Šokio teatro „Dansema“ vadovė Birutė Banevičiūtė – vienintelė choreografė Lietuvoje, kurianti šokio spektaklius ne tik vyresniems vaikams, bet ir jaunesniems nei trejų metų žiūrovams („Mozaika“, „Spalvoti žaidimai“). Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tai retas reiškinys, tad nestebina, jog bilietų į B.Banevičiūtės spektaklius nelieka dar pora savaičių prieš renginį. Šių metų Menų spaustuvės rengiamame festivalyje KITOKS bus rodoma naujausia „Dansemos“ premjera „Spalvoti žaidimai“, po kurios Birutė kalbėsis su tėvais apie ženklus, įrodančius, jog dar nekalbantys vaikai iš tiesų suvokia, ką mato scenoje. O belaukiant festivalio su choreografe kalbamės apie teatrą vaikams, vaikų kūrybiškumo ir mąstymo ugdymą bei apie tai, ko teatre gali išmokti tėvai.

Asmeninio albumo nuotr.

Kada ir kaip pradėjai kurti spektaklius kūdikiams?

Maždaug prieš dešimt metų dirbau studijoje „Diemedis“, kuri vėliau išaugo į darželį – pradinę mokyklą. Ten užsiėmimai buvo skirti vaikams nuo 2 iki 6 metų, tačiau tėvai neretai atsivesdavo ir mažesnius vaikus, tad reikėdavo sugalvoti veiklos ir jiems. Čia pastebėjau, kad kūdikiai jau daug ką gali padaryti ir daug ką supranta, tik suaugusieji dažnai to nepastebi. Juk visuomenėje vyrauja supratimas, jog tik 2-3 metų sulaukęs vaikas jau yra žmogus – jis gali vaikščioti, kažką pasakyti, paimti, paduoti... Iki tol jis neretai laikomas kažkuo, kas nieko nesupranta ir savarankiškai nemąsto. Tuo tarpu „Diemedyje“ pastebėjau, jog yra visai kitaip. Bėda – suaugusieji, kurie patys nesupranta, jog jų vaikai supranta.

Tai, matyt, buvo pirminis impulsas kurti spektaklį patiems mažiausiems žiūrovams. Juolab, pati nebuvau mačiusi spektaklių vaikams iki 3 metų, tik girdėjusi apie juos. Pradėjau gilintis į vaikų psichologiją, raidą – tai truko apie metus ir tuomet gimė spektaklis „Mozaika“.

Kiek kūdikiams spektaklio metu svarbus interaktyvumas ir nuo kokio amžiaus vaikai jau pradeda suvokti spektaklį kaip kažką, ką reikia stebėti ramiai sėdint?

Manau, kad teatro sąlygiškumą vaikas suvokia sulaukęs maždaug trijų metų – tada jis jau pradeda, pavyzdžiui, stumdyti kaladėlę, įsivaizduodamas, kad tai – mašinytė. Vadinasi, suvokia, kad kažką galima panaudoti kaip simbolį ar ženklą. Tiesa, metaforinės kalbos susiformavimas apskritai yra pats vėliausias vaiko vystymosi etapas. Vis dėlto netgi patys negalėdami panaudoti metaforinės kalbos, vaikai jau geba ją priimti. Tačiau svarbu, kad pateikiantys tokią informaciją, ją drauge ir apdorotų.

O interaktyvumas juk yra sąveika, be kurios teatras apskritai nėra įmanomas. Nemanau, kad ryškiausia interaktyvumo išraiška yra kviesti žmones į sceną atlikti tam tikrų veiksmų. Svarbu, kad žiūrovo sąmonė sąveikautų su kūriniu. Tiesiog siekiant, kad su kūriniu sąveikautų vaikas, paprastai tenka jį tiesiogiai pajungti į veiksmą. Vaikai iki trejų metų veiksmą stebėti gali daugiausiai 20 minučių. Paskui jie perpranta žaidimo taisykles ir jau patys nori bėgti į sceną ir viską čiupinėti. Tai normalu – pirminis kūdikių aplinkos pažinimo būdas yra kinestetinis.

