas bagažas, – nuo aštuoniolikos metų šoku didžiojoje scenoje, sutikau įdomių choreografų. Ar galima išmokti kurti? Sakoma, talentas yra duotybė ir daug daug darbo. Nors mano spektakliai nėra klasikinio baleto pavyzdžiai, esu įvaldęs klasikinio šokio leksiką, jos pagrindu kuriu šiuolaikinį šokį. Vienas sunkesnių choreografo darbų – rasti savo kalbą. Su kiekvienu pastatymu ji kinta, įgauna braižą. Scenoje svarbiausia yra nebijoti savęs. Prisimenu jausmą, kurį patyriau atėjęs į repeticijų salę, kai kūriau savo pirmą šokio miniatiūrą „Belaukiant Godo“. Buvau radęs Giedriaus Puskunigio muziką, pirmi žingsniai... Na, ir ką? Iš pradžių pats savęs gėdijausi. Reikėjo išgirsti savo kūną. O jis atsimena įvairius stilius, lindo visa patirtis. Teko išmokti ją nusipurtyti ir pajausti savo kūną taip, kaip pats norėčiau kalbėti, perteikti pasirinktą temą. Savo šokio bruožus išgrynini ne per metus ar penkerius. Kažkas apie mano darbus rašė: „Primena Matso Eko braižą.“ Man tai – didelis komplimentas. Paauglystėje susižavėjęs Matso Eko choreografija panorau ir pats kurti. Sąmoningai niekada nesistengiu ko nors kopijuoti – neįdomu, tačiau braižas gali būti panašus į kieno nors, juk tave formuoja įspūdį padarę darbai.
Pirmas Jūsų baletas „Visur, kur mes nebuvom“ paremtas vidine drama. Kokių asmeninių išgyvenimų teko patirti?
Esu išgyvenęs nemažai skausmingų asmeninių vidinių dramų, tik nelabai norėčiau apie tai atvirauti. Pasiilgstu savo aštuoniolikmetės dukters Emilijos, ji gyvena Airijoje. Kita duktė yra Vilniuje, bet taip pat gyvename atskirai. Manau, visi išgyvenimai turi įtakos kūrybai. Stengiuosi, kad mano darbai nebūtų autobiografiniai pasakojimai, bet visiškai to išvengti negaliu. Visi jie – apie vienišą ieškantį žmogų. Kūrėjas – gana vieniša asmenybė, todėl neretai pasirenka vienišiaus kelią.
Kas Jūsų asmenybei formuotis turėjo daugiausia įtakos?
Negaliu pamatuoti. Viskas – aplinka, tėvai, draugai, šeima, asmeniniai išgyvenimai... Žmogus juk viską krauna į save, savo kraitį nešasi, viskas yra svarbu. Mama – aktorė, pedagogė Silva Mieliauskaitė-Krivickienė, tėtis – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Ramutis Rimeikis, tad vaikystėje daug laiko praleidome teatre. Didelę įtaką padarė ir patėvis Povilas Krivickas, jis užaugino mane nuo penktos klasės, suformavo mano literatūrinį ir muzikinį skonį. Esame penkiese. Vyriausias brolis Laurynas dirba su verslu susijusį darbą, Aurimas yra muzikantas, sesė Marija Martinaitienė baigė teatrologiją, jauniausias brolis Jeronimas – baleto šokėjas. Kai susitinkame, yra apie ką pasišnekėti, ką prisiminti. Jaučiu, vaikystė turėjo nemažai įtakos mano asmenybei formuotis.
Esate pelnęs ne vieną svarbų įvertinimą – 2017 m. per „Švyturių“ apdovanojimus buvote pripažintas Metų baleto viltimi, po 4-erių metų – Metų baleto solistu, esate gavęs Konstantino Stašio premiją už pasiekimus baleto srityje, Auksinį scenos kryžių už baleto „Visur, kur mes nebuvom“ choreografiją. Ar kaskart vis aukščiau pakeliate kūrybinę kartelę?
Juokiausi – reikia tik nustoti šokti, ir iškart – Auksinis scenos kryžius, jį pelniau už baleto „Visur, kur mes nebuvom“ choreografiją. Kartelę sau keliu ne dėl apdovanojimų, nors jie patvirtina, kad einu teisingu – savo – keliu. Neleidžiu sau dirbti bet kaip, stengiuosi visus sumanymus įgyvendinti šimtu procentų.
Kokie darbai laukia šiais metais?
Smagu, kad atsiranda vis naujų darbų. Praėjusieji metai buvo skirti kūrybai. Vasarą teko bendradarbiauti kuriant Igno Jonyno filmą „Nematoma“, filmavimas vyko rudenį Ukrainos Karpatuose. Kūriau šokius pagrindiniams veikėjams – aktoriams Dainiui Kazlauskui ir Paulinai Taujenskytei.
Šių metų rudenį LNOBT numatyta pastatyti tris vienaveiksmius baleto spektaklius – Živilės Baikštytės, Editos Stundytės ir mano triptiką. Reikia pradėti galvoti apie kūrinį. Norėčiau porą savaičių pakeliauti – pakeisti aplinką prieš naują kūrybinį startą.
Gal ateityje šokio mokysite vaikus?
Apie tai negalvoju, nežinau, ar turiu pašaukimą dirbti su vaikais. Pedagogo atsakomybė – didžiulė. Ne kiekvienas geras šokėjas ar choreografas gali būti geras mokytojas, bet ir dabar vaikams statau choreografiją bei miniatiūras – konkursams ir koncertams.
Keliais štrichais
„Kūryba yra galimybė kalbėti apie svarbius dalykus šokio kalba. Saviraiška man suteikia prasmės gyvenime.“
„Nemėgstu melo ir apsimetinėjimo, interesų kovų, kaukių, paviršutiniškumo, tuštybės.“
„Laimingas jaučiuosi kai kada. Kurti yra džiaugsmas, bet tai – ir alinamas procesas, daug nerimo, dvejonių, ieškojimo, nemigos, mąstymo, nepasitikėjimo.“
„Dirbu daug, bet šiaip esu didelis tinginys. Būna dienų, kai galiu pragulėti nuo ryto iki vakaro žiūrėdamas į lubas. Tingėjimas yra savita meditacija, tingint kartais gimsta geriausios idėjos.“
„Nemoku savęs parduoti, populiarinti. Esu introvertas, man sunku kalbėti apie save. Patinka kūrybinė vienatvė.“
Ydos. „Esu karšto būdo, kartais būnu pernelyg impulsyvus. Kai susinervinu, pasakau daugiau, nei reikia, paskui gailiuosi. Teko padirbėti su savimi, kad šią savybę sutramdyčiau, išmokčiau valdytis.“
„Gražiausios asmeninės akimirkos – susitikimai su dukromis, šventės su šeima. Nors tėvai, broliai ir sesė gyvena Vilniuje, visi kartu susitinkame gan retai. Buvimas su artimaisiais sušildo.“
Pomėgiai. „Svarbiausias mano pomėgis – kurti spektaklius. Mėgstu skaityti, klausytis muzikos, su draugais nueiti į barą. Kartais piešiu.“
„Didžiausią įkvėpimą pajuntu sužinojęs savo premjeros datą. Tada galiu dirbti dieną naktį.“
