Iš mažo kaimelio Lietuvoje pakliuvęs į tautų ir kultūrų katilą Niujorką, jis sugebėjo tapti viena ryškiausių figūrų jame, tarsi magnetas traukė žymius menininkus, šiandien ir pats yra tituluojamas vienu iš avangardinio kino korifėjų. Nugyvenęs didžiulį ir margą gyvenimą, J. Mekas tik po mirties sugrįžo į gimtinę – į Semeniškius. M. Borczuch kūrinys neskubrus ir mąslus, režisierius pasirinko spektaklį pasakoti per tikrai vykusius ir išgalvotus pokalbius tarp J. Meko ir jo žymių pažįstamųjų. Tuose pokalbiuose – meno reikšmė, laisvė, namai, santykis su realybe ir daug daugiau.

Prieš pirmąjį premjerinį „Lost Lost Lost“ rodymą kalbinta jo dramaturgė Joanna Bednarczyk pripažino, kad pasirinkta spektaklio forma jos mintyse nuolat skambėjo klausimu, „ar tai supras žiūrovas?“ ir tuo pat metu jai tai atrodė nepaprastai įdomus būdas kalbėti rūpimomis temomis.

Kieno sumanymas – jūsų ar M. Borczuch, buvo interviu žanro naudojimas?

Tai buvo Michało idėja. Daug kalbėjome apie J. Meką, apie jo gyvenimą ir kūrybą. Pirmoji ir pagrindinė medžiaga, su kuria dirbome, buvo jo dienoraštis „Žmogus be vietos“. Laikui bėgant abu pradėjome blaškytis po kitą medžiagą ir taip atradome interviu, kuriuos jis atliko su tokiais žmonėmis, kaip Yoko Ono ir Susan Sontag. Vienu metu Michałas pasakė, kad norėtų, jog spektaklis būtų paremtas pokalbiais ir interviu. Esą jam neįdomu pasakoti J. Meko biografiją linijiniu, išgalvotu būdu.

Pamaniau, kad tai – labai įdomi idėja, nors, pripažinsiu, nelengvai įgyvendinama. Interviu televizijoje, radijuje, debatų ar konferencijos situacijoje yra viena, bet teatras yra visai kitas dalykas, aiškinant kuo paprasčiau – teatre veikia istorija ir emocijos, siejančios veikėjus. Ar būtų įmanoma emocijas ir istoriją, liečiančias J. Meką scenoje, perteikti naudojant visiškai kitokius įrankius nei tie, kuriuos jau gerai pažįstame. Man tai buvo paslaptis beveik iki pat proceso pabaigos. Tačiau žinojau, kad Michałas yra labai patyręs kūrėjas. Pasitikėjau jo intuicija.

Man atrodo, kad mes abu labai aiškiai žinojome, apie ką norime kurti spektaklį, tikslas buvo aiškus. O kai spektaklio tema aiški, gali leisti sau eksperimentuoti su įrankiais, su kuriais konstruojame meną.

Pasidalinkite, kaip sekėsi įgyvendinti šią neįprastą spektaklio idėją – amalgamą iš skirtingų žmonių, pokalbių tarp jų, o kur dar postapokaliptinė veiksmo erdvė. Kas jums buvo svarbiausia ir ką įvardintumėte kaip didžiausius iššūkius?

„Lost Lost Lost“ scenarijus turi labai koliažinę struktūrą. Toks koliažo metodas mano kūryboje nėra kažkas naujo, paprastai, ruošdama scenarijus įvairiems spektakliams, naudoju daug kultūrinių tekstų. Net ir tada, kai teatrinę adaptaciją darau labai artimą šaltinio tekstui, dažnai siekiu, kad kiti papildomi tekstai, pavyzdžiui, to paties autoriaus, veiktų per tam tikrus motyvus ir pojūčius. Postapokaliptinis peizažas suteikė mums aiškiai apibrėžtą spektaklio pasaulį, jame galėjome valdyti naudojamą dokumentinę medžiagą. Viską apimanti semantinė jungtis yra labai reikalinga ir palengvino daugelį dalykų. Mūsų su Michału ankstesniame darbe kalbėjome apie šiuolaikinių paauglių patirtį, tuokart tokia jungtimi mums buvo Ovidijaus „Metamorfozės“. Mūsų paaugliai aktoriai mėgėjai kalbėjo apie savo potyrius ir jautrumą mitologiniame pasaulyje, pilname tokių personažų kaip Jupiteris ar Apolonas. Paprastai tokia „jungtis“ taip pat leidžia kitaip pažvelgti į esminę medžiagą, „Lost Lost Lost“ atveju į dokumentinę medžiagą apie J. Meko gyvenimą.

Vienas dalykas būtų tiesiog „atkurti“ J. Meko pokalbius, bet visai kitas į juos žiūrėti taip, lyg jie būtų iš labai tolimos praeities, iš kažkokio nebeegzistuojančio pasaulio. Taip kalbame ir apie papildomą prasmę: šiuo atveju pasaulis, kuriame J. Mekas kūrė ir gyveno – tikrai nebeegzistuoja.