Tačiau „Dansemos“ spektakliai trunka ilgiau nei 20 minučių. Kaip pavyksta išlaikyti vaikų dėmesį?

„Spalvotuose žaidimuose“ vaikai visuomet turi objektus, su kuriais jie žaidžia drauge stebėdami, ką veikia šokėja. „Mozaikoje“ nuolat darome intarpus, kurių metu raginame tėvus pačius šiek tiek pažaisti su vaikais. Pavyzdžiui, šokėjai spyruokliuoja ant kamuolių ir ragina tėvus leisti vaikams paspyruokliuoti jiems ant kelių. Vis dėlto kaskart atsiranda tėvų, kurie to nesuvokia arba tingi tuo užsiimti. Tuo tarpu vaikai tokiais atvejais neretai tiesiog nulipa tėvams nuo kelių ir patys pradeda judėti – kartais dar anksčiau nei yra paraginami šokėjų. Iš tiesų spyruokliavimas ir lingavimas iš prigimties yra pačios natūraliausios žmogaus reakcijos į matomą veiksmą ir girdimą muziką. Linguoja net mažiausi vaikai, kurie dar nelabai pastovi ant kojų.
Na, o po spektaklio, žinoma, paleidžiam vaikus į sceną žaisti su šokėjais ir dekoracijomis – tai yra smagiausia dalis.

Kodėl leidžiat vaikams žaisti su dekoracijomis? Juk teatre paprastai scenografija saugoma nuo žiūrovų, o ypač nuo vaikų.

Visų pirma, kūdikiai, kaip minėjau, viską supranta per lytėjimą. Be to, būtent po spektaklio žaidžiant scenoje paaiškėja vaiko charakteris ir jo tėvų daromos klaidos. Pavyzdžiui, siūlom vaikams įlįsti į detalę ir pažiūrėti, kas ten jos viduje. Vaikas prieina, žiūri, galvoja, ką daryti, per kur įlįsti. Tuo tarpu tėvai nieko nelaukdami pradeda vaiką stumti, kišti į tą detalę. Tuomet vaikas, žinoma, užsispiria ir neina, kartais net pradeda verkti. Tėvai neduoda vaikams laiko tyrinėti ir patiems nuspręsti, ką nori daryti. O vaikas gali užtrukti ir pusvalandį, ir 45 minutes, kol įsitikins, kad daiktai nesikandžioja ir kad įlįsti yra saugu. Kai kurie nejaukiai jaučiasi prie kitų vaikų, tad palaukia, kol dauguma išeina.

Organizatorių nuotr.

Kokias kūrybiškumą stabdančias klaidas dažniausiai pastebi tėvų bendravime su vaikais?

Po spektaklio, mano nuomone, viena didžiausių klaidų yra klausti vaiko „ar patiko spektaklis?“. Šiame klausime vaikas girdi ir atsakymą – „patiko“, todėl jį ir pakartoja. Vaikai protingi – jie supranta, kokio atsakymo iš jų tikimės. Todėl aš paprastai jų klausiu: ką galvoji apie spektaklį? Natūralu, kad išgirdęs tokį klausimą jis turės pagalvoti. Tuo tarpu tėvai dažnai neleidžia vaikui galvoti ir puola atsakinėti už juos – „taigi tau patiko!“. Tuomet klausiu vaiko, o kas tau patiko? Tėvai vėl puola atsakinėti – „taigi tau patiko drugelis!“. Ir taip vaikas praranda galimybę mąstyti ir pats susiformuoti nuomonę. Kitaip sakant, nuo pat gyvenimo pradžios mes uždraudžiam vaikams mąstyti tiek protu, tiek kūnu, liepdami jam eiti, lįsti, nors vaikas nesijaučia tam pasiruošęs, taip pat draudžiam bėgti, šokinėti, voliotis, nes juk gali paslysti, nugriūti, užsigauti. Mes neduodam laiko vaikui pamąstyti ir pačiam suvokti, kas jam patinka, ką jis galvoja, kaip supranta. Vėliau, prasidėjus paauglystei, imame stebėtis – kodėl mano vaikui niekas neįdomu, jis nemąsto, jis nežingeidus... Taip yra, nes sulaukęs maždaug vienuolikos metų vaikas suvokia, jog jei jis nieko nedarys, visi jį paliks ramybėje. Dešimt metų mes kapojam vaiko žingeidumą, bijodami, kad jis ko nors nepridirbtų.

