- Gimėte 1979 metais. Jūsų brendimo, formavimosi metas sutapo su permainų laikotarpiu –nepriklausomybės pradžia. Ar laikotarpis kažkuo prisidėjo prie sprendimo ateiti į teatrą? Kokiais ryškiausiais tuometiniais atsiminimais galėtume pasidalinti?
- Aš savo pasirinkimo su laikotarpiu niekaip nesieju. Būdamas 16 metų perskaičiau Bibliją ir man šovė mintis, kad būsiu arba aktorius, arba filosofas. Skapiškio kaime, kuriame augau, buvo teatro studija, joje 4 metus vaidinau. Iki tol man niekas nebuvo įdomu, o būti teatre visai patiko, todėl nusprendžiau, kad studijuosiu vaidybą. Į aktorinį neįstojau, bet pavyko įstoti į režisūrą pas rež. Joną Vaitkų.
O kalbant apie 90-ųjų nuotaikas, man patiko ta savotiška anarchija, absoliuti laisvė, nebuvo tiek daug varžtų, kiek jų yra dabar. Mafiozai, muštynių kalnai, kaimai prieš kaimus – buvo linksma. 90-ųjų antrojoje pusėje daug gastroliavau su mėgėjišku teatru. Kadangi tam teatre vaidino ir mano literatūros mokytoja, ir mokyklos direktorės vyras, visi užmerkdavo akis, kai nepasirodydavau pamokose.
- Spektaklį „Čia ir dabar“ statėte pagal vieno žymiausių šiuolaikinių vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesės motyvus. Šio dramaturgo kūryba jums nėra svetima, teatro žiūrovams pristatėte ir kitas jo pjeses. Norėtųsi paklausti, kuo šis kūrėjas jums artimas?
- Apie Rolandą Schimmelpfennigą pirmą sykį sužinojau 2001 m. Tada dar egzistavo toks reiškinys kaip „Naujosios dramos akcijos“. Jų metu buvo skaitoma viena Schimmelpfennigo pjesė. Man pasirodė įdomi simbiozė tarp fragmentuotos formos, nenuoseklaus, kaleidoskopinio naratyvo ir itin turtingos pjesės kalbos. Klausant to kalbos vaizdingumo, intuityviai jaučiau, kad tam tikri motyvai pasiskolinti iš pasakų, folkloro ir t.t.
R. Schimmelpfennigą laikyčiau literatūriniu didžėjumi – jis miksuoja paveldą su šiuolaikine teatro kalba, taip sukurdamas naują kūrinį. Tuo man šis dramaturgas ir patinka, nes klube, kuriame jis groja – būna smagu.
- Įvairiuose interviu teigėte, kad kuriant jums neįdomu mąstyti apie save, labiau domina tai, ką daro kiti. Ar spektaklyje „Čia ir dabar“ irgi nagrinėjate visuomenės elgsenas?
- Pati klausimo formuluotė man kliūna, nes aš nieko nenagrinėju, man to nereikia. Nagrinėja tegu tie, kas veikia akademiniame lauke.
- O ką tada darote?
- Aš užsiimu dionizija. Šoku su kanopomis.
- Tikriausiai, kiekviename spektaklyje tas šokis yra kitoks...
- Taip, priklausomai nuo temos. Šiuo atveju tema yra labai paprasta – apie laimę – kas ji, kur ji, apie ką ji, dėl ko ji. Visa tai yra patalpinta į vestuvių šventę. Šventės bendrai yra keistas reiškinys. Viena vertus, šventėje žmonės kaip ir siekia atlikti laiko reviziją. Kita vertus, nesu sutikęs žmogaus, kuriam šventės nekeltų absurdiško juoko: giminių baliai, net laidotuvės – visa tai pažymėta absurdo štrichu. Dažnai klausiame tiek savęs, tiek vienas kito – o kam iš tikrųjų to reikėjo?
Šie šventės aspektai tam tikra prasme yra susiję su žmogaus prigimties dvilypumu. Viena vertus, žmogus kaip ir siekia kažko labai tauraus – įsiamžinti laike. Kita vertus, pats žmogus juk toks menkas, kad ir jo pastangos atrodo labai juokingos.
- Esate vienas iš plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“ įkūrėjų. Šis reiškinys įvardijamas kaip partizaninė opozicija tradiciniams teatro reiškiniams, taigi ir neatsiejamas nuo tam tikro eksperimento. O kaip yra teatre? Ar, pavyzdžiui, „Čia ir dabar“ laikote eksperimentu?
- Manau, kad kiekvienas spektaklis bent truputį yra eksperimentas, nes niekada nežinai, kuo viskas pasibaigs. Visgi didelės takoskyros nedaryčiau ir gal net nevadinčiau to eksperimentu. Man labiau rūpi iškrėsti siurprizą.
- Man pasirodė įdomūs jūsų išsakyti spektaklio palyginimai su dienoraščio įrašu ir transformacija, po kurios išeinate kitoks nei buvote. Galbūt galėtumėte papasakoti, kokį svarbiausią įrašą parašytumėte/parašėte po minėto spektaklio ir kokia transformacija įvyko dabar?
- Visa tai nevyksta taip nuosekliai, kaip galima įsivaizduoti. Transformacija arba virtualus įrašas į dienoraštį dažniausiai išsitęsia laike. Juk nebūna taip, kad pasirodžius spektakliui, aš sėdėčiau ir analizuočiau: „kas gi čia įvyko?“.
Santykis su įvykusiu spektakliu labiau primena santykį su žmonėmis. Gyvenime jų sutinki daugybę, o įvykstanti chemija skiriasi. Kai kurie žmonės labai paveikia, nori antrą sykį su jais susitikti, kiti visai nepaveikia, tu lieki jiems abejingas ir kt. Egzistuoja ir reversai – trauka buvo, o po kažkokių pokyčių, nebūtinai dėl kito žmogaus poelgių, ateina atstūmimo reakcija. Panašiai yra ir su spektakliais – kai atsiranda tas įrašas, tu puikiai žinai, kad jis atsirado – viskas susivedė į apibrėžtą sakinį, kurį tu aiškiai suvoki – ne vien protu, bet ir juslėmis, širdimi.
Kalbant apie „Čia ir dabar“, kol kas manyje nėra jokio įrašo. Paprastai tai taip greitai neatsiranda, nes, pasirodžius premjerai, norisi atsiriboti nuo spektaklio. Taip yra tiek dėl asmeninių, tiek dėl profesinių priežasčių. Pats nemėgstu visų melancholinių būklių. Atsiriboju ir todėl, kad atėjus kitos repeticijos laikui, galėčiau atitolusiu žvilgsniu pasižiūrėti ir dirbti be jokiu prisirišimų.
