Darželinukė sėdi prie pietų stalo ir, kaip jau daugybę kartų iki šiol, pirštu rodydama į pietaujančius vaikus, garsiai vardina: „Tu mano draugas, tu nesi mano draugė, tu ne mano draugas, tu mano draugė“ – ji taip elgiasi kasdien. Tada mergaitė nurodo vaikams, kur jie turi sėdėti, pagal tai, kas yra jos „draugai“. Visi vaikai atrodo išsigandę.
Klausimas tėveliams: kaip manote, kokį vaidmenį tokioje situacijoje galėtų užimti jūsų vaikas? Kuriame iš šių scenarijų, jūsų nuomone, vyko patyčios? Kas atsakingas už tai, kai elgesys, įprastas ikimokyklinio amžiaus vaikams, išauga iki smurto apraiškų?
Patyčios – tai dėsningas žodinis ar fizinis pažeminimas, menkinimas, nukreiptas į socialiai arba fiziškai silpnesnius asmenis. Pirmajame pavyzdyje vaikas išreiškia savo susierzinimą grasinimu, kaip tai dažnai būdinga šio amžiaus vaikams. Tai nėra patyčios, tačiau mums reikėtų į tai sureaguoti, kad panašus elgesys neįsigalėtų ir nevirstų problema.
Antrajame pavyzdyje mergaitė išreiškia pyktį, nukreiptą tik į tam tikrus vaikus, ir toks jos elgesys dažnai kartojasi. Tai yra patyčios. Kai kurių vaikų menkinimas jau tapo įprastu bendravimo modeliu, nes suaugusieji laiku neįsikišo, kad nubrėžtų leistino elgesio ribas ar išspręstų konfliktą.
Kodėl svarbu kalbėti apie patyčias?
Tyrimai rodo, jog patyčių patirtis tiesiogiai siejasi su sveikatos, santykių problemomis bei mokymosi sunkumais. Patyčios neigiamai veikia visus: tuos, kurie tyčiojasi, ir tuos, kuriuos siekiama įskaudinti. Psichologai skiria daugybę savo darbo valandų, kad išspręstų suaugusiųjų problemas, kilusias iš vaikystėje patirtų patyčių – užaugus šios patirtys dažnai įvairiais pavidalais sugrįžta ir apsunkina gyvenimą.
Pavyzdžiui, žmogui, iš kurio vaikystėje buvo tyčiojamasi, gali būti labai sunku drąsiai išsakyti savo nuomonę - tuomet jis liks nepastebėtas darbe, kuriame išties gebėtų padaryti puikią karjerą. Veikdami dar ikimokykliniame amžiuje, turime progą nutraukti šį ydingą ratą bei apsaugoti savo vaikus nuo vėlesnio skausmo ir kančių.
Vaikų veiksmai, galintys tapti patyčiomis:
* Prasivardžiavimas
* Nepriėmimas žaisti, dalyvauti kartu
* Skaudi kritika
* Erzinimas
* Mušimas, spardymas, stumdymas
* Ignoravimas, dėmesio nekreipimas
* Daiktų, žaislų atėmimas, slėpimas, gadinimas
* Įžeidimas
* Gąsdinimas, grasinimas
* Melavimas
* Vadovavimas, nurodinėjimas, elgesys su kitu kaip su prastesniu už save
Pajuoka iš kitų išvaizdos ar negalios
Kaip vaikai išmoksta tyčiotis?
Tie, kurie tyčiojasi, siunčia mums signalą, jog jie išgyvena sunkumus. Dar nemokėdami išsakyti, kas juos neramina, vaikai dažnai savo savijautą išreiškia elgesiu. Todėl vaiką, kuris skaudina kitus, turėtume matyti ne kaip „blogą“ ar „žiaurų“, bet kaip vaiką, kuris viduje kenčia ir šaukiasi suaugusiųjų pagalbos. Galbūt jis pats jaučiasi pažemintas, nesuprastas, nepasitikintis savimi?
Vaikai tyčiotis išmoksta įvairiais keliais: matydami patyčias tarp suaugusiųjų, bandydami pažemindami kitą, įgyti pasitikėjimo savimi, nemokėdami tinkamai išreikšti savo jausmų ir siekti tikslų. Darželinukai dažnai išreiškia savo jausmus veiksmu, pavyzdžiui, trinktelėdami draugui, ir dar neturi išvystytų bendravimo įgūdžių, kurie jiems leistų išsakyti, kas nemalonu, erzina, ko jie tikisi iš bendraamžio. Dėl to nerimauti neverta – tiesą sakant, reikėtų netgi tikėtis tokio jų elgesio. Vis dėlto nepraraskime budrumo: tuo pačiu elgesiu gali būti siekiama skirtingų tikslų. Vienais atvejais vaikai tiesiog netinkamai išreiškia jausmus, nes dar nemoka to padaryti kitaip, o kitais atvejais - tikslingai siekia skaudinti arba gąsdinti silpnesnį už save.