O kur yra riba tarp vaiko saugojimo ir žingeidumo stabdymo?

Žinoma, nereikia leisti vaikui kišti pirštų į ugnį, kad suvoktų, jog nudegs. Saugant vaiką svarbiau yra ne laiku uždrausti, bet nesudaryti jam sąlygų patekti į sveikatai pavojingas situacijas. Apskritai svarbiausia yra ne nurodyti vaikui, ką ir kaip daryti ar ko nedaryti, bet kurti jam sąlygas, kuriose jis pats galėtų bandyti ir tyrinėti. Žinoma, taisyklės yra reikalingos – juk net žaisdami vaikai patys susigalvoja taisykles, kurių turi laikytis, nes kitaip žaidimas nepavyks ir nebus smagu.
Čia taip pat verta paminėti, kad visuomet daugiau pasiekti galima ne draudžiant vaikui veikti, bet kažką pasiūlant mainais. Taip „Spalvotuose žaidimuose“ mes duodame vaikams daiktus, o atėjus laikui juos susirinkti, siūlome jiems patyrinėti kažką kita.

O ar po spektaklių prie Tavęs prieina tėvai ir klausia patarimų apie tai, kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą?

Dažniau tėvai prieina pranešti, jog spektaklyje jie atrado savo vaiką. Čia paprastai pasitaiko dvi reakcijos. Pirma – vaikas namie nenusėdi dviejų sekundžių, o čia ramiai sėdėjo visą spektaklį. Antra – vaikas uždaras, nieko neprisileidžia, o čia po trijų minučių atsistojo ir nuėjo per visą sceną. Spektaklio poveikis priešingas tam, ką tėvai laiko vaiko charakteriu. „Nevaldomų vaikų“ tėvų visuomet klausiu – kiek laiko jūs žaidžiat su vaiku? Žinoma, su vaikais žaidžia retas. O vaikui juk reikia veiklos, kurios negaudamas jis ir tampa nevaldomas.
Čia grįžtame prie mano anksčiau minėtos problemos – tėvai dažniausiai laukia, kol vaikui sueis treji metai, ir tuomet pradeda rūpintis jo ugdymu. O tada jau yra vėlu. Tyrimais įrodyta, kad vaiko moralinės normos aktyviausiai formuojasi būtent iki trejų metų amžiaus. Kūdikystė Lietuvoje yra labai apleista.

Tiesa, kartais tėvai priėję klausia, ar galima atvesti vaikus pas mus mokytis. Atsiradus tokiam poreikiui nuo šių metų kartą per mėnesį pirmadieniais rengsime pamokėles, skirtas mamoms ir kūdikiams.

„Dansemos“ spektakliuose visuomet tiksliai nurodoma, kokio amžiaus vaikams skirtas spektaklis. Kodėl laikotės tokio tikslumo?

Svarbiausia yra išskirti būtent kūdikių grupę – vaikus iki trijų, o dar geriau – iki dviejų su puse metų. Tokio amžiaus vaikai dar nežino, kokia yra jiems duodamų daiktų paskirtis, todėl gali juos tyrinėti – pavyzdžiui, paėmęs kamuolį vienerių metų vaikas jį valgys, plekšnos. Lanką taip pat ragaus, bandys į jį atsigulti. Mūsų spektakliai sukomponuoti taip, kad geriausiai pavyksta, jei vaikai tyrinėja gautus daiktus. Tuo tarpu vyresni vaikai jau žino, kad, pavyzdžiui, kamuolį galima spirti. Drauge tai sudaro nesaugumo zoną mažesniesiems, nes atsiranda kažkas už juos pranašesnis, be to, tokie veiksmai gali ir sužeisti. Taip pat vaikams iki trijų metų dar nereikalingas siužetas, o vyresni jau pageidauja istorijos.

Be to, daug kur Europoje yra savaime suprantama nurodyti labai konkrečias tikslinės vaikų auditorijos amžiaus ribas – ypatingai Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Ispanijoje.