Matyt, yra tam tikras istorinis tęstinumas, bet man, trisdešimt dvejų metų autorei ir dramaturgei, septintasis dešimtmetis Niujorke atrodo kaip kelių šimtmečių senumo istorija. Daug nostalgijos kelianti istorija.

Tuo, kaip stipriai „Lost Lost Lost“ remiasi pokalbiais, jis yra labai neįprastas. Ar buvo nerimo, kaip šį kūrinį priims žiūrovai?

Taip, visą laiką dėl to nerimavau. Spektaklio kūrimo procese visada būna akimirkų, kai savęs klausi: ar žiūrovas supras, ar tai jam bus prieinama? Šįkart tas klausimas mintyse skambėjo nuolat – nė viena scena ar siužetas negalėjo būti padaryti labiau prieinami. Visa struktūra gali būti neįkandama. Tad vienintelis dalykas, kuris lieka – rizikuoti.

Kūrėte neįprastą spektaklį, kaip apibūdintumėte darbinį procesą – ar stipriai keitėsi pradinė spektaklio dramaturgija ir kas įkvėpė tuos pokyčius? Kaip apskritai apibūdintumėte darbą su M. Borczuch ir visa komanda?

Pagrindinė dramaturgijos struktūra radikaliai nepasikeitė. Man pačiai sunku apibrėžti, kaip eigoje „pridedu“ dalykus į scenarijų. Spektaklio finalo atveju, maniau, jis turėtų būti jaudinantis, gal net sentimentalus. Skaičiau laiškus, kuriuos J. Mekas rašė savo mamai, ir mane pribloškė ten vykstanti drama. Sūnus, išmestas toli į pasaulį, ilgisi motinos, bet negali jos aplankyti dėl finansų, politinės padėties ir atstumo. J. Meko likimas buvo ir jo motinos likimas, ji tam tikra prasme prarado du sūnus. O kai iš scenarijaus reikia kažką išmesti, tai padaryti paprasčiau – kažką patikriname scenoje ir jaučiame, kad turinys kartojasi, arba paaiškėja, kad jis nėra toks svarbus, kaip manėme. Tam tikros subtilybės, kurios veikia popieriuje, pasiklysta scenoje.

Darbas su Michału yra ramus. Jis žino, ko nori, bet taip pat yra atviras. Jis daug ima iš to, kas vyksta kūrybiniame procese. Jei aktorius turi vienokią ir jokios kitos išraiškos, jis ja ir vadovaujasi. Michałas veikia specifiškai. Sakyčiau, kad jam svarbiausia yra scenos prasmė ir tema, jam labiau rūpi mintis nei emocija. „Lost Lost Lost“ atveju minties viršenybė prieš emocijas yra ypač aiški. Manau, nors tai tik mano hipotezė, kad toks darbas buvo iššūkis aktoriams. Galvodama apie tai, kaip dėmesingai ir atsidavę jie ėjo į jį, jaučiu jiems didelę pagarbą.

J. Mekas yra visa ko centre – ar jums pačiai jis buvo gerai pažįstama asmenybė? Kai ieškojote medžiagos scenarijui, kas iš J. Meko savybių labiausiai patraukė jūsų dėmesį?

Prieš pradėdama dirbti ties „Lost Lost Lost“, nežinojau J. Meko kūrybos. Manau, kad jis buvo unikali figūra ta prasme, kad sekė savo meninėmis intuicijomis ir troškimais, visiškai negalvodamas apie tai, kaip tai virs jo karjera ar simboliniu kapitalu. Tai atsitinka labai retai. Jis tikrai gyveno menu – tiek režisuodamas savo, tiek žiūrėdamas kitų menininkų filmus ir stengdamasis užtikrinti, kad kitų žmonių darbai, kurie kitu atveju galėtų būti kažkur prarasti, būtų išsaugoti – kalbu apie jo projektą „Antology Film Archives“. Taip pat manau, kad J. Mekas buvo labai užsispyręs žmogus. Bet gerąja prasme.

Matyti pasaulį, jį suprasti ir jį prisiminti – jūsų nuomone, kuo buvo ypatingas J. Meko žvilgsnis?

Įsivaizduoju, kad J. Mekas buvo žmogus, kuris, įeidamas į kambarį, domėjosi viskuo, kas yra tame kambaryje – baldais, šviesa, dulkėmis ant grindų, į jį susirinkusių žmonių gestais. Įsivaizduoju, kad eidamas šaligatviu jis pastebėdavo kiekvieną praeinantį žmogų. Sakyčiau, tai buvo vaikščiojanti pastebėjimų, įvykių ir žodžių duomenų bazė. Į tai, ką matė, jis reagavo įvairiai – kartais nuolankiai, kartais su susierzinimu, kartais švelniai ar teisuoliškai. Bet jis visada matė. J. Mekas žiūrėjo ir matė. Jis žiūrėjo ne į save, o į tai, kas jį supa.

