Kas pasikeistų, jeigu jie nebūtų tokie nesukalbami, užsispyrę ir sugebėtų susivaldyti, kai kas nors vyksta ne pagal jų norus? Jei jie nesibaimintų naujų potyrių, o jų nekantriai lauktų? Jei mokėtų aiškiau reikšti savo jausmus, taptų atidesni ir dėmesingesni aplinkiniams? Kaip keistųsi jų laimės pojūtis ir kiek laimingesnis ir ramesnis taptų visos šeimos gyvenimas?
Vaikus, kurių požiūrį į aplinką formuoja negatyvus protas, valdo išorinės aplinkybės ir jų pačių jausmai. Tokie vaikai keblias situacijas sutinka priešiškai, užsisklendžia, negali išsivaduoti iš užplūdusių emocijų, negeba žvelgti į pasaulį smalsiai ir atvirai. Tad svarbiausia tėvų užduotis – ugdyti pozityvųjį vaiko protą. Tai – išmokyti drąsiai, lanksčiai ir atvira širdimi pasitikti iššūkius bei galimybes, tinkamai valdyti savo emocijas (pyktį, nerimą, liūdesį), iš negatyvaus proto būsenos sklandžiai grįžtant į pozityvaus proto „režimą“.
Būtent pozytyvaus mąstymo ugdymo ir moko naujoji leidyklos „VAGA“ išleista psichiatro Danielio J. Siegelo ir vaikų psichoterapeutės Tinos Payne Bryson knyga „Smegenys, tariančios TAIP“ (vertėja Ieva Šimkuvienė, 2018 m.). Knygoje gausu iliustratyvių pavyzdžių ir praktinių patarimų, kurie padės lengvai įvaldyti autorių siūlomas technikas. Dalinamės įdomiausiomis knygos įžvalgomis ir psichologo Edvardo Šidlausko patarimais, kaip suvaldyti nestabilias vaikų pykčio reakcijas.
Galbūt jau esate matę, kaip elgiasi jūsų vaikai, kai negauna, ko užsimanę. Iš pusiausvyros išmuštus mažesnius vaikus užklumpa pykčio priepuoliai, jie mėto daiktus, daužosi, spardosi ar kandžiojasi. Kada vaikai pradeda reikšti tokias emocijas, kaip pyktis, liūdesys ar baimė? Pasak psichologo E. Šidlausko, tai įvyksta jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. „Emocijos yra reakcija į aplinką, jos padeda vaikui komunikuoti su jį supančiais žmonėmis ir jų dėka pranešti apie tai kas patinka, o kas ne. Pyktis yra būdas ištransliuoti savo nepasitenkinimą tuo, kas yra nepriimtina ir sukelia distresą, kurį gali išprovokuoti aibės dalykų. Pavyzdžiui, netekus smagaus žaislo, kai tenka valgyti neskanų maistą ar tiesiog patirti tai, kas yra nemalonu.“
Taip pat nesuvaldomai gali elgtis ir įpykę didesni vaikai, tačiau jie jau moka ir manipuliuoti tėvais: pasitelkdami vis gausėjantį žodyną ir psichologines žinias, stengiasi juos skaudinti kalbomis. Yra vaikų (ir visai mažų, ir vyresnių), kurie tiesiog užsisklendžia savyje arba pasislepia – tiesiogine ar perkeltine prasme – atsiribodami nuo visų aplinkinių ir kentėdami vieni. Stabilumo trūkumą ir dažnas audringas vaikų reakcijas gali lemti įvairiausios priežastys: amžiaus tarpsnis, temperamentas, trauma, miego sutrikimai, pojūčių apdorojimo sunkumai, sveikatos sutrikimai ir medicininės priežastys, mokymosi, kognityviniai sutrikimai ir kitokios negalios. Taipogi – vaiką prižiūrintys žmonės, didinantys stresą arba nereaguojantys į vaiko emocijas, aplinkos lūkesčių ir vaiko gebėjimų neatitiktis ar psichikos sutrikimai.
Knygoje „Smegenys, tariančios TAIP“ taip pat aptariama, kokias didžiausias klaidas paprastai daro tėvai, norėdami numalšinti vaikų pyktį. „Sukilus pykčiui, turbūt viena didžiausių tėvų klaidų yra mėginimas vaiką nutildyti, tarsi uždraudžiant jausti. Jokiu būdu nereikia jo barti, ignoruoti ar mėginti aklai papirkti malonumais“, – pabrėžia E. Šidlauskas. Dažnai nesuvokiame, kokią žalą darome niekindami ir menkindami savo vaikus ir jų jausmus: kai stengiamės nukreipti jų dėmesį, neigiame ar žeminame, peikiame ar mėginame ką nors per jėgą įkalti į galvą; kai atsiribojame patys ar juos tildome arba gėdiname. Kai į jų emocinius proveržius reaguojame bet kuriuo iš šių būdų, išties veiksmingai juos baudžiame už normalius, žmogiškus jausmus ir už tai, kad jie išreiškia savo vidinę būseną. Šitaip lengva numarinti visus jausmus, nes vaikams parodome, kad jausmų ir išgyvenimų nereikia rodyti atvirai.
Iš tiesų, o kaip tėvai turėtų reaguoti į vaiko pykčio priepuolius? „Pyktį derėtų priimti, kaip normalų ir teisėtą vaiko būdą pranešti apie savo kančią, nepatenkintus poreikius. Ir esant galimybei, pašalinti tos kančios priežastį, vengiant slopinti pačią reakciją. Svarbu išsiaiškinti kame priežastis, jei ji ne vaiko jėgoms – patiems pašalinti. O jei vaikas gali problemą kažkaip pats įveikti, tai pamokyti kaip tai padaryti ir palaikyti bei padrąsinti“, – pataria psichologas.
Taigi tėvai norėdami ugdyti pozityvų vaikų mąstymą, pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį ir išmokti valdyti negatyvias vaiko mintis ir jausmus. Emocinį sąmyšį, pasireiškiantį pykčio protrūkiais – rėkimu, siautėjimu, užgauliais išpuoliais, didžiuliu nerimu. Arba – užsisklendimu, sąstingiu, kai vaikas užsidaro savo kiaute, panyra į depresiją ir atsiriboja nuo aplinkos. Tuomet auklėti ir bendrauti su emociniu stabilumu pasižyminčia asmenybe, savo vaiku, bus daug lengviau.