Dažniausiai amžiaus grupes skirstot po trejus metus. Ar tai reiškia, kad kas tris metus vaiko gyvenime vyksta esminiai pokyčiai?

Panašiai. Iš tiesų iki trijų metų esminiai pokyčiai vyksta kas metus. Per pora metų vaikai išmoksta vaikščioti, kalbėti, jiems kalasi pirmieji dantukai... Vėliau jie pradeda pažinti simbolių kalbą, emocijas, prisimena formas, raides, bet šie pokyčiai mažiau pastebimi aplinkinių.
Kažkada turėjome spektaklį, kurį skyrėme vaikams nuo 3 iki 9 metų, tačiau ilgainiui supratome, kad viršutinė riba turėtų būti septyneri. Tokios ir būtų tradicinės ribos – iki trejų, iki septynerių ir iki dešimties. O tuomet įvyksta lūžis, nes vaikų interesai pradeda stipriai keistis kasmet.

Su „Dansema“ buvote sukūrę ir spektaklį „Bebaimis“, skirtą paaugliams.

Šį spektaklį skyrėme vaikams nuo 12 iki 14 metų. Spektaklis buvo gana jautrus, o jo pabaigoje šokėjas išsirengdavo iki apatinių. Keletą kartų rodėme jį mokyklose ir čia pastebėjau įdomią tendenciją. Vaikai iki dvylikos metų spektaklį žiūrėdavo gana ramiai. Šešiolikmečiai taip pat – jie į viską žvelgė jau iš tam tikros retrospektyvos, nes daug ką jau buvo pergyvenę. Jautriausiai reagavo būtent mūsų tikslinė auditorija – per diskusijas po spektaklių jie pykdavo, kaip scenoje galima išsirenginėti. Klausdavau jų, o ar paplūdimyje gulite apsirengę? Ne, bet juk čia scena, sakydavo jie... Gaila, kad neturėdavome laiko išsiaiškinti, ar tai mokytojai įdiegė jiems tokį supratimą, ar jie tiesiog gėdijasi kūno, jei jo apnuoginimas sukelia tokią reakciją.

Koks teatras vaikams Tau yra pats priimtiniausias?

Man priimtina Skandinavijoje populiari idėja, kad teatras nebūtinai turi moralizuoti. Esu už tokį teatrą, kuris tiesiog bendrauja su vaikais ir suteikia galimybę neįprastomis priemonėmis pažinti pasaulį. Žinoma, pamokantis teatras taip pat yra reikalingas, tačiau nemanau, jog tik spektakliai su moralu pabaigoje yra vertingi.

Festivalyje KITOKS du kartus skaitysi paskaitą, kurią pavadinai „Kaip suprasti, kad vaikas supranta“. Kodėl nutarei kalbėti būtent apie tai?

Trumpa istorija tokia. Kai pradėjom kurti spektaklius kūdikiams, tėvams nuolat kilo klausimai – ar reikia pirkti bilietą ir vaikui, juk jis sėdės ant kelių. Pasakėm, kad pinigus jie moka ne už kėdę, o už tai, kad žmogus žiūrės spektaklį. Tada tėvai dažniausiai sako: betgi jis nieko nesupras. Ir čia natūraliai kyla klausimas – kodėl atvedat vaikus, jei manot, kad jie nieko nesupras? Kitas dalykas – o iš kur žinot, kad nesupras? Vien dėl to, kad jis negali pasakyti? Juk mojuodamas rankomis, linguodamas vaikas jau rodo, kad jis supranta, kas vyksta, ir kad tai jį veikia. Tokių ženklų yra labai daug. Tėvai jų nežino, todėl juos stebina vaikų reakcijos. Taip kilo idėja pakalbėti su tėvais apie tai, kaip suprasti, kad jų vaikai supranta spektaklį. Taip pat kalbėsim apie skirtingas vaikų amžiaus grupes, kaip skiriasi jų suvokimas.

Tarptautinis teatro festivalis vaikams KITOKS Menų spaustuvėje sausio 19-24 dienomis.

B. Banevičiūtę kalbino teatrologė Aušra Kaminskaitė (Menų spaustuvės inf.)