Natūralu ikimokykliniame amžiuje išbandyti įvairias reakcijas, veiksmus, taip pat ir tuos, kuriais žeidžiamas ar žeminamas kitas žmogus. Kai toks elgesys pasirodo veiksmingas – padeda vaikui pasiekti tikslą – panašūs poelgiai kartojasi. Štai jeigu vaikas pagrasinęs kitiems lengvai gauna tai, ko nori, jis ims grasinti dažniau. Patyčios įsigalėja, tampa bendravimo norma, kai mes jų nesustabdome ir neparodome, kaip kitaip vaikai galėtų siekti savo tikslų. Todėl mūsų užduotis - padėti vaikams mokytis, kaip išspręsti konfliktą diskutuojant arba susitariant dėl bendro sprendimo (pavyzdžiui, pasidalinti žaislinį sunkvežimį pasitelkus laikrodį, kai kiekvienam tenka po 10 minučių žaidimo, arba sugalvoti, kaip juo žaisti kartu užuot pešusis, kam jis atiteks).
Dar svarbiau yra suprasti, kad mes, nors to ir visai nenorėdami, tiesiogiai mokome vaikus patyčių veiksmų, kai ant jų šaukiame, grasiname, gėdiname ir baudžiame. Tam, kad visas mūsų bendravimas su vaikais nebūtų tik nuolatiniai draudimai „Ne, stok, nedaryk to!“, turime laikytis paprastos taisyklės „5 prie 1“: kiekvieną sudrausminimą turi atsverti penki pagyrimai ar malonios pastabos. Kai vaikas jaučia, kad jo pastangos vertinamos, jis daug labiau nori stengtis ir toliau. Juk tai būdinga ir mums: sulaukę viršininko pagyrimo už parengtą ataskaitą, kitąkart dar atidžiau ją rašysime. Kita vertus, jei viršininkas nuolat akcentuos tik mūsų klaidas, entuziazmas stengtis tikriausiai tik mažės...
Taigi ką gali padaryti tėvai, kad patyčios liautųsi dar net neprasidėjusios?
Spręskime problemas iškart, kai kyla konfliktai ar pasigirsta skaudūs komentarai. Netoleruokime jokio žeidžiančio elgesio, aiškiai parodydami, kad nepriimtinas šis elgesys, bet ne pats vaikas (užuot sakę „kodėl tu šiandien toks blogas?“ sakykime „tu ką tik netinkamai pasielgei pastumdamas draugą. Tokio elgesio aš neleisiu.“).
Skirkime daug dėmesio maloniam ryšiui su vaikais kurti: pastebėkime tinkamus vaikų poelgius ir juos paskatinkime („pastebėjau, kad draugui paprašius mašinėlės, davei jam pažaisti – džiaugiuosi tuo!“).
Supraskime, jog netinkamas vaikų elgesys visada turi priežastis. Tai dažnai yra signalas, kad vaikui reikia daugiau dėmesio, supratimo, pagyrimų arba yra kažkas, kas jį neramina.
Mokykime vaikus gerbti vienas kitą, nukreipdami juos tinkama linkme („Jonuk, šokinėjimas ant lėlių lovos ir šaukimas „nešdinkis“ turi liautis. Tai gąsdina Martyną. Tu nori šokinėti vienas? Gerai, suraskime kitą vietą, kuri būtų saugi“).
Kartu su vaikais mokykimės jausmus išreikšti tinkamai (pvz., supykę giliai pakvėpuoti, išgerti stiklinę vandens, įvardinti „dabar aš pykstu“ ar suskaičiuoti nuo 10 iki 0 - užuot iškart ėmęsi impulsyvaus veiksmo ar riksmo). Kai tinkamai reikšime jausmus patys, to iš mūsų išmoks ir vaikai.
Stabdykime visas suaugusiųjų patyčių apraiškas tiek savo, tiek ir aplinkinių elgesyje (rėkimą, gėdinimą, gąsdinimą ar vaikų baudimą).
„Vaikystės sodo“ psichologės Kotryna Brundzaitė, Vaida Mažonaitė