Spektaklyje gražiai pabrėžiamas žmogaus ryšys su namais – tuo pat metu ir gilios šaknys, ir laisvė įsikurti bet kur plačiame pasaulyje. Migracijos tema aktuali visada – žvelgdama į J. Meko ir jo brolio Adolfo gyvenimą, kokius pastebėjimus išskirtumėte, ar radote jų istorijoje kažką, kas guostų paliekančius namus?

Mano asmeninis įsitikinimas, kad išvykti iš savo gimtos vietos visada yra sunki patirtis. Net jei tai yra perėjimas iš „blogesnio“ pasaulio į „geresnį“, pavyzdžiui, persikėlimas iš mažo miestelio į didelį. Nors su tokiu persikėlimu bus susijusi socialinė pažanga, tokia patirtis visada apims tam tikrą kančią. Kaip rašė Didier Eribon knygoje „Returning to Reims“, toks tranzitas niekada nėra atsietas nuo melancholijos jausmo, atsirandančio dėl išvykimo ir neįsišaknijimo. Kai kalbėjausi su Peteriu Sempeliu, kino režisieriumi ir artimu J. Meko draugu, paklausiau jo, ar J. Mekas buvo liūdnas, melancholiškas, ar jis turėjo savyje to, ką šiandien apibūdintume kaip depresinę būseną. Klausiau to, nes kiekviename J. Meko dienoraščio puslapyje jutau melancholišką kančią ir liūdesį. P. Sempelis patvirtino, kad, nepaisant visos jo šilumos ir humoro, J. Mekas buvo melancholiškas žmogus. Nežinau, ar tai guodžia, ar Mekų istorija guodžia. Manau, kad migrantų ir pabėgėlių istorijos yra tiesiog labai dviprasmiškos. J. Meko didelė meninė sėkmė guodžia. Bet aš atskirčiau šiuos du dalykus: sėkmę ir migracijos patirtį.

Pasirinkta spektaklio erdvė – postapokaliptinis pasaulis, kuriame nebėra atvaizdų, yra savotiška apversta šiuolaikinio pasaulio versija, juk netrūksta apraudančių nykstančią tekstų svarbą ir įsigalinčią atvaizdų tironiją. Kaip pati matote ateitį ir ką manote apie kintančius informacijos perdavimo būdus ar kintančius minties formavimosi procesus?

Tai tikrai nėra nauja idėja, kuomet „postapokaliptinis“ pasaulis pristatomas kaip retro, senovinis pasaulis. Stengiuosi neprisijungti prie choro, kaip juos viduje vadinu, moralistų, kurie smerkia šiandienos tarpasmeninių santykių seklumą, atvaizdų potvynį ir nužmoginančias technologijas. Literatūra yra mano aistra ir kūryba, todėl tekstų mano gyvenime tikrai netrūksta. Neturiu „Instagram“ paskyros, retai bendrauju su kitais per fotografiją.

Manau, kad kaip anksčiau buvo problema ribota prieiga prie žinių ir informacijos, taip šiandien problemiška yra neribota prieiga prie bet kokios informaciją (tai gali būti melagingos naujienos, dirbtinio intelekto ar interneto trolių produkcija).

Žvelgiant iš labiau egzistencinės perspektyvos, po darbo su J. Meko biografija galiu pripažinti, kad jaučiu nostalgiją analoginiam pasauliui. Nesakau, kad anksčiau viskas buvo puiku, o dabar viskas paviršutiniška ir nereikšminga. Sakau, kad anksčiau buvo kitaip ir kad man tas „kitaip“ įdomu, bet taip pat tas „kitaip“ man nepasiekiamas. Net jei pati išjungsiu telefoną ir socialinius tinklus – to nepadarys mane supantis pasaulis.

Bet kokiu atveju, manau, kad prireiktų visos nakties, kad atsakyčiau į šį klausimą. Ir nenoriu monologo, būtų įdomu apie tai kalbėtis. Visai taip, kaip kalbama mūsų spektaklyje.

Spektaklio režisierius Michał Borczuch, pjesės autorė ir dramaturgė Joanna Bednarczyk, pjesę iš lenkų kalbos vertė Gintaras Grajauskas, scenografė ir kostiumų dailininkė Dorota Nawrot, šviesų dailininkas Robert Mleczko, kompozitorius Bartosz Dziadosz, vaizdo projekcijų autorius Wojciech Sobolewski.

Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Dominika Biernat, Jan Dravnel, Jonas Baranauskas, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Marta Ojrzyńska, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė.

Spektaklyje dalyvauja Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokiniai.

Spektaklio „Lost Lost Lost“ premjeriniai rodymai Klaipėdos dramos teatre gruodžio 22 ir 23 d.